19 Kauno Velykos
1362 m. pavasaris, Kaunas
Vaidotas išmoko klausytis žemės dar prieš tai, kai Ordinas atėjo ją panaudoti.
Stovėjo ant rytinio bokšto aikštelės, kur nuo Nemuno dvelkė peiliu verianti žvarba, ir prispaudęs delną prie drėgno mūro klausėsi virpančių akmenų. Kaunas buvo tėvo tvirtovė — pirmoji, kurią Kęstutis liepė sumūryti iš plytų, o ne suręsti iš ąžuolo, — ir jau kelias savaites Vaidotas juto kuorus drebant ne nuo taranų, o nuo to, kas dėjosi giliai po pamatais. Dienomis ten dzingsėjo kastuvai. Naktimis, kariams sumigus, iš gelmės kildavo dar gilesnis garsas: lėtas, kantrus, vienodas dundesys, tarsi po pylimu būtų plakusi požemio širdis.
— Jie kasa, — tarė jis seniui žemaičiui, kuris stovėjo šalia su ietimi. — Po mūsų sienomis.
— Taip, kunigaikšti.
— Reikia kasti priešais. Susitikti su jais ten, apačioje.
— Mes jau kasame, — atsakė senis. — Jie kasa giliau.
Už griovio, laukuose prie Neries, driekėsi Ordino stovykla: šimtai palapinių, ugnys, vėliavos su juodu kryžiumi, ir vyrų buvo tiek, kad žemė po jais pasidarė juoda. Vaidotas niekada nebuvo matęs tokios kariuomenės. Ties pat grioviu kilo dūmai, ir jie nenusitempdavo su vėju. Jie stovėjo, tarsi kažkas po žeme degtų nuolat ir kantriai.
Vaidotui ėjo trisdešimt antrieji. Vyriausiajam sūnui Kęstutis retai ištardavo daugiau nei tuziną žodžių iš eilės, tačiau sūnus daugiau ir neprašė — priklausė tiems vyrams, kurie viską įsideda į atmintį ir neskuba aušinti burnos. Todėl aiškiai atsiminė, kaip prieš kelias savaites, pasirodžius pirmiesiems Ordino žvalgams, tėvas stovėjo prie šių vartų ir ilgai žvelgė jam į akis. Praėjusį lapkritį parbėgęs iš Prūsijos nelaisvės, senasis kunigaikštis niekam nepasakojo, ką ten patyrė; atrodė pasenęs dešimtmečiu, bet laikėsi dar tiesiau nei anksčiau.
— Laikyk, — pasakė jis. — Aš bandysiu atvykti kuo greičiau.
Bandysiu. Visi Kęstučio vaikai žinojo, ką reiškia šis žodis iš tėvo lūpų. Pažadu kunigaikštis netardavo niekada — šventą žodį valia duoti tik tada, kai viskas priklauso nuo paties valios, o kare taip būna retai. Tačiau bandysiu reiškė, kad tėvas atjos, jei tik žmogaus jėgoms tai įmanoma. Vaidotas ištisas savaites nešiojosi tą žodį it šarvą.
Į kontrminą jis nusileido vienuoliktą dieną.
Landa buvo siaura, iškasta po šiaurine siena, sutvirtinta ąžuolo rąstais, nuo kurių varvėjo vanduo. Žemė ten kvepėjo šlapiu moliu, žiburiai mirgėjo žemai, ir kiekvienas jo žingsnis skambėjo per visą ilgą, ankštą tamsą. Du iki juosmens apsinuoginę žemaičiai darbavosi prie sienos; Vaidotui priėjus, vienas pridėjo pirštą prie lūpų.
Jis klausėsi. Iš pradžių girdėjo tik savo alsavimą ir vandens lašus. Paskui per pusės delno storio molio sluoksnį pasigirdo kai kas visiškai netikėto po Kauno pylimu: daugybė balsų, tyliai ir vienodai giedančių į taktą su kirstukų smūgiais. Lotyniškai. Ordino broliai rausėsi po pilimi giedodami psalmes.
Vaidotui per nugarą perbėgo šiurpas — veikiau pagarba nei baimė: priešai dirbo su maldininkų uolumu.
