23  Pranciškonų Kraujas

1369 m. Kalėdos, Vilnius

Varpas suskambo Kalėdų rytą, ir šešiasdešimtmetis brolis Tomas, dvidešimt trejus metus pragyvenęs Vilniuje, pamanė dar niekada negirdėjęs tokio tyro gaudesio. Skambesys nuvilnijo per apsnigtą Smėlynę, per upę ir akimirkai užliejo visą slėnį.

Nulieti varpą Rygoje padėjo dievobaimingas vokiečių kalvis, paliepęs lydyti varį ir kalti geležinę šerdį Grabnyčių — Švenčiausiosios Mergelės šventės — dieną, kad balsas išeitų skaidrus. Vienuolynas už liejinį paklojo trejų metų išmaldą. Penkiolika brolių čia gyveno skurdžiai, kaip ir pridera pranciškonams, tarp išpažinties užsukančių Rygos pirklių ir keleto slapčia pakrikštytų lietuvių tarnų. Jauniausias, devyniolikmetis brolis Antanas, mokėsi lietuvių kalbos iš kiaušinių pardavėjos ir kas savaitę klausdavo vyresniojo, ar jau ne metas jos pakrikštyti. Tris dešimtmečius mažas medinis vienuolynas stovėjo Vilniuje nepaliestas ugnies, ir Tomas puikiai žinojo kodėl: Gediminaičiai buvo mandagūs šeimininkai. Juos saugojo ne meilė svetimam tikėjimui, o abejingumas — ir tas abejingumas tiko tol, kol neprabilo varpas.

Pirmąjį ženklą parodė senoji kiaušinių pardavėja prie šulinio: nusispjovė per petį ir nuėjo nė nepažvelgusi. Nuo tos dienos miestas ėmė keistis. Turgaus moterys liovėsi atsakinėjusios į pasveikinimus. Vaikai, anksčiau bėgdavę kaulyti duonos, dabar aplenkdavo vienuolius kita gatvės puse. Prie vartų ėmė rinktis tylūs, įdėmiai spoksantys vyrai, o vieną rytą ant slenksčio Tomas aptiko negyvą varną išskleistais sparnais — paguldytą taip tvarkingai, lyg ant stalo.

Netrukus pasklido gandas: Šventaragio slėnyje rasti trys į kamuolius sustirę šventieji žalčiai, nors po šiaudais sėkmingai peržiemodavo net per didžiausius speigus. Dar po kelių dienų — kita žinia: amžinoji ugnis, nuo neatmenamų laikų neužpūsta jokio vėjo, tris naktis iš eilės susitraukė iki vienintelės žarijos, ir vaidilutės raudojo kraudamos malkas.

— Privalome nutildyti varpą, — pasakė Tomas vyresniajam.

Brolis Jokūbas buvo senas, sunkus, išblyškusio veido vienuolis, gyvenimo išmokytas nepajudinamo tikėjimo. Sėdėjo prie stalo, pasidėjęs ant kelių pergamento ritinį.

— Kodėl?

— Dėl žalčių, tėve. Jiems skauda.

— Jiems skauda, — lėtai pakartojo Jokūbas. — Broli Tomai, gyveni tarp pagonių daugiau kaip dvidešimt metų. Ar iš tiesų tiki, kad Dievo Motinos varpas gali pražudyti Šėtono išperą?

— Jie ne Šėtono, tėve. Jie tiesiog kitokie. Nemyli mūsų, o mes nesuprantame jų, tačiau jei per mūsų šventę nulieta geležis juos degina — vadinasi, mūsų varpas tapo ginklu. Ne mūsų valia, bet ginklu.

— Dėl žalčio nuo Viešpaties nesislėpsime, — ramiai, lyg jau išgirdęs savo valandą, atsakė Jokūbas. — Jei ketina mus išžudyti, išžudys ir už skambinimą, ir už tylą. Skambinsime.

Tomas nudelbė akis. Ginčytis nedrįso ir pats nežinojo, kuris iš jųdviejų teisus — nujautė tik, kad teisūs abu.

Tą naktį vienuolyne jo nebuvo: Vokiečių gatvėje merdėjo senasis Rygos pirklys Hermanas, tad Tomas su šventuoju aliejumi išsėdėjo prie ligonio guolio iki pat aušros. Grįždamas per pilką šerkšną su tuščiu indelių krepšeliu rankoje, dar iš tolo pastebėjo, kad virš vienuolyno kepyklos nekyla dūmas.

Vienuolyno vartai stovėjo plačiai atkelti. Kiemo smėlis buvo išmindžiotas ir sumaišytas su purvu, visur pilna sunkių lauko batų pėdsakų, vienų ant kitų. Medinės bažnyčios durys žiojėjo atviros, tačiau viduje niekas nebuvo sudaužyta — tik švariai išnešta viskas iki paskutinio daikto: altoriaus kryžius, vaško žvakidės, suolai ir knygos. Nukeltas iš varpinės varpas gulėjo vidury kiemo tiesiai ant žemės, nė kiek neįskilęs — šaltoje ryto šviesoje jo varis blizgėjo švariai ir nekaltai.

