5  Sidabrinis Vilkas

1345 m. gruodis – 1346 m. sausis, pelkių sala dykroje

Dumblas neturi skonio, pagalvojo jis, ir tai buvo paskutinė mintis, kuri dar buvo jo paties.

Vilkų Tėvo sunkus delnas tvirtai spaudė jam pakaušį. Gniaužtas buvo ramus ir įgudęs — daugybę kartų šitaip laikęs po vandeniu kitus ir tiksliai žinantis, kiek jėgos reikia, kad žmogus nespurdėtų. Šalčio sustingęs kūnas jau nebejautė. Devynias ilgas naktis vaikinas praleido be ugnies ir be miego, devynias naktis jį pėdomis po miškus vaikėsi visa gauja, du kartus sučiupo, du kartus sumušė lazdomis ir vėl paleido atgal į tamsą, o trečiąjį kartą nepavijo, tad jam buvo leista ateiti į šią salą. Dabar dvidešimties metų jaunuolis gulėjo senos pelkės dugne, plaučiai krūtinėje degė it karštos žarijos, o kartu su paskutiniu oro gurkšniu iš burnos slydo dar kažkas.

Pati senoji žemė jį prarijo — kur kas giliau nei juodas dumblas. Jos sunkus dėmesys smigo į nugarą lyg bedugnio šulinio vėsa dvelkiantis žvilgsnis. Žemė lėtai svarstė. Vietoj žodžių per akmenis tamsioje gelmėje vertėsi šalti šaknų sluoksniai, klausdami, ar verta palikti šiam vaikinui gyvą kūną. Atsakyti žodžiais nebuvo kuo — viskas jau buvo pasakyta devyniomis bėgimo naktimis, motinos išvirtomis avižų kruopomis ant stalo ir tikruoju vardu, kurį prieš devynias paras, Kūčių vidurnaktį, jis pašnibždėjo Vilniaus ugniai, Kriviui nė nepakėlus akių. Pasiėmusi savo dalį, juoda gelmė atleido gniaužtus.

Tvirta ranka trūktelėjo ir ištraukė jį į paviršių. Įkvėptas ledinis žiemos oras nudiegė iki pat smegenų. Dumblu ir mėlynėmis aptekęs vaikinas gulėjo ant balto sniego po neregėtai ryškiomis žvaigždėmis ir mintyse kartojo sau: aš vis dar esu aš. Paskui išgirdo, kad kažkur giliai po velėna dar kažkas lėtai alsuoja — vos akimirka vėliau nei jo paties krūtinė. Dalis jo gyvybės pasiliko ten, apačioje. Tą tylų, kantrų alsavimą, primenantį prie uždarytų durų laukiantį šunį, jam teks girdėti visą likusį gyvenimą.

— Gyvas, — trumpai pasakė Vilkų Tėvas.

Vadinosi jis Kuolu, ir Šešiapirštis, lig tol visų šauktas tiesiog Šunimi, apie senį žinojo tik tiek: kad yra plačiapetis, kad turi pražilusį smilkinį, kad niekada nekalba daugiau, nei būtina, ir kad jaunystėje pats buvo paskandintas šitoje pačioje pelkėje ir pats iš jos išlipo ant kranto.

Salos viduryje, tarp juodų alksnių ir žemų pušų, ant plokščio akmens bolavo didelė kaukolė.

Nei žmogaus, nei jokio kada nors matyto miško vilko — pernelyg didelė, sunki, pilka it ilgai šaltyje išgulėjusi geležis; nuo balto kaulo sklido ausis slegianti tyla, kokia tvyro ore prieš pat perkūniją. Vaikinas atsiklaupė į sniegą. Po abiem uždėtais delnais kaulas degino šalčiu, ir tapo aišku: kiekvienas čia ištartas žodis dabar nuvilnys per visą dykrą nuo Nemuno iki pat Narevo ir pasieks kiekvieno gyvo vilko ausis.

Jis ištarė Gaujos Žodį — visus devynis įstatymus vieną po kito. Duona už duoną: nieko nepaimti, kas nebuvo duota savo valia. Jokio Gedimino namų kraujo. Jokio miego po stogu, kur kūrenasi židinys, nes jo vardas jau atiduotas šventajai ugniai, o du sykius prie to paties židinio nebūnama. Nė vieno žalčio, nė vieno seno ąžuolo, nė vienos šventos liepsnos nepaliesti. Ištarė visus devynis įstatymus nieko nenuslėpdamas — kaukolė po delnais klausėsi ir, kaip jam buvo pasakyta, būtų išgirdusi kiekvieną melą.

Paskui jam padavė žalios mėsos. Ką tik gaujos papjautos stirnos gabalas po šerkšnu dar garavo šiluma; vaikinas valgė tylomis, lygiai kaip ir aplinkui ant sniego ratu susėdę aštuoniolika vilkų kailiais apsisiautusių vyrų. Niekas nepratarė nė žodžio. Kiekvienas kąsnis šiame rate tapo nebylia priesaika.

