25  Lubutsko Dauba

1372 m. vasara, prie Lubutsko

Dauba buvo sausa. Molio ir erškėčių griovys, gilesnis už žmogaus ūgį ir platesnis už akmens metimą, driekėsi per vasaros žolę taip, tarsi kas būtų nubrėžęs per pasaulį ginčo liniją ir pamiršęs, kam ji priklauso. Algirdas sėdėjo ant žirgo prie pat jos krašto ir žiūrėjo per ją.

Karštis gulėjo ant daubos kaip dangtis. Žirgai prunkštė nuo musių, kapitonų marškiniai prilipo prie nugarų, ir niekas nekalbėjo, nes kalbėti buvo per karšta.

Kitoje pusėje stovėjo Maskva.

Ne visa, tik tiek, kiek reikėjo: raudonos vėliavos, tankūs pulkai, ietys kaip miškas, pagautas vėjo. Maskvos kunigaikštis Dmitrijus, ir jo pusbrolis Vladimiras, kuris atvedė savo serpuchoviečius, stovėjo ant atviros kalvos tiesiai prieš daubą ir nejudėjo. Tai buvo pirmas dalykas, kurį Algirdas pastebėjo. Jie nejudėjo, ir ne iš baimės.

Pirmą pulką jis nusiuntė į daubą rytą, kad patikrintų kelią. Pulkas sugrįžo perpus mažesnis. Tie, kuriems pavyko išlipti per molio šlaitą, pasakojo vienodai: apačioje laukė ne priešas, o tai, kas už jo. Iš ąžuolyno kitame krante skriejo strėlės, kurių šaulių niekas nematė. Už gūbrio, kairėje, stovėjo paslėptas antras pulkas ir laukė, kol dauba prisipildys.

Iš pirmųjų žodžių Algirdas perprato viską. Keturis dešimtmečius žiūrėjo į laukus, kuriuose tekdavo lieti kraują, ir žemė visuomet sakydavo tą patį: kas pirmas nusileis į griovą, tas ten ir paliks galvą. Dmitrijus mokėsi iš Ordino, iš tatarų, o gal ir iš paties Algirdo — nemėgino pulti, tiesiog laukė.

Tai buvo jau trečiasis žygis. Pirmąjį kartą, prieš ketverius metus, Algirdas sudegino priemiesčius ir atsitraukė. Antrąjį, prieš dvejus, aštuonias dienas prastovėjo po baltomis sienomis ir įsitikino, ko jos vertos. Už mūrų iš kaminų rūko dūmai, ten buvo šilta, o jo kariai šalo palapinėse, kasdien klausydamiesi varpų, tarsi skaičiuojančių jų valandas. Akmuo atlaikė. Tada Algirdas ir suprato, kad mūras — ne šiaip užtvara, o pažadas laukti, ir kad Maskva moka laukti kantriau už jį. Kasdien kapitonai teiravosi, ką daryti toliau, o jis tylėjo. Tylėti mokėjo nuo pat jaunystės — nuo ano vasario Vitebske, kai vienam bičiuliui patikėtas sumanymas po savaitės pasiekė Smolensko kunigaikščio ausis. Nuo tos dienos Algirdas nieko nebesakydavo iš anksto: kapitonai žinodavo tik tiek, kiek būtina. Tokia buvo jo taisyklė: kartą išsprūdęs žodis tampa svetima nuosavybe.

Dabar prie sprendimo ėmė dėtis ir paties kūnas. Septyniasdešimt šešeri metai. Kas rytą dar sėsdavo į balną be svetimos rankos, tačiau kas vakarą keliai vis įkyriau primindavo apie save, o prieš pusmetį įsimetęs kosulys nebesitraukė.

Už daubos pakilo dulkių stulpas.

Išdygo ne iš po žirgų kanopų ir ne tarp pulkų, o pačioje kalvos keteroje tarp Maskvos ir Algirdo, ir ėmė lėtai suktis. Sausas, laibas, tiesus verpetas iškilo iki debesų ir pakibo ore be jokio vėjo. Po Algirdu suvirpėjo žirgas. Išvydę sūkurį, kapitonai ėmė žegnotis ir spjaudytis — kiekvienas pagal savą tikėjimą. Sukdamasis stulpas kėlė nuo velėnos sausus žolės kuokštus, arklių uodegų ašutus, kažkokią žvilgančią smulkmę — gyvas šiukšlių verpetas tai priguldavo prie žemės, tai vėl šokdavo aukštyn.

Algirdas jį pažino. Prieš dešimt metų prie Mėlynųjų Vandenų, sumušęs tris tatarų bejus ir parsinešęs namo ne tik Kijevą, bet ir tai, apie ką niekam neprasitarė, jau buvo regėjęs tokius stulpus. Tada vadino juos pietumis; dabar žinojo, kad tie pietūs turi antrą dugną.

