10  Palangos Ugnis

1349 m. balandis, Palanga

Jūra tą pavasarį kalbėjo apie karą, ir Birutė jai neatsakinėjo.

Sėdėdama ant kalvos kupros prie nuo ryto kurstomo aukuro, mergina žiūrėjo į vandenį. Liepsna degė užuovėjoje tarp trijų akmenų, ir niekas nebeprisiminė, kas ją įžiebė pirmąjį kartą. Vaidilutės čia budėdavo paeiliui po parą; šiandien buvo Birutės eilė. Ledas nuo kranto neseniai buvo atitrūkęs, ir kiekviena banga išmesdavo ant smėlio plonų, žvangančių skeveldrų, o toliau pietuose virš horizonto tvyrojo dūmai. Žvejai juos vadino vokiečių pelenais. Iki Klaipėdos tebuvo pusė dienos kelio raitam, ir kas vakarą Birutė regėdavo tą dūmų stulpą it žiojinčią žaizdą.

Birutei ėjo penkioliktieji. Prieš dvejus metus, per Rasos šventę, duodama įžadą šiai ugniai uždėjo delną ant karštų žarijų, ir ugnis nepaliko odos nė pūslelės. Aš neatiduosiu savęs jokiam vyrui. Kiekvienas to įžado žodis buvo tikras. Nuo aštuonerių metų jūra šnekėjo su ja per gintarą, tad vyrai atrodė menki. Atvykdavo į Palangą su dovanomis, o išsinešdindavo su gėda, ir mergina niekaip nesuprato, kodėl moterys šneka apie juos kaip apie didžią nelaimę, o ne smulkų nepatogumą.

— Birute.

Mergina atsisuko. Už nugaros stovėjo močiutė — vaidilučių vyresnioji, paskutinė gyva senosios jų giminės moteris, apsisiautusi pilku vilnoniu apdaru, jau sunkiai betiesianti nugarą, baltais it druska plaukais. Jos veidą Birutė mylėjo, tačiau tokiomis akimirkomis kaip ši regėdavo svetimą: senolės akys nusidažydavo jūros gelme — tamsios, bedugnės, be baltymų.

— Būk čia, — prabilo senolė svetimu balsu.

Tokį balsą Birutė girdėdavo tik per gintarą: žemą, banguojantį, su kiekvienu žodžiu tarsi atsitraukiantį atgal į gelmę. Mergina sustingo. Močiutė priėjo ir priglaudė šaltus delnus prie jos skruostų.

— Tu paskutinė, — pasakė jūra.

— Kas paskutinė? — Birutės balsas nutrūko.

— Ji prisiminė tave. Ir prisimins.

Delnai atsitraukė. Močiutės akys pamažu vėl tapo savos — su baltymais ir pilkšvai melsvu rainelės apvadu, kiek sutrikusios. Senolė sukosėjo, ištiesė nugarą ir paklausė savuoju, it pakrantės žolė sausu balsu:

— Ką ji pasakė?

— Kad aš paskutinė.

— Taip ir maniau. — Senolė pažvelgė į bangas. — Ne visada suprantu, ką jūra lemia. Žinau tik tiek: kai ji prisimena, kažkam tenka sumokėti. Daugiau manęs neklausinėk.

Močiutė lėtai nulipo šlaitu žemyn, o Birutė liko viena prie ugnies. Po kurio laiko pusbalsiu pakartojo sau: aš neatiduosiu savęs. Tačiau tūkstantį kartų kartoti žodžiai šiandien nuskambėjo šiek tiek kitaip — lyg seniai ant stalo padėta duona, kurios niekas taip ir nepaėmė.

Svečias atjojo prieš pat sutemstant.

Birutė išvydo jį dar iš tolo, kylantį pietiniu pakrantės taku su šešiais raiteliais, vedančiais dvylika atsarginių žirgų. Nė vienas nenešė vėliavos, niekas nešūkavo. Prie kopų palydovai nulipo nuo arklių ir susikūrė savo laužą prie pat vandens, o vyras atidavė vadžias tarnui ir į kalną užkopė vienas — lėtai, slėpdamas maudulį sukumpusiuose keliuose.

Gražus jis nebuvo. Tokia pirmoji mintis šmėstelėjo Birutei, ir mergina tuoj pat pasistengė ją nuvyti šalin, nesuprasdama, kam tai rūpi. Platus, sunkus, vidutinio ūgio vyras atrodė sukaltas iš vieno tvirto ąžuolo rąsto. Vėjo ir saulės nugairintą veidą nuo kairiojo žandikaulio iki pat smilkinio rėžė gilus randas, nutempęs žemyn akies kampą ir suteikęs žvilgsniui keisto liūdesio. Rando kraštai žalsvai melsvavo it pelkių vanduo. Vokiškas kirvis, dingtelėjo jai — apie tą baisų kirtį ant Strėvos ledo šnekėjo visas kraštas. Kunigaikštis atrodė gerokai peržengęs penkiasdešimt metų. Ant krūtinės jam kabojo mažas sidabrinis vilkas, kurį praeidamas pro laužą nejučiomis palietė pirštais, tikrindamas, ar daiktas tebėra vietoje. Jokių dovanų su savimi nenešė.

