22 Paskutinis Sandėris
1430 m. rugpjūčio 15 d., Žolinė, Trakų salos pilis
Žolinės vakarą Vytautas visada praleisdavo vienas. Rūmuose vaišės užsitęsdavo iki vėlumos su taurėmis bei kalbomis apie javapjūtę, ir niekas nepasigesdavo pasišalinusio valdovo; pastebėdavo vien Julijona, tačiau tylėdavo. Rugpjūčio penkioliktąją prieš keturiasdešimt aštuonerius metus Krėvoje rado negyvą tėvą, ir bėgantys metai jau seniai krovėsi ant pečių nebe gėla, o akmenimis — po vieną naują riedulį kiekvieną rugpjūtį.
Žemyn į rūsį vedė šešiasdešimt viena pakopa. Prieš dešimt metų suskaičiuodavo šešiasdešimt, bet dabar maudžiantys keliai skaičiavo kitaip. Lipo be ginklo ir be sargybos, delnu remdamasis į mūrą, o šalto akmens tyla slėgė dešinę ausį. Kairioji nebegirdėjo jau dvidešimt metų. Dešinioji gaudė lyg iš ežero dugno klausantis šūksnių valtyje: yra balsas, yra prasmė, bet tarp jų sruvo vanduo.
Prieš tris naktis, tokią pat tamsią valandą, laiptų papėdėje laukė Pilkoji.
Pasirodė nekviesta. Rado ją prieplaukoje iki juosmens apsitaškiusią pelkių dumblu, su išblukusiu vilkės kailiu ant pečių ir ta nuolankia kantrybe, kurią turi tik visą gyvenimą šaukiami laukiantys žmonės. Pranešė, kad vilkai virš ežero užuodė šaltį, ir Vytautas nepaklausė, kas jai apie tai pasakė.
— Jis ateis, — tarė kunigaikštis. — Nežinau, ką siūlys, bet žinau, ko pareikalaus.
— Ugnies.
— Pirklys paprastai siūlo tai, ko žmogus geidžia, ir reikalauja to, ko šis nieku gyvu neparduotų. — Vytautas nužvelgė moterį. — Gaujos Žodis draudžia vilkui pakelti ranką prieš Gediminaičio kraują.
— Taip.
— Tačiau tas pats Žodis skelbia, kad vilkai tarnauja liepsnai, o ne mirtingajam.
— Taip. — Pilkoji atsargiai rinko žodžius, lyg statydama pėdą ant plono pavasario ledo. — Nežinau, kuri priesaika viršesnė. Prisiekiau ne tau — prisiekiau Žodžiui. Jei ištarsi jam „taip“, nežinau, ko griebsiuosi.
— Ir gerai.
Pilkoji sutrikusi sužiuro į valdovą.
— Budėk už durų, — paliepė Vytautas. — Ne viduje. Ir apsispręsk pati. Neprašau padėti man ištarti „ne“ — prašau tik neleisti pasakyti „taip“.
Dabar sunkios durys už nugaros buvo užvertos, tačiau net pro storą ąžuolą sklido drėgnos vilnos, viksvų ir senos geležies kvapas. Siaurame šviesos ruoželyje po slenksčiu nekrustelėjo joks šešėlis — moteris stovėjo nejudėdama.
Vytautas nužengė į rūsį.
Žiežirba, kaip visada, budėjo prie aukuro: sėdėjo ant žemos pakopos su pelenų ąsočiu ant kelių, nugara atsišliejęs į sieną, kad vienu žvilgsniu matytų ir liepsną, ir įėjimą. Beveik keturiasdešimtmetis sargas atrodė dar vyresnis — smilkinius vagojo šarma, o po prasegta apykakle juodavo senas gerklės randas. Pažvelgęs į valdovą, tylomis linktelėjo ir nieko neklausė.
