Geležinio Vilko Saga
VI Knyga: Šventasis Miškas (priešistorė)
Pratarmė
„Šventasis Miškas“ yra „Geležinio Vilko Sagos“ priešistorė: knyga, kuri chronologiškai stovi pirmoji, o skaitoma geriausiai po penktosios. Ji grįžta į laikus prieš Vytautą, į XIV amžiaus vidurį, kai Lietuva buvo paskutinė pagoniška karalystė Europoje ir neturėjo jokio protingo pagrindo išgyventi Ordino šimtmečio kryžiaus žygį.
Ji išgyveno dėl vienos nakties Šventaragio slėnyje. Du broliai, Algirdas ir Kęstutis, nustūmę nuo sosto trečiąjį, prisiekia senųjų dievų akivaizdoje Tyliąją Sutartį: žemė nebus užkariauta, kol jie laikysis duoto žodžio. Ką jie pažada ir kam tas pažadas kainuos, skirs juos visą likusį gyvenimą.
Tai knyga apie Kęstutį ir Birutę: apie vyrą, kuris trisdešimt metų moka Sutarties kainą savo giminės krauju ir vis tiek laikosi duoto žodžio, ir apie gintaro žynę iš Palangos, kurios priesaika nepalieka vietos vyrui. Tai knyga apie Algirdą ir jo Rytus, apie brolystę, išgyvenusią visas karo žiemas, bet ne vieną ištartą frazę. Ji baigiasi 1377-aisiais, Algirdo laidotuvių ugnyje, o jos pabaigoje Kęstutis, jau senasis šernas, stovi prie lango ir klausosi, kaip už sienų laukia miškas — ten, kur prasideda pirmoji knyga.
Čia sužinome tris Sutarties sąlygas. Todėl kiekvienas jų sulaužymas pirmojoje knygoje skausmingas.
Algimantas Krasauskas
2026-ieji, Vilnius