16 Paimtas
1361 m. kovas, Trakai ir Ublio ežeras, pietinė Prūsija
Sidabrinį vilką Kęstutis įsiuvo pats — niekas kitas nebūtų paslėpęs dygsnių taip švariai. Pilkam kovo rytui vos brėkštant, sėdėjo prie stalo Trakų menėje, pasukęs kailinių pamušalą priešais langą, ir kauline adata vėrė siūlą per odą. Nykščio ilgio žvėrelis iš senojo sidabro su brolijos ženklu ant šono kabojo jam ant krūtinės daugiau kaip penkiolika metų. Tačiau Šešiapirštis kadaise įspėjo: Vokiečiai atima, kas blizga. Todėl kaskart rengiantis į Prūsiją vilkas keliaudavo po pamušalu, ir Kęstutis visas savo kailinių siūles pažinojo lyg paties kūno randus.
— Tėve, — prabilo Vytautas. Vienuolikmetis berniukas — liesas, ilgakojis, tėvo antakiais ir motinos akimis — stovėjo tarpduryje ir godžiai stebėjo adatą. — Moku joti. Vaidotas sako, kad balne laikausi geriau nei Butautas mano metų.
— Vaidotas turi daugiau nuomonių, nei jam dera.
— Pasiimk mane.
— Kai tau bus šešiolika.
— Tada pažadėk.
— Bandysiu, — pasakė Kęstutis.
Berniukas sučiaupė lūpas. Šį žodį jis girdėjo visą gyvenimą. Visi Trakų vaikai žinojo, kad kunigaikštis niekada nesako „pažadu“, ir kiti vaikai tuo stebėdavosi, o jis ne, nes manė, kad taip kalba visi tėvai. Tik pastaraisiais metais jis pradėjo suprasti, kad tai kas kita, ir tas supratimas jam nepatiko.
— Tu niekada nežadi.
— Todėl visi ir tiki, kai pažadu.
Vytautas ilgai tylėjo. Paskui pasakė:
— Nežinau, ar tai gerai.
— Aš irgi, — atsakė Kęstutis, ir tai buvo tiesa. Jis užrišo paskutinį mazgelį ir paslėpė vilką tarp odos sluoksnių, kad jo nematytų ir nejaustų.
Birutė įėjo be garso. Dvidešimt septynerių metų moters plaukai tebešvietė pieno baltumu, o savo metus ji dėvėjo lengvai it paties išaustą drobę. Už jos sijono laikėsi trejų metų Danutė, bandanti suprasti, kodėl visi tyli.
Ji padėjo ant stalo gintaro karoliuką, tamsiai medaus spalvos, ne didesnį už žirnį.
— Pasiimk.
— Tu šįryt jau dirbai.
— Prieš aušrą. Imk.
Jis paėmė karoliuką į delną. Gintaras buvo šiltas. Ne saulės šiluma, o gyvo daikto, kuris klausosi, ir Kęstutis pajuto, kaip giliai jo kaule sudreba tolimas jūros ošimas.
— Vėjas tau neš, — pasakė ji ir tuoj pat atsirėmė į stalo kraštą, lyg žemė po kojomis būtų pasidariusi per toli. Kaina buvo maža, bet ji buvo čia. — Daugiau nieko. Jei tave paims, laikyk jį. Aš girdėsiu. Jei tave sužeis, laikyk jį. Aš girdėsiu.
— Tau svaigsta galva.
— Iki vakaro praeis. — Ji išsitiesė, ir veidas vėl tapo ramus. — Tik ne po jų šventintu akmeniu, Kęstuti. Jų bažnyčių ir pilių sienos nemėgsta tokių dalykų. Ten gintaras atšąla, ir aš tavęs nebegirdėsiu.
— Tada neįeisiu po šventintu akmeniu.
Ji pažiūrėjo į jį, ir kažkas jos akyse virptelėjo.
— Žinau, kad nepažadėsi.
— Žinau, kad žinai.
Jis pabučiavo ją į kaktą ir vaiką į plaukus, o sūnaus peties pats nesiryžo paliesti. Pasiėmė kailinius, kalaviją su perkūnėliu po rankena, kuris vis dar švietė lyg naujas, ir išėjo į kiemą, kur jo laukė trys šimtai raitelių.
