Istorinė pastaba

Ši knyga apima 1411–1430 metus: nuo Torunės taikos iki Vytauto mirties, kai jis siekė karūnos ir jos negavo. Čia daugiausia tikrų datų ir tikrų asmenų, todėl ypač svarbu atskirti, kur baigiasi metraščiai ir kur prasideda mano išmonė.

Kas iš tikrųjų įvyko

1413 m. spalio 2 d. Horodlėje sudaryta Lietuvos ir Lenkijos unija: keturiasdešimt septynias lietuvių bajorų šeimas „įsūnijo“ lenkų herbų giminės, o aukščiausias pareigas, tarp jų Vilniaus ir Trakų vaivadijas, galėjo eiti tik katalikai. Tų pačių metų rudenį Vytautas ir Jogaila krikštijo žemaičius, o 1417 m. spalio 24 d. Konstanco susirinkimo nurodymu buvo įkurta Medininkų (Žemaičių) vyskupija; pirmasis vyskupas Motiejus Trakiškis. Žemaičių delegacija pasiekė Konstancą 1415 m. pabaigoje, o 1416 m. vasarį skaitytas jų skundas, Proposicio Samaytarum.

1418 m. Švitrigaila pabėgo iš Kremeneco po maždaug devynerių nelaisvės metų. Tais metais mirė Ona; renkuosi liepos 31 d. jos mirties datą. Prieš Kalėdas Gardine Vytautas vedė jos dukterėčią, našlę Julijoną Alšėniškę. Vilniaus vyskupas atsisakė sutuokti dėl svainystės per Oną; sutuokė Vloclaveko vyskupas Janas Kropidło. 1422 m. rugsėjo 27 d. Melno sutartis paliko Žemaitiją Lietuvai, o siena išsilaikė iki XX a.

Derybos dėl husitų karūnos paskatino Vytautą 1422 m. gegužę pasiųsti į Prahą Jogailos sūnėną Žygimantą Kaributaitį. Jo atšaukimo ir išvykimo datos aptariamos toliau. 1425 m. vasario 27 d. mirė Maskvos kunigaikštis Vasilijus I; kilus paveldėjimo ginčui Vytautas rėmė dukterį Sofiją ir jos mažametį sūnų. Opočka atsilaikė prieš Vytautą per dviejų dienų apgultį 1426 m. rugpjūčio pradžioje; Porchovas 1428 m. liepą buvo apgultas aštuonioms dienoms ir sumokėjo išpirką. Romano sumos ir išpirkos paskirstymas atkurti pasakojimui, tai nėra patikrintos sąskaitos.

1429 m. sausį Lucko suvažiavime viešai iškilo karūnos klausimas. Žygimantas Liuksemburgietis pasiūlė Vytautui karūną; Jogaila iš pradžių pritarė, paskui, lenkų ponų spaudžiamas, pritarimą atsiėmė. Numatytas vainikavimas 1430 m. rugsėjo 8 d. neįvyko. Specialūs tyrimai skiria sulaikytą pasiuntinybę su teisiniais dokumentais nuo vėlesnės pasiuntinybės su karūnomis, kuri apsisuko Frankfurte prie Oderio. Tikroji karūna grįžo į Niurnbergą, 1431 m. buvo įkeista ir finansiniuose dokumentuose minima iki 1434 m. Jos likimas nėra tiesiog nepaaiškintas dingimas 1430 m.

Vėlesnis Dlugošo pasakojimas paskutinę Vytauto ligą sieja su kritimu nuo žirgo kelyje iš Vilniaus į Trakus. Ši tradicija aptariama toliau. Vytautas mirė Trakuose 1430 m. spalio 27 d. ir buvo palaidotas Vilniaus katedroje. Lietuvos kunigaikščiai ir ponai didžiuoju kunigaikščiu pasirinko Švitrigailą; paveldėjimas ir vėlesnis Jogailos vaidmuo liko ginčijami.

