11 Būk Paimta
1349 m. pavasaris, Palanga
Jūra ošė senajai vaidilutei dantyse. Taip tęsėsi jau keturiasdešimt ilgų metų — nuo pat tos nakties, kai Karalienė pirmą kartą pervertė ją lyg šiaurės vėjas tuščią laivo korpusą ir paliko kauluose šnaresį, kurio nenutildė jokia žiema. Tada mergaitei tebuvo dvylika metų. Ji tik atsipeikėjo ant šlapio pakrantės smėlio pilna burna sūraus vandens, o aplinkui su vaško žvakėmis rankose stovinčios giminės moterys žemai lenkėsi — ir lenkėsi visai ne jai. Nuo to laiko ji gyveno su svetimu žvėrimi po savo pačios stogu: aiškiai jautė, kada šis miega, ir žinojo, kada vėl prabunda.
Šią naktį žvėris nemiegojo.
Įsisupusi į šiltą avikailį, senoji tupėjo už smėlio kopos ir įdėmiai klausėsi. Riebi, blyški pilnatis jau buvo pakilusi ir kabojo žemai virš bangų; smėlis po kojomis dar saugojo dienos šilumą, nors nuo vandens vėjas jau nešė sūrią nakties vėsą. Iš žemai prie kalno stovinčių trobelių nesklido nė menkiausio garso. Visas žvejų kaimas jau žinojo, kad ant Palangos kalno prie ugnies sėdi pats kunigaikštis, ir niekas tą naktį nesumerkė akių, nes niekas nenorėjo praleisti, kas bus toliau.
Senoji iš savo vietos girdėjo kiekvieną ištartą žodį. Klausėsi, kaip svečias paprašė anūkės papasakoti, ką jūra kalba apie Ordiną, o dar nė karto nė vienam vyrui nenusileidusi mergaitė nuleido gintarą į medinį dubenį ir pasakė visą tiesą: kad kryžiuočiai niekada nesustos, kad kunigaikščio sūnūs sudarys su jais taiką ir kad ta taika bus baisesnė už patį karą. Nugirdo ir paprastą, tarsi kelio klausiančio raitelio pasiūlymą tekėti už jo, ir mergaitės atsakymą, jog ji prisiekė šventajai ugniai. Ausyse įstrigo ir ramūs svečio žodžiai: Aš neprašau, kad sulaužytum. Per keturias dešimtis metų prisižiūrėjusi daugybės vyrų, prašančių daugybės dalykų, senoji suprato: šis vyras nieko neprašo, ir būtent todėl yra pavojingesnis už visus prašančiuosius.
Svečias nebuvo gražus, ir tai senoji pastebėjo su tikru palengvėjimu, nes gražūs vyrai grobia greitai ir greitai pamiršta. Jis sėdėjo prie laužo kariškai, tiesiai ant žemės, atsukęs į kopos pusę savo sužalotąjį šoną — tą, kuriame skruostą nuo žandikaulio iki pat smilkinio rėžė vokiško kirvio randas. Ta ausimi jis prastai girdėjo: senoji tai suprato iš to, kaip kalbant anūkei kunigaikštis kaskart pasukdavo galvą, atgręždamas dešinę ausį ir kantriai laukdamas, nė karto neįsiterpdamas.
Mėnulis pakilo dar aukščiau, o svečias vis nesikėlė. Kai pirmasis aušros pilkumas palietė rytinį dangaus kraštą, senoji pagaliau atsistojo, pasitaisė avikailį ant pečių ir nusileido prie ugnies. Paėmusi iš krūvos sausą pliauską, pasilenkė prie pat žarijų per pusę sprindžio nuo anūkės ausies, nugara užstodama mergaitę nuo kunigaikščio, kad šis matytų tik ugnimi besirūpinančią senutę.
— Tada neduok, — sušnibždėjo ji taip tyliai, kad vos išgirdo pati liepsna. — Būk paimta.
Birutė nė nepasuko galvos. Jos pirštai, tvirtai apkabinę kelį, nė nesujudėjo. Tik tada senoji suprato, kad mergaitė viską buvo perpratusi dar anksčiau už ją pačią.
