15 Vaikaitis Maskvoje
1425 m. žiemos pabaiga – pavasaris, Maskva
Vasilijus mirė žiemos pabaigoje, ir pirmasis, kam apie tai pranešė, buvo metropolitas, o ne jo žmona. Sofija tai suprato ne iš žodžių, o iš to, kaip bojarai stovėjo kambario tarpduryje: nuleidę galvas per vėlai ir per žemai, nes jau buvo suskaičiavę, ką darys toliau.
Prie patalo, kuriame vyras išgulėjo trisdešimt ketverius metus, našlė priėjo atsargiai it prie sienos, kurią reikia apeiti. Velionio veidas buvo ramus. Dešinė ranka tebegulėjo po pagalve, kaip visuomet; kilstelėjusi priegalvį, po juo rado siaurą, ilgą peilį pajuodusia, iki delno formos nudilusia rankena — tą patį, kurį Vasilijus nešiojosi nuo pat įkaitų metų Ordoje. Pirmąsyk per trisdešimt ketverius santuokos metus paėmusi šį ginklą į savo rankas, nežinojo, kur jį padėti. Paguldė ant krūtinės tarp sunertų pirštų, ir po valandos įžengęs popas pažiūrėjo į ašmenis ir nepratarė nė žodžio.
Suprato: visus trisdešimt ketverius metus vyras miegojo delną laikydamas ant geležtės, nes paauglystę praleido tarp svetimų, kur kas rytą galėjai nebepabusti. Niekada jo už tai nesmerkė — galbūt ši budri baimė ir buvo vienintelė judviejų bendra kalba.
Ašarų neliejo ir verkti nesirengė. Tačiau kai kitą naktį budėjo prie karsto Arkangelo sobore, skliautams aidint nuo giedojimo ir sienoms dvelkiant tokiu šalčiu, kad net kiaurai kailinius jautėsi akmens dvelksmas, suprato netekusi vienintelio vyro visoje Maskvoje, niekada nelaikiusio jos svetimšale. Vasilijus bijojo jos tėvo ir kažkodėl būtent dėl to pačiai būdavo švelnesnis.
Šermenys truko tris naktis; tvoskė vašku bei smilkalais, samdytos raudotojos pagal tik joms girdimą ženklą keitėsi prie karsto tiksliai it bažnytinis choras, o galvūgalyje sukumpęs metropolitas Fotijus be knygos bėrė psalmes. Juodomis skaromis apsigobusios bojarų žmonos po vieną prieidavo prie Sofijos ir tardavo tuos pačius užuojautos žodžius slavų kalba, kuria kunigaikštienė jau daugiau nei tris dešimtmečius šnekėjo be jokio akcento, tačiau kiekvienos akys nukrypdavo ne į našlės veidą, o į tuščią vietą greta, kur turėjo stovėti įpėdinis.
Gintaro karoliukas po apykakle tarp šventinto soboro akmenų tūnojo ledinis.
Po trijų dienų perskaitytas testamentas paskelbė tai, ką visi žinojo, ir dar vieną eilutę, kurios niekas nenorėjo girdėti: sostą paveldi sūnus Vasilijus Vasiljevičius, kuriam kovą sueis dešimt metų, iki pilnametystės vaiką globoja motina Sofija, o tėvu bei gynėju skiriamas jos tėvas — Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas.
Menėje girdėjosi tik židinio spragsėjimas; bojarai įbedė akis į batų nosis. Prie lango stovintis velionio brolis kunigaikštis Jurijus Dmitrijevičius — stambus, apskritaveidis, jaunystės mada apkirptais žilais plaukais — neišdavė jokio apmaudo.
— Šitaip parašė mano brolis, — švelniu balsu prabilo Jurijus. — Jo valia niekada neabejojau.
Nužvelgusi dieverį, Sofija pagalvojo, kad pirmąsyk per trisdešimt metų jai gaila žmogaus, neturinčio dėl ko pykti. Jurijus buvo jaunesnysis jos vyro brolis, bet vyresnis už berniuką: senasis paprotys leido broliui paveldėti po brolio, tačiau naujoji tvarka, kurią Vasilijus pradėjo ir mirdamas užbaigė, atidavė sostą sūnui. Tad Jurijus kantriai laukė. Žinojo, kad brolienė perprato jo mintis, ir abu mandagiai sutarė apie tai nekalbėti.