Kur saga papildo istoriją

Visa paslaptinga čia yra mano išmonė: Henė ir jo paskutinis sandoris, paskutinė liepsna Trakų rūsyje, vilkai, Žiežirba, Pilkoji, Eglė, Giltinė prie lovos, gintaro karalienė ir žodis „Neužgeso“. Karūna ir Lucko suvažiavimas yra tikri, bet auksu nudažyta skrynia, pilna sausų lapų, brasta ties Notecės, vengrų auksakalio pameistrys Pálas ir Olesnickio pasiuntinys Baltramiejus Rogala yra išgalvoti. Janas Čarnkovskis yra istorinis asmuo; jam čia priskirta pasienio vadovybė ir veiksmai yra romano inscenizacija.

Skirmanto kalba Konstance ir stebuklingas Birutės liudijimas išgalvoti, o ne išversti iš žemaičių skundo. Istorinė delegacija yra jų pagrindas. Olesnickio dalyvavimas Horodlėje čia nenustatytas. Literatūrinėje tradicijoje skiriasi prie mirties lovos buvę žmonės ir paskutiniai žodžiai; Jogaila koridoriuje, tėvas Benediktas ir „Neužgeso“ yra mano inscenizacija. Švitrigailos Lucke nerodau, bet neteigiu įrodęs, kad jo nebuvo.

Privatūs pokalbiai, laiškai ir mintys visur atkurti, o ne perrašyti iš dokumentų. Taip pat atkurti tikslūs namų ūkio mokėjimai, šventviečių išvalymai, laidojimo susitarimai, svečių sąrašai ir valgiaraščiai, palydos, pilių medžiagos ir įgulos, gydymo detalės bei jutiminiai aprašymai. Tikslios scenų datos, išskyrus pirmiau nurodytus pagrindinius įvykius, tvarko romano laiką; jos nereiškia atskiro dokumentinio patikrinimo. Pietinės pilies scena yra įsivaizduota įgulos aplinka, ne archeologinis išlikusio graikų mūro nustatymas. Julijonos raštingumui, tiksliam amžiui ir piršlybų laiškams šaltinio neteikiu. Jos tėvo Jono (Ivano) Alšėniškio mirtis paprastai datuojama apie 1402 m.; čia atsisveikina ir susirašinėja ne iki 1418 m. pratęstą gyvenimą gavęs tėvas, o neįvardyti šeimos atstovai.

Vladislovas gimė Krokuvoje 1424 m. spalio 31 d. Jogaila žinią sužinojo lapkričio 1 d. per mišias Pšemyslyje, kaip nurodo Wioletta Zawitkowska, Walka polityczno-prawna o następstwo tronu po Władysławie Jagielle (2015), 2 sk., §2.1. Vyskupo buvimas, atsakymas karalienei ir Henės apsilankymas yra išgalvota inscenizacija aplink šį maršrutą. Pirmasis Kazimieras, gimęs 1426 m. gegužę, mirė 1427 m. kovą; vėlesnis Kazimieras buvo trečiasis sūnus, tad gyvi liko du berniukai. Pranašystė nereiškia, kad gimė tik du vaikai.

Kur istorikai nesutaria

Kaributaičio pirmasis buvimas Prahoje. Čekų specialioji chronologija pirmąjį valdymą datuoja 1422 m. geguže–gruodžiu, o atskirą sugrįžimą 1424–1427 m.; Visuotinė lietuvių enciklopedija atšaukimą nurodo 1423 m. Atšaukimo, išvykimo ir vėlesnio sugrįžimo negalima sujungti į vieną nenutrūkstamą valdymą. Romanas pirmąjį atšaukimą rodo apie 1422–1423 m. žiemą, neteigdamas tikslios išvykimo dienos ar pusantrų metų pirmojo buvimo. Pasiuntinių scena atkurta; šie pasakojimai nereiškia sutarimo dėl kiekvienos datos.