Sulig saulėtekiu Birutės budėjimo para baigėsi. Prie ugnies atėjusi kita vaidilutė vogčiomis žvilgtelėjo į sėdintį kunigaikštį ir tuoj pat nusuko akis į šalį, o senoji paėmė anūkę už riešo ir nusivedė į trobelę.
— Tu to norėjai nuo pat pradžių, — pasakė Birutė.
— Taip.
— Kodėl?
Senoji nusišypsojo be jokio džiaugsmo. Kaip paaiškinti jaunai mergaitei dalyką, kurio ir pati iki galo nesuprato? Keturiasdešimt metų jūra jai be paliovos kartojo viena: Karalienei trūksta sausumos. Ji vaikšto tamsiu dugnu lyg skęstantis žmogus, kol kas nors išneša ją ant kranto, o jų giminės moterys visada buvo jos kojos. Dabar tos kojos pavargo. Senoji jautė savo pačios kaulus kaip sunkią, šlapią medieną ir žinojo, kad kitos žiemos nebepamatys. Vienintelė moteris, į kurią Karalienė galėjo atsiremti po jos mirties, sėdėjo čia pat priešais — penkiolikos metų ir nė kiek nebijanti.
— Jūrai reikia sūnaus, — tarė senoji. — Sūraus kraujo ir kunigaikščio vardo. Kam — manęs neatsiklausė. Jūra niekada nesiteisina, tik primena skolas.
— Ir tau gana to, kad ji nori.
— Man gana žinoti, jog ji dar niekada nereikalavo nieko veltui.
— O priesaika?
— Ugnis žiūri tik į duotą žodį, vaikeli. Ji reikalavo priesaikos: neatiduosiu savęs. Tu ir neatidavei. — Senoji nužvelgė virpančius savo pirštus. — Gabija ne kvailė — tik baisiai tiksli. Todėl viską įsirėš. Pagal raidę apgauti dievai vis tiek atsiima pagal dvasią. Šią skolą teks išpirkti tau arba tavo vaikams, ir aš nežinau, kiek bus paprašyta.
Birutė tylėjo. Žiūrėjo pro durų angą į laužą sustingusiu veidu — tokį močiutė buvo mačiusi tik sykį, kai jaunas žvejys paklausė, ar bangos grąžins jam tėvą, ir išgirdo „ne“. Mergaitė buvo nulipdyta iš to paties akmens ir vandens kaip ir senoji; močiutė staiga pasijuto lyg kalvis, puikiai žinantis, jog ant priekalo uždėta geležis niekada nebeliks tokia, kokia gulėjo žaizdre. Naktį dubenyje Birutė regėjo save klūpančią ant kranto, ir senoji matė tą patį vaizdą. Tačiau nutylėjo — šitai ne jos lūpoms pasakoti.
— Man bus baisu, — pasakė Birutė.
— Taip ir turi būti. Jei neišsigąsi, krantas nepatikės. Klyk, kad girdėtų žvejai. Spardykis, kad kitą savaitę prie tinklų tik apie tai ir šnekėtų. Ir kol spardysiesi, nežiūrėk jam į akis.
— Ar jis geras žmogus?
— Pavargęs žmogus. Kartais tai dar sunkiau.
Birutė ištiesė delną. Pirštai buvo lediniai, bet tvirti.
— Prisiekiau ugniai, — tarė tyliai. — O tu suradai landą.
— Suradau. Tik lįsti pro ją teks pačiai.
Iš užančio senoji ištraukė piršto dydžio tamsaus medaus spalvos gintarą ir perlaužė pusiau. Vieną nuolaužą padėjo anūkei ant delno, kitą suspaudė savo kumštyje. Virš abiejų kiaurą naktį buvo šnibždėjusi prie ugnies.
— Laikyk prie pat odos. Čia mano ausis — tik pirmajai nakčiai, ne ilgiau.
— Klausysiesi?
— Klausysiuos, ar nelikai viena. Ir ar pasakysi jam tiesą. Nenoriu, kad naują gyvenimą pradėtum su melu už pečių.
— Pasakysiu, — atsakė Birutė, ir tame balse pirmą sykį nuskambėjo sunkus suaugusio žmogaus žodis.
