30 Epilogas: Nematoma Karūna
1430 m. spalio 27 d. – lapkričio pradžia, Galvės ežero krantas
Vienas akmuo išslydo iš delno be garso, ir Henė pajuto tai ne ranka, o šonu, kaip pajunta, kad nustojo dundėti ratai.
Sėdėjo ant apverstos valties pietiniame ežero krante — per toli nuo salos, kad girdėtų, kas ten kalbama, bet pakankamai arti, kad matytų, kas ten nutinka. Valtį pasirinko ne dėl patogumo. Pagal liaudies išmintį po apverstu dugnu žaibas neieško, o Velnio giminė tokių patarlių nepamiršta net tuomet, kai apsimeta iš jų besijuokianti. Vakaras tvyrojo giedras ir žvarbus. Tarp nendrių blizgėjo plona ledo plėvelė, aukštai virš vandenų traukė gervės, ir Henė svaidė du akmenukus, kad rankos negalvotų apie ką kita.
Dabar delne gulėjo vienas: Jogailos akmuo — lengvas, plaukiojantis, su sena plyšio gysla. Antrasis, kurį nešiojo nuo pat 1392-ųjų, išėjo, ir delnas pasidarė nemaloniai lengvas. Henė girdėjo kur: ne čia, o anapus vandens, kažkur raudonų pilies mūrų viduje, mažas apvalus riedulys ką tik nukrito ant grindų, nuriedėjo ir sustojo, lyg būtų pats nusprendęs.
Henė laukė perkūnijos.
Visi Velnio giminaičiai laukia trenksmo, kai užgęsta Perkūno pažymėtas mirtingasis, nors nė vienas to neprisipažįsta. Juokdarys susisegė apykaklę. Dangus virš Trakų temo giedras, be nė vieno debesėlio: nei žaibo, nei tolimo dundesio, nei vėjo gūsio — griausmavaldys sulaikė savo audrą, dar nenusprendęs, kur ją paleisti. Henė suprato, kad ši tyla skirta ne jam, ir pajuto nuoskaudą, kokios nebuvo patyręs nuo Krėvos laikų: nebuvo vertas nė žaibo. Audra buvo taupoma tai dienai, kai senį išneš iš salos, tad švaistyti trenksmo po valtimi tupinčiam juokdariui niekas nesiteiks.
Nemėgo svetima ranka parašytų pabaigų.
Žiburiai saloje nepakito, tačiau pasikeitė pats mūras: trisdešimt aštuonerius metus iš apačios kažką šildžiusios raudonos sienos dabar tapo paprastomis plytomis ir ėmė vėsti ežero drėgmėje. Virš kunigaikščio bokšto pakilo rūkas, o migloje išryškėjo ilgas, pilkas, šeriuota nugara pavidalas, nuaustas iš geležies ir kvėpavimo. Henė pažino jį iš pasakojimų, ne iš susitikimų — jie niekada nebuvo atsidūrę vienoje vietoje, kur būtų galima derėtis. Žvėris nužvelgė ežerą, pakrantę, apverstą valtį. Taip žiūri sargybinis, žinantis, kad pamaina nebeateis. Paskui jo kontūrai ėmė plonėti ir ištirpo šaltame ore.
Henė nusiėmė kepurę. Nieko neprašė ir nieko nesiūlė — tai tebuvo amato mandagumas, kokį pirklys parodo iškabai, nukabinamai nuo užsidarančios krautuvės:
— Nieko asmeniško, — tarstelėjo miglai.
Paskui mintyse suskaičiavo, ką turi: nieko. Karūna neatkeliavo, nes ištartas „ne“ pavertė auksą lapais, o ugnis užgeso ne Vytauto žodžiu, bet drauge su jo mirtimi. Du įvykiai, kuriuos siūlė sujungti į vieną sandėrį, įvyko skyrium, tad į knygą nebuvo ko įrašyti. Parduotą daiktą mirusieji atiduoda jam, o tai, kas užgeso nepardavus, atitenka žmonių pasakojimams. Pats prieš du mėnesius pasakė Vytautui, kad pigiausia kaina yra ta, kurios niekas niekada nesumokės, ir pasirodė kalbėjęs tiksliau, nei norėjo.