Žygiavo jie aštuonias dienas, per Sūduvos miškus ir pelkes, kurias dar laikė paskutinis ledas. Devynis iš savo slaptos sargybos, tuos, kurie niekada nepasirodydavo šalia jo, Kęstutis prieš dieną pasiuntė į priekį žvalgyti ežerų krantų. Algirdas ėjo su savo pulkais kitu keliu: pavasario žygis į Prūsijos pietus buvo bendras, ir broliai susitiks prie Johanisburgo. Šešiapirštis su vilkais ėjo pėsčiomis tarp medžių ir buvo ten, kur reikėdavo. Taip jie darė jau penkiolika metų: Kęstutis smogdavo iš priekio, o vilkai užkirsdavo kelią atgal. Žmonės sakė, kad vokiečiai to niekada nesuprato.
Johanisburgą ir Ekersbergą paėmė per tris dienas. Mūrai buvo žemi, įgulos menkos, tad abiem pilims supleškėjus Kęstutis atsisėdo ant ežero kranto ir leido sau pamanyti, jog šis kovo žygis baigsis sėkmingai. Nakvynei sustojo prie dar pilku ledu aptraukto Ublio ežero. Algirdo pulkai stovyklavo kitame krante. Šešiapirštis tupėjo prie menkos ugnies, įbedęs neramų žvilgsnį į žarijas.
— Per tylu, — tarė vilkas.
— Ką girdi?
— Nieko. Pastaruosius dvejus metus vedliai vis dažniau grįžta tuščiomis. Pernai nepasirodė prie Skalvos, nors ten sukiodavosi kasmet. Šitos pilys stovėjo pustuštės, kunigaikšti. Kas palieka tuščias pilis, tas kažką telkia kitur.
— Todėl ir paėmėme, — atsakė Kęstutis. — Pustuštė pilis — lengvas grobis.
— Kunigaikšti. — Šešiapirštis pakėlė akis. Prasižiodavo retai, o kiekvienas žodis krisdavo sunkiai it akmuo iš kišenės. — Jie mokosi.
— Aš irgi.
— Ar tikrai?
Kęstutis neatsakė — tik žiūrėjo į liepsną. Po valandos, Šešiapirščiui su vilkais išslinkus į aplinkinius miškus, kunigaikštį apėmė keistas noras atšaukti paskutinį įsakymą, nors pats nebūtų pasakęs kurį.
Pasalos ten iš tiesų nebuvo. Vėliau nelaisvėje jis ne vieną kartą bandys įtikinti save priešingai — iš anksto paruoštą klastą bent jau lengviau perprasti protu. Tačiau tą vakarą iš kito žygio grįžtantis, kelio purvais aptekęs nedidelis kryžiuočių būrelis tiesiog išvydo laužų pašvaistę prie ežero ir pasuko žirgus pažiūrėti, kas ten stovyklauja. Raitelių tebuvo gal kokie trisdešimt. Gesdama vakaro prieblandoje už alksnyno staiga sušnarpštė svetimi žirgai, ir Kęstutis pirmasis iš visų stvėrė kalaviją, kol kiti vyrai dar sėdėjo ir vakarieniavo.
Stovykloje akimirksniu kilo triukšminga sumaištis. Sunki strėlė įsmigo Kęstučio žirgui į kaklą, ir nevaldomas gyvulys virto ant šono; nespėjęs laiku ištraukti kojos iš kilpos, kunigaikštis nusirito tiesiai ant šlapio pakrantės sniego. Tuoj pat pašoko ant kojų. Sunkus kalavijas jau gulėjo delne, o varinis perkūnėlis po rankena karštai tvinksėjo, pajutęs aplinkui pralietą kraują.