Sustojus prie šventosios ugnies, prie šventnamio sėdėjusios vaidilutės pamažu pakilo ir išsirikiavo į eilę. Priešais svečią išėjo senoji.

— Kunigaikšti.

— Močiute, — prabilo jis paprastai ir pagarbiai, kaip buvo pratęs kreiptis į visas žilagalves. — Atėjau pažiūrėti, ar dega.

— Dega.

— Gerai. — Kunigaikščiui žiūrint į liepsną, įtempti veido bruožai pamažu atlėgo. — Tiek man ir tereikėjo.

— Čia dar ne viskas, ko tau reikia, — tarė senoji. — Bet pradžiai užteks. Sėskis.

Apie ką jiedu šneka, Birutė nesuprato. Tik vėliau sužinojo, kad prieš atjodamas į Palangą kunigaikštis jau buvo aplankęs dvi kitas šventvietes — Vilniuje ir Žemaitijos girioje — ir kad kas pavasarį apeidavo visas tris, niekam neaiškindamas kodėl.

Atsisėdo ne ant svečiui paruošto suolo, o kariškai, tiesiai ant žemės prie ugnies, tad ugnį kurstanti Birutė atsidūrė vos per kelis žingsnius. Į veidą nežiūrėjo — stebėjo jo plaštakas, nusėtas baltais randais it žemė po šermukšniu; dešinei trūko dviejų pirštų narelių. Delne laikė kažkieno paduotą duonos riekę, bet valgyti pamiršo.

— Papasakok, ką jūra kalba apie Ordiną, — paprašė nepakeldamas akių. Kairįjį šoną laikė nusukęs nuo ugnies — vėliau Birutė suprato, kad ta ausimi jis beveik nebegirdi.

Mergina sustingo. Stojo Palangoje gerai pažįstama tyla, kokia tvyro vyrui paprašius jūros balso, kurio vaidilutė neprivalo atverti.

— Aš ne žynė, — atsakė Birutė.

— Neklausiau, kas esi.

— Ar jus atsiuntė Krivis?

— Niekas manęs nesiuntė, — tiesiai atsakė svečias. — Dvidešimt metų kariauju su kryžiuočiais ir dar nė sykio neklausiau jūros. Dabar klausiu. Jei negali atsakyti — sakyk.

Birutė pažvelgė į jį. Visos moterys aplink ugnį stebėjo ją. Kiaurą dieną jūra šniokštė apie karą, ir tik dabar, šiam vyrui atsisėdus priešais, pasidarė aišku, kam tie žodžiai buvo skirti.

— Reikės vandens, — tarė ji. — Ir gintaro. Šiąnakt Bangpūtys stipriausias: ledas ką tik išneštas, gelmė prabudusi, tad kaina bus mažesnė.

Vaidilutės atnešė medinį dubenį su jūros vandeniu, o Birutė išsirišo iš juostos šviesiausią, kietos pupos dydžio gintaro lašą. Suklupo prie indo. Mėnulis dar nebuvo patekėjęs, tačiau jo trauka jau slėgė sūrų vandenį. Įleidusi gintarą į dubenį, mergina ištarė pirmuosius močiutės išmokytus žodžius:

— Vanduo tau teks.

Gintaras nušvito. Vanduo iš dubens tarsi plūstelėjo tiesiai pro akis — pojūtis užgožė patį regėjimą. Ledinis šaltis. Sūrumas. Kaip senas pergamentas išdžiūvęs liežuvis. Troškulys buvo vienintelis šios nakties mokestis, nes pavasario jūra atsiliepė lengvai. Pro bangas plaukė juodi, vandens nepažįstantys laivai, o ant denių stovintys žmonės nešė šviesą, plintančią lyg tamsa. Atsivėrė tai, ko neįžiūrėdavo kiti: jiems nėra galo. Jie netrokšta nieko, kuo būtų galima atsipirkti, — jie gviešiasi to, ko nė neįmanoma pažadėti.

— Jie niekada nesustos, — prabilo ji kimiu balsu. — Ne todėl, kad būtų piktesni už mus. Jie tiki gelbstį pasaulį, o tikinčios ugnies jokiu vandeniu neužliesi.

— Ar kas nors juos sulaikys?

— Patys save, bet ne anksčiau kaip po šimto metų. Iki tol kiekvieną jiems pasipriešinusį vyrą pakeis kitas, kuris nusilenks. — Birutė giliai įkvėpė. — Tavo sūnūs sudarys su jais taiką.

Kęstutis nekrustelėjo.

— Ir ta taika bus baisesnė už karą.

Mergina užgniaužė kvapą, išvydusi dar vieną regėjimą, kurio garsiai neištarė. Dubens šviesoje prie pat vandens klūpojo moteris su gintaru tarp kelių; papilkėjęs, nebežmogiškas veidas žvelgė ne į bangas, o į kažką čia pat. Birutė atpažino save. Baimės nebuvo — tik dabar iki galo perprato močiutės pranašystę, ir džiaugtis čia nebuvo kuo.