Vytauto mirtis. Kritimas yra vėlyva tradicija, kurią pateikia praėjus dešimtmečiams rašęs Dlugošas. Rimvydas Petrauskas laiko galimu, kad koks nors įvykis staiga pakirto jo sveikatą, bet kritimo nelaiko įrodytu, o nuodijimo ar lenkų sąmokslo versija, jo žodžiais, nepagrįsta jokiais šaltiniais. Aš palikau kritimą, nes jis yra mūsų turimas liudijimas, o Giltinę pridėjau kaip paaiškinimą, kodėl, bet ne ar.

Vytauto gimimo metai. Renkuosi apie 1350 m., paplitusią apytikrę datą, kurią pateikia ir Visuotinė lietuvių enciklopedija. Tikslūs gimimo metai patikimai nežinomi; aštuoniasdešimt metų paskutinėse scenose kyla iš šio pasirinkimo.

Jogailos gimimas. Kaip ir visoje sagoje, seku c. 1362 m. kaip pasirinktą apytikrę datą, o ne galutinai nustatytus metus, todėl 1430 m. jam apie šešiasdešimt aštuoneri; ankstesnė data, c. 1352 m., dar turi šalininkų.

Žemaičių krikštas. 1413 m. misijos mastas ir sparta ginčijami. 1417 m. vyskupijos įkūrimas žymi institucinį etapą, bet neįrodo, kad visi gyventojai jau buvo atsivertę ar atsisakę senųjų papročių.

Karūnos likimas. Lapų epizodas sąmoningai pakeičia tikro daikto kelionę ir likimą. Rimvydas Petrauskas studijoje Valdovas ir jo karūna (2010), p. 69–71, skiria apiplėštą teisinę pasiuntinybę nuo apsisukusios karūnų pasiuntinybės ir atseka vėlesnius karūnos įkeitimus. Aš siunčiu išgalvotą skrynią prie išgalvotos brastos ir jos turinį paverčiu lapais. Henės sandoris ir Vytauto atsisakymas paaiškina sagos moralinę baigtį; jie nėra istorinis neįvykusio vainikavimo paaiškinimas.

Ona. Jos mirties data: 1418 m. liepos 31 d.; kai kurie šaltiniai nurodo rugpjūčio 31 d. Dokumentais pagrįstų gimimo metų jai nepriskiriu.

Vytauto kapas. Romanas nenurodo patikimai lokalizuoto išlikusio kapo. Tikslioms laidotuvių aplinkybėms ir vėlesniam palaikų likimui reikia specialių tyrimų; prie lovos sakomi nurodymai nėra patikrinto rašto citata.

Šaltiniai ir tolesnis skaitymas

  • Jan Długosz, Annales seu Cronicae incliti Regni Poloniae; Konstanco susirinkimo dokumentai, tarp jų žemaičių Proposicio Samaytarum.
  • Józef Ignacy Kraszewski, Litwa za Witolda (XIX a.).
  • Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (Roma, 1978).
  • Giedrė Mickūnaitė, Making a Great Ruler: Grand Duke Vytautas of Lithuania (Budapest–New York, CEU Press, 2006).
  • Lietuvos istorija, t. IV: Jūratė Kiaupienė, Rimvydas Petrauskas, Nauji horizontai: dinastija, visuomenė, valstybė. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė 1386–1529 m. (Vilnius, Baltos lankos, 2009).
  • Zigmantas Kiaupa, Jūratė Kiaupienė, Albinas Kuncevičius, Lietuvos istorija iki 1795 m. (Vilnius, 1995).
  • Robert I. Frost, The Oxford History of Poland-Lithuania, t. I (Oxford, 2015).
  • Visuotinė lietuvių enciklopedija (vle.lt): straipsniai apie Vytautą, Horodlės uniją, Žemaičių vyskupiją ir Zbignevą Olesnickį.

Algimantas Krasauskas 2026-ieji, Vilnius