Ant juodo akmeninio rato stovėjo sena, rami, delno aukščio ugnelė. Graži ar puošni nebuvo — nedidelė, gelsva, melsvu pakraštėliu prie pat žemės, kur liepsna tiesiog rėmėsi į pelenus. Vytautas prisėdo priešais ją ant suolo, kurį čia buvo pastatęs prieš trisdešimt metų, ir susidėjo rankas ant kelių. Odinis kapšelis su gintaru gulėjo ant krūtinės, šiltas kaip visada, ir pro odą kunigaikštis jautė tylų jo tvinksėjimą.
— Žolinė, — prabilo Henė.
Sėdėjo ant paties apatinio laiptelio ties tamsos riba. Niekas negirdėjo jo įeinant — pirma tiesiog išnyko visi garsai: nutilo ugnies spragsėjimas, liovėsi lašėjęs vanduo mūro plyšiuose, nuščiuvo paties Vytauto alsavimas. Pašokęs Žiežirba pravėrė burną, bet iš gerklės neišsiveržė joks aidas; sargas liko stovėti su ąsočiu delnuose, išplėstomis nebyliomis akimis žvelgdamas į valdovą it po vandeniu paniręs žmogus.
Vytautas atgręžė dešinę ausį.
Henės balsas atsklido švariai, be jokio vandens gausmo — vienintelis balsas pasaulyje, kurį kunigaikštis vis dar šitaip girdėjo ir kurio nekentė už tą aiškumą: aksominis, šiltas, su tolimu įskilusios puodynės skambesiu.
— Žinojau, kad nemiegosi, — tarė Henė. — Senatvėje žmogus kartais užsnūsta, bet per metines nemiega.
— Sakyk, ko atėjai.
— Jau? Be vaišių, be pokalbio apie orą? Aš pasiilgau tavęs, Vytautai: beveik penkiasdešimt metų tave lydžiu, o tu vis dar kalbi tik tai, kas svarbu. — Juokdarys nusišypsojo, bet šypsnis nepasiekė akių, mat jo akys neturėjo kam jo pasiekti. — Gerai. Tada paprastai. Karūna yra pakeliui.
— Žinau.
— Dvidešimt keturi brangakmeniai, aštuonios lelijos, Kremnico auksas. Tikra, kaip ir aš: gali pačiupinėti, pasikviesti auksakalį, perkąsti dantimi. Šią akimirką guli skrynioje po trimis užraktais, vežime tarp sūdytų žuvų statinių. — Henė priglaudė smilių prie lūpų. — Tik nežinau, ar pasieks Vilnių. Viskas priklauso nuo tavęs.
— Ne nuo lenkų?
— Lenkai yra žmonės. Žaidžia savo žaidimą ir žaidžia sumaniai: Olesnickis rašo raštus, moka auksą, įtikinėja, rūpinasi sargybomis. Jo pasiųstas žmogus išgavo iš Zigmanto kelionės maršrutą, tad lenkų ponai jau stovi prie brastos. Jų neišvaikysiu — jie žmonės. Tačiau aš esu tas, kas esu. — Juokdarys iškėlė du akmenėlius, ir šie be garso ėmė suktis ore it dvi ilgos juodos akys. — Jei ištarsi „taip“, užtvara stovės ne prie tos brastos. Stovės prie kitos, lauks visą naktį ir nesulauks nieko. Jogaila pasirašys raštą, kad per Mergelės Marijos Gimimo šventę atvyks į Vilnių, ir pats savo rankomis uždės vainiką tau ant galvos — neturės kito pasirinkimo ir pats nustebs, kaip lengvai tai padarė. Lenkijos ponai praleis tą dieną prie vyno ir pyks. O tu tą dieną būsi karalius. Tikras karalius, Vytautai — nebe didysis kunigaikštis po Krokuvos antspaudu. Pirmasis valdovas po Mindaugo, kurio nenužudys saviškiai.
— Kokia kaina?
— Ugnis užges.
Rūsyje tvyrojo tokia spengianti tyla, kad Vytautas girdėjo dešiniajame smilkinyje tvinksintį kraują.
— Ji vis tiek užges man mirus, — tarė kunigaikštis. — Ilgai laukti neteks.
