15 Algirdo Tyla
1350–1368 m., Vilnius
Pirmąją žiemą Vilniuje Uliana išmoko skaičiuoti arklius.
Kito būdo sužinoti, į kurią pusę išjoja vyras, tiesiog nebuvo — pats Algirdas niekada nepasakodavo. Vakare užsukęs prie jos stalo, suvalgydavo riekę duonos, nužvelgdavo žmoną lyg dar neištirtą mūrą ir numesdavo: „Rytoj išjoju.“ Paklaustas kur, atsakydavo: „Į rytus“, ir atsipjaudavo mėsos. O rytai buvo beribiai: ten plytėjo Polockas ir Smolenskas, Brianskas ir Dniepras, Didžioji Stepė ir visas tas Dievo pasaulio kraštas, apie kurį moteriai klausinėti nederėjo.
Tad Uliana ėmė atidžiai skaičiuoti. Kiek jaučių kieme kinkoma į gurguolę, kiek baltos druskos pilama į medines statines, ar pilies kalviai kala plokščias pasagas pelkėms, ar dygliuotas — upių ledui, ar raiteliams dalijami lininiai marškiniai, ar šilti vilnoniai, ar iš kaimų vedami atsarginiai žirgai tolimam keliui. Per pusmetį iš jaučių ir pasagų išmoko tiksliai atspėti, kur suka vyro kariauna — į Smolenską ar į Maskvą. Per metus perprato, kada vyras iš tiesų žygiuoja ten, kur garsiai skelbėsi, o kada — visai į priešingą pusę. Netrukus seni Algirdo kapitonai, trisdešimt metų joję greta savo valdovo ir apie žygio tikslą sužinodavę tik perbridę pirmąją upę, ėmė dirsčioti į kunigaikštienę su pagarbia baime.
Kad žino apie jos skaičiavimus, Algirdas neprasitarė nė sykio.
Į Vilnių Uliana atvažiavo viduržiemį rogėmis iš Tverės, lydima dviejų šventikų, aštuonių tarnų ir skrynios, kurioje po vilnoniais audeklais gulėjo ikonos. Miestas pasitiko mažas ir aprūkęs, jo šventovės ugnis kūrenosi po atviru dangumi Šventaragio slėnyje, ir jau pirmąją naktį iš ten atsklido giesmei nepanaši daina. Dar paauglystėje Tverėje Uliana regėjo, kaip rauda visas dvaras, iš Ordos atėjus žiniai apie tėvą: kunigaikštis Aleksandras nuvyko pas chaną maldauti malonės ir nebegrįžo. Pasiduodantis nugalėtojui turi vienintelę laisvę — pasirinkti, ką parodyti, o ką nuslėpti. Tėvas parodė per daug. Tą pamoką mergaitė įsidėjo į širdį be žodžių ir nuo tol niekam neatskleisdavo savo troškimų.
Algirdas jai tiko. Perpratusi tai jau pirmąją savaitę, sutriko labiau nei per visą ilgą kelionę. Vyras buvo liesas, nešnekus, pernelyg aukšta kakta ir žvilgsniu, slystančiu kiaurai pašnekovą. Nepaklausė, ar jai nešalta, nesiteiravo, ko pageidautų. Pirmąjį vakarą tepasakė:
— Tavo ikonos gali stovėti savo vietose. Neprašau jų slėpti.
— Slėpsiu, — atsakė ji.
— Kodėl?
— Nes jūsų dvaras dar nežino, ar esu jums brangi.
Algirdas įsižiūrėjo į žmoną, ir jo nejudriame veide šmėstelėjo permaina — lyg debesies šešėlis būtų perbėgęs lygumą.
— Aš irgi dar nežinau, — tarė jis.