Atsitraukė nuo dubens. Išsunktas gintaras gulėjo dugne išblukęs it pelenai. Burną gėlė toks troškulys, lyg kelias paras būtų valgiusi vien druską.

Kažkas ištiesė ąsotį. Nė nepažvelgusi, kas padavė, gėrė, kol indas ištuštėjo.

— Atleisk, — tarė Kęstutis.

— Už ką?

— Kad klausiau. Nežinojau, jog šitaip kainuoja.

— Visada kainuoja. — Savas balsas nuskambėjo svetimai. — Niekas manęs nevertė.

Kunigaikštis ilgai tylėjo. Nuo ugnies kylantį dūmą vėjas nešė į kopas ir vėl spaudė prie smėlio. Vaidilutės nenoromis viena po kitos pasitraukė prie šventnamio, tarsi nebyliai palieptos. Senoji pasiliko, tik nuslinko už kopos keteros, kur vėjas nupūsdavo balsus atgal į jūrą.

— Prieš dvejus metus palaidojau žmoną, — prabilo Kęstutis, įbedęs akis į žarijas. — Turiu du sūnus: vienam aštuoniolika, kitam keturiolika. Turiu kas dvi vasaras degančius Trakus ir dar nepastatytą pilį. Neturiu nieko, kuo galėčiau tave suvilioti. Prašau tekėti už manęs.

Birutė neteko žado — pribloškė ne pats prašymas, o tiesus, jokių pagražinimų neieškantis balsas, kokiu karys praneša apie pralaimėtą mūšį.

— Aš prisiekiau ugniai.

— Žinau.

— Pažadėjau neatiduoti savęs jokiam vyrui.

— Žinau. — Kunigaikštis pakėlė galvą. — Prievartos nesiimsiu. Neprašau laužyti priesaikos.

Tie žodžiai išmušė iš vėžių. Laukė įkalbinėjimų — visi piršliai ginčydavosi, tikindavo, esą ugnis atleis, žodis nieko nereiškia, o ji pati dar per jauna suprasti. Šis vyras nesiginčijo. Ramiai sėdėjo prie žarijų, ir merginos pyktį staiga pakeitė smalsumas.

— Kam tada prašai?

— Nes pasakei tiesą, nors neprivalėjai. — Kęstutis rinko žodžius neskubėdamas. — Nuo pat tėvo mirties dar niekas nebuvo man pasakęs tiesos, nieko už tai neprašydamas.

Birutė pažvelgė į svečią, paskui į liepsną ir dar kartą pakartojo vienintelę savo tiesą:

— Nė vienam vyrui savęs nedaviau ir neduosiu.

Kunigaikštis dirstelėjo į duonos riekę delne ir pasuko pėdą po savimi. Birutė susidėjo rankas ant kelių. Galėjo pašaukti žirgus laikantį palydovą, bet kažkodėl laukė, ar svečias pakils pats.

— Priesaiką suprantu, — tarė jis. — Pačiam teko duoti ne vieną, kurią sunku nešti. Leisk dar pasėdėti, kol malkos sudegs.

Kunigaikštis neišėjo, ir tai nustebino labiausiai. Likęs prie žarijų, sėdėjo ir tada, kai virš vandens pakilo didelis, blyškus it sviesto riekė mėnulis, o nuo jūros padvelkė sūri drėgmė. Birutė pasiūlė duonos su sūriu — paėmė. Pasiūlė pieno — atsigėrė. Paskui, pati nesitikėdama, ėmė pasakoti jam apie gintarą.

Papasakojo apie jūros dugne gyvenusios Jūratės meilę paprastam žvejui ir apie Perkūno žaibą, sutrupinusį gintaro rūmus bei sukausčiusį deivę prie griuvėsių. Šią pirmąją vaikystėje išmoktą sakmę tūkstantį sykių buvo sekusi išsižiojusiems pakrantės vaikams. Kęstutis klausėsi rimtai, lyg žvalgo pranešimo — nepertraukdamas, retkarčiais linktelėdamas.

— Perkūnas pasielgė kaip tikras kunigaikštis, — tarė baigus.

— Ir man taip rodosi.

— Ar pyksti ant kunigaikščių?

— Ant tavęs — ne, — atsakė Birutė; Kęstutis šyptelėjo, randas skruoste išsitempė, ir šiurkštus veidas staiga pasidarė šviesesnis.

Vėlai naktį, kai ugnis nusileido žemiau, o vaidilutės miegojo, ji išgirdo už kopos kvėpavimą. Pasislėpusį, lėtą, tolygų. Kęstutis jo neišgirdo: tai buvo jo kairė pusė. Birutė žinojo, kas ten, nes tik vienas žmogus pasaulyje kvėpavo taip, kad vėjas tą kvėpavimą nešiotų kaip bangą.

Ji nepasakė nieko. Ir jis nieko nepasakė.