7  Strėvos Ledas

1348 m. vasario 2 d., Grabnyčios, Strėvos upė

Lietuvės Grabnyčių žvakę laikė žaibui, vokiečiai savo Mergelei, ir ta pati liepsna tarnavo abiem, nes jos niekas nepaklausė.

Kęstutis už diržo nešiojosi trumpą vaško žvakės galiuką. Prieš daugelį metų jį jam davė žmona, kurios vardo namie jau niekas netarė, ir jis niekada jo neuždegė: žiemą žaibų nebūna, o vaško galia tikėti nesinorėjo. Vis dėlto nešiojosi su savimi — kaip saugomi maži daiktai, kurie buvo brangūs kam nors kitam.

Dar prieš aušrą jis stovėjo ant upės skardžio, žvelgdamas į ledą. Strėva čia plytėjo plati ir sukaustyta nuo vieno kranto iki kito, o ledo pluta švietė blausia melsva šviesa, tarsi ji sklistų ne iš dangaus, o iš gelmės. Speigas spaudė taip stipriai, kad šnervėse traškėjo plaukeliai. Už jo nugaros, miške, rikiavosi kariuomenė: žirgai garuojančiomis šnervėmis ir tylintys vyrai. Nors įsakymo niekas nebuvo skelbęs, kiekvienas žinojo: grobiu apsikrovęs Ordino reizas traukia namo upės vaga, nes ledu žygiuoti sparčiau negu giliu miško sniegu.

Algirdas jam nepasakė, kur pastatys kitus pulkus, — taip brolis pasielgė ir šį kartą. Naktį iš jo atjojęs pasiuntinys perdavė tik du trumpus sakinius: Tavo sparnas stoja ties apatiniu upės vingiu. Kai išgirsi ragą, kirsi. Kur pasislėps kitas sparnas ir kada sugaudės ragas, Kęstutis neklausė. Anksčiau būtų pasiteiravęs, o dabar suprato, kad vyresnysis brolis vis tiek neatsakys, ir bet koks klausimas tik išduotų nepasitikėjimą.

Nieko garsiai neprašė, bet širdies gilumoje vis tiek vylėsi. Nuo Vėlinių nakties Šventaragyje prabėgo dveji metai, ir krūtinėje vis kirbėjo mintis, kad sutartis su žeme šiandien kaip nors turi pasirodyti — upės ledo storyje, vėjo kryptyje ar kryžiuočių žirgų kanopose. Tačiau Krivis tą naktį tebuvo pasakęs viena: širdies žemės Ordinas neišlaikys. Apie Strėvos ledą ir svetimus žirgus žynys nieko neužsiminė. Dievai gali išsaugoti pačią žemę, bet sunkaus kalavijo už Kęstutį mūšyje nenešios.

Jie laukė miške kelias ilgas valandas, nekūrendami nė vieno laužo. Žirgams virvelėmis užrišo snukius, kad nesuprunkštų tamsoje. Vyrai po kailiniais čiupinėjo varinius perkūnėlius ties krūtine — vieni atvirai, kiti vogčiomis, lyg tikrindami, ar dar nepametė pinigų kapšo, — o krikštyti pinskiečiai tyliai žegnojosi, ir niekas iš kaimyno nesišaipė: didelis šaltis padaro visus dievus bendrus.

— Tu pasidarei kur kas tylesnis, — tarė Narimantas.

Brolis buvo prijojęs visai greta — plačiapetis, raudonskruostis, speige švytinčiu it ką tik iš krosnies ištrauktas duonos kepalas veidu. Narimantą, kurį Pinsko žmonės vadino krikšto vardu Glebu, Kęstutis mylėjo labiausiai iš visų brolių, mat šis vienintelis nesibaimino rėžti Algirdui tiesos tiesiai į akis. Drauge su juo jojo trys dešimtys pinskiečių raitelių su kryželiais ant kaklų; priartėję prie kunigaikščio vyrai persižegnojo, o pats Narimantas pirštais palietė ant krūtinės grandinėlės kabančią mažą ikoną.

— Kai Algirdas kalba šitaip taupiai, kažkam tenka tylėti, — atsakė Kęstutis.

— Priešingai — kažkam tenka šnekėti iš karto už du. Aš ir šnekėsiu. Jei šiandien išnešime sveiką kailį, paskui man pasakysi, ar neperlenkiau. Mano žmona vis sako, kad esu per kvailas mirti jaunas.

— Tu jau nebe jaunas.

— Todėl ir sakau — čia vienintelė mano viltis.