Giesmė nutrūko. Nutilo ir kirstukai. Kitoje molio pusėje stojo tyla, ir Vaidotas suprato, kad anapus jį girdi lygiai taip pat, kaip jis girdi juos: dviejų vyrų alsavimas per ploną žemės luobą. Tada kažkas prabilo — ne lotyniškai ir ne vokiškai, o žemu, virpančiu balsu lietuviškai:
— Kunigaikšti. Ar girdi?
Vaidotas sustingo. Vyrai atšlijo.
— Girdžiu, — atsakė pusbalsiu.
— Aš ne jų, — pašnibždėjo balsas. — Mane atvarė prievarta iš Skalvos. Jie kasasi po rytiniu bokštu, ne šiaurėje. Šiaurėje tik akių dūmimas.
— Kodėl man tai sakai?
— Nes jūs ten, viršuje, šnekate mano kalba. — Balsas trumpam nutilo, paskui tyliai, tarsi pats stebėdamasis, pridūrė: — Atramas ketina padegti Velykų išvakarėse, prieš pat savo šventę. Ryte, kai visi užgiedos.
Šnabždesys nutilo. Vaidotas dar ilgai stovėjo prispaudęs delną prie šlapio molio, nežinodamas, kuo kliautis — kryžiuočių klasta čia ar iš baimės prabilusio belaisvio tiesa. Tarnaujantis Ordinui ir šitaip prasitaręs žmogus statė ant kortos savo galvą; be to, buvo gerai žinoma, kad kryžiuočiai niekada negriauna ten, kur triukšmauja. Išlindęs į dienos šviesą, dar tą pačią naktį Vaidotas perkėlė visas moteris ir vaikus iš rytinio pilies sparno į vidinį bokštą. Daugiau nieko imtis negalėjo: atitraukus vyrus nuo rytinio bokšto, tvirtovė būtų kritusi be mūšio.
Tad ant bokšto pasiliko pats.
Apgulčiai krypstant į pabaigą, kastuvų dundesys po kojomis liovėsi.
Požeminė tyla slėgė kur kas baisiau už kasimą — ji reiškė, kad kryžiuočių darbas po žeme jau baigtas.
Naktį prieš Velykų išvakares Vaidotas nesumerkė akių nė valandai. Pilyje buvo likę du tūkstančiai žmonių — žemaičių ir lietuvių, ir pusę jų sudarė prieš pat apsiaustį iš aplinkinių kaimų subėgusios moterys ir maži vaikai. Iš paskutinių likusių miltų moterys kepė duoną, ir tas šiltas, savas namų kvapas mušė net pro karčius gaisrų dūmus. Vaikai sėdėjo prie sienos ir žaidė su avies kauleliais, nes nieko kito neturėjo. Vaidotas apėjo viską iš eilės: rytinį bokštą, pietinę sieną, didžiuosius vartus prie Nemuno. Atskyrė vyrus, įstengiančius valdyti ginklą, nuo beginklių, o pastaruosius paliko kieme prie ugnies, stengdamasis nežiūrėti jiems į akis.
Vakare iš Ordino stovyklos vėl atsklido giesmė — ne karo šūkis, o skaidri, graži, daugiabalsė malda. Rytoj jį žudysiantys vyrai giedojo taip nuoširdžiai, tarsi iš tiesų šventai tikėtų kiekvienu savo žodžiu.
— Artėja jų šventė, — tarė Vaidotas senajam žemaičiui.
— Taip, kunigaikšti. Šneka, kad jų Dievas prisikels.
— Tai ko jie rausiasi po mumis?
Senis šyptelėjo be džiaugsmo:
— Dievas prisikels, o jiems dar reikia užbaigti darbą.
Žvelgdamas į tamsą už kuorų, Vaidotas pirmą sykį iki galo suprato: visus tuos dešimtmečius tėvas grūmėsi ne su žmonėmis, o su akla, nenuilstama kantrybe, kuri nesivaiko šlovės, tik dirba savo darbą ir nuo kurios nėra kur pasitraukti.
