12 Laima prie Lopšio
1349 m. pavasaris – 1350 m. vasaris, Senieji Trakai
Butautas buvo keturiolikos, vos vienais metais jaunesnis už ją, ir pasakė tai pirmą vakarą, ne prie visų, o praeidamas pro duris, kad girdėtų tik ji:
— Pavogta. Tėvas tave pavogė kaip avį iš svetimo tvarto.
— Ne, — atsakė Birutė, nė nesukdama galvos. — Jis mane paėmė. Tai visai kas kita.
Berniukas dėbtelėjo į pamotę su tokia gryna neapykanta, kokią įstengia jausti tik keturiolikmečiai, ir nudūmė prie šunų. Vyresnysis, aštuoniolikmetis Vaidotas, stovėjo prie suolo ir viską girdėjo. Nepratarė nė žodžio — priklausė tiems vyrams, kurie viską įsideda į galvą ir neskuba aušinti burnos; su šituo bus kur kas sunkiau nei su pasipūtusiu jaunėliu. Kiek vėliau, šeimynai išsiskirsčius, Vaidotas priėjo ir padėjo ant stalo raktų ryšulį. Seni, dešimtmečių nudilinti raktai sužvangėjo ant lentų it sidabrinės žuvys.
— Juos laikė mano motina, — tarė Vaidotas. — Dabar tau.
— Dėkoju.
— Tai ne dovana, — pasakė jis mandagiai. — Namo raktai turi turėti šeimininkę. Daugiau nieko.
Senieji Trakai tebuvo aukšta medine tvora apjuosta sodyba ant kalvos, iš trijų pusių supama ežero, o iš ketvirtos — miško. Čia Kęstutis gyveno su pirmąja žmona, kuri mirė prieš dvejus metus ir kurios vardo niekas nebetardavo; čia dabar stovėjo Birutės lova, jos skrynia ir pirmasis jos pačios pasodintas vaistažolių daržas. Namuose viskas kvepėjo džiovinta žuvimi, arklių prakaitu ir dūmais. Tarnaitės dar nesuprato, kaip į ją kreiptis, ir kalbėjo žiūrėdamos į batus. Kęstutis dažniausiai buvo pasienyje. Jai trūko jūros it nukirstos rankos. Ežero vanduo buvo tylus ir šviežias, be druskos ir be atminties, ir vakarais ji ilgai sėdėdavo ant tilto, žiūrėdama į jį kaip į svetimą kalbą.
Po kelių savaičių iš Palangos atėjo žvejys, nešinas lininiu ryšuliu. Jis nenorėjo nei valgyti, nei sėsti. Padavė jai antrąją gintaro pusę ir pasakė tik tiek: Ji atsigulė ant smėlio ir nebeatsikėlė. Gulėjo taip ramiai, kad pirmą dieną niekas nedrįso prieiti. Birutė laikė abi dalis delne tol, kol žvejys išėjo, ir tik tada suprato, kad iš jų nieko nebegirdi. Tai buvo baisiausia. Močiutė mirė, o jos gintaras tebuvo šaltas gabalas.
Kęstučiui ji nieko nepasakojo. Slėpti nereikėjo: vyras viską suprato vos pažvelgęs į jos veidą. Jis tik tylomis atsisėdo šalia ant suolo ir nieko neklausinėjo, ir tai buvo viena iš pirmųjų jo dovanų, kurias Birutė išmoko branginti.
Žiemą, kai Kęstutis grįžo iš vakarinio pasienio, ji paklausė jo apie pirmąją žmoną. Jis sėdėjo prie šiltos krosnies, atsegęs sunkius kailinius, ir lėtai valė kalaviją, o Birutė, jau sunki nuo vaiko, laikė jam uždegtą žibintą.
— Kaip ji vadinosi?
Jis nustojo valyti ašmenis.
— Paprotys sako, kad mirusiųjų vardų negalima tarti iki Vėlinių. Aš nežinau, ar tai paprotys, ar aš pats. — Jis pažiūrėjo į kalaviją. — Ji mirė gimdydama trečią. Vaikas irgi. Aš buvau prie Dubysos. Kai grįžau, jau degė ugnis.
— Man gaila.
— Nereikia. — Jis pakėlė galvą. — Tu bijai.
— Taip.
— Aš galiu tau pažadėti…
Jis nutilo. Birutė laukė.
— Nežinau ką, — pasakė jis pagaliau. — Visą gyvenimą kalbu apie dalykus, kuriuos žmogus gali padaryti pats. Gimdymas toks nėra. Pažadėti galiu tik tai, kas priklauso nuo manęs. — Jis ištiesė ranką, plačią, su baltais randais. — Būsiu čia. Lauke. Kur ir turi būti.
Tai buvo nedaug. Birutė pažiūrėjo į jo ranką, paskui į savo pilvą ir pagalvojo, kad tai daugiau, nei jai buvo pažadėjusi pati jūra.
Stiprus šerkšnas nukrito vasario pradžioje, kai ežeras stovėjo po storu ledu. Kaimo moterys iškūreno pirtį, ir Birutė gimdė joje, kaip gimdė visos jos giminės moterys. Akmenys šnypštė. Ugnis krosnyje buvo gyva ir klausėsi.
