1  Gedimino Laužas

1341–1342 m. žiema, Šventaragio slėnis, Vilnius

Žirgą į slėnį nuleido pirmą. Du žirgininkai vedė jį už kamanų, o senasis Gedimino eržilas žengė klusniai, nujausdamas savo kelią: aukštai iškelta galva, apšerkšnijusiomis blakstienomis, nė neprunkštelėdamas ir nesispirdamas. Po kanopomis girgždėjo sniegas. Neries ir Vilnios rūkas dar nebuvo pakilęs nuo vandens, ir visas slėnio dugnas panėšėjo į dubenį, sklidina pieniško šalčio.

Kęstutis stovėjo tarp brolių, įbedęs akis ne į žirgą, o į rąstus. Sukrauti aukštai, ąžuolas su uosiu, kryžmai it troba be stogo, jie laikė šlapius lokių kailius, ant kurių gulėjo tėvas. Mirtis Gedimino bruožus nugludino lyg seną ąžuolinį porankį: nieko nesulaužė, tik nuėmė visa, kas aštru. Veidas atidengtas, barzda iššukuota, ant krūtinės paguldytas kalavijas. Rankos, šešiasdešimt metų laikiusios vadeles, dukterų vestuvių sutartis ir svetimų žmonių likimus, dabar gulėjo sudėtos ant rankenos, netikėtai mažos.

Prieš kelerius metus tos pačios rankos atidavė Kęstučiui Trakus — sunkią prievolę, užuot davusios dovaną. „Laikyk vakarus, — pasakė tėvas. — Tu nemoki sėdėti, o vakarų niekas neišsėdės.“ Vienintelė pagyra, išgirsta iš tėvo lūpų, skambėjo lyg įsakymas.

Iš Nemuno pakrantės Kęstutis jojo tris paras, pakeliui pakeitęs penkis žirgus, ir vis dar jautė kiekvieną į balną nutrintą kaulą. Žinią atnešė jaunas pasiuntinys, nė nenulipęs nuo arklio: Didysis kunigaikštis mirė, jį veža namo, broliai renkasi Vilniuje. Pasienį teko palikti žemaičių seniūnams ir dvidešimčiai savų vyrų, o kitą rytą Ordino raiteliai peržengė tą pačią ką tik apleistą brastą. Atsitiktinumo čia nebuvo: vokiečiai mirtis skaičiavo lyg pirkliai turgaus dienas — žinojo, kada kaina krinta.

Prie klubo kabojo naujas kalavijas. Trakų kalvis užbaigė jį rudenį, įkalė po rankena perkūnėlio ženklą ir, kaip dera, kartą pagirdė Kęstučio krauju. Ašmenų dar nebuvo palietęs nė vienas kirtis. Kalavijo svoris prie šono jautėsi lyg naujas, tvirtai pasiūtas, bet prie kojos dar neprigulęs batas.

Aplink laužą stovėjo Gedimino sūnūs. Manvydas su Narimantu laikėsi greta — du stambūs vyrai, nuo vaikystės nesutarę nė dėl vieno menkniekio, dabar drauge sukandę dantis. Karijotas ir Liubartas atkeliavo iš pietų, kelio purvais aptaškytais batais. Jaunutis glaudėsi prie pat rąstų, kur jam buvo liepęs stovėti tėvas. Apsivilkęs per plonu apsiaustu, visas drebėjo, ir niekas nebūtų pasakęs, ar tik nuo šalčio.

Algirdas atvyko prieš pat aušrą, tris paras jojęs iš Vitebsko, ir stovėjo priešingoje laužo pusėje — aukštas, liesas, tiesus lyg ietis. Iš brolio veido Kęstutis neįstengė nieko išskaityti. Algirdo žvilgsnis slydo pro laužą ir pro tėvą, kiaurai slėnio šlaitą ir kalną, link visko, kas plytėjo rytuose.

Atokiau, ant sutrypto sniego, stovėjo Jaunė, našlė, apsisiautusi baltu vilnoniu apdaru. Šalia jos vaidilutė su baltomis juostomis ant šventinių drabužių laikė molinį puodą, kuriame po pelenais tebežėravo žarija iš amžinosios ugnies. Visas slėnis kvepėjo žarija, šlapia vilna ir žirgo prakaitu.

Slėnio pakraštyje stovėjo ir tokie, kurie čia nebuvo savi: du pranciškonai, kuriuos Gediminas buvo pakvietęs prieš dvidešimt metų, ir būrelis rusų pirklių vienplaukiai. Gediminas niekam nedraudė melstis, ir dabar niekas nesiryžo apsisukti ir išeiti.

Krivis žengė į priekį su krivule.

Jis buvo pilkaplaukis, ne senas, bet jau toks, kuriam ugnis nuėmė visa, kas nebuvo reikalinga: skruostai įdubę, akys paraudusios, o rankos šiurkščios kaip pušies žievė. Krivulė, kreiva kaip upės vingis, buvo juoda nuo šimto metų prisilietimų. Jis nieko neprašė ir nieko nepranešė. Tiesiog atsistojo prie rąstų ir pakėlė krivulę.