Narimantas apsuko žirgą ir nujojo atgal pas savo vyrus. Lydėdamas brolį akimis, Kęstutis pamanė dar nė karto gyvenime nematęs jo nusiminusio. Vėliau jis šią mintį prisimins.

Kolona išniro iš už upės vingio jau patekėjus baltai, nešildančiai saulei. Pirmiausia pasirodė vėliavos: balta su juodu kryžiumi ir ant ilgo koto nešama didžioji — Didžiojo magistro, o gal tik žygį vedančių didžiojo komtūro bei maršalo. Ar po tuo ženklu jojo pats Dusemeris, ar tik jo vietininkas, Kęstutis taip ir nesužinojo, nes per šūvį nepriartėjo. Paskui pasipylė du ar trys šimtai raitelių baltais apsiaustais, įkandin — pėstininkai ir jaučių traukiamos rogės su surištais belaisviais. Viena moteris sėdėjo vienplaukė, tiesia nugara; šitaip galvą laiko tik žemaitės.

Kryžiuočiai klūpėjo.

Visi iš eilės — riteriai ir sergentai — klūpėjo ant ledo nuleistais šalmais: buvo Grabnyčios, jų Dievo Motinos šventė, tad joks žygis negalėjo nei prasidėti, nei baigtis be maldos. Žemas, plikas vienuolis stovėjo tarp jų, delnu pridengęs nuo vėjo degančią žvakę. Lotyniška giesmė, atplaukusi per upę, nuskambėjo netikėtai gražiai. Kęstutis pats nusistebėjo tokia mintimi.

Tada ledas aplink kryžiuočių kojas ėmė garuoti.

Iš pradžių vos pastebimai — plona balta gija, lyg virš dubens su karštu vandeniu. Paskui garas sutirštėjo. Sniegas aplink klūpančius raitelius ir arklius susmigo, ištirpo ir virto šlapia, žėrinčia plėvele. Kęstutis žiūrėjo nesuprasdamas, kol veidą padvelkė tvankuma. Nuo upės plūstelėjęs oras degino lyg pravėrus kalvės duris, ir per tą virpantį įkaitį visa kolona raibuliavo tarsi pro lydomą stiklą.

Tarp žirgų kažkas dunkstelėjo į skydą. Kryžius ant lentos sugaudė žemu, plokščiu geležies aidu, lyg kūjis būtų kirtęs į šaltą priekalą. Netrukus atsiliepė antras, paskui visi sykiu — it žygį skelbiantys varpai.

— Dievai, — tyliai ištarė kažkas už nugaros.

Sugaudė ragas. Ne ten, kur laukta: gausmas atsklido iš kito girios krašto — per toli, per anksti ar per vėlai, nė vienas vėliau nebegalėjo tiksliai pasakyti. Ar ten pūtė Algirdo ragą, ar Narimanto, ar kieno kito, spėlioti nebebuvo kada. Po Kęstučiu virpėjo žirgas. Kunigaikštis iškėlė ranką, ir trys šimtai raitelių išsiveržė iš miško ant ledo.

Ledas dainavo.

Taip šnekėdavo pasienio žmonės: palietus kanopoms, ledas uždainuoja žemu per visą upę bėgančiu gaudesiu, tarsi milžino pirštas būtų užgavęs įtemptą stygą. Dabar tas gaudesys sklido iš visų pusių, maišėsi su arklių šnopavimu bei vyrų šauksmais, užgoždamas paties Kęstučio balsą. Po kanopomis lėkė svaiginanti mėlyna gelmės šviesa — teko kelti akis aukščiau, kad neapsvaigtų galva.

Smūgis teko kolonos šonui, kur sergentai lydėjo vežimus. Pirmoji pėstininkų greta sulinko; per kaulą nudiegė atšokusio kalavijo kirtis, o toliau liko tik vienas ritmas: kirsti ir vėl kirsti. Perkūnėlis po rankena tvinksėjo šiltai lyg gyva širdis. Iš abiejų šonų be vieno šūksnio supo devyni vilkai — jiems riksmai tebuvo tuščias kvapo eikvojimas. Žilasis Kaplys vienu ieties dūriu nubloškė iš balno užsimojusį riterį taip lengvai, lyg būtų dalgiu brūkštelėjęs per žolę.

