8  Pirmoji Skola

1348 m. vasaris, Šventaragio slėnis

Dūmai iš kunigaikščio laužo kilo balti, ir tas baltumas Krivį sykiu ir nuramino, ir prislėgė.

Balti dūmai reiškė, kad mirusiojo vėlė lengvai kyla aukštyn į dangų. Rudi ar juodi dūmai būtų reiškę, jog šalta žemė vis dar laiko velionį už kojų, ir tuomet pagalbos tektų ieškoti jau ne pas ugnį. Kriviui per ilgą amžių teko regėti visko. Šįsyk dūmų stulpas stiebėsi baltas, tiesus, lengvas it lininis siūlas, o pati šventoji liepsna kilo tolygiai ir ramiai — nesiblaškydama ir nešokinėdama priėmė kunigaikštį į paskutinę kelionę.

Gedimino sūnų iš Strėvos mūšio lauko atgabeno per penkias paras, sušalusį ant pinskiečių vežimo, ir Algirdas paliepė palaidoti brolį Šventaragio slėnyje su žirgu ir ginklais, kaip dera Gedimino namų vyrui. Niekas tam neprieštaravo.

Blogos žinios į miestą atskriejo pirmiau už laidotuvių gurguolę. Traukdamasis atgal į Prūsiją, kryžiuočių reizas nusiaubė tris be sargybos likusius kaimus prie Kauno, kuriuos Strėvos mūšio dieną buvo palikę vyrai, ir paskui tris dienas gyvieji kapstė šaltus pelenus, rankiodami tai, kas dar likę. Kryžiuočiai šią žemę arė ne plūgu, o ugnimi ir pančių virvėmis: vietoj vagų liko juodi degėsių rėžiai, kuriuose niekas nebesės rugių. Prarastas plotas nebuvo didelis, tačiau išgirdus apie jį Krivio krūtinėje tarsi susitraukė ta nuo Vėlinių nakties nebegęstanti vidinė žarija — lyg būtų tyliai atlikusi skaičiavimą.

Narimantą visais jo keliais lydėję Pinsko bajorai stovėjo giraitės pakraštyje vienplaukiai, o jų ilgabarzdis šventikas vien lūpomis be garso dėliojo maldos žodžius. Arčiau laužo nė vienas nežengė, gerbdami svetimą šventvietę. Greta jų sniege stovėjo du aukšti jauni vyrai — vienas šviesiaplaukis, kitas tamsesnio gymio, vyresnieji Algirdo sūnūs, tą dieną vieninteliai iš visos šeimos pasitraukę atokiau nuo ugnies.

Krivis dirstelėjo į rusų šventiką nieko iš jo nesitikėdamas. Tačiau šiam užgiedojus balsu, svetimų garsų visuomet neapkentusi šventoji ugnis nežymiai palinko į giesmininko pusę ir įsiklausė, kaip klausydavosi Vilnios čiurlenimo. Krikštas jai nė kiek nekliudė. Narimantas nešiojo rusišką krikšto vardą, turėjo rusę žmoną ir varinį kryželį ant kaklo, bet Šventaragio liepsna priėmė jį lygiai taip pat kaip bet kurį kitą Gedimino sūnų. Šventaragio liepsnai rūpėjo giminės šaknys, o ne svetimi krikšto vardai.

Dvidešimt ketverius metus Krivis tai žinojo ir vis tiek kiekvieną kartą nusistebėdavo.

Tikruoju vardu jo niekas nebešaukė nuo pat tos dienos, kai mirė senasis Krivis. Tas vardas buvo Sirvydas. Paskutinį sykį išgirdo jį iš savo paties lūpų, kai paveldėdamas kreivąją krivulę pašnibždėjo jį šventajai liepsnai. Nuo to laiko liko tiesiog Kriviu, ir taip buvo teisinga: savas vardas čia būtų kainavęs daugiau, nei buvo vertas. Vis dėlto kartais jo pasiilgdavo lyg vaikystės šuns.

Senasis žynys buvo išmokęs jį dviejų svarbių tiesų: kad ugnis niekada neklausia ir kad žynys, išpasakojęs kunigaikščiui viską iš karto, neišgyvena nė iki ryto. Antrąją pamoką Sirvydas įsisavino geriau už pirmąją.

Narimanto kovos žirgas buvo likęs ant Strėvos ledo, todėl pinskiečiai atvedė į slėnį kitą — jauną juodbėrį balta čiurna, ir Krivis pakirto jį senoviniu akmeniniu kirviu lygiai taip, kaip prieš septynerius metus pakirto Gedimino eržilą: vienu tiksliu smūgiu, žvelgdamas gyvuliui tiesiai į akis.