— Kaip tave vadinti? — paklausė Kuolas.

Sėdėdamas ant akmens, išsitiesęs žvelgė iš viršaus, tačiau klausimas tebuvo duoklė papročiui.

— Vardą jau turi, — tarė Kuolas, nelaukdamas atsakymo. — Prieš metus pelkėje jį davė kunigaikštis, ir mes girdėjome. Kunigaikščio žodis sunkus — paliekame jį. — Senis pasilenkė prie sniege gulinčio suvynioto kailio. — Šitą nudūriau savo rankomis, būdamas tavo metų. Kai mirsi, įvyniosime tave ne į drobulę, o į šį kailį ir paguldysime čia.

— Ne ant laužo? — paklausė Šešiapirštis.

— Ugnis pasiims vardą. Kūnas liks pelkei, o vardas pakils vienas. — Kuolas įrėmė į jį žvilgsnį. — Jei vis dar traukia vaikščioti po atviru dangumi, sakyk dabar.

Šešiapirštis tylėjo. Mintyse iškilo šermenys, kurias prieš Kalėdas jam gyvam iškėlė gimtuosiuose namuose. Viskas praėjo tyliai. Motina išvirė avižų kruopų su medumi ir pastatė ant stalo tris dubenis: sūnui, sau ir tuščią — vėlėms. Sesuo valgė nepakeldama akių nuo stalo lentų. Kai dubenys ištuštėjo, motina paėmė pusę kepalo, apvertė pluta žemyn ir lygiu, tris dienas gludintu balsu ištarė: „Šiuose namuose tavo vardo nebėra.“ Tik duoną apvertusi ranka dar ilgai liko pakibusi ore.

Norėjosi apverkti ją dabar pat. Pamėgino, bet akys liko sausos. Kaip buvo įspėtas, taip ir nutiko.

Paskutinė apsisprendimo valanda praslinko tyloje.

Auštant saloje pasirodė svečias.

Sargyboje prie kupsto gulėjęs Šešiapirštis išvydo jį pirmas: ateivis žengė svetimai akiai neįžiūrimu taku per vandenį, tiksliai pataikydamas ant povandeninių akmenų. Kęstutį iš Trakų atvedė prie pilies vartų prikalta beržo tošis su išrėžtu keliu ir po ja paliktu duonos kepalu. Kas tą ženklą prikalė ir kam prireikė šaukti valdovą, Šešiapirštis nežinojo — Kuolas dar niekada nebuvo kvietęs kunigaikščių į salą.

Du palydovai liko ant kranto su žirgais, o pats Kęstutis žengė vienas, atsargiai dėliodamas kojas iš svetimų lūpų išmoktu taku. Apsivilkęs paprastu rudu apsiaustu, su šviežiu randu ant dilbio. Platus, sunkus veidas per kelias savaites nuo Vėlinių buvo virtęs septyniais metais senesnio vyro veidu. Nužvelgė ratu susėdusius vilkus be jokios baimės — taip ateina skolininkas, pasirengęs atsiskaityti.

— Kunigaikšti, — tarė Kuolas.

— Vilkų Tėve.

— Ugnis pasikeitė, — pasakė Kuolas. — Aš jaučiau, kaip pasikeitė žemė. Vėlinių naktį mes visi pakėlėme galvas.

— Aš negaliu tau pasakyti, kas buvo pasakyta.

— Ir neprašome. Žemė girdėjo, ir mes girdime žemę. — Kuolas lėtai atsistojo. — Žemė niekada nesutinka nemokėdama. Mes tik nežinome, kas mokės.

Kęstutis neatsakė. Jo žandikaulis sujudėjo, ir Šešiapirštis suprato, kad jis ką tik gavo smūgį, kurio nelaukė.

— Mes buvome Gedimino pavadis, kunigaikšti, — tęsė Kuolas. — Lizdeika mus pašaukė, ir mes atėjome, nes pelkės jau buvo mūsų, o šeimininko neturėjome. Dabar jūs sudarėte sutartį su visa žeme, ir žemė turi dantų. Mes sutinkame jais būti. Ordinas gali eiti, kur nori. Tik ne pelkių keliais.

— Ko jūs norite?

— To, ko visada norėjome. Kad žemė liktų žeme. — Kuolas šyptelėjo, ir tai atrodė kaip sausas žolės šnaresys. — Ir duonos.

Kęstučio pečiai šiek tiek nusileido.

— Dar vienas dalykas, — pasakė Kuolas. — Mūsų įstatymas sako: jokios rankos prieš Gedimino namų kraują. Ir mes jos nekelsime. Net jei tu prašysi.

— Aš neprašysiu.

— Visi taip sako.