Kovėsi stovėdamas ant sniego pėsčias. Kapojo puolančius iš priekio ir traukėsi per žingsnį atgal, kai priešai mėgindavo apsupti iš užnugario. Aplinkui vienas po kito krito jo žemaičiai — įsidėmėti krintančiųjų veidų nebebuvo kada. Pirmasis riteris susmuko po kirčio dar prieš Kęstučiui pradedant skaičiuoti. Paskui krito antrasis. Kitame ežero krante pasigirdo tolimi saviškių šūksniai — per toli ir per vėlai. Šešiasdešimties metų našta slėgė pečius — po antrojo kirčio oras į plaučius grįžo sunkiai ir lėtai. Iš prieblandos neskubėdamas išniro trečiasis šarvuotas kryžiuotis ir sunkiai rėžė kalaviju jam į petį. Dešinė ranka akimirkai prarado jėgą ir nutirpo.
— Kunigaikšti! — nuskambėjo balsas tamsoje, ne grasinantis, o kviečiantis. — Kunigaikšti Kęstuti!
Priešais ant sniego stovėjo riteris baltu apsiaustu, ramiai nuleidęs kalavijo smaigalį žemyn. Maždaug trisdešimties metų, šviesiaplaukis, su tuo pačiu vaikišku sumišimu akyse, kurio nepašalino nei prabėgę metai, nei kruvini mūšiai.
— Aš esu Günteris fon Hohensteinas, — prabilo jis švelnia, senoviška pasienio lietuvių tarme. — Pažįstu jus iš pasakojimų. Prašau pasiduoti. Duodu savo riterio žodį, kad jūsų vyrams šiandien daugiau nebus padaryta jokios skriaudos.
Kęstutis sunkiai atsitiesė. Galva sukosi, sniegas aplink batus raudonavo nuo kraujo. Dešinėje ant kranto dar gynėsi paskutiniai trys žemaičiai; visi trys sužiuro į savo valdovą, ir tapo aišku, kad vienas ištartas žodis išgelbėtų jiems visiems gyvybę.
Kęstutis pravėrė lūpas.
Aš pasiduodu. Žodžiai, kuriuos turi teisę ištarti kiekvienas karys, gelbėdamas savo vyrus nuo mirties. Hohensteinas duotą pažadą tesės — dėl to abejonių nekilo. Tačiau ištaręs tą žodį balsu, Kęstutis amžiams suriš save patį: baltoji Perkūno žymė dešiniame delne nebeleis sulaužyti pasidavimo priesaikos, ir jis niekada nebeturės teisės bėgti iš nelaisvės.
Gerklėje užsivėrė geležinės durys.
— Ne, — išspaudė kunigaikštis. — Aš nepasiduodu.
Hohensteinas pažvelgė į jį be jokio pykčio — tik su tyliu gailesčiu.
— Suprantu, — tyliai tarė riteris. — Prašau atleisti, kunigaikšti.
Sunki kalavijo rankena tiksliai, be įsiūčio dunkstelėjo į smilkinį, ir pasaulis aplinkui užsivėrė.
Atsipeikėjo jis purtomame vežime. Storas odinis diržas veržė priekyje surištus riešus, o galvą skėlė toks aštrus skausmas, lyg kaukolė būtų perskelta per pusę. Gulėdamas ant šlapių šiaudų, žiūrėjo į žemą pilką dangų ir klausėsi medinių ratų bildesio.
Įkandin vežimo pėsti vilkosi virvėmis surišti jo žmonės. Matė tik pačius priekinius — didžiojo būrio žemaičius nuplėštomis vėliavomis, bet tiesiomis nugaromis. Iš gurguolės galo, kur virš kelio sukosi tirščiausios dulkės, retkarčiais atsklisdavo sunkus kosulys. Ilgai žiūrėti į saviškius vengė: stebėti nugalėtuosius, kai pats guli surištomis rankomis, — jokia užuojauta. Tik įdėmiai klausėsi, ar prie ratų kas nors neniūniuoja. Niekas neniūniavo.
Dešiniame kumštyje tvirtai gniaužė gintaro karoliuką. Sargybiniai jo neatėmė — gal palaikė pigiu pagonio niekučiu, o gal katalikiško rožinio karoliu. Gintaras maloniai šildė delną. Naktį, gurguolei sustojus prie lauko užkardos ir sargybiniams sukūrus laužus, karoliuko viduje virptelėjo nematoma gija, tarsi kitame jos gale kažkas būtų pirštu palietęs įtemptą stygą, ir giliai kauluose vėl sugaudė tolimas jūros ošimas, ištrinantis visą sausumos nuotolį tarp jo ir namų.