Pas kunigaikštį senoji nuėjo pati, vos tik virš horizonto išniro saulės briauna. Svečias stovėjo prie arklių su vienu iš savo raitelių, rodydamas kažką ant balno diržų; avikailiu apsisiautusios senolės niekas nesulaikė. Senų moterų vyrai retai saugosi — viena iš nedaugelio senatvės dovanų.
— Jūs prisiekėte Šventaragyje, — prabilo ji.
Raitelis pasitraukė atokiau. Kunigaikštis atgręžė dešinę ausį.
— Žodžių neregėjau, bet tą naktį juos girdėjo viskas, kas turi ausis, o jūra jų turi daugiausia. Jūsų brolis pažadėjo saugoti ugnis: Vilniaus, Žemaitijos giraičių ir šitą, Palangos. Kitos žiemos aš nebematysiu. Po manęs šiai ugniai liks tik Birutė, o netekėjusi ir negimdžiusi vaidilutė miršta be dukters. Be giminės šventa ugnis užgęsta. Brolio priesaika bus sulaužyta — ir kas tada prisimins, kad žodį davė Vilnius, o ne tas kunigaikštis, kuris stovėjo šiame krante ir nujojo tuščiomis?
— Aš moterų neplėšiu, — atsakė Kęstutis.
— Jai penkiolika. Man buvo dvylika.
— Prašai nusikaltimo.
— Prašau padaryti tai, ką metraštininkai vis tiek įrašys. Jai nuo to nebus nei lengviau, nei sunkiau. Sunkiau bus jums.
— O ji pati?
— Ji atmena savo priesaiką.
— Nesuprantu.
— Ir nesuprasite, kol pati nepasakys. Jei išklosiu dabar, imsite elgtis atsargiai, o kai vyras piktą darbą daro atsargiai, vaikui tik dar pavojingiau.
Kunigaikštis įbedė į senolę sunkų žvilgsnį. Prunkštė žirgai, už jų nuo pakrantės akmenų traukėsi banga, palikdama šlapią, žvilgančią juostą. Kas jį palenkė — Šventaragio priesaika, jūra ar po krūtine it akmuo gulinti vienatvė, — senoji nebūtų atspėjusi; tokie vyrai savo širdies neatveria. Paleidęs balno diržą, Kęstutis tarė:
— Kai atslūgs banga.
Rytas išaušo giedras, saulė sparčiai kilo virš kopų. Žvejai jau stūmė valtis į priekrantę, tačiau tolyn į jūrą niekas neatsiyrė: visi delsė, nujausdami artėjančią audrą. Senoji sėdėjo už tos pačios kopos ir dar niekada per savo amžių nebuvo alsavusi taip lėtai.
Keturi raiteliai be vieno šūksnio nušoko nuo žirgų prie ugnies. Tai ne žiaurūs vyrai, kartojo sau močiutė. Išvydusi juos, Birutė pakilo ir bėgti nebandė. Vienas stvėrė už rankos, kitas griebė per liemenį; vyrų alkūnės susidūrė. Mergaitė suklykė — tokio aukšto, tikro išgąsčio balso senoji iš anūkės dar nebuvo girdėjusi, ir nė vienam žvejui paplūdimyje tas riksmas nepasirodė suvaidintas. Birutė spardėsi, kandžiojosi, įsikibo vienam į diržą. Jojikas riktelėjo ir atšlijo, susiėmęs už rankos. Dviese pakėlė mergaitę ir permetė skersai balno. Valtys priekrantėje sustingo, tarsi virve pririštos prie kopos.
Kunigaikštis stovėjo prie savo eržilo. Senoji įsižiūrėjo į jo veidą, ieškodama jame vyro, darančio piktą darbą dėl teisingo tikslo. Lūpos buvo kietai sučiauptos; nuo pat pokalbio prie arklių jis nepratarė nė žodžio. Pats Birutės nelietė — tik užmetė ant mergaitės savo apsiaustą, kad paslėptų nuo svetimų akių, ir tik tada sėdo į balną.