Šiaurėje, Neries ir Nemuno santakoje, kilo potvynis. Jau savaitę tirpstantis ledas pūtė upes — rudi, putoti vandenys nešė išverstus kamienus ir nuskendusius galvijus. Visos brastos, kuriomis galėjo atskubėti tėvas, buvo nuplautos. Vaidotas tai žinojo ir tylėjo.
Išaušo balandžio šešioliktoji, Velykų išvakarės.
Ordino stovykloje vėl galingai suskambo giesmė. Stovėdamas ant rytinio bokšto, Vaidotas klausėsi šimtų svetimų gerklių. Žodžių nesuprato, tačiau melodija skambėjo iškilmingai.
Tada po kojomis sujudėjo žemė.
Ne staigiu smūgiu, o giliu atodūsiu: mūro plytos susmuko viena ant kitos, ir iš pamatų pasigirdo duslus, minkštas traškesys. Rytinis bokštas pasviro — iš pradžių lėtai, lyg stovėdamas užsnūdęs sargybinis, paskui vis sparčiau. Prie griovio stovintys kryžiuočiai nutilo ir sužiuro į viršų, o visą savaitę prie pylimo rūkęs dūmų stulpas pliūptelėjo juodas ir platus.
Požemyje padegti ąžuoliniai ramsčiai sudegė, ir žemė po pamatais įgriuvo.
Bokštas smego žemyn.
Vaidotą kartu su kuoro nuolauža nubloškė nuo aikštelės; apdraskytas, apkurtęs, pilna burna plytų dulkių nusirito į pilies kiemą. Pašoko ant kojų. Rytinės sienos nebebuvo — vietoj jos žiojėjo plati spraga, pro kurią matėsi Ordino stovykla ir per griuvėsius su kopėčiomis bei kirviais ropščiasi balti apsiaustai. Giesmę pakeitė šauksmai.
Aplinkui iš dūmų išniro apie šimtą žemaičių. Iš kur jie ten susibūrė, Vaidotas nežinojo, tik išgirdo save rėkiant įsakymus svetimu, užkimusiu balsu. Vyrai surėmė pečius spragoje, atstatę ietis. Pirmasis kirtis krito nuo plytų krūvos viršaus, išnirus rankai su kirviu. Vaidotas atrėmė, kirto atgal, atšlijo. Kautynių niekada nemėgo, tačiau valdyti kalaviją mokėjo, ir tą valandą rankos pačios dirbo savo darbą. Kieme kamuoliavosi dūmai; kažkur rytuose, nepaisydamas mūšio, vis dar giedojo vienuolių choras. Dar vienas smūgis, dar vienas puolantysis — žemaičiai krito, o jų vietą tuoj pat užimdavo kiti.
Antroji siena įgriuvo dar nespėjus suvokti, kad prarasta pirmoji. Žemė vėl krūptelėjo, ir iš viršaus ant galvos užvirto sunki juoda sija.
Atsipeikėjo tamsoje po nuolaužomis, diegiant svetimu atrodančiam šonui. Virš galvos maišėsi vokiški ir lietuviški riksmai, o kažkur toli tebeskambėjo giesmė. Pro sijų tarpą skverbėsi pilka šviesa ir degėsių, dūmų bei sudegusių plaukų tvaikas.
Kažkas nuritino rąstus. Priešais pasirodė plytų dulkėmis apsinešęs riteris baltu apsiaustu ir ištiesė ranką. Prabilo lietuviškai — sena, švelnia kuršiška tarme:
— Esu Günteris fon Hohensteinas. Pažįstu jūsų tėvą, kunigaikšti. Prašau pasiduoti.
— O mano… — Vaidotas bandė paklausti apie žmones, bet užsikirto.
— Jei nesustosite, žus visi iki vieno. Duodu riterio žodį: vidiniame bokšte uždarytų moterų ir vaikų niekas nelies.
Vaidotas pažvelgė į vokietį. Tėvo priesaikos naštos jis nepaveldėjo ir dabar pirmą sykį pajuto tam palengvėjimą — nereikėjo sverti skiemenų.
— Pasiduodu, — tarė tiesiai.
