6  Kankinių Ąžuolas

1347 m. pavasaris, Vilnius

Kęstutis į Vilnių atjojo per vėlai.

Vilnia buvo smarkiai patvinusi, ir akmeninė brasta prie Rusų gatvės slėpėsi po rudu pavasario vandeniu. Žirgas du kartus spyriojosi ir atsisakė bristi į srovę. Iš vakarinio pasienio Kęstutis jojo keturias paras be poilsio, aptaškytas purvu iki pat klubų, lydimas devynių vyrų, kurie nuo pat Sutarties žiemos slinko įkandin lyg pilki šešėliai ir būdavo pastebimi tik tada, kai į juos atidžiai įsižiūrėdavai. Pakeliui blogas gandas sklido tarsi miglota žinia apie tolimą, nepažįstamą ligą: Vilniuje kažkas dedasi. Kas iš tiesų nutiko, paaiškėjo tik išvydus senąjį ąžuolą. Devyni palydovai sustojo gatvės gale. Dievo šunys prie to medžio nesiartino, ir Kęstutis neklausė jų kodėl.

Ąžuolas augo senojoje teismo aikštėje už Rusų gatvės, kur vilniečiai nuo senų laikų vykdė nuosprendžius, — toks senas ir plačiai šakotas, kad žemiausios jo šakos siekė žmogaus ūgį. Dabar ant tų storų šakų kabojo trys vyrai.

Visi trys vilkėjo baltus, akinamai švarius lininius marškinius — ir ta švara Kęstutį pribloškė labiau už viską. Basos pėdos karojo žemai virš žolės, o ant vienos kulkšnies dar juodavo purvo ruoželis, tarsi pakaruoklis prieš mirtį vis dar būtų mėginęs paliesti žemę. Su tais baltais marškiniais pakartieji atrodė lyg šventei pasipuošę žmonės.

Nuo Vėlinių nakties Šventaragio slėnyje buvo prabėgę pusantrų metų. Ordinas vis dar degino pasienio kaimus prie Nemuno, tačiau nė vienas didelis kryžiuočių žygis nebuvo pasiekęs širdies žemės, ir Kęstutis, nuo pat Sutarties nakties tikrinęs tą pažadą lyg ploną pavasarinį ledą, vis dar nedrįso džiaugtis. Niekas jam nebuvo sakęs, kad Sutartis pareikalaus ir tokių aukų. Niekas nebuvo žadėjęs ir priešingai.

Aplink ąžuolą telkėsi nedaug žmonių, gal kokie dvidešimt. Tamsiomis skarelėmis apsigobusios rusės moterys klūpėjo purve aikštės pakraštyje ir pusbalsiu giedojo maldą, kuri skambėjo ne lietuviškai. Dešimties ar vienuolikos metų berniukas ilgai vartė delne akmenį, kol galiausiai metė jį — ne į kabančius vyrus, o į moteris, ir pataikė vienai tiesiai į petį. Niekas nesuriko. Kliudytoji tik pakėlė ranką, ramiai pasitaisė skarelę ir giedojo toliau.

— Kas jie tokie? — paklausė Kęstutis.

Paskutines linines drobes į vežimą kraunantis prekijas dėbtelėjo į raitelį, užmetė akį į sunkią kunigaikščio sagę ant peties ir skubiai išbėrė atsakymą, trokšdamas kuo greičiau užbaigti šį pokalbį.

— Algirdo dvaro žmonės, kunigaikšti. Trys vyrai: Antonijus, Ivanas, Eustatijus. Jie priėmė tą tikėjimą, kurį išpažino velionė kunigaikštienė. O kai per jų Gavėnią prie stalo patiekė mėsos…

— Ir kas tada?

— Jie atsisakė valgyti. Mėsa buvo iš Šventaragio aukos. Vieni žmonės šneka, esą jie spjovė ant pirmosios dalies, kitiems rodosi, kad tik tylomis atstūmė dubenį. — Prekijas stipriau prispaudė drobių ryšulį prie krūtinės. — Vaitas liepė prieš bausmę apvilkti juos švariais marškiniais. Nenorėjo kalbų mieste, kad Vilnius karia purvinus. Paties Algirdo čia nebuvo, kunigaikšti — viešpatavo Vitebske. Kai sugrįžo į pilį, teismas jau buvo pasibaigęs.

— O ką pasakė Algirdas?

Prekijas kreivai šyptelėjo — jam pačiam nemalonu buvo net kartoti.

— Atėjo prie medžio, pasižiūrėjo ir nuėjo.

Kęstutis liko stovėti. Tarp ąžuolo ir akmeninės tvoros ant apverstos statinės sėdėjo iš pradžių nepastebėtas žmogus: neaukštas, sukumpusiais pečiais, apsisiautęs raštininko apsiaustu, ant kelių pasidėjęs vaškinę lentelę. Lėtai, kruopščiai rėžė joje ženklus. Kunigaikščiui priėjus, pakėlė galvą.