— Gedimine, — tarė jis, ir slėnis nutilo net be jokio įsakymo, — eik ten, kur ėjo Šventaragis. Ugnis yra greičiausias kelias. Žemė tave laikytų per ilgai.

Paskui kiekvienas sūnus padėjo ant rąstų po daiktą, kaip reikalauja paprotys. Manvydas sidabrinį diržą, Karijotas sakalo gaubtuvą, Liubartas kapšelį druskos. Narimantas ilgai laikė rankoje mažą ikoną, paskui paslėpė ją po apsiaustu ir padėjo savo peilį. Jaunutis padėjo sulankstytą laišką, kurio niekas nematė. Algirdas nepadėjo nieko, ir tai buvo jo dovana. Kęstutis atsegė seną kalaviją, tą, su kuriuo prieš aštuoniolika metų pirmą kartą nusileido į šį slėnį, ir paguldė jį tėvui prie kojų.

Paskui Krivis paėmė iš vaidilutės senovinį akmeninį kirvį, žmonių vadinamą Perkūno kirviu, ir nedelsdamas priėjo prie žirgo. Eržilas pažvelgė į žynį. Nuo vaikystės neverkęs Kęstutis sukando dantis taip, kad net žandikaulis spragtelėjo. Krivis smogė vieną kartą. Žirgas sulinko, žirgininkai nuleido jį ant sniego, ir karštas kraujas ištirpdė baltą ratą aplink galvą.

Du kurtai jau gulėjo ant rąstų, užmigdyti aguonų nuoviru, ir dar lengvai alsavo. Žirgą užkėlė šalia jų.

Vyriausiasis sūnus, Manvydas, žengė su šiaudų ryšuliu, kurį vaidilutė uždegė nuo žarijos, ir įkišo jį į apatinius rąstus. Taip buvo daroma nuo Sovijaus sūnų laikų: pirmą liepsną uždega vyriausias, nes jis moka už šerno blužnis, kurias kažkada suvalgė jo protėviai, nė nepamąstę, kiek jos kainuos. Manvydas pasitraukė žingsnį atgal ir nenuleido akių nuo ugnies.

Vos įsikibusi, ugnis apėmė laužą išsyk. Pirma užtraškėjo žievė, paskui rąstai; pliūptelėjęs karštis pasiekė Kęstutį ir išvijo iš krūtinės geliantį šaltį. Dūmai kilo balti. Žyniai užtraukė seną giesmę, kurią visi mokėjo, bet niekada nedainuodavo šiaip sau: aš miegu kaip kūdikis lopšyje. Taip esą prieš daugelį amžių ištarė Sovijus, pagaliau sudegintas, o ne užkastas žemėje, kai liovėsi skųstis kirmėlėmis.

Jaunutis pravirko. Raudojo garsiai, nesukąsdamas dantų, o kūkčiodamas lyg vaikas, vis dar tikintis, kad kas nors pasigailės. Narimantas atsisuko į brolį ir sunkiai nurijo seiles. Algirdas į tą pusę nė nedirstelėjo.

Kęstutis pažvelgė į kalną virš slėnio. Ten, kur dabar augo siena iš rąstų ir akmens, kadaise stovėjo tik miškas, ir ten jo tėvas sapnavo geležinį vilką.

Jam tada buvo dvidešimt šešeri.

Į šį slėnį nusileido su kalaviju pirmą kartą. Šventajame slėnyje visi, kurie pirmą kartą įneša ginklą, vadinami berniukais, nesvarbu, kiek kartų jie jau yra kirtę, ir senas Krivis, tada dar gyvas, tą naktį pašaukė jį prie ugnies, kai visi kiti miegojo. Tą rytą Gediminas visiems papasakojo savo sapną, o Lizdeika jį išaiškino. Iki sutemų aiškinimo žodžiai jau sklido po stovyklą.

— Vilkas buvo geležinis, berniuk, nes buvo surakintas, — pasakė senasis Krivis. Šalia stovėjo jaunas jo mokinys, nešantis pelenų puodą, ir niekas jam nesakė išeiti. — Antkaklis graužė jam kaklą. O tie šimtas balsų nebuvo šlovė. Tai buvo jo paties vaikai, vaikaičiai ir vaikaičių vaikai, ir jie draskė vienas kitą jame, o jis stovėjo ir staugė, nes nėra vilko, kuris nestaugtų, kai draskomi jo vaikai.

— Kodėl Lizdeika to nepasakė?

— Žynys, kuris kunigaikščiui pasako viską iš karto, miršta tą pačią naktį. Jis pasakė tiek, kiek miestas galėjo nešti. — Senis pažvelgė į jį. — Ir tu neklausk žynio viso sapno, berniuk. Niekada. Ugnis gal ir pasakytų. Bet tu nenorėsi to girdėti.

