30  Epilogas: Senasis Šernas

1377 m. ruduo, Trakai

Rudenį Kęstutis pakabino kalaviją ant sienos.

Ginklo neatsisakė — tiesiog nebeprisiminė, kada paskutinį sykį buvo išėjęs iš kambario be jo, o šįryt, pakilęs prieš aušrą ir pamatęs ranką pačią tiesiantis prie rankenos, pajuto nebesinorint. Atsegęs diržą, perėjo menę ir užkabino kalaviją tarp stumbro ragų ant nuo seno tuščių kablių.

Geležtė žvilgėjo. Trisdešimt šešerius metus nešiotas — nuo to rudens, kai Trakų kalvis įkalė po rankena perkūnėlį ir pagirdė kunigaikščio krauju, — kalavijas liko šviesus, nenudilęs, be menkiausios rūdžių dėmelės. Pliene atsispindėjo paties veidas: platus, išvagotas, su balta barzda, kirvio perrėžtu skruostu ir rūsčiomis akimis. Senas šernas, dingtelėjo jam. Šernai nuo medžiotojų nebėga.

Pagyrė tada Algirdas ar paskelbė nuosprendį — taip ir liko neaišku.

Menėje jau dvelkė dūmais ir šaltu akmeniu, o židinyje smilko vienas vienintelis rąstas. Kęstutis įsitaisė savo senojoje, dar senelio darytoje ir daugelio kartų iki šilko lygumo nugludintoje ąžuolinėje kėdėje ir pažvelgė pro siaurą arkinį langą. Už jo plytėjo Galvės ežeras: pilkas rudens vanduo, juodi miškai ir sala, kurioje mūrininkai neseniai buvo pradėję kloti naujosios pilies pamatus. Darbus teko sustabdyti praėjusį pavasarį, kai karas vėl pareikalavo visų vyrų rankų, ir dabar pilki akmenys kyšojo iš bangų it nuogi kaulai. Per vandenį nuo kito kranto atsklido tolimi kirvių dūžiai — žmonės kirto malkas žiemai. Pro langą plūstelėjus šlapių lapų ir pelenų kvapui, Kęstutis ramiai, be jokio graudulio pamanė, kad ateinančias žiemas skaičiuos jau nebe jis pats, o kiti, ir kad tai nėra liūdna — tik nauja.

Baigtos salos pilies jis pats nebepamatys. Tokius dalykus senas žmogus pajunta tyliai, be skausmo — lygiai kaip žino savo paties metus.

Ant krūtinės ant odinio dirželio kabojo sidabrinis vilkas. Nešiojo jį nuo pat Sutarties žiemos ir svorio nebejuto, tačiau toje pusėje, kur antrąją žodžio dalį laikydavo Algirdas, dabar žiojėjo sunki tuštuma.

Po kelių savaičių atjojo Jogaila.

Prieš tris dienas apie vizitą pranešė jaunas, tvarkingas, pagal Vilniaus madą apsitaisęs pasiuntinys: Didysis kunigaikštis atvykstąs pasveikinti dėdės. Dėdė vyresnis, valdo savas žemes, tad Jogaila nenorįs jokių nesusipratimų. Sūnėnas pasirodė su dvidešimčia raitelių ir nauja, Kęstučio akiai pernelyg auksu išsiuvinėta vėliava.

Kęstutis pasitiko svečią prie vartų su duona ir druska. Pats perlaužė kepalą. Jogaila paėmė savąją pusę baltomis, švariomis rankomis ir valgė nenuleisdamas akių — žinojo esąs stebimas ir nė nemėgino to slėpti.

Menėje jiedu atsisėdo vienas priešais kitą: aštuoniasdešimtmetis ir penkiolikmetis. Jogaila šnekėjo ramiai, su apgalvotomis pauzėmis — apie tėvą, apie Vilniuje atsivėrusią tuštumą, apie Maskvą ir būtiną taiką. Kuo ilgiau Kęstutis klausėsi, tuo labiau stebėjosi: nė vienas sūnėno žodis neskambėjo klaidingai. Ir būtent tai kėlė didžiausią nerimą.

— Dėde, — tarė Jogaila pabaigoje, — noriu, kad žinotumėte: nieko nekeisiu. Valdysite Trakus, Žemaitiją ir Gardiną, kaip valdėte. Buvote tikras tėvo brolis. Prašau tik vieno — likite kaip buvęs.

— Laikysiu, kol įstengsiu.

— O paskui?

Kęstutis įrėmė į jį žvilgsnį. Jogaila nepasuko akių — lygiame veide nešmėstelėjo nė menkiausias klastos šešėlis, tik atviras klausimas.

— Paskui — Vytautas, — atsakė Kęstutis.