— Jūsų vardas jau įrašytas, kunigaikšti, — tarė mandagiai. — Lygiai kaip ir visų praeinančiųjų.

Pirštai buvo švarūs, be menkiausios rašalo dėmelės. Dirstelėjęs į lentelę, Kęstutis vietoj raidžių išvydo ilgas brūkšnių eiles, tarsi kas būtų skaičiavęs bandą. Nejaukumas nudiegė krūtinę, bet klausinėti nesinorėjo. Nusigręžus sprandą padvelkė šiluma — tokia, kokią skleidžia svetimame delne ilgai gniaužta moneta.

Nuosprendį vykdęs vaitas stovėjo kitoje kamieno pusėje, įsikibęs į šiurkščią ąžuolo žievę: vidutinio amžiaus vyras įdubusiais skruostais, kurio veidas neišdavė nei pasitenkinimo, nei graužaties. Kęstutis jį pažinojo — Gaudėnas, teisėjas, niekada nesiderėjęs dėl įstatymo raidės.

— Tu juos pakorei, — tarė Kęstutis.

— Teismas pakorė. Aš tik įvykdžiau.

— Ar jie meldėsi?

— Kiaurą naktį, kunigaikšti. — Gaudėnas patylėjo. — Jauniausias meldėsi balsu. Ir už mus. Iš pradžių maniau, kad keikia, bet keiksmą nuo gailesčio atskiriu ir nesuprasdamas kalbos.

— Ir vis tiek pakorei.

— Papročiai ne mano sugalvoti. — Vaitas atitraukė delną nuo žievės ir nužvelgė savo pirštus. — Mėsą prie ugnies valgome todėl, kad taip valgė tėvai. Kas atsisako, tas skelbia, jog ugnis nieko nebereiškia. Dariau tai be pykčio. Jei būčiau nusprendęs kitaip, rytoj Vilniuje nebeliktų vaito.

Kęstutis nepasakė, kad šis pasiteisinimas pats blogiausias iš visų. Pats ne sykį buvo juo guodęsis.

Prastovėjo po ąžuolu iki sutemų, kol vaitas pamojo ranka ir virvės buvo nupjautos. Rusės priėjo su baltomis drobulėmis. Nė negalvodamas Kęstutis suėmė jauniausiojo kojas, kad kūnas nenukristų į purvą, ir paguldė ant drobės. Moterys sužiuro į kunigaikštį. Viena kilstelėjo ranką persižegnoti, sudvejojo, bet galiausiai atsargiai, vogčiomis persižegnojo. Kęstutis nenorėjo spėlioti, ką tas judesys reiškė.

Du pranciškonai, matyti dar prie Gedimino laužo, be žodžių priėjo prie medžio ir suklupo greta rusių. Dėl apeigų niekas nesiginčijo. Moterys pasislinko, užleisdamos vietos, ir niekas vienuolių nevarė šalin.

Jauniausią iš pakartųjų Kęstutis pažino iš veido. Eustatijus. Prieš dešimt metų, kai Kęstutis atjojo į Vilnių sužeista ranka, šis vaikinas kieme palaikė jo žirgą nieko neprašydamas; per tuos metus bruožai buvo išblukę iš atminties, o dabar štai sugrįžo. Veikiausiai turėjo žmoną. Ir niekas jos nieko nepaklausė.

— Pasenai, dėde, — pasigirdo balsas už nugaros.

Ten stovėjo Andrius, dvidešimt dvejų metų vyriausias Algirdo sūnus, aukštas, šviesiaplaukis, su dar neprigijusia rusiška barzda. Vienplaukis, nuo šlapių sruogų varvančiu vandeniu. Į ąžuolą nė nedirstelėjo — žvelgė tiesiai į Kęstutį, tarsi iš dėdės dar būtų tikėjęsis teisingo žodžio.

— Ar tėvas žinojo? — paklausė Kęstutis.

— Žinojo, — sausai nukirto Andrius. — Žinojo ir leido. Motina mirė pernai. Jei būtų gyva…

Sakinio nebaigė.

— Atėjau ne atleidimo, — tarė jaunuolis. — Noriu, kad įsimintum. Kai ateis metas ir kas nors paklaus, kas čia dėjosi, atmink, kas stovėjo ir žiūrėjo.

— Tu irgi stovėjai.

— Taip, — atsakė Andrius. — Visi stovėjome.

Kartu jie nužingsniavo pro Rusų gatvės šventorių, kur prieš metus palaidojo Mariją: ne sudeginę ant laužo, kaip derėjo Gedimino namų marčiai, o užkasę žemėje, kaip ji pati prašė. Algirdas leido. Medinis kryžius ant kapo dar švietė šviežiu medžiu, lietaus nepatamsintas. Andrius stabtelėjo prie kapo neprataręs nė žodžio, ir tuo tylėjimu pasakė viską.

