17 Marienburgo Požemis
1361 m. rugsėjis, Marienburgas
Šachmatų lentą per pilies kiemą Kniprodė nešė pats. Tarnui jos nepatikėjo: figūros stovėjo tiksliai taip, kaip paliko jas prieš tris naktis, ir menkiausias kryptelėjimas būtų sujaukęs rikiuotę. Balta valdovė kairėje, juodi žirgai prie ežero, šeši balti apsiaustai krante ir vienišas juodasis karalius priekyje. Lentą laikė abiem rankomis — atsargiai it relikviją.
Rugsėjo vakaras tvyrojo ramus. Virš Nogato driekėsi rūkas, aukštas pilies mūras juodavo dar nesutemusiame danguje. Greta magistro su žibintu rankoje žingsniavo brolis Günteris fon Hohensteinas. Parlydėjęs belaisvį iš Ragainės, jaunasis riteris beveik nebekalbėjo. Pats pasiprašė leidimo kasdien nešioti kunigaikščiui valgį, ir Kniprodė, dar nesuprasdamas, ar daro nuolaidą, ar klaidą, sutiko.
— Jis neprisiekė, — pasakė Hohensteinas. Tai buvo trečias kartas, kai jis tai kartojo. — Aš prašiau. Būtų išgelbėjęs visus savo žmones, ir nė vienas nebūtų užmuštas. Jis atsisakė.
— Žinau.
— Aš juo žaviuosi, magistre. Ir negaliu to pakęsti.
— Tai ir yra jo ginklas, — pasakė Kniprodė. — Jis nežaidžia gudriai. Jis tik niekada neatsiima ėjimo.
Prieš valandą pas Kniprodę buvo atėjęs magistro kapelionas, brolis Johannesas, sausas, uolus vyras, ir paprašė leidimo atimti iš kalinio pagoniškus daiktus. „Jis laiko gintaro karoliuką, — pasakė kapelionas. — Žiūri į jį kaip į rožančių. Tai stabmeldystė.“ Kniprodė atsakė, kad gintaras yra Prūsijos moneta, o ne stabas, kad Ordinas gyvena iš jo prekybos ir kad jis nesiruošia skelbti vieno gabalo šventu, o kito ne. Tikrosios priežasties jis nepasakė. Žmogus, neturintis nieko, kas jį sietų su namais, atrodo nieko neturintis, o tokį sulaužyti sunkiau. Todėl jis paliko kaliniui mažą daiktą, per kurį šis galėjo jaustis ne vienas.
Bokštas stovėjo greta koplyčios, kurioje ilsėjosi buvę Didieji magistrai. Siena tarp koplyčios ir kameros buvo storesnė už žmogaus ūgį. Už jos gulėjo jo pirmtakai, vedę Ordiną prieš jį, ir Kniprodė žinojo, kad vieną dieną gulės greta. Jis niekada nesiryžo pasakyti sau, ar nuo tos minties jam lengviau, ar sunkiau. Prie durų stovėjo sargybinis, o šalia sargybinio, su dviem kibirais, stovėjo vyras, stambus, vidutinio amžiaus, su kantriu, pavargusiu veidu: žemaitis, nuo vaikystės Ordino tarnas, kurį vadino Alfu. Kasdien jis nešė kaliniui vandenį, ir Kniprodė žinojo, kad jiedu kalbasi žemaitiškai, ir leisdavo. Jis leisdavo visus gerus dalykus, kuriuos galėjo sau leisti.
Kęstutis sėdėjo ant guolio krašto. Kamera buvo erdvi, bet žemais skliautais, su akmeniniu stalu, suolu ir siaurais langeliais, pro kuriuos šmėžuodavo kiemu praeinančių sargybinių batai. Svečiams įžengus, belaisvis nenusilenkė — tik pakilo, vos kryptelėjęs dar maudžiantį šoną, ir linktelėjo kaip lygus lygiam.
Priešais magistrą stovėjo visai kitoks vyras, nei vaizdavosi iš dešimtį metų skaitytų pranešimų: vietoj sakmių milžino — pavargęs senis. Platus pečių, trumpai kirpta žila barzda, kairįjį skruostą rėžiančiu ir akies kampą žemyn tempiančiu randu. Nuo drabužių trenkė dūmais ir kalėjimo drėgme, tačiau laikėsi oriai. Didelės, baltais randais išmargintos plaštakos gulėjo ant stalo greta mažo, tamsaus medaus spalvos gintaro karoliuko — arti, bet jo neliesdamos.
— Didysis magistras Winrichas fon Kniprodė, — lietuviškai pristatė Hohensteinas. — Pats atėjo pas jus.
— Matau, — atsakė Kęstutis. Vokiškai mokėjo nedaug ir žodžius kapojo šiurkščiai, bet tiesiai, tačiau pridūrė: — Dėkoju už šachmatus.
