18 Alfo Raktas
1361 m. lapkričio 11 d., Marienburgas
Žvirblis nemiegojo po stogu jau du šimtus trisdešimt penkias naktis.
Iš devynių vilkų įstatymų šis buvo pats lengviausias, kol nereikėjo gyventi pilies virtuvėje. Čia ugnis negesdavo nė valandai: dvylika krosnių, trys židiniai, kepyklos pečius, kūrenamas nuo mišių iki mišių. Visi jauni virtuvės berniukai miegojo po šiltomis sijomis, sugulę vienas prie kito kaip šuniukai, o jis, devyniolikos metų, paimtas prie Ublio ežero, gulėjo kieme po malkų vežimu, apsiklojęs maišu, kurį jam davė Alfas. Virėjas kartais paklausdavo, ar jis kvailys. Žvirblis atsakydavo, kad žemaičiai mėgsta šaltį, ir virėjas nusispjaudavo ir paliko jį ramybėje.
Prie ežero, kai Ordino šauliai su šventadieniu geležimi šaudė į alksnius, kur slėpėsi vilkai, jis griuvo į nendrių vandenį su arbaleto strėlės žaizda šlaunyje. Kai jį ištraukė, jis atrodė kaip visi: šlapias, kruvinas žemaitis iš pasienio būrio. Žaizda niekieno netvarkyta sugijo kreivai, ir nuo tada jis truputį šlubčiojo. Gerklės žymę, ploną baltą pjūvį, kurį prieš metus jam padarė Šešiapirštis, slėpė skudurinis apvadas, kokį nešiojo ir kiti žemaičiai nuo šalčio. Niekas jo neklausinėjo. Ordinas surinko belaisvius tvarkingai, kaip renkami grūdai, ir ne kiekvieno kaklą apžiūrėjo.
Tą vakarą, varpams paskelbus vakarines vigilijas ir broliams riteriams baltais apsiaustais it didžiuliams paukščiams išsirikiavus į koplyčią, prie malkų vežimo priėjo Alfas. Rankose tarnas spaudė skudurais apvyniotą ryšulėlį.
— Šįvakar, — tyliai tarė jis.
Žvirblis ne iš karto suprato, paskui sukluso ir įdėmiai įsižiūrėjo į pašnekovą. Vidutinio amžiaus, stambus, sąžiningo veido ir kantrių akių Alfas pilies virtuvėje visų buvo laikomas bailiu: su niekuo nesiginčydavo, balso nekeldavo, o senas rimbo žaizdas ant nugaros slėpė po marškiniais. Tačiau šį vakarą jo veide matėsi sunkus, ilgai brandintas apsisprendimas.
— Nesigėdyk manęs, — žemaitiškai prabilo Alfas. — Aš žinau, kas tu esi. Mačiau baltą randą ant tavo kaklo, tik niekam čia neprasitariau.
— Kam tau šito reikia?
— Nes nebegaliu ilgiau žiūrėti. — Alfas nusišluostė platų delną į prijuostę. — Jis kas vakarą dainuoja savo kameroje. Tą seną žemaitišką dainą, kuria motinos prie durų išlydi iš namų dukteris. Dainuoja ne iš graudulio — tiesiog užsidaręs savyje. Jau septynis mėnesius kasdien nešioju jam vandenį ir matau, kaip senis ten laikosi — lyg vokiečių geležiniame narve uždarytas miško lokys. — Tarnas patylėjo. — Aš nesu narsuolis, pats gerai žinau. Bet ilgiau į tai žiūrėti nebegaliu.
— Jis didelis kunigaikštis. Kryžiuočiai jį vis tiek palauš.
— Jis nesilaužo. Nieko jiems nepažadėjo — pats man vakar sakė, kad nieko ir nepažadės.
— Kiaurą rudenį aš po vieną plytą krapščiau jo kameros sieną, — tyliai pridūrė Alfas. — Tinką ir plytų nuolaužas nešiojau iš bokšto kibiruose su pelenais, ir niekam čia neužkliuvo, kodėl tų šiukšlių tiek daug. Šįvakar ten liko tik plona luobelė. Iš skalbyklos nugvelbiau jam baltą riterio apsiaustą su juodu kryžiumi. O į savo kailinių pamušalą jis pats kažką įsisiuvo — mažą sidabrinį daiktą. Vilką. Aš nieko jo neklausinėjau.