Algirdas stovėjo ant Žemutinės pilies mūro. Kęstutis nuspėjo tai dar neužkopęs laiptais: ant kampinio bokšto brolis visuomet traukdavosi, kai nenorėdavo svetimų akių. Užlipęs slidžiomis pakopomis, sustojo greta.

Algirdas žiūrėjo į ąžuolą. Iš čia medis atrodė mažas lyg lauke pamestas žaislas. Ant akmens uždėti brolio pirštai buvo pamėlę nuo žvarbaus vėjo — matyt, stovėjo čia nuo pat vidurdienio. Galvos nepasuko.

— Kodėl? — paklausė Kęstutis.

— Jie atsisakė valgyti tai, ką prie mūsų stalo valgo visi.

— Čia ne priežastis.

— Ne. — Algirdas patylėjo. — Tikroji priežastis ta: leisk vienam nevalgyti — rytoj nevalgys dešimt, o poryt visi. Ir tada užges pati ugnis, prie kurios dalijamės šventomis vaišėmis. — Žodžius rinko lėtai ir atsargiai, tarsi bandydamas ploną ledą. — Neketinau jų žudyti. Buvau Vitebske, o kai grįžau, teismas jau buvo baigtas. Galėjau sustabdyti bausmę.

— Ir nesustabdei.

— Valdovas, kuris leidžia viską, nustoja valdyti. Kartais tenka nubrėžti ribą. Šįkart ją nubrėžiau aš. — Algirdas pagaliau atsigręžė, ir gąsdino būtent ta ledinė jo veido ramybė. — Žinau, ką galvoji. Pernai palaidojau žmoną. Manai, aš to nematau?

— Trys žmonės, Algirdai.

— Trys.

Kęstutis nutylėjo. Norėjosi ginčytis toliau, tačiau buvo aišku: brolis jau pasakė viską ir daugiau iš jo neišpeši nė žodžio.

— Ordinas sužinos, — tarė Kęstutis. — Karaliaučiaus kunigai šauks jų vardus iš sakyklų. Rašys į Avinjoną. Kitą žiemą riteriai segsis kryžių jau ne dėl sidabro, o dėl šitų trijų vardų.

— Žinau.

— Kitą žiemą jų atjos dvigubai daugiau.

— Žinau, — pakartojo Algirdas.

Brolis jau skaičiavo. Be jokios atgailos — tiesiog pasvėrė, kas artinasi, ir ruošėsi atremti smūgį.

Sunku buvo pasakyti, ar toks šaltakraujiškumas guodžia, ar kelia šiurpą.

Krivis stovėjo prie žemos, kasdienės slėnio ugnies. Atrodė atsigavęs po anų Vėlinių: trys dienos grąžino kūnui šilumą, o gal pasigailėjo pati liepsna. Vis dėlto džiaugsmo jo veide nebuvo. Rankas sudėjęs ant krivulės, žynys stebeilijo į žarijas, tarsi laukdamas, kol ugnis prabils pirma.

— Girdėjai, — tarė Kęstutis.

— Girdėjau.

— Tas ąžuolas kitą žiemą užtrauks mums naują žygį. Ar čia jau ta vaga? Jos pradžia?

Krivis neatsakė.

Kęstutis laukė, nors puikiai jautė: atsakymas jau kabo ore, tik pačiam baisu jį išgirsti. Malkos traškėjo. Šventaragio giraitė skendėjo tyloje, tik kalno šlaite tarp šaknų kažkas šnibždėjosi — ar vėjas, ar senieji mirusieji.

— Ar Sutartis šito reikalavo? — paklausė dar sykį, tyliau.

Krivis pasisuko į liepsną, o ši atsiliepė vieninteliu savo balsu — sausu žarijų spragsėjimu. Daugiau nieko.

Kęstutis dar kurį laiką pastovėjo. Paskui grįžo per miestą, per Rusų gatvę, ir nors kojos pačios spyriojosi, praėjo pro ąžuolą. Po šakomis, kur dieną kabojo trys kūnai, dabar tvyrojo kitokia, slegianti tyla. Moterys tebeklūpėjo. Raštininko nebebuvo — ant apverstos statinės dugno liko tik apskrita drėgna dėmė, lyg ten būtų gulėjęs šaltas akmuo.

Kitą rytą pasišaukęs Kaplį padavė jam kapšelį sidabro. Kam — neaiškino. Vilkas pasvėrė sidabrą delne ir paklausė vienintelio dalyko:

— Ar jos turi duonos?

— Nežinau.

— Tada nunešiu ir duonos, — pasakė Kaplys. Daugiau apie tai niekas nebeužsiminė.

Ant ąžuolo šakų jau brinktelėjo pirmieji pumpurai.