Prieš uždegant laužą, žynys pats savo ranka nuėmė nuo velionio kaklo mažą ikonėlę ant sidabrinės grandinėlės ir nunešė prie giraitės ribos. Šventikas priėmė ją abiem saujomis. Jo akyse šmėstelėjo ne padėka, o tyli, giesmei prilygstanti užuojauta.

Atėjus metui užkurti laužą, vyriausias brolis Manvydas paėmė iš vaidilutės degantį šiaudų ryšulį ir įkišo po apatiniais rąstais. Krivis ištarė senuosius žodžius:

— Skola atiduota. Kelias atviras.

Taip sakoma prie kiekvieno laužo, ir kiekvienas minioje žino prasmę: vyriausias sūnus išperka protėvių suvalgytas šerno blužnis, tad velionis nebelieka skolingas nei gyviesiems, nei požemio vėlėms. Tačiau šįkart po įprastų žodžių Krivis tuo pačiu lygiu balsu pridūrė dar tris, kurių senosiose apeigose nebuvo:

— Pirmoji skola sumokėta.

Minia nė nesukrutėjo. Kas įpratęs girdėti tas pačias maldas, nepastebi, kai jose pasikeičia žodis. Tik trys žmonės giraitėje kilstelėjo galvas. Algirdas stovėjo kitoje laužo pusėje, tiesus it stygas, žvelgdamas kiaurai liepsną; Kęstutis glaudėsi prie pinskiečių vežimo, krauju permirkusiu tvarsčiu per visą skruostą. Abu broliai dirstelėjo į Krivį, paskui vienas į kitą, ir žynys matė, kaip nebyliai bei skirtingai kiekvienas priėmė išgirstą žinią.

Trečioji buvo senoji vaidilutė Ginta, sergėjusi šventąją ugnį dar prieš Sirvydą. Per liepsną ji įrėmė akis į Krivį, bet nieko nepaklausė — per ilgą amžių buvo išmokusi, kokių klausimų geriau nejudinti. Taip tyla ėmė šakotis.

Tada Krivis išvydo šunį.

Giraitės pakraštyje, kur baigėsi laužo atšvaitai, ant sniego tupėjo vidutinio dydžio juodas šuo — ramus, niekieno nepašauktas ir neįsakytas. Nė vienas žmogus į tą pusę nė nepažvelgė. Tačiau Krivis matė jo šešėlį, krintantį ne nuo ugnies, o tiesiai į ugnį, tarsi pats žvėris būtų skleidęs tamsią šviesą.

Velnio smulkmė. Krivis pažino jį lyg seną, dešimtmečius už tvoros gyvenusį kaimyną. Velnias sutarčių žodžių nekeičia — tik skaito. Jo pasiuntiniai visuomet sukiojasi netoliese, kai dalijamos skolos, tarsi raštininkai prie pirklio svarstyklių: ne kaulyti dalies, o įsidėmėti, kas kam liko skolingas.

Galėjo nuvyti. Užtektų vieną sykį kaukštelėti krivule į sniegą, ir šuo išsisklaidytų kaip dūmas. Tačiau Krivis nekrustelėjo. Mirusiojo gyvybe apmokėta skola priklausė Velnio valdoms, o tikrai sutarčiai būtinas liudytojas. Nuvaikius liudytoją, sandėris netektų galios, ir tuomet pirmojo užmokesčio sulaukusi žemė pareikalautų visko išsyk.

Laužas degė ilgai. Rąstams ėmus smilkti, minia patraukė prie šilto midaus. Abu broliai sustojo prie Krivio trobelės netoli ugnies, o žynys liko stovėti ties žarijomis, tarsi žarstytų pelenus. Leidimo klausytis neprašė, kunigaikščiai irgi nesisaugojo — šnekėjosi pusbalsiu, užmiršę visus aplinkui.

— Tu pasakei, — tarė Algirdas.

— O tu girdėjai.

— Girdėjau. — Algirdas neatitraukė akių nuo sniego. — Žiūrėjau, kaip jį neša nuo ledo. Žiūrėjau į jį tame vežime. Ir nusprendžiau, kad daugiau šitaip nebebus.

— Algirdai, brolis krito kovoje. Mes pralaimėjome mūšį.

— Taip. — Algirdas pagaliau pakėlė žvilgsnį. — Tik vis spėlioju, kas kainavo brangiau: tavo ištartas žodis ar mano ragas.

Kęstutis nutylėjo. Tvirtas kunigaikščio veidas staiga apniuko.

— Nežinau, — ištarė Kęstutis.