Ji nenaudojo jokių burtų. Močiutė ne kartą sakė, kad gimdyti reikia kaip žmogui, nes jūra, išgirdusi moterį riksmuose, mielai pasiima savo dalį. Todėl ji tik šaukė, kaip šaukia visos, kol viskas virto vienu ilgu raudonu laiku, o paskui moterys pro garą pakėlė kažką mažo, šlapio ir nepatenkinto.
Berniukas. Jis nebuvo mielas ir gražus, kaip žada senos dainos — susiraukšlėjęs, piktas, į pirties prieblandą įsistebeilijęs pilkomis akimis, kuriose vietoj vaikiškos nuostabos tvyrojo senas nuovargis, tarsi naujagimis jau būtų viską perskaitęs ir nenorėtų to patvirtinti. Birutė paėmė sūnų į savo rankas. Kaimo moterys šnekėdavo, esą gimdyvė tokią valandą nieko aplinkui neįžiūri, tačiau ji aiškiai matė viską: kiekvieną šlapių juodų plaukų kuokštelį, kiekvieną mažytį nagą.
Moterims išėjus iš pirties, ji pasilenkė prie lazdyno riešuto dydžio ausies ir tyliai pašnibždėjo jam vardą. Ne tą, kurį vėliau prie ugnies ištars kunigaikštis, ir ne tą, kuriuo jį šauks artimieji, — tikrąjį vardą, kurį kiekviena motina patiki tik savo vaikui ir stichijoms. Kūdikis jos rankose nė nesujudėjo. Ugnis pirties krosnyje palinko į lopšio pusę, kaip įlinksta medinis lieptas po pirmą kartą juo žengiančio žmogaus pėda.
Kęstutis laukė kieme, kur dera laukti visiems vyrams, — su dviem kurtais ir paties susikurtu laužu. Kai jam išnešė sūnų, kunigaikštis įsižiūrėjo į ryšulėlį, o plati, baltais randais išvagota plaštaka sutrikusi pakibo ore.
— Vytautas, — tarė Kęstutis.
— Vardą jam jau daviau.
— Žinau ir neklausinėju. Šituo šauks svetimi. — Jis atsargiai pirštu palietė vaiko kumštelį. — O kai šnekėsiuosi su juo vienas, vadinsiu Vyčiu. Gal tau ir nepatiks.
— Man patinka.
— Man irgi, — atsakė Kęstutis ir po daugelio niūrių dienų šyptelėjo taip plačiai, kad randas ant skruosto susimetė raukšle.
Trečiąją naktį troba pasikeitė.
Birutė nemiegojo. Po gimdymo išsekęs kūnas skendėjo budrioje tuštumoje, kai, rodos, girdi kiekvieną namų kampą nuo guolio iki lango. Kūdikis gulėjo lopšyje prie krosnies, žindyvė snaudė ant suolo, nusvarinusi galvą ant krūtinės, o kieme nutilo šuo. Net malkos židinyje liovėsi spragsėjusios.
Ant palangės kažkas sėdėjo.
Ne žilos senolės, kaip sekama pasakose. Pirmoji — vidutinio amžiaus, plačiapetė, apsigobusi vilnone skara it druskos pasiskolinti užsukusi kaimynė. Antroji — jaunesnė, linksma, nė akimirkai nenustygstančiais tuščiais pirštais. Trečioji — aukšta, pilka, su žirklėmis rankoje. Jokio aukso ar spindesio: paprastos avių kirpimo žirklės, kokias rasi kiekviename tvarte.
Ant rago plokštele užtraukto langelio augo šerkšno paparčiai. Pirmoji viešnia verpė. Nematomas siūlas nuo jos pirštų ėjo tiesiai į lopšį. Kas čia atėjo, Birutė suprato iš to, kaip tylėjo miegantys namai.
— Nebijok, — prabilo verpėja. — Mes ne dievai, tik skaitome giją.
— Pažįstu jus, Laima.
— Žinai tik tai, ką seka pasakos, o ten — pusė tiesos. — Verpėja nesišypsojo. — Karūna keliaus link jo visą amžių. Kartais jis išvys ją, kartais ji — jį. O kartais prasilenks.
— Krikštys jį tris kartus, — linksmai įsiterpė antroji sesuo, lyg žadėdama vestuves. — Ir nė vienas vanduo nebus tas, kuriuo jis patikės.
Trečioji tylėjo. Žvelgė į lopšį, į mažą rudą ryšulėlį po kailiu, be pykčio, tik su sunkiu pjovėjos nuovargiu priešais dar neįpusėtą rugių lauką.
— Jis pergyvens visus sūnus, galėjusius paveldėti karūną, — tarė žemu, sausu it nupjauti rugiai balsu. — Visus iki vieno.
Ir pakėlė žirkles.