Daugiau prie šios kalbos nebegrįžo. Tačiau nuo tos nakties Uliana suprato: šiuose namuose tyla yra savita kalba, ir ji perpras tą kalbą geriau už patį šeimininką. Tik retkarčiais, kam nors užsiminus apie Ordą, pastebėdavo, kaip Algirdas ištaria tą vardą — lyg primindamas seną skolininką.
Pirmasis gimė Skirgaila, paskui vienas po kito kiti vaikai, ir Vilniaus pilyje vis daugėjo trumpų rusėniškų vardų. Jogaila pasaulį išvydo dvyliktaisiais jos gyvenimo svetimame mieste metais, pavasarį, Algirdui išjojus į žygį.
Gimdė savo menėje, atsisakiusi pirties, nepaisydama už durų su beržinėmis vantomis lūkuriuojančių ir baugščiai žvilgčiojančių pagonių pribuvėjų. Naujagimis pasirodė ramus, liesas, nesusiraukšlėjęs ir plačiai atmerkė akis, tarsi atėjęs apsižvalgyti. Motina pakėlė sūnų prie lango.
— Jakove, — sušnibždėjo taip tyliai, kad girdėtų vien kūdikis. Tą pačią dieną užsklęstoje koplytėlėje šventikas pakrikštijo berniuką šiuo vardu, ir niekas pilyje apie tai nesužinojo. Pagonišką vardą duos tėvas, o kol kas sūnus priklausė vien motinai.
Algirdas sugrįžo po trijų savaičių — apdulkėjęs, nė kiek nepasikeitęs. Įžengęs į kambarį, nužvelgė naujagimį ir tarė:
— Jogaila.
Vardas neskambėjo nei krikščioniškai, nei rusiškai — atrodė iškeltas iš kur kas senesnės kalbos, kuria šnekėjo žmonės, dar neregėję nei kryžiaus, nei ikonos. Gal vyras ją tikrino, o gal ir ne — Uliana nusprendė nesigilinti.
— Gerai, — atsakė ji.
Algirdas nesišypsojo, tačiau delną ant mažos galvelės uždėjo neįprastai lėtai.
Marija Vitebskietė seniai gulėjo kape, bet jos sūnūs vaikščiojo gyvi. Per puotas Uliana stebėdavo prie stalo sėdinčius vyresniuosius vyro vaikus — aukštus, tamsiaplaukius, su tėvo akimis ir svetimos moters bruožais. Visi buvo suaugę, krikštyti stačiatikiai, kiekvienas valdė savą dalį: Andrius — Polocką, Dmitrijus — Briansko kraštą, Vladimiras — pietines Dniepro žemes. Šnekėjo jie rusėniškai, kaip ir pamotė, o su dovanomis atvykstantys Kijevo metropolito pasiuntiniai lenkdavosi jiems kaip teisėtiems Rusios kunigaikščiams.
Vieną vakarą, kai Jogaila dar gulėjo lopšyje, o tarnai jau buvo nurinkę taures, ant suolo greta Ulianos prisėdo Andrius. Trisdešimt septynerių metų plačiapetis vyras laikė pirštus tvirtai sunėręs, tarsi mėgindamas įrodyti savo kantrybę.
— Kunigaikštiene, — prabilo jis. — Kaip jums patinka Vilnius?
— Mokausi.
— Ko gi?
— Klausytis. — Uliana pastūmė jam obuolį. — Tavo tėvas niekam nesako, kur joja.
— Ir jus tai pykdo.
— Mane tai moko.
Andrius paėmė obuolį, bet nekando.
— Pažįstu tėvą visą amžių, — tarė posūnis. — Ir žinau viena: jis niekada nevėluoja. Tyli ne iš piktumo — tiesiog neaušina burnos tol, kol nėra būtino reikalo. Jūs vertinate jį per aukštai.
— Galbūt.
— Kai jo nebeliks, — Andriaus balse nebeliko mandagumo, — Vilniui reikės valdovo, šnekančio Rusios kalba ir išpažįstančio Rusios Dievą. Jūsų sūnus tam tiktų.