— Tiesa, — sutiko Henė. — Vieną dieną jos pabaiga sutaps su tavąja. Tačiau anuomet prisiekei: kol aš gyvas. Prieš pusę amžiaus ištartas žodis tebesaugo šią liepsną it spyna duris. Prašau tik pasukti raktą. Šįvakar, čia pat, savo sargo akivaizdoje ištark: leisk jai užgesti. Tuomet liepsną užpūs ne mano ranka ir ne mirtis, o tu pats.
— Kam tau šito reikia?
Henė nusijuokė nežmogišku, sausu juoku.
— Nes galiu nupirkti viską, išskyrus žmonių atmintį. Jei ugnis užges drauge su tavo paskutiniu atodūsiu, apie tai sklis pasakojimai — gal iškraipyti, gal be vardų, prie žiemos ratelių verpiant vilną, bet žmonės minės seną kunigaikštį, miegojusį virš neregimos liepsnos. O jei užgesinsi savo paties žodžiu, liks tik sandėris. Apie sandėrius dainų nesudeda — juos nutyli. Parduotą daiktą mirusieji atiduoda man, o apdainuotą pasilieka sau.
— Ir dar kas?
— Dar viena smulkmena, kad vėliau nepriekaištautum dėl nutylėjimo. Sutartį sudarėte judu, ne aš, tad ugnis pati pasvers sulaužyto „kol“ kainą: pirma išblės atmintis, paskui sugrius kūnas. Mėnuo, gal metai — kaip tik užteks laiko išvysti karūną ant savo kaktos ir dar suvokti, ką matai. — Henė gūžtelėjo pečiais. — Galėčiau tave išpirkti ir nuo šito, bet čia jau kita sąskaita bei kitas akmuo, ir atvirai sakau: kaina tau nepatiktų.
Juokdarys nutilo, ir Vytautas pirmąsyk pastebėjo, kad Henė iš tiesų laukia atsakymo.
Laukė ne iš mandagumo — ramiai, kaip tinklą užmetęs ir irklus nuleidęs žvejas.
Vytautas įbedė akis į liepsną.
Negalėjo apsimesti apie tai nesvarstęs. Tris dešimtmečius nešiojosi šią mintį nuo pat pirmosios nakties, kai suprato, kad vieną dieną ateis kas nors ir pasiūlys tai, ko nusipelnė. Žmogus gali nutuokti, ko atsisakė, ir niekada nesužinoti, ar atsisakymas buvo vertas. Karalystė — nebe kunigaikštystė, po jo mirties atiteksianti Jogailos vaikams, kaip anuomet Vavelyje išpranašavo Henė: tavo kraujas gaus karūną ir praras žemę. Savarankiška karalystė, kurios Krokuva nebeprarytų dėl vieno parašo ant vieno pergamento. Švitrigaila, brolis Žygimantas, Sofijos sūnus Maskvoje, visi giminaičiai bei žentai ir dešimtys tūkstančių valdinių, kuriuos laikė po vienu vardu, turėtų vieną sostą, o ne dvi parankes, kuriose po jo mirties kiekvienas gviešis kito vietos. Suprato tai aiškiai ir šaltai, lyg dėliodamas šachmatų partiją: ištarus „taip“, viso gyvenimo darbas išliks; ištarus „ne“ — nežinia.
O ką davė ugnis? Keturiasdešimt trejus metus degė tamsoje, nieko neregima, ir vienintelis jos sargas dabar stovėjo priešais nebylus, Henės atimtu balsu. Liepsna nenulėmė nė vieno mūšio, neišgelbėjo Žemaitijos šventųjų giraičių, neapsaugojo nei Onos, nei abiejų sūnų, nesugrąžino tėvo. Vien ruseno ant akmens — kaip motinos pažadas, kad sūnui niekada neteks išduoti vien dėl svetimos šilumos.
Šalia stovintis Žiežirba negirdėjo nė žodžio.