— Aš gyvas, — pusbalsiu sušnibždėjo gimtąja kalba. Daugiau nieko.
Atsakyti žmona negalėjo, ir Kęstutis nežinojo, ar Birutė išgirdo. Tačiau šiltas gintaras delne neataušo iki pat ryto, ir tą naktį belaisvis užmigo ramiai.
Žygiavo dešimt dienų. Vokiečiai elgėsi su juo kaip su brangiu grobiu: sodino prie ugnies, davė duonos ir alaus, nepančiojo kojų, aptvarstė sužeistą petį. Ne vienas riteris prijojo paspoksoti — žiūrėjo ne kaip į valdovą, o kaip į vilką, kokius matydavo išdrožtus ant pakelės kryžių. Kęstutis atlaikydavo žvilgsnius ramiai: pramoga svetimiems būti neketino.
Peržengus Prūsijos sieną, pasikeitė net vokiečių šneka. Bokštuose vietoj šiurkščių kareiviškų balsų skambėjo šalti, tvarkingi įsakymai. Vieškelis išsilygino, ratai nebešokinėjo per duobes, o pakelės valstiečiai stovėjo tylomis, nė vienam nedrįstant nusispjauti.
Marienburgą išvydo iš tolo, vežimui užriedėjus ant paskutinės kalvelės. Lygioje it stalas lygumoje tarp pievų ir ganyklų stūksojo kažkas neįtikėtino. Ne pilis — raudonų plytų kalnas iš bokštų, sienų ir siaurų langų, po kuriuo net dangus atrodė nusileidęs žemiau, o papėdėje it sidabrinis siūlas žvilgėjo Nogatas. Per upę tiesėsi ilgas tiltas su bokšteliu per vidurį. Tokio mūro Kęstutis dar nebuvo regėjęs ir nesitikėjo išvysti.
Pirmieji vartai: tilto bokštelis, du sargybiniai, prunkštelėjęs žirgas. Antrieji: gili, drėgna, požemiu dvelkianti arka. Trečieji, už kelių žingsnių: žvangant grandinėms kylančios geležinės grotos. Ketvirtieji — maži varteliai siaurame tarpe tarp dviejų sienų; vežimui įriedėjus vidun, atsivėrė kiemas su šuliniu, virtuvės durimis ir vandenį nešančiu tarnu.
Žemaitis. Kęstutis pažino jį iš pečių laikysenos ir iš to, kaip atsargiai, pelkių žmogaus eisena, statė pėdas. Vidutinio amžiaus, stambus, atviro pavargusio veido vyras nešė du kibirus ir po nosimi niūniavo. Žodžių nesigirdėjo, tačiau melodiją kunigaikštis atpažino išsyk — seną žemaitišką dainą, kuria motinos išlydi iš namų dukterį.
Kalinį užvedė į aukštą bokštą greta koplyčios; užsitrenkus paskutinėms ąžuolinėms durims, bažnyčios varpas ėmė skambinti kompletorijai. Gintaro karoliukas saujoje ėmė vėsti — lėtai, kaip vėsta delnas, kuriame tirpsta sniego gniūžtė. Atgniaužęs pirštus, Kęstutis pažvelgė į medaus spalvos lašą. Iš pažiūros nepasikeitė niekas, tik viduje liko tuštuma. Visą kelią virpėjusi nematoma gija tyliai nutrūko.
Tik ne po jų šventintu akmeniu, buvo pasakiusi žmona.
Sėdėjo ant guolio krašto, spausdamas atšalusį gintarą, kol už siauro langelio visiškai sutemo. Tada atsiklaupė ant grindų ir ėmė skaičiuoti nuo pirmųjų vartų iki šios kameros įsimintus žingsnius. Šimtas keturiasdešimt trys. Ketveri vartai. Šulinys. Virtuvės durys. Žemaitis su kibirais.
Kam visa tai skaičiuoja, sau neaiškino.