Brolių kieme nebuvo nė vieno. Tomas ėjo per išmintą sniegą ir lėtai šaukė juos vardais, vieną po kito, tačiau niekas jam neatsiliepė. Kol skaičiavo vardus, širdyje jau žinojo atsakymą.

Aptiko brolius senojoje teismo vietoje už Rusų gatvės, kur, kaip pasakojo žmonės, prieš dvidešimt dvejus metus ant to paties medžio buvo pakarti trys Algirdo dvaro stačiatikiai. Ten augo senas ąžuolas ilgomis, žemai nusvirusiomis šakomis. Žiūrėti aukštyn nesinorėjo, bet Tomas pakėlė akis.

Kraujo nebuvo. Vėliau Tomas be paliovos kartos sau šią smulkmeną, tarsi ji ką nors keistų: kraujo nebuvo. Tik speigas, pabalę veidai ir tamsūs abitai, kabantys it skalbiniai ant virvės. Perskaičiavo kelis sykius, vis dar vildamasis apsirikęs. Pirmasis kabojo brolis Jokūbas — su rožiniu ant riešo ir ramiu, jokio išgąsčio neišduodančiu veidu, tarsi sulaukęs to, ko tikėjosi. Kraštinis, pats smulkiausias, buvo devyniolikmetis Antanas. Viena jo kurpė voliojosi sniege, ir Tomas, pats nesuprasdamas kam, pasilenkė jos pakelti.

Suklupo sniege, bet maldos žodžiai strigo gerklėje.

— Seneli.

Už nugaros nuskambėjo tylus lietuviškas balsas; prireikė valandėlės suvokti, kad kreipiamasi į jį. Per kelis žingsnius stovėjo moteris baltu apsiaustu, susijuosusi linine juosta, su sunkiais, blyškią šviesą gaudančiais gintaro karoliais ant kaklo. Nebe jaunutė, bet ir ne sena; iš po skaros kyšančios sruogos švietė beveik baltai, o rimtame veide matėsi kelių bemiegių naktų nuovargis. Už jos ant vieškelio kailiais apsisiautę raiteliai laikė žirgus — į ąžuolą nė vienas nežiūrėjo, visi dairėsi į mišką.

— Pavėlavau, — tarė moteris. — Vakar delne atšalo gintaras. Supratau ženklą, tik per lėtai jojau.

— Kas jūs?

— Noriu, kad žinotum viena: šito neprašė nė vienas mūsų dievas.

Kalba skambėjo lėtai, žemaitiška tarme, kad svetimšalis suprastų. Vienam iš palydovų tyliai kažką tarstelėjus, Tomas pagavo du žodžius: kunigaikštienė ir Trakai.

— Kodėl? — svetimu balsu paklausė vienuolis. — Jūsų dievai neprašė, o žmonės padarė. Kodėl?

— Žmonės visuomet aukoja dievams tai, ko šie neprašė, — atsakė moteris, — o paskui tvirtina vykdę dievų valią.

Nė neatsiklaususi suėmė vienuolį už alkūnės. Priešintis nebebuvo jėgų; pervedusi per upelį, moteris nusivedė jį į slėnį, kur ant žemų kalvų tamsavo Šventaragio ąžuolynas. Krikščionio koja čia dar nebuvo žengusi — visi Vilniaus vienuoliai žinojo, kuo baigiasi toks žingsnis.

Giraitėje tvyrojo tyla. Šimtamečiai ąžuolai stūksojo tankiai it mūro kolonos. Aikštelės viduryje ant akmenų ruseno vos įžiūrima žarija — panašesnė į krūvą pelenų pusiau pramerktą raudoną akį. Prie pat aukuro ant ąžuolinio trinkos sėdėjo gal devynerių metų mergaitė baltais marškiniais, juodais it samanos susivėlusiais plaukais. Aplink ploną riešą apsivijusį seniausiąjį žaltį geltonais skruostais vaikas ramiai glostė nykščiu.

Mergaitė pakėlė į Tomą žalias akis — be neapykantos ir be baimės, lyg žiūrėtų į netyčia sužeidusį, bet nekaltą daiktą.

— Jam skauda nuo varpo, — pasakė vaikas, piršteliu bakstelėjęs į žaltį, paskui į dangų ir į vienuolį. — Ar nežinojai?

— Žinojau, kad skauda, — ištarė Tomas. — Tik nesupratau, kaip smarkiai. Ir nesustabdžiau.