Verpetas šnibždėjo — ne garsais, o paties Algirdo mintimis, tik lengvesnėmis ir laisvesnėmis. Dar viena žiema, kalbėjo balsas galvoje. Dar viena vasara. Pažvelk, kokie jie pailso. Dmitrijus turi akmenį, bet stokoja erdvės. Vladimiras turi mažai žirgų ir blaškosi tarp dviejų šeimininkų. O už jų nugarų iki pat jūros plyti tuščia, šilta žemė — nuvesiu tave ten. Tereikia žengti pirmyn.

Tiesa, pripažino sau Algirdas. Tą patį kartojo kiekvienas iš pelkių išnirusios kariaunos pulkas, kiekviena perbrista upė. Iš girių ir akivarų jis nužygiavo iki pat Kijevo — tad kodėl nežengti toliau? Ši žemė jau pažinojo jo vardą.

Kunigaikštis žiūrėjo į ploną, viršuje besiraitančią spiralę: artyn ji neslinko, tačiau kantrybės turėjo į valias.

Tada mintyse iškilo brolis.

Prieš ketverius metus prie Maskvos mūrų Kęstutis ištarė žodžius, kurių Algirdas neįstengė nei atleisti, nei pamiršti: Sąskaita mūsų. Aš ją ištariau. Tąkart, kaip įpratęs, nutylėjo, atidėjo kalbą į šalį ir įsakė sukti žirgus namo. Tačiau žodžiai liko galvoje — nešiojosi juos dvidešimt septynerius metus nuo anos Vėlinių nakties Šventaragio slėnyje, kai brolis garsiai ištarė tai, ko nevalia buvo ištarti niekam. Ir per visus tuos dešimtmečius Algirdas pastebėjo kai ką, ko Kęstutis, įnikęs į savo paties priesaikas, nematė: sąskaita tylėjo. Už Strėvą buvo užmokėta Narimanto krauju — ir nuo tol tyla. Nei už Kauną, nei už Rūdavą, nei už šimtus Sambijos sniege kritusių vilkų niekas nepareikalavo nė lašo. Dievai laukė.

O kur laukiama, ten auga palūkanos.

Supratimas persmelkė staiga ir aštriai it danties gėla. Skola neišgaravo — ji kaupėsi. Kiekviena rytuose prijungta žemė, kiekviena nenugriauta stačiatikių cerkvė, kiekviena arimo vaga, išversta ten, kur jis prisiekė neleisti svetimo plūgo, didino sumą, ir vieną dieną tie skaičiai virs vardais. Ir tai bus jau nebe jo paties vardas.

— Dar viena žiema, — pasakė dulkių stulpas.

— Ne, — tarė Algirdas garsiai, ir kapitonai atsisuko į jį, nes buvo tikri, kad niekada nėra girdėję jo balso garsesnio už šnabždesį.

Jis pakėlė ranką. Ne signalui pulti. Signalui sustoti.

Laišką jam davė vakare. Pasiuntinys iš Vilniaus laukė trečią dieną prie palapinės: mažas, išblyškęs vyras ruteniška skraiste, po kuria buvo juodas vienuolio drabužis. Laiškas buvo ruteniškas, parašytas lėtai, didele tvirta ranka, ir Algirdas skaitė jį pats, šalia laužo, prie kurio niekas nebeatsisėsdavo.

Uliana rašė apie tai, apie ką rašė visada: sakiniais, kurių nė vienas nebuvo prašymas. Jogaila sveikas. Jogaila išmoko skaityti Evangeliją ruteniškai ir lotyniškai ir vis klausinėja apie tai, ko niekas jam nepasako. Jogailai dešimt, bet jis jau mąsto kaip vyras. Ji rašė ne apie metus, o apie tai, kad kai kuriems daiktams anksčiau ar vėliau reikia pasakyti vardus.

Jis prisiminė sūnų, sėdintį prie stalo: žiūri, kas ką daro, ir niekada neklausia. Algirdas jo to nemokė. Berniukas pats išmoko iš tylos, sklindančios iš tėvo, kaip mokosi vaikai, užaugę namuose, kur niekas nieko neaiškina: skaityti veidus, pauzes, tai, kas padėta ant stalo ir kas nuimta. Tai buvo palikimas, kurio Algirdas nenorėjo ir kurio niekas nebegalėjo atimti.

Jis perskaitė laišką du kartus. Žinojo, ko ji nori, ir žinojo kodėl. Marijos sūnūs buvo seniai užaugę, stiprūs, turėjo savo miestus, savo kariaunas ir stačiatikių vyskupus, kurie už juos meldėsi, ir jie nieko neprašė. Uliana prašė už visus. Ir jis laukė, kada ji parašys tai, ko nenorėjo rašyti: kad jam liko mažai laiko.