Dešinėje išniro gurguolė, ir vežimus saugoję sergentai pasielgė taip, ko Kęstutis nė nesapnavo. Užuot bėgę ar dengęsi ratais, jie šaltai, be pykčio palinko prie surištų belaisvių ir ėmė juos skersti vieną po kito, kad tik lietuviams neatitektų tai, ko šie atjojo. Moteris be skarelės žvelgė tiesiai į budelį nė nenusukdama galvos. Kęstutis matė ją krintant ir negalėjo niekuo padėti — tik įsidėmėti.

Kryžiuočiai nesutriko. Nešaukė, nepaisė ant ledo slystančių žirgų. Gretose susiglaudus skydams, pro šalmų plyšius žvelgė sustingę, jokio skausmo nebepažįstantys veidai. Liesas žilaūsis riteris ištraukė iš šono šarvus pervėrusią lietuvio ietį ir numetė po kanopomis lyg nereikalingą pagalį. Nė nesudejavo — tik šyptelėjo baugia žmogaus, nebeturinčio ko prarasti, šypsena. Kęstučiui galvoje tarsi svetimu balsu suskambo du žodžiai: Geležinis Šventasis. Iš šių vyrų baimė buvo tiesiog išplėšta su šaknimis.

Kirvis rėžė tiesiai į veidą.

Iš kur išniro žemas, plačiapetis pėstininkas su ilgakočiu kirviu, Kęstutis nė nepastebėjo — iš po žirgo pilvo kylantys ašmenys kliudė jį akimirka per vėlai pasilenkusį. Geležis perrėžė kairį skruostą nuo žandikaulio iki smilkinio, nutempdama žemyn akies kampą. Iš pradžių tvokstelėjo karštis, tik paskui trenkė žaibo skausmas. Nuo to ryto kairė ausis atšipo visam gyvenimui. Kraujas pliūptelėjo karštas ir tuoj pat ėmė šalti barzdoje, Kęstučiui kertant atgal. Užpuolikas susmuko. Žiūrėti į jį nebebuvo kada — ausyse šniokštė žirgo alsavimas, daužėsi paties širdis, o kairėje, kur grūmėsi pinskiečiai, pasigirdo ne karo šūkis, o klyksmas: „Glebai!“

Kęstutis apsuko žirgą.

Narimantas dar laikėsi ant kojų. Jo arklys gulėjo ant šono išvertęs kanopas, o po juo juodavo plonas ledo plyšys, pro kurį sunkėsi vanduo. Plačiai įsispyręs, su kalaviju rankoje stovėjo Narimantas — nuo kaitros apsvilusiais plaukais, kruvina barzda. Aplink grūmėsi trys pinskiečiai; du netrukus krito. Brolis juokėsi — ar bent taip pasirodė per mūšio dūmus.

Iš kairės visu šuoliu atskriejo baltas apsiaustas. Stabtelėti raitelis nė neketino — buvo matyti iš tiesiai įstatytos žirgo galvos. Eržilas krūtine bloškė Narimantą aukštielninką ant ledo, kalavijas pakilo ir smigo žemyn, paskui dar kartą.

Visa upė nuščiuvo. Ledo gausmas, ragai, žirgų žvengimas, vyrų riksmai — viskas nutrūko vienu sykiu, lyg kas būtų užspaudęs ausis delnais. Žiūrėdamas į ant ledo tysantį brolį, Kęstutis išgirdo tą pačią Vėlinių nakties tylą, kai Šventaragyje atsiduso ąžuolai. Vieną širdies dūžį tvyrojo tuštuma. Kažkas nematomoje knygoje ką tik įrėžė pirmąjį brūkšnį.

Kaip nujojo iki tos vietos, Kęstutis nebeprisiminė. Žirgas lėkė, kalavijas švystelėjo virš galvos; Narimantą pakirtęs riteris atsigręžė ramus, tuščiomis šviesiomis akimis, nė nemėgindamas kelti skydo. Kęstutis kirto nesitaikydamas — iš visų jėgų, kad antro smūgio neprireiktų. Ašmenys perskrodė šalmą, ir kryžiuotis be garso išgriuvo iš balno.

Narimantas gulėjo aukštielninkas. Veidas liko nepaliestas, lūpos vos praviros, lyg ruoštųsi dar sykį nusikvatoti. Atviros akys be baimės ir be skausmo žvelgė į giedrą žiemos dangų. Kęstutis nudelbė žvilgsnį į brolį, ir pirštai nejučiomis užčiuopė Grabnyčių žvakės galiuką už diržo.