Žvirblis staigiai įkvėpė. Tą mažą sidabrinį ženklą kunigaikštis nešiojo ant krūtinės nuo pat vilkų priesaikos pelkėje; jei vėl įsiuvo jį į kailinius — vadinasi, šiąnakt tikrai išeina.
Vaikinas kryptelėjo galvą į šoną, tarsi prie pat ausies būtų sušlamėjusi sausa šaka. Krūtinės gelmėje, kur budėjo vilkų klausa, ataidėjo gaujos brolių alsavimas — ne žodžiai, o bendras širdžių tvinksėjimas. Prie Ublio ežero jų buvo devyni. Per šiuos nelaisvės mėnesius Žvirblis išmoko suskaičiuoti, kiek balsų liko chore; vieną naktį išgirdo tik penkis.
— Ką aš turiu daryti?
— Eiti iš paskos, — paaiškino Alfas. — Jis išlauš paskutines plytas, perbėgs tuščią aikštelę, užlips ant sienos ir nušoks žemyn į sausąjį griovį. Ten su dviem pabalnotais žirgais lauksiu aš. Pro išorinius vartus jis išjos raitas su baltu apsiaustu — riterių ten naktį niekas neklausinėja. Prie vartų budi seržantas, kurį mes tarp savų vadiname Jonu, mat jo vokiškas vardas ne mūsų burnai. Per vigilijas broliai meldžiasi koplyčioje, keičiasi sargyba, tad į griovį niekas nežiūri. Tas seržantas girtas, tačiau atsargus žmogus net ir įkaušęs įdėmiai žiūri į veidus. Aš neprašau tavęs jo užmušti — tik prašau, kad būtum ten.
Tarnas ištiesė ryšulėlį. Atvyniojęs tamsų skudurą, Žvirblis išvydo trumpą virtuvės peilį, kokiu pjaustoma mėsa nuo kaulo.
— Vilkas be reikalo nežudo, — tarė vaikinas.
— Aš ne vilkas, — atsakė Alfas. — Aš nežinau jūsų įstatymų. Tik prašau.
Žvirblis nužvelgė aštrią geležtę, paskui paėmė peilį ir paslėpė po rankove.
Sutemos virš pilies užgriuvo greitai. Lapkričio vakarais tamsa užklodavo Marienburgą it sunkus audeklas, o nuo Nogato upės kylantis speigas pripildė sausąjį griovį lyg šaltas vanduo trobelę. Už koplyčios mūrų lėtai gaudė varpas, tarsi be paliovos kartodamas: budėkit, budėkit, budėkit. Žvirblis stovėjo sauso griovio dugne po aukšta siena su tuščiu kibiru, kuriuo kasdien nešdavo išplovas ant pylimo, ir uodė pro šalį plaukiančius nakties kvapus: keptą mėsą, dūmus, šlapią plytą ir paties baimę, atsiduodančią rūgščiu alumi bei šlapiais autais. Greta stovintis Alfas už kamanų laikė du žirgus ir ramindamas glostė jiems nosis, kad nežvengtų.
Aukštai sienoje virš jų galvų kažkas sukrebždėjo. Nukrito plytos nuolauža, paskui kita.
Ant mūro viršaus pasirodė tamsus šešėlis. Nė nepažvelgęs žemyn — tarsi šimtą kartų būtų kartojęs šį šuolį mintyse, — užsiropštė per kraštą ir pakibo ant rankų. Baltas riterio apsiaustas suplazdėjo vėjuje it sulaužytas sparnas. Žila barzda buvo nuskusta iki pat odos, tik ant žandikaulio tamsavo trumpų šerių šešėlis. Žvirblis žiūrėjo, kaip kunigaikštis Kęstutis atgniaužia pirštus, paleidžia sieną ir krenta į griovį.
Jis nukrito sunkiai, ant šono, ir kurį laiką nekilo nuo žemės. Alfas tuoj pat puolė prie jo. Kai senasis valdovas galiausiai atsistojo, ranka laikėsi už sumuštos šlaunies, tačiau jo veide — tokiame pat rūsčiame kaip aną vakarą su kalaviju paežerės sniege — dabar švietė šypsena.
Šokę į balnus, raiteliai išjojo iš griovio: Alfas pasuko į paupio tamsą, o kunigaikštis — tiesiai prie išorinių vartų, kur baltas apsiaustas nekeldavo įtarimų. Žvirblis su kibiru slinko per dvidešimt žingsnių iš paskos, glausdamasis prie pat sienos šešėlio ir sulaikydamas net šiltą kvapo garą. Vartų sargyba žiūri į apsiaustą, kartojo sau, ne į veidą.