Paprašytas pakartoti vietą, kur paminėtas jos tėvas, diakonas perskaitė eilutę antrą kartą — lėčiau, ir antrasis skaitymas nuskambėjo dar nuoširdžiau už pirmąjį: dvasininkas nė už ką nenorėjo, kad kas nors vėliau pasakytų neišgirdęs. Našlė akimis suskaičiavo, kiek bojarų dirstelėjo į Jurijų ir kiek į stalo kryžių. Skaičiavo iš įpročio, įskiepyto prie viską skaičiais verčiančio tėvo, nors pati šio įpročio nemėgo.
— Mano tėvas, — tarė kunigaikštienė, — niekada nepamiršta nei duotų pažadų, nei to, kas iš jo atimta.
Tą dieną šio vienintelio sakinio pakako, nes žodžiai buvo gryna tiesa. Jurijus linktelėjo, žvelgdamas į ugnį. Dar nepasakė, ar paklus, tačiau sidabrinę taurę laikantys pirštai sustingo.
Prie durų dieveris stabtelėjo:
— Ar ko trūksta, broliene?
— Ramybės, — atsakė našlė.
— Jos geidžia visi, — tarstelėjo Jurijus ir išėjo.
Po keturių savaičių iš Vilniaus atjojo iš Trakų laikų pažįstamas senasis tijūnas Sudimantas — sukumpusia nugara, baltaplaukis, bet tokiu pat tyliu balsu.
Paskutinę kelio dieną dėl nuvaryto žirgo senis brido pėsčias per pažliugusį pavasario purvą, tad į menę įsinešė šlapios odos, arklio prakaito ir dar neišdžiūvusių vieškelių kvapą; auliniai ant grindų paliko tamsius pėdsakus. Sėstis atsisakė, tad Sofija liepė atnešti karštos košės, ir pasiuntinys valgė stovėdamas, abiem delnais apglėbęs dubenėlį, kaip valgo dvi savaites garsiai nepratarti nė žodžio pratę keliauninkai.
Paskui, nemokėdamas pradėti iš kito galo, ėmė pasakoti, ką regėjęs prieš išjodamas: kad Trakų ežerą dar laiko ledas, kad didysis kunigaikštis kas rytą liepia semti vandenį iš tos pačios eketės, nors tarnas nueitų ir nelieptas, ir vis dažniau sėdi prie lango, nors toliau dviejų žingsnių nieko nebeįžiūri. Duktė klausėsi nepertraukdama — iš tokių smulkmenų seniai mokėjo atspėti tėvo sveikatą.
— Didysis kunigaikštis rašto nesiunčia, — perdavė Sudimantas. — Perduoda užuojautą. Į laidotuves neatvyko, nes kelias jam per sunkus, o atvykęs atsivežtų daugiau žodžių, nei Maskva nori girdėti. Testamento laikysis taip, kaip parašyta: jo vardas bus tavo sūnaus siena, bet ne kariauna. Jei Jurijus pakils — tėvas imsis priemonių; jei sėdės ramiai — nė vienas lietuvis neperžengs Ugros.
Klausydamasi suprato: čia ne pažadas, o atsargus pasiūlymas, suformuluotas taip, kad dukra galėtų ir atmesti; laiškų nebematantis tėvas daugiau pasakyti nebegalėjo.
— Ir dar vienas klausimas, — pirmąsyk pakėlęs akis tarė Sudimantas. — Valdovo žodžiai, ne mano; sakė, kad suprasi.
— Klausk.
— Ar valgei?
Kunigaikštienė sustingo; už lango kieme šūkavo dailidės, nuo stogo lėtai, vienas po kito lašėjo tirpstantys varvekliai.