— Mano sūnus dar vystykluose.
— Šiandien. Bet ne amžinai.
Uliana pakilo nuo suolo. Kalbėtis su žmogumi, kuris nėra atviras priešas, buvo dar sunkiau: neaišku, kur brėžti ribą. Posūnis laukė to paties, ko ir ji, tik nė vienas negalėjo ištarti to balsu.
— Pasakysiu, ką tėvas tau atsakys, — tarė Uliana. — Nieko.
Andrius nusijuokė ir atsikando obuolio.
Kitą dieną, svečiams išvykus, Uliana užsuko į mažą Rusų gatvės koplytėlę, kur prieš daugelį metų buvo palaidota Marija. Prie kapo jau degė kažkieno palikta žvakė. Kunigaikštienė pastovėjo, pastatė greta savąją ir išėjo. Ar pirmoji liepsnelė buvo Andriaus, ar kurio kito sūnaus, ar paties Algirdo — nesvarbu; apie savo apsilankymą ji vis tiek niekam neprasitars.
Šešerių metų Jogaila išmoko nežiūrėti į tai, ko geidžia.
Tą žaidimą prie stalo sugalvojo motina. Lėkštėje guli medaus pyragas, aplink sėdi trys vaikai, ir visi trys žiūri išalkusiomis akimis. Kuriam atiteks gardėsis? Ne tam, kuris pirmas išties ranką, ir ne tam, kuris paprašys, — aiškino Uliana. Pyragas atitenka tam, kuris pažvelgia paskutinis. Kol kiti spokso į medų, stebėk jų veidus. Kai jie išsiduoda, ko trokšta, nuleisk akis į savo delnus. O kai kitas tiesia ranką, pats pastumk jam lėkštę.
— Tada man pyrago niekada neliks, — tarė berniukas.
— Liks, kai tavo ranka bus paskutinė.
Vaikas ilgai mąstė. Liesas berniukas nenustygstančiomis rudomis akimis nešiojosi krūtinėje nuolatinį budrumą lyg bijodamas kažką pamesti. Kitą dieną ant to paties stalo vėl garavo medaus pyragas, o greta sėdėjo vyresnysis brolis Skirgaila, įpratęs čiupti viską, kas po ranka. Jogaila pažvelgė ne į lėkštę, o į motiną ir tyliai tarė:
— Aš nealkanas.
Ulianai per nugarą perbėgo šaltis, neturintis nieko bendra su žiema. Sūnus pamoką perprato per greitai.
Tą patį pavasarį Algirdas numetė vieną sakinį: „Rytoj nuvesk jį į slėnį.“ Toks buvo paprotys: šeštaisiais gyvenimo metais kiekvieną Gedimino vaikaitį nuvesdavo parodyti šventajai ugniai, kad ugnis įsidėmėtų jo veidą.
Uliana ėjo kartu. Apsisiautė raštuotu lietuvišku apsiaustu, po juo ant krūtinės paslėpusi mažą kryželį. Berniukas žingsniavo greta, įsikibęs į motinos pirštą, ir nieko neklausinėjo.
Slėnis pasirodė kitoks, nei vaizdavosi. Vietoj didžiulio laužo tarp senų ąžuolų ruseno žema, rami liepsna, kokia kūrenasi pirties krosnyje. Pakraštyje baltomis juostomis apsirišusios stovėjo vaidilutės, meta ilgesnius už save šešėlius. Aplink akmeninį žiedą po vėsiais pernykščiais lapais rangėsi apsnūdę žalčiai. Krivis su kreiva krivule rankoje ilgai tyrinėjo berniuką — taip pirklys apžiūri daiktą, kurio kainos dar nežino.
— Pakrikštytas, — konstatavo žynys.
— Taip.
— Ugnis neklausia kuo.