Nė vienas jų neištarė to žodžio.

Rasų naktį, mintijo jis, ugnį Šventaragio slėnyje maitino sūnūs. Taip buvo nuo pirmos vasaros po Sutarties: kunigaikščio kraujas turi pasirodyti prie liepsnos, ir jei kunigaikštis laukuose, ateina jo vaikai. Šiemet nuėjo Jogaila ir Kęstučio Vytautas, abu kartu. Algirdas pagalvojo, kad Kęstutis tikriausiai tuo patenkintas.

Rytą pas jį atjojo Maskvos pasiuntinys, jaunas bojaras baltu žirgu, su vėliava ir pabalusiu veidu: jis nesitikėjo, kad ant kalvos jį sutiks ne laukiniai tatarai, o pagyvenęs žmogus pilku apsiaustu, atsisakęs kalbėti per vertėją. Jie kalbėjosi trumpai. Algirdas klausė. Dmitrijus, sakė bojaras, nenori kraujo. Vladimiras Serpuchovietis, kuris kovoja jam už dešinės rankos, yra vedęs Algirdo dukterį Jeleną. Bojaras paklausė, ar ta giminystė nieko nereiškia.

Algirdas pakėlė akis.

Dukterų jis turėjo daug. Ne visada galėdavo suskaičiuoti teisingai, nes dukterys išvykdavo kaip žygiai ir sugrįždavo tik į pasakojimus. Kenna, kuri mirė Pomeranijoje prieš ketverius metus ir kurios veido jis nebeprisiminė. Jelena, kuri iš Vilniaus išvyko į Serpuchovą. Algirdas nežinojo, ar ji norėjo vyro, už kurio ištekėjo. Nežinojo, ar kas nors ją klausė. Jo paties niekas nebuvo klausęs, kai jį vedė dėl Vitebsko, ir jis niekada nesiskundė, nes manė, kad klausimas yra prabanga.

Algirdas atsakė vieninteliu žodžiu: „Taika.“ Bojarui išjojus, tą patį žodį pakartojo saviesiems kapitonams — ir tai buvo daugiau, nei ištarė per visą žygį.

— Taika.

Niekas garsiai nenustebo. Tačiau kunigaikštis matė susižvalgančius kapitonus, jų lūpas be garso pakartojant išgirstą žodį, ir suprato, kad ši žinia apskries kraštą greičiau už patį pulką. Dešimtmečius jo tyla visiems atrodė apgalvotas sumanymas, o dabar pirmą sykį atsitraukė taip, kad kiekvienas galėjo įminti priežastį.

Tik vienas, senas kapitonas Fiodoras, tarnavęs jam nuo Vitebsko laikų, išdrįso prieiti.

— Kunigaikšti, žmonės klaus, kodėl.

— Dauba gili, — atsakė Algirdas.

— Tai tiesa, — pasakė Fiodoras po valandėlės. — Gražiausia tiesa, kokią girdėjau. Vaikams pasakosiu, kad matėme, kaip nulipote į daubą nė per žingsnį nenusileidęs priešui.

— Pasakyk, kad buvo karšta.

Algirdas pažvelgė į jį. Jis neprisiminė, kada paskutinį kartą kas nors jam pasakė ką nors šiltesnio.

Naktį jis sėdėjo prie laužo vienas. Ugnis buvo menka. Už jos, tolumoje, tebestovėjo dulkių stulpas, žemesnis, beveik nematomas, ir sukosi vis lėčiau, kol visai sumažėjo. Kai sausas kvapas dingo, Algirdas pajuto šaltį, nors naktis buvo šilta, ir suprato, kad kažkas nuo jo atsitraukė. Ne nusivylęs. Kantrus. Jis dar turėjo gyventi, bet tai buvo tik laiko klausimas, o laiko tas, kuris šnabždėjo, turėjo daugiau nei jis. Kažkur vakaruose brolis laikė savo sieną ir niekam nieko neaiškino. Algirdas pirmą kartą pagalvojo, kad pavydi jam to paprastumo.

Iš užančio išsitraukė mažą, aptrintą lentelę: ikoną, per pirmąjį žygį paimtą prie degančios Maskvos bažnyčios. Pakėlė ją prie liepsnos. Ruteniškai, labai tyliai, paklausė ko nors, ko pats nežinojo, kam skirti. Gal brolio sąskaitos. Gal Ulianos.

Kosulys užgniaužė kitus žodžius. Ikona, kaip visada, žiūrėjo į jį iš vieno taško, ramiai ir be pažado.