Kniprodė padėjo lentą ant stalo. Figūros nesujudėjo.
— Moki žaisti?
— Išmokė vienas Naugarduko pirklys, — atsakė Kęstutis, o Hohensteinas išvertė. — Visada mane įveikdavo. Ilgai sukau galvą kodėl.
— Ir kodėl gi?
— Aš veržiausi laimėti, o jis stengėsi nepralaimėti. Tai du skirtingi žaidimai.
Tokiam atsakymui magistras nebuvo paruošęs jokio išankstinio sakinio. Prisėdęs ant suolo, mostelėjo į lentą.
— Išdėliojau figūras taip, kaip stovėjote prie Ublio ežero. Pažvelk.
Kęstutis įsižiūrėjo. Storas, pajuodęs pirštas pakibo virš lentos ir sustojo ties vienišu juoduoju karaliumi.
— Laukei dešimt metų.
— Laukiau. Tačiau į spąstus tave įvarė ne mano gudrybė, o atsitiktinis iš kito žygio grįžtantis būrys, nė nenutuokęs, ant ko užšoko. Kartais Viešpats įduoda į rankas tai, ko žmogus nė nesiekė.
— Pats tapau lenta.
— Tapai nuspėjamas, — pataisė Kniprodė. — Ne dėl menko proto, o dėl ištikimybės savajai minčiai. Čia ne yda — daugelis pavadintų tai dorybe.
Kęstutis šyptelėjo, ir randas ant skruosto susimetė raukšle.
— Tu mane gerbi.
— Gerbiu. Tik tai niekam nepadeda.
Jiedu sužaidė partiją. Kova truko neilgai: po dvidešimties ėjimų kunigaikštis pralaimėjo, o Kniprodė, tiesdamas ranką nuimti paskutinės figūros, pastebėjo, kad belaisvis nė sykio nepabandė atšaukti padaryto ėjimo. Priešais sėdėjo ne paprastas kirtėjas, o vyras, įpratęs ręsti sumanymus nuo pat pamatų.
— Noriu pasiūlyti kai ką netikėto, — prabilo magistras, kai Hohensteinas padėjo ant stalo duonos ir šaltos žuvies. — Nežadu paleisti tavo vyrų be išpirkos ir nesakau pamiršiąs tūkstančius jūsų sudegintų kaimų. Tačiau pasakysiu, ką matau.
Kęstutis klausėsi, pasidėjęs delną ant stalo.
— Esi didžiausias Europos pagonių vadas. Pats žinai, kad Lietuva nesustos. Po tavęs ateis Algirdas arba jo sūnūs, pasuks į rytus, į Rusią, ir prieš Ordiną liksi vienui vienas. Siūlau tau krikštą. Vietą ir valandą pasirinksi pats — Marienburge, iš mano rankų, arba Karaliaučiuje. Kunigaikštystė liks tau, tavo sūnūs valdys kaip teisėti valdovai. Ordinas taps tavo sąjungininku, ir prie Garbės stalo sėdėsi kaip lygus tarp lygių.
Hohensteinas išvertė; jaunojo brolio balsas vos pastebimai suvirpėjo it netiksliai užgauta styga. Kęstutis išklausė ramiai, tarsi žodžiai būtų nuslydę akmeniu.
— Aš priimsiu, — pradėjo jis lietuviškai.
Kniprodė laukė.
Kalinio burna sustojo. Ne susimąstymu: ją užvėrė kažkas, kas vyko ne jo noru. Žandikauliai sučiaupė žodį, dantys užkando liežuvį, ir tarp lūpų išsiliejo kraujas. Hohensteinas žengė pirmyn.
— Kunigaikšti…
Kęstutis kilstelėjo delną, sulaikydamas riterį. Ilgai spaudė ranką prie lūpų, kol atgavo kvapą, paskui kruvina burna lėtai ir aiškiai prabilo, o Hohensteinas nenoromis vertė kiekvieną žodį:
— Krikšto pažadėti negaliu. Nesiruošiu jo priimti, o ištarti to, ko netesėsiu, neįstengiu. Prieš dešimt metų Vengrijos karaliui prisiekiau ant jaučio kraujo, ir Perkūnas išklausė. Nuo tos dienos kiekvienas iš mano lūpų išėjęs pažadas suriša mane patį. Pažadėsiu — išpildysiu. Ko neišpildysiu — nė netariu.
Kniprodė lėtai atsilošė ant suolo. Vengrijos įvykius jis žinojo mintinai, kaip žinojo viską: pagonių kunigaikštis atjojo į karaliaus stovyklą, prisiekė pagal savus pagonių papročius ir pakeliui į Budą pradingo nakties tamsoje. Kronikininkai tą poelgį praminė pagoniška klasta. Dabar paaiškėjo visai kas kita: priešais jį sėdintis senas vyras tiesiog neįstengė meluoti. Čia slypėjo jokia dorybė, o savotiška negalia, ir šis netikėtas atradimas suteikė Didžiajam magistrui slaptą, pergalingą palengvėjimą, kuriuo jis pats nesididžiavo.