Birutė nė nepajuto, kaip pašoko iš guolio. Basomis pėdomis ant šaltų lentų jau stovėjo tarp lopšio ir palangės, visu kūnu jausdama kiekvieną dar nesugijusią gyslą. Rankose neturėjo nei kalavijo, nei peilio, nei gintaro — tik vienintelį visų motinų žodį, kuriam nereikia jokių užkalbėjimų:
— Dar ne.
Geležis sustingo ore. Pilkoji moteris pakėlė akis, ir tame žvilgsnyje šmėstelėjo sena, beveik švelni pagarba.
— Tik žiūrėjau, kaip guli, — tarė ji.
— Dar ne.
— Tiek to.
Žirklės nusileido. Laima atitraukė akis nuo verpstės ir dalykiškai, lyg tvarkydama ūkio sąskaitas, pažvelgė į motiną.
— Žodis išgirstas, jo neatšauksime, — pasakė verpėja. — Tačiau už „dar“ mokama, mergaite. Visuomet mokama.
— Sumokėsiu.
— Žinau, kad sumokėsi. Tik dar nežinai, kam ir kiek. — Jai pakilus nuo palangės, po pirštais subyrėjo šerkšno paparčiai. — Mes, kaip ir tavoji ugnis, viską įsirašome. Išmokai derėtis su mumis pagal raidę — retas tą sugeba. Tik atmink, kad raidę pažįstame ir mes.
Kai Birutė atsimerkė — nė nepajuto, kada buvo sumerkusi blakstienas, — palangė stovėjo tuščia. Žarijos krosnyje teberuseno, šildydamos lopšį. Žindyvė knarkė. Kūdikis miegojo, mažyčiu kumšteliu įsikibęs į kailį, tarsi ką tik išgirdęs, jog viskas dar tik prasideda.
Devintąją dieną, Kęstučiui iškėlus sūnaus gimimo puotą, atjojo Algirdas. Pasirodė su dvylika raitelių, tylus ir kelio dulkėmis apsinešęs; iš kur suka, niekas neklausė, nes vyresnysis brolis savo kelių niekam nepasakodavo.
Nors vyresnis, atrodė jaunesnis už Kęstutį: liesas, ilgakaklis, trumpai pakirptais plaukais ir žvilgsniu, slystančiu kiaurai žmones. Pasveikinęs brolį, be žodžių priėjo prie lopšio. Neliesdamas vaiko, ilgai ir rimtai žiūrėjo į jį lyg į karo žemėlapį. Paskui ištiesė Birutei mažą, kažkur rytų kalvėse nukaldintą sidabrinį žirgelį.
— Šventosioms ugnims, — tarė rimtai, be šypsenos.
Tą vakarą, puotautojams išsiskirsčius, Birutė girdėjo brolius šnekantis už sienos. Sėdėdami dviese prie židinio, kalbėjosi pusbalsiu, kaip kalbasi pernelyg gerai vienas kitą pažįstantys vyrai.
— Vedžiau, — pasakė Algirdas. — Tverės Ulianą. Stačiatikę.
— Gera sąjunga.
— Taip. Vilniuje iškils daugiau cerkvių, nei patiktų Kriviui. Savo ikonų ji neslėps. — Algirdas patylėjo. — O tu parsivežei ugnies moterį.
— Jūros.
— Jūros moterį. — Daugiau prie to nebegrįžo, ir tas nutylėjimas nuskambėjo griežčiau už bet kokį priekaištą. — Sūnus gimė per speigą. Geras ženklas.
— Palangoje sakoma, kad ženklų nebūna.
— Palangoje niekas neprisiekė Šventaragyje.
Už sienos su kūdikiu ant kelių sėdėjusi Birutė sustingo.
— Penkeri metai, — prabilo Algirdas. — Aš pažadėjau ugnis. Tu pažadėjai kraują — ir ištarėte garsiai tai, ko nebuvo lemta ištarti.
— Jau sakiau, kad nesigailiu.
— Neklausiu, ar gailiesi. — Balsas skambėjo ramiai, bet po juo slėpėsi ilgi metai neišsakytų nuoskaudų. — Ugnis išgirdo, Kęstuti. Dabar jai nebereikia mūsų klausti. Tavo jaunėlis gimė praėjus penkeriems metams, ir man baisu, kad čia ne sutapimas.
— Algirdai…
— Ant vaiko nepykstu — pykstu ant tavęs. Rytoj tą pyktį pamiršiu, bet šįvakar leisk išsakyti.
Kęstutis neatsakė. Sutraškėjo židinio malkos, ir stojo tyla tarp dviejų vyrų, pernelyg panašių, kad galėtų būti bičiuliai.
Birutė nudelbė akis į sūnų. Mažylis miegojo nė nenutuokdamas, kad apie jo gimimą šnekama kaip apie skolą. Mintyse vėl iškilo avių žirklės, pilkoji verpėja ir pačios neapgalvotai ištartas žodis.
Už „dar“ mokama.
Pasilenkusi prie vaiko kaktos, palietė ją lūpomis — atsargiai, tarsi liesdama dar nesuskilusį akmenį. Už sienos brolių balsai nutilo. Krosnies liepsna tiesėsi į lopšį.
— Dar ne, — sušnibždėjo tamsai, kad niekas neišgirstų. — Dar ne.