Tada Kęstutis nesuprato. Jam atrodė, kad tai pasakė senas žmogus, mėgstantis tamsiai kalbėti. Dabar jam buvo keturiasdešimt ketveri, ir kiekvienas iš šimto balsų jau turėjo veidą. Manvydo. Narimanto. Karijoto, Liubarto, Jaunučio. Algirdo, kuris stovėjo priešais per liepsną. Jo paties.

Ugnis aukštai sujudino orą. Viršuje rąstai sugriuvo vienas ant kito, ir kibirkščių kamuolys pakilo virš medžių, ir vaidilutė atsitraukė nuo laužo. Liepsnos šviesa nušvietė brolių veidus, ir jie visi staiga pasidarė panašūs. Tas pats nosies linkis, ta pati plokščia linija tarp antakių, kurią Gediminas perdavė visiems savo sūnums, tarsi paskirstydamas jiems tą pačią naštą.

Laužui ėmus slūgti ir miniai patraukus prie šilto midaus, Kęstutis pasivijo Algirdą ties giraitės riba. Brolis žingsniavo lėtai, nuleidęs galvą, svetimas šiame mieste, kuriame nė neketino pasilikti.

— Ordinas peržengė Nemuną prieš tris dienas, — tarė Kęstutis, nelaukdamas.

— Žinau.

— Iš kur?

Algirdas neatsakė. Taip jis atsakydavo visada.

— Jaunutis to neišlaikys, — pasakė Kęstutis. — Tu tai matai. Jis verkia kaip vaikas.

— Tėvas jį išsirinko.

— Tėvas išsirinko tą, kuris jam niekada neprieštaravo.

— Taip, — tarė Algirdas ir atsisukęs pažvelgė broliui į veidą. Šviesios, šaltos akys žvelgė ramiai; nuo pat vaikystės Kęstutis neįstengdavo perprasti, ar brolis apie jį mąsto, ar tik stebi. — Todėl jis ir turi Vilnių. Aš turiu Vitebską. Tu turi Trakus. Kiekvienas laiko, ką jam paliko.

— Ir kas laiko Vilnių, kai Ordinas ateis?

— Ordinas ateis ir išeis. Taip buvo visada.

— Anksčiau jie neatsiveždavo mūrininkų, — pasakė Kęstutis. — Šiemet už Nemuno mačiau sijas ir tris vežimus kalkių. Kas vežasi kalkes, tas išeiti neketina.

Algirdas tylėjo. Žvelgė į kalną, ant kurio kilo pilis, ir iš to tylėjimo buvo aišku: apie kalkes ir mūrus jau seniai pamąstyta, tad brolio žodžiai nebuvo jokia naujiena.

— Aš neklausiu tavęs, ką daryti, — pagaliau tarė Algirdas, švelniai, be pykčio. — Kai nuspręsiu, pasakysiu.

— Kai nuspręsi, jau būsi nuėjęs.

Algirdo lūpų kampelis vos pastebimai krustelėjo.

— Taip, — pasakė jis.

Algirdas nuėjo prie šeimos, prie Jaunučio, ir uždėjo ranką jam ant peties. Jaunutis atsisuko: šlapias, nuraudęs veidas buvo toks atviras, kad Algirdas neištvėrė ir nusuko akis. Delnas liko ant peties. Gražus gestas, tik ar nuoširdus?

Kęstutis patraukė vienas aplink slėnį. Šventaragio ąžuolai stovėjo juodi, sulaikę kvapą, tarsi lauktų leidimo sujudėti. Po šaknimis, giliai po sniegu ir įšalu, miegojo seni kunigaikščiai, o ugnis, šiandien priglaudusi Gediminą, saugojo jų miegą. Taip jam pasakojo dar vaikystėje: miestas stovi ant mirusiųjų, ir tik šventa liepsna neleidžia jiems pakilti.

Prie pat medžių krašto, kur laužo atšvaitai dar siekė, bet nebešildė, iš tamsos išniro trys iš pradžių nepastebėti vyrai. Apsisiautę vilkų kailiais, tamsiais veidais, prie ugnies jie nesiartino. Kęstučiui žengus artyn, vienas iš jų, plačiapetis, pražilusiu smilkiniu, nežymiai linktelėjo — ne kaip valdovui, o kaip seniai pažįstamam kaimynui.

Vilkatai. Dievo šunys. Atėjo palydėti kunigaikščio, kurio ugnis saugojo jų vardus, nors patys prie liepsnos prisiartinti negalėjo. Per dvidešimt pasienio karo metų Kęstutis apie juos sužinojo tik tiek: pasirodo savo valia, neima nieko, kas nedovanota, ir joks pėdsekys jų nesuras.

Iš krepšio išsitraukęs kepalą juodos duonos, perlaužė pusiau ir vieną riekę padėjo ant kelmo, kaip per Jurgines paliekama vilkams. Vargu ar tai galėjo ką nors pakeisti, bet tą dieną norėjosi atlikti bent vieną teisingą smulkmeną.

Kai paėmęs žirgą Kęstutis atsigręžė, ant kelmo duonos nebebuvo.

Slėnyje Krivis surinko pelenus į puodą, ir naujas sniegas, lengvas kaip pūkas, ėmė kristi ant žirgo kaulų.