Permesta per žirgą Birutė atsigręžė. Ne į kopą, kur tupėjo močiutė, — į kunigaikštį. Sukąstais žandikauliais kažką tarė, o gal tik sujudino lūpas. Senoji mėgino tame žvilgsnyje įžiūrėti šaltą apskaičiavimą, bet anūkė nusisuko greičiau, nei pavyko įsitikinti.
Būrys nujojo pakrante į pietus. Žvejai grįžo prie tinklų. Vandenį iš šaltinio nešusios moterys nė nestabtelėjo, tik vyriausioji nusispjovė per kairį petį. Senoji sėdėjo ant smėlio, kol vakaro saulė palietė bangas ir vanduo nušvito grynu gintaru. Tokios dienos šiame krante daugiau nebebus, o šią ji pati pastatė lyg laivą, išplaukiantį be jos.
Vienuoliktą naktį senoji išėjo prie ugnies viena. Jūra plytėjo rami, mėnulis jau buvo nusileidęs. Mintimis matė anūkę už dešimties dienų kelio, Senuosiuose Trakuose, prie vestuvių stalo greta vyro, kurio raiteliui prieš vienuolika dienų iki kraujo sukandžiojo ranką.
Suspaudusi saujoje savąją gintaro pusę, sušnibždėjo: Vėjas man atneš.
Nuotolis ištirpo. Ausis pasiekė jau nebe puotos šurmulys, o tai, kas stoja po jo: sunki povestuvinė tyla, užveriamos durys ir dviejų žmonių alsavimas. Klausytis svetimo guolio paslapčių nesinorėjo — tebuvo likusi viena trumpa naktis. Žemė po kojomis susvyravo. Smėlis pakilo priešais akis it siena; įsikibusi į akmenį, senoji pajuto prie gerklės kylantį šleikštulį. Tokia buvo nedidelio burto kaina, ir ji sumokėjo be dejonės.
Pirmasis prabilo kunigaikštis — lėtai, nedrąsiai, nepratęs prie savos gėdos. Pasakė nieko nereikalausiąs. Jei norinti, galinti miegoti viena.
Tada pasigirdo Birutės balsas:
— Pirmiausia turiu tau kai ką pasakyti, kad galėtume pradėti. Nepaėmei nieko, ko nebūčiau leidusi pati. Močiutė liepė, o aš paklusau.
Stojo ilga tyla. Per visą dešimties dienų atstumą atsklido vienintelis garsas, nuo kurio pačiai senajai suvirpėjo keliai: žmogaus, sulaikiusio kvapą, alsavimas.
— Ji liepė, — lėtai pakartojo kunigaikštis.
— Rėkiau iš tikrųjų. Man buvo baisu.
— Tai matėsi.
— Tačiau iš anksto žinojau, kad iki galo nesipriešinsiu. Prisiekiau neatiduoti savęs — ir neatidaviau.
Kęstutis nusijuokė. Tokio juoko senoji dar nebuvo girdėjusi: jis veržėsi iš pačių gelmių, kur žmogus slepia niekam nerodomus dalykus, ir netrukus lūžo. Tas vyras verkė.
— Vadinasi, vedžiau vagilę, — ištarė jis, atgavęs balsą. — Tiek to. Mano tėvas irgi.
— Norėjau, kad pasiliktum prie ugnies, — pasakė Birutė. — To norėjau aš pati, ne močiutė.
Senoji stipriau sugniaužė gintarą.
— Bet kai mane pakėlė ant žirgo, troškau, kad paleistų. Nemanyk paskui, kad tik dėjausi.
— Nemanysiu, — atsakė jis.
Tik tada senoji atgniaužė kumštį.
Pasaulis pamažu nustojo sukęsis. Vėjas liko vėju, bangos — bangomis, pasikeitė tik viena: keturiasdešimt metų dantyse gaudęs ošimas nutilo. Karalienė pasitraukė tyliai, lyg išeinama iš kambario, kuriame viskas jau išsakyta. Nuo šiol jūra jai nebekalbės daugiau nei bet kuriai kitai į bangas žiūrinčiai moteriai. Verkti nesinorėjo. Senoji prigulė ant smėlio ir klausėsi pirmosios tikros tylos savo gyvenime.