Riteris linktelėjo, tačiau jo veide šmėstelėjo keistas liūdesys — tarsi būtų tikėjęsis visai kito atsakymo.
Vaidotą už pažastų ištempė iš po griuvėsių. Ryški dienos šviesa taip skaudžiai spigino akis, kad teko užsimerkti. Atsimerkęs išvydo, kas liko iš Kauno: vienišą pietinę sieną, styrančią it apdegęs šonkaulis, ir juodus dūmų kamuolius. Rytinio bokšto nebebuvo. Kieme gulėjo kūnai — ne visi negyvi. Tolėliau girdėjosi moterų balsai, tačiau be klyksmo: šaukė viena kitą tvarkingai, žinodamos, kad skerdynių nebebus. Hohensteinas žodį ištesėjo. Kiti žodžio nebuvo davę.
Prie griuvėsių ant žemo žirgo sėdėjo smulkus, sausas vyras baltu apsiaustu su juodu kryžiumi ir apžiūrinėjo dūmus lyg audėjas ką tik pabaigtą drobę. Kas jis toks, Vaidotas nežinojo. Kažkas už nugaros vokiškai burbtelėjo: Der Meister. Kitas paprieštaravo, esą čia tik magistro vėliava. Kuris sakė tiesą, taip ir liko neaišku.
Raitelis į Vaidotą nė nedirstelėjo — žiūrėjo per Nemuną į aną krantą, kur ant kalvos telkėsi raitelių pulkas.
Belaisvį nuvedė prie upės ir paliko ant šlapios žemės. Jauni sargybiniai pastatė jį prie pylimo ir pamiršo. Surištomis priekyje rankomis, sunkia galva Vaidotas žiūrėjo į vandenį.
Neris ir Nemunas čia liejosi į vieną rudą, putotą, įsiutusį srautą, kurio nebūtų įveikęs nei žirgas, nei valtis. Priešingame krante stovėjo raiteliai.
Pažino juos iš vėliavų ir rikiuotės: platus, tvirtas žemaičių ir pasienio vyrų pulkas, o pačiame priekyje ant juodo eržilo — vienplaukis tėvas. Atjojo. Per pavasario tvano nuplautas brastas, neturėdamas nė vienos valties, vis dėlto prasiveržė iki kranto — kai Kaunas jau pleškėjo.
Pamėginsiu, buvo pasakęs prie vartų.
Per platų vandenį balsas nebūtų pasiekęs, tačiau Vaidotas matė, kaip tėvas lėtai iškėlė dešinę ranką — ne šaukdamas ir ne modamas, tiesiog atvertęs delną į dangų. Nei priesaika, nei pasveikinimas — tik nebylus žodis, kurio tėvas nebegalėjo duoti. Vaidotas žinojo ant to delno šviečiant baltą paparčio žymę, kurios prasmės pats niekada iki galo neperprato.
Ašarų nebuvo — tik aiškus žinojimas, kad būtina atsakyti. Kiek leido virvės, Vaidotas kilstelėjo abi surištas rankas.
Sugrįžęs sargybinis stumtelėjo belaisvį į nugarą. Vedamas prie vežimo, Vaidotas dar sykį atsigręžė. Anapus rudo srauto nejudėdamas stovėjo juodas žirgas — kantriai laukdamas, kol praeis nesustabdoma neganda.
Tėvas neapsisuks — Kęstutis niekada nenusigręždavo, kai pakeisti nieko nebeįmanoma. Vaidotui staiga iškilo atmintyje vakaras prieš trylika metų, kai pats padėjo ant stalo raktų ryšulį ir pasakė jaunai moteriai nuo jūros: Čia ne dovana. Namo raktams reikia šeimininkės. Kodėl būtent dabar prisiminė tuos raktus, nebūtų įstengęs paaiškinti — gal tiesiog norėjosi, kad nuo šiol juos saugotų kas nors kitas.
Kitą rytą išaušo Velykų sekmadienis. Prieš pajudant gurguolei, tarp pilies griuvėsių kryžiuočiai giedojo šventines mišias.
Vaidotą išvežė į vakarus. Beliko skaičiuoti dienas.