Iš dūmų išniro Kaplys, Briedys, Šepetys ir dar du tamsoje neatpažinti vilkai. Nė vienas nepratarė žodžio. Vienas suėmė Narimantą už pažastų, kitas už kojų ir pakėlė nuo ledo atsargiai it miegantį vaiką. Nešė per upę nė sykio nepaslysdami, aplenkdami kiekvieną properšą — ledą jie pažinojo taip pat gerai kaip gimtąją pelkę.

— Į mišką, — išspaudė Kęstutis; savas balsas nuskambėjo svetimai, o burnoje telkšojo kraujas. — Greičiau.

Kunigaikštis atsigręžė į upę. Baltos Ordino vėliavos su juodais kryžiais jau kilo virš rikiuotės, tarp jų — ir didžioji ant ilgo koto. Riteriai stovėjo įšalo duobėse, kur ledas po kojomis buvo patižęs, žirgų kanopos mirko vandenyje, o virš Strėvos vėl ramiai, lygiai nuplaukė lotyniška padėkos giesmė. Niekas niekur neskubėjo ir bėglių nesivijo. Kryžiuočiai dėkojo savo Dievui.

Į mišką traukėsi jau nebe kariauna, o pakrikusi srovė. Trys šimtai prieš valandą ant ledo išjojusių raitelių dabar ant skydų nešė sužeistuosius, o pasiklydę pėstininkai klampojo įkandin. Penkiolikmetis jaunuolis sėdėjo ant kranto ir be ašarų, vienodu tuščiu balsu šaukė motiną, kol kažkas suėmė jį už pažastų ir nusitempė. Niekas nepersekiojo. Neskubriai gaudžiantys Ordino ragai skelbė ne pergalės džiugesį, o tvarkingai užbaigtą darbą.

Ant Strėvos ledo liko gulėti gerokai per tūkstantį lietuvių.

Tą naktį per girią nešė Narimanto kūną. Nuo pat Pinsko su broliu jojęs ilgabarzdis šventikas prie vežimo giedojo lėtą, pasikartojančią giesmę, ir šalia žingsniuojantys vilkai nė sykio jo nepertraukė. Kęstutis stabtelėjo prie kelmo nusiplauti veido — sniegas po delnais nusidažė rausvai. Be garso priėjęs Kaplys sustojo ten, kur laužo atšvaitai dar siekė, bet nebešildė.

— Atsuk skruostą, — tarė vilkas.

Iš maišelio ištraukęs saują tamsių, durpėmis trenkiančių samanų, prispaudė prie žaizdos. Nudiegė taip aštriai, kad Kęstutis sukando dantis, tačiau kraujas liovėsi plūdęs. Per dešimt dienų kirtis užsitraukė, tik randas liko žalsvo pelkių vandens atspalvio — nešiojo jį iki amžiaus galo, ir niekas nedrįsdavo klausti kodėl.

Sugrįžęs prie vežimo, Kęstutis dar ilgai klausėsi nesuprantamos senojo šventiko maldos.

— Sugiedok ir už mane, — paprašė galiausiai. — Nežinau, ar tavo Dievas klauso tokių kaip aš, bet kitaip neįstengiu.

Šventikas giesmės nenutraukė — tik užbaigęs posmą linktelėjo ir lėtai, sunkiai dėliodamas svetimus žodžius iš pradžių rusėniškai, paskui lietuviškai ištarė:

— Ir už tave.

Algirdas pasirodė vidurnaktį. Nebuvo nė įbrėžtas, o kai vėliau pasklido kalbos, esą vyriausiasis brolis taip ir neįsitraukė į kautynes, Kęstutis netikrino, ar tai tiesa. Algirdas stovėjo prie pinskiečių vežimo, kur po apsiaustu gulėjo Narimantas, ir tylomis vedė akimis per brolio kūną, tarsi suvedinėtų sąskaitą.

— Tavo ragas, — tarė Kęstutis.

— Nuskambėjo, kai turėjo.

— Per vėlai.

— Nuskambėjo, kai turėjo, — šaltu, lygiu balsu pakartojo Algirdas, tačiau Kęstutis pamatė sudrebant brolio pirštus.

Jie daugiau apie tai niekada nekalbėjo. Kiekvienas turėjo savo versiją, ir broliai nė karto jų nesulygino.

Kęstutis pasilenkė prie vežimo. Jis dar kartą atidengė Narimanto veidą, nes negalėjo nepažvelgti, ir vėl uždengė. Jo paties skruostas tik dabar ėmė skaudėti iš tikrųjų, ir jis jautė, kaip kraujas teka už ausies. Šitas randas liks iki mirties.

Šventaragio slėnyje ugnis jau žinojo.