Tą patį Onos klausimą prieš trisdešimt metų rado įrašytą žolelių maišelyje paslėptame raštelyje: Jei kas netikėtai apsirgtų, paklausk, ką valgė. Pirmą kartą balsu jį ištarė tėvas Ugros pakrantėje, ir tuomet Sofija suprato čia slypint ne rūpestį valgiu. Šitaip senas žmogus, nemokantis ištarti bijau dėl tavęs, vieninteliu jam prieinamu būdu klausdavo, ar dukra dar gyva.
— Valgau, — atsakė Sofija. — Ir žiūriu, ką valgo kiti. Perduok tėvui, kad esu sveika, nenunuodyta ir žinau, kam ant stalo statyti vyną, o kam — ne.
Sudimantas sausai, senatviškai šyptelėjo:
— Šito ir tikėjosi.
— Palauk, — sulaikė jį kunigaikštienė.
Priėjusi prie skrynios, iš po žolelių ryšulėlio ištraukė prieš septyniolika metų rašytą ir taip ir neišsiųstą, per vidurį perlenktą pageltusį lapą; kurį laiką žiūrėjo į jauną, tvirtą savo pačios braižą: Maskva dabar mano, ir aš neišvažiuosiu. Jei kada nors tau jos prireiks, paprašyk manęs.
Pamerkusi plunksną, po paskutiniu sakiniu prirašė: Dabar prašau tavęs.
— Perduok, ko prašau, — tarė Sudimantui. — Kad Jurijus paliktų mano sūnų tėvo soste; lietuvio į tą krėslą sodinti neprašau. Jei atsiųs atsakymą, tegu nurodo, su kuo derėsis, — užuojautų man pakanka.
Palaukė, kol išdžius rašalas.
Drėgname kambaryje raidės džiūvo lėtai, ir per visą laiką Sudimantas nė sykio nedirstelėjo į pergamentą, tarsi saugotų svetimą ugnį; sulanksčiusi lakštą, įspraudė jį tijūnui į saują:
— Paduok ne kaip laišką — pasakyk, kad radai.
Mažąjį Vasią Maskva pripažino dar greičiau, nei spėjo palaiminti dangus — bent jau taip visi kalbėjo. Metropolitas Fotijus, kuriam prieš dešimtmetį jos tėvas bandė pastatyti varžovą Kijeve ir kuris tos nuoskaudos nepamiršo, pirmasis atėjo į Kremlių ir pagarbino berniuką; po to niekas nebeabejojo. Kalbėjo trumpai, lenkdamasis ne kunigaikštystei, o, kaip pats išsireiškė, Dievo dovanai, tačiau Sofija pastebėjo, kad dvasininkas nė karto neištarė jos tėvo vardo. Metropolitai nieko nepamiršta, tik ne viską pasako balsu.
Ant tėvo sosto pasodinto berniuko pėdos dar nesiekė grindų. Visi tai pastebėjo iš pirmo žvilgsnio, bet niekas nedrįso šyptelėti. Per platūs, perlais siuvinėti tėvo apdarai slėgė vaiko pečius; kilstelėjus ranką rankovė kaskart užkrisdavo ant pirštų, ir berniukas kantriai, vis iš naujo ją atmesdavo. Kovą jam suėjo dešimt metų. Kietai surišti tamsūs tiesūs plaukai, aukšta kakta, ūmiai pasvirę antakiai ir įdėmios, kantriai kiekvieną kalbantįjį skaičiuojančios pilkos akys iš šono virš bojarų galvų staiga priminė Sofijai senelį Kęstutį, kurio veidas atmintyje jau blėso, bet kurio antakius motina tiek sykių aprašinėjo.
Kęstučio kraujas, kurį Ordinas dešimtmečiais bandė išnaikinti ir kurio dviem mažiesiems jos broliams pakako vienos užnuodytos vakarienės, dabar sėdėjo Maskvos soste, kojomis nesiekdamas grindų.
Vakare rado sūnų vieną miegamajame — nusiavęs aulinius, berniukas žvelgė pro langą į upę; kvepėjo džiovintais žolynais bei šilta kokline krosnimi, o kampe po šventojo Mikalojaus Stebukladario ikona ruseno maža lampada.
— Ar senelis atvyks? — neatsigręždamas paklausė vaikas.
— Ne.