Kuolas pasilenkė, paėmė nuo akmens, prie pat kaukolės, mažą daiktą, suvystytą lino skiaute, ir padavė. Kęstutis išvyniojo.

Tai buvo vilkas. Sidabrinis, ne didesnis už nykštį, su pakeltu snukiu ir sustingusiu žingsniu, tarsi jis būtų sustojęs ant pelkės kranto, nusprendęs eiti toliau. Ant šono buvo išpjauti seni raštų ženklai, ir Kęstutis, pasukęs jį į šviesą, pamatė apačioje, po pilvu, dar vieną, mažesnį ženklą: vilko galvą be antkaklio.

— Sidabras iš trijų riterių, — pasakė Kuolas. — Praėjusią žiemą jie įėjo į mūsų kelią. Pentinai ir sagtys. Mes juos paskandinome ir perlydėme.

— O ženklas?

— Tai mūsų ženklas. Mes ne šunys, kunigaikšti. Dievo šunys, bet ne jūsų. Tavo tėvas turėjo savo geležinį vilką, kuris nešioja antkaklį. Mūsų vilkas nešioja tik tai, ką pats pasirenka.

Kęstutis tylėdamas apžiūrinėjo sidabrinį žvėrelį delne. Paskui užsikabino ant odinio dirželio ties krūtine; jo pirštai virpėjo, ir kunigaikštis nė nemėgino to slėpti.

— Kas mato šį ženklą, mato mus, — tarė Kuolas. — Jei kada prireiks, parodyk jį pelkėje ir padėk duonos. Ateisime.

— O šalia manęs?

— Devyni eis kartu. Ne sargybai — kad ugnis matytų, kas dedasi aplink tave.

Kuolas pašaukė gaują. Aštuoniolika vilkų neskubėdami vienas po kito pakilo iš sniego ir sustojo ratu. Vilkų Tėvas dirstelėjo į Kęstutį.

— Pasidalink duona.

Iš krepšio ištraukęs sunkų juodą kepalą, Kęstutis perlaužė jį pusiau, paskui dar sykį ir ėjo ratu, tiesdamas riekes. Dauguma traukėsi per žingsnį atgal. Pirmasis paėmė be žodžių, kunigaikštis žengė prie kito. Dar vienas. Matydamas, kaip vienos rankos priima duoną, o kiti vyrai atšliję lieka stovėti, Šešiapirštis perprato: Kuolas čia nieko neįsakinėja — kiekvienas pats sprendžia, ar imti iš šio delno.

Kęstučiui priėjus prie jo, Šešiapirštis ištiesė ranką, bet Kuolas sudraudė:

— Šitas liks.

Kęstutis stabtelėjo. Jo žvilgsnyje, įremtame į Šešiapirštį, nebebuvo kunigaikščio išdidumo — tik anos dienos pelkėje ir perlaužto kepalo atminimas. Atlaužė atskirą plutelę, ir Šešiapirštis ją paėmė.

— Duona už duoną, — pasakė vaikinas.

— Dabar lygu, — atsakė Kęstutis.

Abu susižvalgė, ir daugiau žodžių neprireikė.

Kęstutis apėjo ratą iki galo. Kelionės duoną paėmė devyni. Pirmasis, žilas žemaitis, dusliai prisistatė: „Kaplys.“ Kiti irgi vienas po kito ištarė savo vardus lyg skolininkai: Briedys, Šepetys, Kirvis, Nevėžis ir dar keli, kurių Šešiapirštis nenugirdo. Visi buvo pagyvenę, bent dešimtmečiu vyresni už jį.

Kuolas palydėjo juos vieninteliu sakiniu:

— Einate ne pas jį, o pas ugnį, kurią jis saugo. Pasikeis ugnis — pasikeisite ir jūs.

Kęstutis išklausė nė nemėgindamas prieštarauti — žinojo šio sandėrio kainą.

Kunigaikštis išžingsniavo tuo pačiu povandeniniu taku, o devyni vilkai nusekė įkandin per pusę žingsnio, begarsiai lyg šešėliai, dar nepripratę prie žmogaus pavidalo. Šešiapirštis žiūrėjo, kol visi pranyko rūke.

Jis liko ant kupsto su Kuolu ir kaukole.

— Kodėl ne aš? — paklausė jis, ir pats nustebo.

— Todėl, kad kas nors turi likti čia, — pasakė Kuolas. Jis nepažvelgė į jį. — Ir todėl, kad aš jau seniai žiūriu, kam atiduoti kaukolę.

Šešiapirštis suprato ne viską, bet pakankamai. Jis atsigulė ant sniego šalia kaukolės ir žiūrėjo į dangų, kuris jau buvo pilkas. Po žeme kažkas kvėpavo, truputį vėliau nei jis. Jis pasiklausė, ir kurį laiką kvėpavo kartu, kad abu skaičiuotų tą patį laiką.