Vis dėlto sargas, nė neatsigręžęs į valdovą, pasilenkė prie rato, pasėmė iš ąsočio žiupsnį pilkų pelenų ir įbėrė į ugnį — lygiai kaip darydavo kas vakarą tris dešimtmečius. Liepsna dėkingai plykstelėjo žaliai, paskui auksu; Žiežirba penėjo ją ramiai, kaip maitinamas vaikas, kol tėvai gretimame kambaryje ginčijasi dėl pinigų, nenutuokdamas, dėl ko čia pat deramasi, tiesiog dirbdamas savo darbą.
Po to būsi tu, prieš devyniolika metų šiame pačiame rūsyje pasakė jam Vytautas; klausimas anuomet nuskambėjo ramiai, be jokio priekaišto, ir atsakymas buvo ne apie ugnį.
Kapšelis ant krūtinės tūnojo drungnas; kunigaikštis priglaudė prie jo delną ir vėl atitraukė.
— Du sykius tave krikštijo svetimais vardais, — švelniai prabilo Henė, žvelgdamas į senio veidą. — Vygandas, Aleksandras. Abu sykius krikštyklos ąsotį laikė svetimos rankos. Šįkart ant kaktos nusileis aukso svoris vietoj vandens lašo, ir vardas bus tavo paties.
— O Žiežirba? — paklausė Vytautas. — Kai prarasiu atmintį, kas jam atsakys?
— Šitas į sandėrį neįeina. — Henė nuleido vieną akmenuką į saują. — Siūlau karūną ir įvardijau jos kainą.
Žiežirba nykščiu nubraukė pelenus nuo ąsočio briaunos; Vytautas žvelgė į jo pirštus, o anapus uždarytų durų tebebudėjo vilkė.
— Nepaklausei, ar žmonės sužinos, — tarė Vytautas.
— Nesužinos, — atsakė Henė. — Jei atsisakysi, niekas nė neįtars, kad turėjai ko atsisakyti. Pasaulis matys vien karūnos nesulaukusį senį ir laimėjusį Krokuvos vyskupą. Tokia kaina iš visų pigiausia — niekas jos niekada nesumokės.
— Žinos Žiežirba.
Juokdario pirštai stipriau suspaudė akmenį.
— Sargas nieko negirdėjo.
— Vis tiek žinos.
Sunkiai įveikęs kelių maudulį, Vytautas be svetimos pagalbos atsistojo, priglaudė delną prie kapšelio ant krūtinės ir garsiai ištarė žodžius — ne Henei, o ugniai, mūro sienoms, ežerui ir motinai, kurios balsas jau seniai virto šiluma po marškiniais:
— Kol aš gyvas, — pasakė, — paskutinė ugnis neužges.
Gintaras plykstelėjo kaitra.
Karštis smogė ne žvakės liepsnele, o ką tik iš žaizdro ištraukta kaitria geležimi. Nudegino vilnonį audinį bei odą, ir šalia senojo apvalaus rando ant krūtinės atsivėrė nauja, mažesnė žaizda — tarsi atsakymas į klausimą. Skausmas nepasirodė svetimas: Vytautas atpažino tą gėlą, kai dešimtmečius prie pat širdies nešiotas daiktas galop ištaria tiesą. Ant akmeninio rato ugnis šovė aukštyn kaip dar niekada, ir gelsvas jos šydas pirmąsyk nušvito akinamu baltumu, tarsi kažkas būtų nutraukęs paskutinę permatomą uždangą tarp liepsnos ir rūsio.
— Pasakyta, — konstatavo Henė.
Sėdėdamas ant pakopos, akimirką nejudino saujoje suspaustų akmenų, paskui išsilygino skverną ant kelio ir pakėlė akis į valdovą.
— Aš žinojau, kad taip pasakysi. Ir vis tiek tavęs paklausiau, nes paklausti yra mano sąžiningumas. — Juokdarys atsistojo; jo šešėlis nuo liepsnos ir nuo jo paties nukrito į šoną. — Tavo ugnies nepaliesiu: dabar ji stovi tavo paties žodžiu, o ne mano. Ir siūlau tik vieną kartą.
— O karūna?