Pirmiausia šnerves pasiekė kvapas: aitrūs žibinto suodžiai ir vynas. Po vartų arka stovėjo plačiapetis, storo sprando seržantas nuo šalčio pamėlusia nosimi. Rankoje laikė žibintą. Buvo įkaušęs, bet ne tiek, kad pamirštų savo tarnybą.
Kęstutis pristabdė žirgą.
Siauroje tarpvartėje po arka prasilenkti teko visai arti. Seržantas kilstelėjo žibintą: šviesa nušvietė baltą apsiaustą, žirgo kaklą ir pakilo aukščiau. Sargybinis įsistebeilijo į raitelio veidą — iš pradžių apsiblaususiomis akimis, paskui su tuo staigiu budrumu, koks apima pamačius prie apdaro nederančius bruožus.
Kęstučio kumštis sustingo ant vadžių. Smogti ar pameluoti sargybiniui kunigaikštis negalėjo — ir Žvirblis matė, kad senis stovi lyg akmuo, laukdamas, kol kas nors kitas išriš šį mazgą.
Peilis pats atsidūrė delne. Trys šuoliai. Priešais — plati it siena raitelio nugara, už jos — žibinto apšviestas seržanto veidas ir akys, įremtos į belaisvį, todėl per vėlai pastebėjusios iš tamsos išnirusį šešėlį. Aplenkęs žirgą lyg upės riedulį, Žvirblis per pirštą žemiau mentės suvarė geležtę sargybiniui į nugarą.
Vokietis nė nesuriko — tik giliai atsiduso, lyg dar nesupratęs, kas nutiko. Iš atgniaužtų pirštų išslydo žibintas. Žvirblis laisvąja ranka sugavo jį dar ore; liepsnelė mestelėjo šešėlius ant arkos skliauto bei peilio rankenos ir užgeso.
Tamsoje pasigirdo kimus šnabždesys — mirštančiojo lūpos tarsi maldą ištarė vardą: Johann. Kažkur toli iš sargybos būstinės linksmai, girtu balsu atsiliepė kitas kareivis: Johann! Jonai!
Pastatęs užgesusį žibintą ant grindinio, Žvirblis žiūrėjo į po kojomis smunkantį sunkų, šiltą kūną; nuo pat Ublio ežero nakties jo paties pirštai pirmą sykį nebevirpėjo.
Kunigaikštis atsigręžė. Vos per petį, vienai akimirkai, kaip atsigręžiama išgirdus už nugaros žingsnį. Išvydo nepažįstamą jaunuolį virėjo kepure, pasilenkusį virš grindinio, ir šešėlio dengiamą veidą. Kęstučio lūpos sukrutėjo, tačiau kunigaikštis laiku susilaikė. Nusukęs galvą, tiesia nugara išjojo pro vartus it riteris, kuriam niekas nedrįsta pastoti kelio. Tai buvo pats vilkiškiausias poelgis, kokį Žvirbliui kada nors teko regėti žmoguje: valdovas suprato, kada dėkoti nevalia.
Žvirblis atsitraukė į tamsą — vilkų būdu pirmiausia nusukdamas žvilgsnį, paskui panardindamas į šešėlį kūną ir galiausiai nutildydamas mintis. Sargybinis liko gulėti po arka; iš tolo būtum pamanęs, kad žmogus tiesiog prisnūdo.
Gerokai vėliau, jau slinkdamas nendrynais už išorinio pylimo, vaikinas dar sykį išvydo kunigaikštį. Kur baigėsi pilies atšvaitai, paleidęs žirgą ir atsukęs nugarą Marienburgui, stovėjo senasis valdovas. Neskubėdamas atgniaužė kumštį, įsižiūrėjo į mažytį daiktą delne, paskui kilstelėjo galvą, tarsi išgirdęs iš toli atėjusį balsą. Ką ten girdėjo, Žvirblis nežinojo, tik matė, kaip nusileido sunkūs kunigaikščio pečiai, lyg nusimetus nepakeliamą naštą.
Tada senis pasileido bėgte — lengvai it dvidešimtmetis, be jokio kelio, tiesiai į pietus per pelkes ir upę, už kurios plytėjo Mazovija.