Žinojo pakankamai, kad įspėtų Jokūbą, tačiau tas įspėjimas nieko neišgelbėjo. Tūkstantį metų vienuoliai lieja varpus, nė neklausdami tų, ant kurių galvų krenta vario gaudesys. O šitie nusprendė atsakyti savaip — ir štai keturiolika brolių supasi ant šakų, o po ąžuolais sėdi vaikas ir glosto leisgyvį žaltį. Abi pusės jautėsi teisios, ir tai buvo baisiausia.

Prie žarijų stovėjo žilas senis baltu apsiaustu, tiesia nugara, pasirėmęs kreiva krivule. Išdžiūvęs veidas, dūmų ir ilgų metų išgraužtos raudonos akys — iš pasakojimų Tomas išsyk pažino patį Krivį.

Žynys į ateivius nė nepažvelgė — stebeilijo į ugnį.

— Ar tu šito reikalavai? — paklausė Birutė.

Senis tylėjo.

— Pats žinai, ko dievai prašo ir ko ne. Girdėjai minią šaukiant apie varpą. Užteko vieno tavo žodžio, ir žmonės būtų paklausę. O tu stovėjai po ąžuolu ir tylėjai.

Krivis ištiesė ranką ir švelniai perbraukė delnu mergaitei per plaukus, tačiau atsakymo neištarė ir akių nuo žarijų neatitraukė.

— Tyla — irgi sprendimas, — kietu, pavargusiu balsu tarė kunigaikštienė. — Visi mes jį priimame. O kai ateis metas, kažkam teks aiškinti mūsų vaikams kodėl.

Suėmusi Tomą už rankovės, išvedė iš šventvietės. Įkandin atbėgusi mergaitė šūktelėjo vieną vienuoliui nesuprantamą žodį; Birutė atsigręžė ir padavė vaikui iš kišenės ištrauktą duonos plutą.

Tik prie arklių moteris pagaliau pasisakė vardą:

— Esu Birutė, Kęstučio žmona. Sėsk ant šito žirgo, seneli. Išvešiu į Trakus — ten tavęs niekas nepajudins.

— Mano broliai, — sušnibždėjo Tomas. — Ten kabo mano broliai.

— Pasirūpinsiu, kad niekas jų neišniekintų. Jūs savuosius laidojate žemėje. — Ji trumpam sudvejojo, rinkdama žodžius. — Mes deginame ant laužo, kad vėlė greičiau pasiektų dangų. Jūs tikite kitaip. Palaidok, kaip liepia jūsų Dievas. Pastatysiu sargybą, kol užbersi duobes.

Tomas pažvelgė į jos šviesias it ežeras prieš audrą akis. Už šią dieną vilniečiai jai niekada neatleis — ir ji pati puikiai tai žinojo.

— Kodėl? — paklausė dar sykį.

— Kiekvienam tikėjimui kas nors parūpina kankinių, — atsakė Birutė. — Kartais net neprašytas.

Palaidojo brolius dar tą pačią popietę — kunigaikštienė nepaliko kalvos, kol nebuvo supiltas paskutinis kauburėlis. Sušalusi žemė skambėjo it akmuo. Jos raiteliai, atsisakę kelti koją per vienuolyno slenkstį dėl svetimo aliejaus kvapo, čia nulipo nuo žirgų ir tylėdami kapojo įšalą kirviais bei ietigaliais, kol klūpančio Tomo lūpos skaitė lotyniškas maldas, jiems suprantamas tiek pat, kiek akmeniui suprantamas lietus. Į ąžuolo šakas nė vienas nepakėlė akių. Pakėlęs galvą, vienuolis pamatė, kaip pražilęs raitelis kaire ranka su šešiais pirštais atsargiai prilaiko brolio Jokūbo galvą, kitiems leidžiant kūną į duobę. Susitikęs su Tomo žvilgsniu, karys ramiai linktelėjo be vieno žodžio.

Birutė stovėjo atokiau nuo kapų, atsukusi nugarą vėjui, saujoje gniauždama gintarą. Kai vienuolis pakilo nuo paskutinės duobės, kunigaikštienė neatsigręždama tarė:

— Teks pranešti Kęstučiui.

— O ką jis pasakys?

— Ilgai tylės. Paskui paklaus, kas liko gyvas.

Į Trakus išjojo jau sutemus. Kratydamasis ant skolinto žirgo, Tomas dar sykį atsigręžė į Vilniaus kalvas, kur baltame sniege juodavo senasis ąžuolas. Nuo šios dienos pasaulis nebus tvarkingai padalytas į teisiuosius ir klystančiuosius. Dievu vienuolis tikėjo nė kiek nemažiau nei vakar — tik pirmą kartą pajuto, kad tikėjimas yra paties pasirinkta našta.

Praėjus metams žmonės pasakos apie keturiolika Vilniaus kankinių, prikurdami šimtus nebūtų stebuklų. Brolis Tomas nesiginčys. Jis vienintelis žinos, kad žalčiai slėnyje iš tiesų merdėjo.