— Sakiau gi: atkeliaus, jei liepsna užges. — Henės lūpose šmėstelėjo maža, nuvargusi darbą baigusio meistro šypsena. — Kadangi neužgeso, vainikas bus toks, koks dera atsisakiusiajam: pigesnis už auksą, bet sunkesnis už metalą. Niekas jo neišvys.
Juokdarys nusilenkė be menkiausio varpelių skambesio; abu akmenys dunkstelėjo į saują, ir antrasis, paties Vytauto, pasirodė dar sunkesnis nei anksčiau. Paskui Henė žengė į skersą savo šešėlį ir pradingo tamsoje.
Garsai sugrįžo staigiu smūgiu: suspragsėjo liepsna, sienų plyšiuose suvarvėjo vanduo, o Žiežirba taip smarkiai trinktelėjo ąsotį ant akmens, kad pelenų debesėlis šoktelėjo į orą.
— Ką jis kalbėjo? — kimiai paklausė sargas.
— Siūlė karūną.
— O ką atsakei dėl ugnies?
— Kad ištesėsiu žodį.
Žiežirba nužvelgė tiesią, akinamai baltą liepsną — tokią aukštą buvo regėjęs tik vienintelį sykį vaikystėje, per Rasos šventę.
— Ar ji girdėjo? — pasiteiravo.
— Girdėjo.
Sargas linktelėjo ir, daugiau nieko nebeklausdamas, įbėrė į ugnį dar vieną žiupsnį pelenų.
Vytautas išėjo ne iškart: kurį laiką stovėjo pasirėmęs į mūrą, kol deginantis skausmas krūtinėje atlėgo iki lėto tvinksėjimo, išsilygino kvėpavimas ir akyse išsisklaidė balti ratilai. Tuomet pravėrė duris.
Laiptų papėdėje, nugara atsišliejusi į sieną ir ištiesusi kojas, sėdėjo Pilkoji. Ant kelių gulėjo ilgas, juodas pelkių geležies peilis, kokį gaujos vyresnysis išsitraukia tik didžiųjų apeigų naktį; lininis audeklas gulėjo šalia nuvyniotas, atvira geležtė blizgėjo.
Moteris lėtai ėmė vystyti geležtę atgal į drobę. Vytautas tylomis žiūrėjo ir nieko neklausė, sargė irgi nieko neaiškino. Geležtės šviesa slydo senomis, liesomis jos rankomis, kur ant seniai apdegusio dešiniojo delno žėrėjo nauja raudona pūslė, tarsi būtų per stipriai spaudusi rankeną.
— Neužges, — pratarė Vytautas.
— Girdėjau.
— Pro mūrą?
— Mano ausys aštresnės už tavąsias.
Užrišusi drobę painiu mazgu, kokio Vytautas niekada nebūtų įveikęs, vilkė paslėpė ginklą po kailiu, sunkiai, pasiremdama į sieną, pakilo ir dirstelėjo į aprūkusią dėmę ant valdovo marškinių, pro kuriuos vis dar sklido blankus švytėjimas.
— Tau skauda, — tarė ji.
— Tokia kaina.
— Ar užlipsi?
Vytautas priglaudė delną prie šalto akmens.
— Jei laikysiuosi šitos sienos.
Moteris linktelėjo. Kunigaikštis pasitraukė nuo slenksčio, ir Pilkoji įžengė į rūsį, kur ugnis degė balta ir aukšta, o Žiežirba pakėlė galvą. Sargė neatsisėdo — sustojo šalia jo, ranka pasirėmusi į sieną, nusprendusi, kad tai, ko atėjo pasakyti, jau pasakyta. Vytautas pamažu kopė laiptais aukštyn — šešiasdešimt vieną pakopą ir dar vieną, kurios ten nebuvo, — o už nugaros girdėjosi tylus šnabždesys, vardijantis senus vardus.
Viršuje, aplink kunigaikščio bokštą, švilpė vėjas; virš ežero praplaukė vienišas debesis, o anapus vandens tamsus miškas tylėjo, tarsi išgirdęs atsakymą ir dar svarstydamas jo svorį.