Pauzė truko vos akimirką — per trumpai, kad pavadintum tyla.

— Žinoma, — tarė Jogaila ir šyptelėjo siaura tėvo šypsena. — Žinoma, dėde.

Per visą pokalbį sūnėnas nė sykio nedirstelėjo į sidabrinį vilką ant Kęstučio krūtinės. Kunigaikštis to griebėsi tik raiteliams išjojus ir neįstengė nuspręsti, ar tai buvo vien mandagumas.

Svečiai išjojo prieš sutemstant. Raitelių būriui kylant Vilniaus vieškeliu, Kęstutis stovėjo bokšte ir lydėjo juos akimis. Per šimtą žingsnių iš paskos slinko dar vienas žemas, smulkus siluetas, iš pradžių pasirodęs panašus į šešėlį. Įsižiūrėjęs Kęstutis atpažino juodą šunį: gyvulys neskubėdamas bėgo įkandin Jogailos žirgo, tarsi puikiai žinodamas, kur galiausiai nukaks. Prie vartų budintis jaunas žemaitis jau siekė lanko.

— Neliesk, — sudraudė Kęstutis.

— Kunigaikšti?

— Palik. Šuo kaip šuo.

Kitame bokšto gale stovėjęs Šešiapirštis atsigręžė. Visiškai žilas, suskeldėjusia oda, su kiekviena žiema vis labiau į sausą šaką panašėjančia ranka, vilkas tylėdamas pažvelgė į kunigaikštį — suprato ir tai, ko valdovas neištarė.

— Pažįstu tą šunį, — tarė vėliau.

— Aš irgi, — atsakė Kęstutis. — Tik neprisimenu iš kur.

Tą patį vakarą su Ona ir dukrele atjojo Vytautas; kas rudenį atveždavo mergaitę į Trakus pas senelį. Šešiametė anūkė perbėgo kiemą, užsiropštė Kęstučiui ant kelių it ant uolos, pakišo mažą rankutę po žila barzda, ir senis pats išgirdo save murmant kažkokius niekus apie šernus. Tarpduryje stovinti Ona įdėmiai vedė mėlynomis akimis nuo vyro prie uošvio, nuo uošvio — prie sienos, kur tarp ragų kabojo kalavijas, ir ties ginklu jos žvilgsnis užsibuvo ilgiau, nei derėjo. Tačiau nepratarė nė žodžio.

Po vakarienės, dukrelei užmigus, Vytautas paklausė:

— Tėve, ar pasitiki juo?

— Kuo?

— Pusbroliu. — Dvidešimt septynerių metų plačiapetis vyras motinos skruostikauliais ir tėvo raukšle kaktoje sėdėjo ant suolo prie židinio su tuščiu alaus ragu rankoje; klausė ne iš pagiežos, o iš rūpesčio. — Žinau, kad jis doras. Myliu jį kaip brolį. Tik jis niekada nieko neišpasakoja, tėve — visuomet tas pats nejudrus veidas.

— Prisiekiau jo tėvui.

— Čia ne atsakymas.

Kęstutis pažvelgė į sūnų. Norėjosi iškloti jam viską: apie Šventaragio sutartį ir tris jos sąlygas, apie Algirdo pirštus ant riešo ir molinį dubenėlį su žeme, apie griaustinį, prieš ketvirtį amžiaus paženklinusį delną ir neatleidusį iki šiol. Tačiau paslaptis priklausė dviem, o antrasis jos saugotojas jau buvo virtęs pelenais.

— Kito atsakymo neturiu, — tarė Kęstutis.

Vytautas linktelėjo — tėvo žodžio jam visuomet užtekdavo. Žiūrėdamas į nurimusį sūnaus veidą, senis pagalvojo, kad šis pasitikėjimas yra ir didžiausia Vytauto dovana, ir sunkiausia jo našta.

Prie durų kelią pastojo Ona.

— Šešure, — prabilo ji, pirmą sykį ištardama šį kreipinį su abejone, — ar jūs rengiatės mirti?

— Ne. Rengiuosi laukti.

— Tokiems vyrams kaip jūs tai vienas ir tas pats.

Kęstutis nesišypsojo, nors norėjosi. Marti supratusi linktelėjo ir nuėjo pas dukterį.

Devyni jo vilkai — keli senieji ir žuvusiųjų vietą užėmę jaunesni — nakvojo ne pilyje, o arklidėse prie pietinių vartų: ugniai savo vardą atidavęs žmogus nebegali miegoti po stogu, kur kūrenasi židinys. Daugiau kaip penkiolika metų kunigaikščio šalmą nešiojęs Jonas sėdėjo ant slenksčio ir drožinėjo medinį žvėrelį. Valdovui einant pro šalį, galvos nepakėlė.