Dvi paras Žvirblis tūnojo nendryne, kol plaukai sušalo į šerkšno varveklius, o sustirę pirštai nebejautė peilio rankenos. Naktį pilies varpai gaudė neramiai. Dieną ant pylimų šūkavo žmonės, dundėjo kanopos ir skalijo pėdsekiai šunys. Tačiau prie nendryno skalikai nepribėgo: vilko kvapas kartu su paslaptimi ištirpo svetimo krašto pelkėje, tapusioje jam namais.
Trečiojo ryto aušroje vaikinas atsisėdo ir pažvelgė į tvirtovę. Aukštai virš griovio bokšto mūre žiojėjo juoda skylė, pro kurią vėjas nešė plytų dulkes. Prie angos būriavosi žmonės ir spoksojo žemyn; ant kuorų dar niekas nekabojo, mat Ordinas vis dar negalėjo suvokti, kaip kalinys išgaravo kiaurai sieną. Alfo nesimatė — gal patraukė įkandin kunigaikščio, o gal pasuko savu keliu; vilkai žmonių likimais nesidomi.
Žiūrėdamas į pralaužtą mūrą, Žvirblis suprato, kad devyni gaujos įstatymai aprėpia ne viską. Duona už duoną, skelbė pirmasis. Alfas davė duonos, vandens, apsiaustą ir septynis mėnesius savo paties rankų darbo, o atsilyginti jam nebebus kaip. Tokios skolos neišpirks joks vilkas — teks nešiotis ją visą amžių lyg antrąjį randą skersai gerklės.
Kelionė namo truko tris savaites. Žingsniavo naktimis per pelkes, girias ir sniegą, misdamas tuo, ką pasitaikydavo sučiupti: šalnų pakąstomis uogomis, iš properšų išgraibytomis žuvimis, sykį — plikomis rankomis sugautu ir, kaip dera vilkui, žaliu sudorotu kiškiu. Gaujos chore naktimis girdėjo vis daugiau balsų, kol galiausiai vienas, tolimas ir pažįstamas, pašaukė jį patį. Vaikinas pasuko į tą pusę.
Sutiko jį Dykros pakraštyje prie plokščiojo akmens, ant kurio bolavo perskelta Geležinio Vilko kaukolė su apvalia skyle akiduobėje. Šalia jos, parietęs ilgas kojas, sėdėjo Šešiapirštis — liesas, įdubusiais skruostais, šešiais kairės rankos pirštais sukinėdamas sausą šakelę; parėjusįjį pasitiko be jokios nuostabos.
— Žvirblis, — tarė Vilkų Tėvas. — Nebelaukėme.
— Aš nebe Žvirblis.
— Kodėl?
— Žvirblis liko Marienburge, — atsakė vaikinas. — Iš ten išėjo kitas.
Šešiapirštis patylėjo.
— Kunigaikštis gyvas? Žmonės šneka, kad ištrūko.
— Ištrūko. — Vaikinas stovėjo priešais kaukolę, jausdamas tuščių akiduobių žvilgsnį. — Nudūriau žmogų. Sargybinį prie paskutinių vartų. Savieji šaukė jį Jonu.
— Ir?
— Pasiimu jo vardą.
Senąjį paprotį žinojo iš dainų: nukovęs žymų priešą, vilkas pasikabina jo vardą ant kaklo it žvėries iltį. Tačiau Šešiapirštis įdėmiai nužvelgė vaikiną, tarsi ieškodamas jame kažko daugiau.
— Gerai, — tarė galiausiai. — Tebūnie Jonas. Nuo šiol atsiliepsi tik šiuo vardu.
— Sutarta.
— Ar kunigaikštis tave matė?
— Matė tik petį ir šešėlį. Veido neįžiūrėjo.
— Pasakysi jam?
— Ne.
Šešiapirštis linktelėjo — kitokio atsakymo nė nelaukė.
— Teisingai. Vilkas, primenantis kunigaikščiui skolą, virsta kiemsargiu šunimi. Nešiokis tai savyje — ne kiekviena skola išperkama žodžiais.
Jonas nudelbė akis į kaukolę. Skylė akiduobėje juodavo tamsiau už naktį. Mintyse iškilo po Marienburgo vartų arka sukniubęs sargybinis, per pelkę it dvidešimtmetis bėgantis žilas valdovas ir svetimas vardas, kurio kilmės niekam neprasitars. Du dalykai, susilydę į vieną, ir antrasis — kur kas sunkesnis.
Nusilenkęs akmeniui, Jonas nužingsniavo į Dykrą, kur jau laukė likę gaujos broliai.