— Tu vadini tai šventa priesaika, — tarė Kniprodė. — O aš pavadinčiau negalia.
— Tavo žodžiai, magistre, ne mano. — Kęstutis dilbiu nusišluostė kruvinas lūpas. — Nori išgirsti, ką iš tiesų galiu tau pažadėti? Nepaleisiu ugnies į šios pilies mūrus. Neapgaudinėsiu tavo brolių, kol valgau jų duoną. Ir nesivadinsiu tavo draugu, nes juo nesu.
— Galėtum parinkti kiek švelnesnius žodžius.
— Galėčiau. Bet tada abu žinotume, kad meluoju.
Kniprodė įdėmiai nužvelgė kalinį.
— Tada duok man bent šį vieną pažadą, — tarė jis. — Pažadėk nemėginsiąs iš čia pabėgti. Ištark vieną žodį, ir aš perkelsiu tave į šviesias menes su langu į Nogatą. Brolis Günteris kasdien skaitys tau kronikas, galėsi laisvai vaikštinėti pilies sode.
Hohensteinas išvertė. Kalinys ilgai tylėjo; ramiame veide pamažu tvenkėsi permaina lyg prieš audrą. Magistras jau manė išgirsiąs sutikimą.
— Ne, — pasakė Kęstutis.
— Kodėl?
— Todėl, kad pabėgsiu.
— Čia ne pažadas.
— Čia tiesa. — Kęstučio akyse tvyrojo gilus nuovargis be jokio pykčio. — Namie laukia žmona. Mažasis sūnus rengiasi joti manęs vaduoti, kai tik sulauks šešiolikos. Jei duosiu tau žodį, privalėsiu sėdėti čia iki mirties, ir tuomet vienu sakiniu laimėsi daugiau nei visa tavo reiza. Todėl žodžio neduodu. Užrakink tvirtai — neįsižeisiu.
Kniprodė suraukė antakius, vos tramdydamas šypseną.
— Užrakinsiu, — pažadėjo.
Svečiams jau pasukus prie durų, belaisvis pakėlė nuo stalo gintaro karoliuką ir palaikė tarp pirštų, tikrindamas, ar neatsirado šilumos. Paskui padėjo atgal ant akmens.
— Žmonos dovana, — tarė. — Per šį gintarą ji girdėjo mane visą kelią iki pat jūsų vartų. Dabar nebegirdi — jūsų mūras šventintas.
— Čia ne kerai, — atsakė Kniprodė. — Čia Dievo namai.
— Nesakau, kad blogai, — tik sakau, kaip yra. Ji sėdi Trakuose atgniaužtais delnais ir nežino, ar aš dar gyvas. — Kęstutis vėl atsisėdo ant guolio krašto. — Daugiau nieko.
Paskutinių žodžių Hohensteinas nebevertė, o magistras ir neklausė.
Koplyčia skendėjo prieblandoje; tik prie šventosios Onos altoriaus ruseno vieniša lempa, mesdama blausią šviesą ant pirmtakų antkapių. Suklupęs ant šaltų plytų, Kniprodė pamėgino pasimelsti.
Mintys nesidėliojo į įprastus maldos žodžius. Iš galvos neišėjo žmogus, kuris nieko nežada, bet duoto žodžio nesulaužo nė per plauką. Pats Kniprodė per dešimt magistro metų Dievui buvo davęs šimtus pažadų — ir nė vieno nesilaikė taip aklai, kaip šis pagonis laikėsi savojo. Ilgai rinkęs tinkamus žodžius, galiausiai pripažino sau tiesiai: Tas žmogus yra geresnis už daugelį mano brolių.
Tuoj pat prisiminė savąją priedermę. Vienas žmogus Viešpaties vynuogyne nereiškia nieko, ir jei dėl tūkstančių išganymo vienam tenka pakentėti po užraktu, tokia jau Dievo valia.
Įprasta mūro šiluma tą vakarą atvilnijo vėliau nei kitomis dienomis. Iš grindų plokščių į kelius plūstelėjo gili, sodri, beveik gyva atokaita, lyg iš ką tik duoną iškepusios krosnies. Šiluma sruvo iš koplyčios tiesiai į bokštą; akimirką net pasirodė, kad storoji siena tarp jųdviejų vos pastebimai palinko į kalinio pusę it pririštas šuo. Nuovargis, pamanė magistras.
Pakilęs nuo kelių, persižegnojo ir išėjo. O už akmeninės sienos ant guolio krašto sėdintis vyras gniaužė atšalusį gintarą ir skaičiavo žingsnius iki durų.