Nuvedęs vaiką prie aukuro, Krivis pasilenkė lyg prie šulinio. Uliana laukė, ar liepsna palinks į sūnų, kaip sekama pasakose, ir pati nežinojo, ko baiminasi labiau: kad ugnis pažins berniuką ar kad nusigręš.
Liepsna nė nevirptelėjo. Stovėjo tiesi, stati ir abejinga — tarsi sargybinis, žvelgiantis į praeivį, kurio vardo neprisimena.
Krivis palaukė, paskui atsitiesė.
— Jis nieko neprašo.
— Ar tai blogai?
— Ugnis irgi nieko neprašo — tik atsimena. — Žynys pirmą sykį pažvelgė tiesiai į Ulianą. — Atveskite vėl, kai pats ko nors panorės.
Kylant šlaito taku, motina paklausė Jogailos, ar nebuvo baisu.
— Ne, — atsakė vaikas. — Ugnis kaip žvakė. — Ir po valandėlės pridūrė: — Ji manęs nepažino. Ar turėjo pažinti?
Uliana nutylėjo. Berniukas pats įvardijo tai, ką nutylėjo Krivis, ir motina mintyse padėkojo Dievui už tai, kad slėnio ugnis jos sūnaus nepriėmė.
Tą pačią žiemą prie arklidžių pasirodė šuo.
Vidutinio dydžio juodas kiemsargis, kokių pilna kiekviename kieme, gulėdavo prie tvarto slenksčio. Tarnai šnekėjo, esą šuo tai išdygsta, tai vėl pradingsta ir niekas jo nešeria. Kartą Jogaila ištiesė jam duonos plutą ir tykiai, tarsi tikrindamas gyvulį, paliepė:
— Eik šalin.
Šuo pakėlė akis ne į duoną, o į vaiką. Speiguotą dieną iš jo nasrų nesiveržė nė menkiausias garo debesėlis. Gyvulius Uliana pažinojo gerai ir suprato, kad šitas ženklas reiškia kai ką negera.
Persižegnojo — šuo nusuko galvą, tačiau be jokios baimės, veikiau kantriai, lyg tarnas, žinantis, jog bus pašauktas vėliau.
— Nesišnekėk su juo, — sudraudė sūnų.
— Kodėl?
— Todėl, kad jis nieko neprašo.
Jogaila neatsakė. Tačiau tą naktį, eidama pas savo nuodėmklausį, Uliana užtiko sūnų stovintį prie langelio. Vaikas žiūrėjo į tuščią vietą prie arklidžių, kur dieną gulėjo juodasis šuo.
Tą rudenį grįžęs iš žygio Algirdas parsivežė neįprastą tylą. Nusiprausė, pavalgė, pasėdėjo prie židinio, bet neužsiminė, kur jojo. Uliana sėdėjo šalia. Tarp jųdviejų spragsėjo malkos, ir šįsyk skaičiuoti žirgų nereikėjo — suprato be žodžių. Vyras buvo nusileidęs prie Dniepro žemupio, kur lygumos pereina į Didžiąją Stepę, o iš už horizonto į raitelius žvelgia beribė tuštuma.
Be garso įėjęs Jogaila sustojo prie tėvo kelių ir įbedė akis į žarijas. Algirdas į sūnų nepasižiūrėjo, tik pakėlė ranką ir lengvai uždėjo delną vaikui ant viršugalvio.
Žiūrėdama į du be žodžių susikalbančius žmones, Uliana suprato: po Algirdo stogu auga dvi skirtingos giminės. Viena garbina Šventaragio ugnį, kita slepia ikonas po lininiais rankšluosčiais; viena šneka Rusios kalba, kita tylėdama klausosi. O jos sūnus stovi tarp abiejų ir jau žino, kad nieko nereikia sakyti balsu, o medaus pyrago niekada nedera griebti pirmam.
Kunigaikštienė nudelbė akis į liepsną. Lauke prie arklidžių kampo kažkas juodas kilstelėjo galvą ir vėl padėjo snukį ant letenų.