— Nė vienas iš mudviejų nesužinos, — atsakė Algirdas įskilusiu balsu. — Todėl ir negaliu tau atleisti. Ne už tai, ką padarei, o už tai, kad niekada nebegalėsiu patikrinti.

Algirdas nužingsniavo šalin. Kęstutis dar valandėlę pastovėjo prie pelenų, paskui pasuko į priešingą pusę; praraja tarp brolių, atsivėrusi Vėlinių naktį, dar labiau prasiplėtė.

Krivis liko prie žarijų. Balta juosta susijuosusi, sukumpusi priėjo Ginta ir sustojo greta, nepakeldama akių.

— Keturiasdešimt metų ši ugnis šnekėjo su manimi, — prabilo senoji. — Pažįstu jos balsą. Šiandien ji kalbėjo kitaip.

— Klausėsi šventiko giesmės.

— Ne dėl giesmės. — Ginta pasilenkė, pasėmė saują šiltų pelenų ir leido jiems išbyrėti pro pirštus. — Nieko neklausinėju. Tik žinok, kad girdėjau.

Nusilenkusi nuėjo, ir Krivis suprato: nuo šiol paslaptį nešios nebe vienas.

Abu broliai teisūs, mąstė žynys, ir abu klysta. Algirdo ragas sugaudė per vėlai — gal tyčia, gal per klaidą, dabar jau niekas neišaiškins. Kęstutis tik ištarė tai, ko reikalavo ugnis ir ko nutylėti nebuvo įmanoma. Tačiau žmogui visuomet reikia kaltininko, o jo neradęs ima kaltinti tikrą brolį.

Vieno dalyko nežinojo nė vienas kunigaikštis: trečiąją sutarties sąlygą Krivis buvo išgirdęs dar prieš dvi savaites iki Vėlinių, kai naktimis tuščioje giraitėje ugnis ėmė šnibždėti tuos žodžius jam vienam. Tada ir nusprendė, kad garsiai juos ištars ne žynio lūpos. Žinojo, jog broliai išgirs, o Kęstutis, nemokantis apsimesti kurčiu, neištvers ir ištars. Pats parinko, kieno liežuvis užantspauduos skolą. Toks buvo Krivio darbas — kitaip ugnis nebūtų atsiklaususi. Tas tris dienas po Vėlinių, kol viduje tvyrojo ledinė tuštuma, buvo lengva. Grįžus šilumai, užgulė ir sunkumas.

Atrėmęs krivulę į trobelės sieną, ėmė skaičiuoti. Algirdo sūnūs nuo velionės Marijos: Andrius, Dmitrijus, Vladimiras. Du Kęstučio berniukai Trakuose. Ir tie, kurie dar tik gims. Sąskaita vos pradėta. Pirmasis mokestis pasiėmė brolį, savo valia jojusį į mūšį. Toliau mokės jau nebe tie, kurie renkasi, — mokės vaikai.

Po marškiniais ant krūtinės kabojo iš lino ir ašutų suvyta virvelė. Lentelėse nieko nerašė, bet vien atmintimi kliautis nedrįso. Užmezgė pirmąjį mazgą — kietai, tvirtai, kad niekas neatrištų, — ir vėl paslėpė virvelę užantyje.

Kurį laiką dar žiūrėjo į pažemėjusią, ramią nakties ugnį. Liepsna tylėjo — tokia buvo jos teisė.

Šuns nebebuvo. Ten, kur jis sėdėjo, sniegas buvo nesuspaustas, ir pėdsakų nebuvo.

Kai saulė pakilo, o pelenai atvėso, jis nuėjo prie to paties akmens, ant kurio prieš dvejus metus gulėjo brolių kalavijai, ir rado ten karolį. Šlapią. Nors žemė aplink buvo apšerkšnijusi ir niekas jo nebuvo padėjęs, jis buvo šlapias ir kvepėjo jūra. Mažytis, su baltu debesėliu viduryje, kaip tas, kurį prieš dvejus metus jis pats įmetė į ugnį. Krivis paėmė jį pirštais ir pajuto jo šaltį, ir tą nenusakomą žinojimą, kad kažkur ant kranto, už daugelio dienų kelio, sena moteris laiko kitą panašų, ir žiūri į jį, ir rašo.

Taip jūra rašo. Todėl tai ir vadinasi gintaro skola: kad kiekvienas mokėjimas atsiduria jos knygoje.

Pirmasis karolis niekada nenukrito iš liepsnos širdies. Jis tebekabojo ten, nematomas niekam, kas nežinojo, kur žiūrėti, ir laukė. Antrąjį Krivis paslėpė maišelyje. Dabar jų buvo du, vienas ugnyje, kitas maišelyje. Maišelyje liko daug vietos.