— Mama, ar jis tikrai vilkas?
Motina prisėdo greta ant išlenkto suolelio; už lango bolavo pilku ledu sukaustyta Maskvos upė ir rusvos paupio lankos, kur pavasarį sužaliuos žolė.
— Jis mano tėvas.
— Bojarai šnabžda, kad vilkas.
— Bojarai sako daug ką. — Ištraukusi iš po apykaklės virvelę, motina nusikabino gintaro karoliuką, per dvi savaites sobore prie karsto tapusį lediniu, ir ištiesė sūnui. — Duok ranką.
Berniukui ištiesus saują, karoliukas nusileido ant delno, ir motina pirmiausia išvydo pasikeitusį vaiko veidą — tarsi šis iš tolo būtų išgirdęs pašauktą savo vardą. Akmenėlis akimirksniu sušilo gyva ką tik priglaustos rankos šiluma. Kambaryje staiga atsirado kvapas, kokio Maskvoje nebūna: sūrios druskos, sudrėkusios pušies medienos ir šalto jūros vandens, iš už kurio atsklido tolimas, lėtas bangų ošimas.
— Jūra? — sušnibždėjo berniukas.
— Jūra, — sugniaužta gerkle atsakė Sofija. — Tavo prosenelė Birutė. Padovanojo man šitą karoliuką, kai buvau tavo metų.
— Ar ji dar gyva?
— Ne. Ir taip. — Našlė nesėkmingai bandė šyptelėti. — Nežinau. Budi ten, kur niekas jos nepamatys, ir vis dar laukia.
Vaikas sugniaužė kumštuką ir nieko nebeklausė: suprato tiek, kiek šiandien įstengė, o daugiau jam kol kas ir nereikėjo.
Priglaudęs kumštuką prie ausies, kaip daro jūros kriauklės niekada neregėję vaikai, berniukas ilgai klausėsi. Ikonų kampe lampados liepsnelė, lyg kažką pajutusi, vieną kartą pasviro į langą. Motina paliko karoliuką sūnui.
Galbūt klydo. Gal Birutė, kad ir kur būtų, nenorėjo, jog jos gintaras atsidurtų pas vaiką, kurį Maskva pavers savo žaislu. Tačiau Sofija tikėjo, kad kiekvienas per aukštai pasodintas valdovas privalo turėti daiktą, primenantį, jog pasaulis didesnis už sostą.
Pakilusi pažvelgė pro langą. Vakaras lėtai ir rusvai ėjo per Maskvą, visur viena po kitos žiebėsi žvakės. Apačioje kieme vyrai kinkė pasiuntinių žirgus: nieko neprisiekęs ir nieko neišsižadėjęs, Jurijus jau buvo išvykęs į Galičą. Už daugelio dienų kelio savo pilyje sėdėjo senasis tėvas, greičiausiai nieko aplinkui nebeįžiūrintis. Duktė žinojo, ko senis trokšta ir ką jam duos: ne pačią Maskvą, o jausmą, kad jo vis dar reikia, ir tikrą gynėją, kurio kariauna budės anapus Ugros. Maskva netaps lietuviška, bet vaikas turės iš tolo sergintį senelį, ir kai kas nors paklaus, kas gina našlaitį, bus aiškus atsakymas.
Septyniolika metų nieko neprašiusi, išsiuntė prašymą — lyg nusimovusi per ilgai nešiotą žiedą, po kurio ant piršto lieka šviesesnė, šaltį jautriau verianti juostelė. Už lango Kremliuje sugaudė vakarinis varpas, jam atitarė žemesnis, o berniuko kumštis, suspaudęs gintarą, nė nekrustelėjo.
— Mama, — pratarė sūnus. — Jis šiltas.
— Žinau.
— Ar visada būna šiltas?
Kunigaikštienė prisiminė šaltą soboro akmenį, Ugrą, prieš septyniolika metų prie Kremliaus sienos kantriai budėjusį sniego sūkurį, laukiantį, kol kas nors ištars jo vardą, ir pilkas tėvo plaštakas.
— Tik tuomet, kai kas nors teisingai paklausia, — atsakė.