— Šuo išsekė paskui sūnėną.

— Mačiau.

— Žinau, kad matei, kunigaikšti. Tik primenu.

Kęstutis stabtelėjo. Jonas niekada neprieštaraudavo, todėl jo nutylėjimai sverdavo daugiau už kitų kalbas. „Sūnėnas valgė mano duoną“, — tarė galiausiai kunigaikštis ir nužingsniavo toliau, nes daugiau pridurti nebuvo ko.

Naktį užkopė į vakarinį bokštą.

Birutė gulėjo ne guolyje, o tiesiai ant grindų, susisukusi į apsiaustą šalia vaške skęstančios žvakės. Pro siaurą langelį skverbėsi žvarba, kvepėjo drėgnu akmeniu, džiovintomis žolėmis ir sena derva. Ant sienų, lentynų ir stalo rikiavosi šiurkščiai iš ąžuolo išskobti dievukai, mirgančioje tamsoje atrodantys tarsi gyvi. Kęstutis sustojo tarpduryje, nedrįsdamas žengti arčiau.

Žmona miegojo, tačiau lūpos krutėjo. Priėjęs priklaupė šalia — keliai, nors ir gėlė, vis dar lenkėsi.

— Šalta, — šnibždėjo Birutė. — Sūru. Juodas…

— Birute.

— Laivas. — Jos kaktą suraukė gili raukšlė. — Juodas laivas be burių.

Pasilenkęs užklojo žmonos pečius savo kailiniais. Oda po pirštais buvo šalta it akmuo. Ant krūtinės ant paprasto odinio dirželio gulėjo gintaro vėrinys — tamsoje rodėsi, kad karoliai vos pastebimai virpa. Viduryje žiojėjo tarpas: trūko ano lašo, kurį pavasarį įmetė į Algirdo laužą, ir dar neįpratusi oda toje vietoje švietė blyškiau.

Birutė atsimerkė. Iš pradžių pažvelgė į vyrą tolimu, nežmogišku žvilgsniu iš už didžiojo vandens.

— Sapnavau, — ištarė.

— Žinau.

— Ne tave. Tai, kas artinasi.

— Miegok.

— Kęstuti, — dabar į jį vėl žvelgė jos pačios akys. — Ar girdi mane?

— Girdžiu.

Ji vos pastebimai šyptelėjo ir vėl sumerkė blakstienas. Kęstutis sėdėjo greta ant grindų, kol žvakė išdegė iki dugno, o langelio angą nudažė pilka aušra. Klausydamasis lygaus, tolimo it jūros mūša žmonos alsavimo, prisiminė pirmąją jųdviejų naktį prieš dvidešimt aštuonerius metus, kai sėdėjo šalia jos ir juokėsi iki ašarų, dar pats nesuvokdamas, į kokį kelią pasuko savo amžių. Nesigailėjo nieko — tik perkrato mintyse tai, kas liko.

Algirdo nebėra. Dviejų brolių prie šios žemės pririšta Sutartis dabar gulė ant vienų pečių, ir tas svoris jautėsi kasdien. Jogaila sėdėjo Didžiojo kunigaikščio soste ir šnekėjo mandagiai. Marijos sūnūs tylėjo savuosiuose miestuose. Prie Šventaragio ugnies Algirdo laikyti vilkai dabar klausė naujo šeimininko. Kad visa tai slegia krūtinę, Kęstutis neprasitarė niekam.

Nužvelgė savo delnus: tamsią odą vagojo balti senų randų rėžiai, kiekvienas su sava istorija ir sava kaina. Ar jų užteks — nežinojo.

Trečioji Sutarties sąlyga neturėjo nustatytos dienos. Ji turėjo tik vardus, ir tie vardai vaikščiojo gyvi: Vytautas prie židinio, vakar jo barzdą pešiojusi anūkėlė, dar negimę vaikaičiai. Kad apie tą skolą galvoja kiekvieną naktį, Kęstutis nesakė nė vienai gyvai dvasiai.

Žinojo tik tiek, kad duotas žodis nerūdija.

Prieš pat aušrą nulipo į didžiąją menę ir sustojo prie arkinio lango. Ant sienos tarp ragų tamsoje tyliai it žvaigždė švietė pakabintas kalavijas. Šaltu lango pergamentu vinguriavo ploni rasos takeliai. Virš Galvės kilo tirštas baltas rūkas — lėtai kopė nuo vandens, apglėbė salą su nebaigtais pamatais, apsupo bokštus ir ėmė slinkti pilies link tarsi kelią žinantis gyvas padaras.

Kęstutis žiūrėjo į miglą nė nemirktelėdamas ir klausėsi, kaip už mūrų laukia giria.