Po grindimis, po pakrantės velėna ir visu ežeru visada girdėdavo Skaičiuotoją — minkštą, malonų balsą, skaičiuojantį žąsis, statines bei karūnų perlus. Šįvakar balsas nutilo: skaičiuoti nebeliko ko, mat Krokuvos vyskupas laimėjo nebuvusią karūną, ir Aukso Rijūnas prie savo sąskaitos įrašė nulį. O vietoj Skaičiuotojo pasigirdo kitoks šnabždesys, pažįstamas iš vietų, kur juokdario neįleisdavo, — iš virtuvių, vakarų prie krosnies ir žiemą verpiančių moterų ratelių. It vanduo puode prieš užverdant kilo pasakojimas.
Kažkas prasidėjo be jo paties, ir viską iš anksto nupirkti įpratęs Henė nežinojo, ko griebtis.
Naktį, kaip žadėjęs, užkopė laiptais.
Šis kelias kainavo. Šventintas akmuo jo nemėgo, ir kiekvienas mirusiam valdovui gaudžiantis pilies varpo dūžis it duonos riekę nuskusdavo po gabalėlį šešėlio krašto, tad prie miegamojo slenksčio Henė sustojo per plaštaką sutrumpėjusiu šešėliu, žinodamas, kad šis ataugs tik atokiau nuo šventintų sienų.
Prie durų su ištrauktu kalaviju budėjo karaimas, Elijo sūnus. Jo žvilgsnis nuslydo per juokdario kepurę it per ledą: duris šiąnakt saugantis sargas regi tik tai, kas ateina, o ne tai, kas čia buvo jau seniai.
Miegamasis pasitiko šaltesnis nei turėjo būti. Lova stovėjo pastatyta kitaip, nei stato žmonės: kojomis į rytus, galva į langą — kažkas žinojo senąją sakmę ir išmėgino laimę. Viena savaitė, dingtelėjo Henei. Pigiau, nei būčiau pasiūlęs aš. Degė vienintelė žvakė. Vytautas gulėjo aukštielninkas, nupraustu veidu, ant krūtinės sunertais pirštais dengdamas kapšelyje suskilusį ir atšalusį gintarą. Henė nusprendė apie tai negalvoti. Veidas buvo tas pats, kurį pažinojo penkiasdešimt metų, ir tik dabar atrodė taip, kaip niekada anksčiau: nieko nebelaukė.
Krėsle prie patalo sėdinti Julijona nepakėlė akių:
— Sakė, kad ateisi tik vieną kartą.
— Atėjau. Šįsyk ne pas jį.
— O pas ką?
— Pasiimti akmens.
Kunigaikštienė smakru parodė į lovos kojūgalį. Ten, ant grindų, kur visą savaitę stovėjo moteris, kurios Henė neregėjo ir nevadino vardu, gulėjo apvalus juodas riedulys — paprastas, kokį rastum bet kurios upės dugne.
— Nelietei?
— Jis pats nusirito. — Dabar našlė pažvelgė į svečią; akys buvo pilkos, sausos ir per daug išmintingos, kad verktų prie svetimo. — Kunigas du kartus klausė, ar neišmesti. Pasakiau, kad daiktas ne iš šio kambario.
— Ne iš šio.
— Tavo?
— Ne, aš tik saugojau. — Henė pažvelgė į riedulį ir pats nebuvo tikras, kaip jį pakelti. — Trisdešimt aštuonerius metus.
Kunigaikštienė kurį laiką žiūrėjo į sunertas velionio plaštakas:
— Kai išėjai, jis juokėsi.
Henė sustingo.
— Prieš dvejus metus, rudenį, girdėjau kiaurai sieną: sėdėjo vienas su geltonu varpeliu ant kelių ir juokėsi — dvylika metų nebuvau girdėjusi jo šitaip juokiantis. Pasiteiravau Danilos, kas buvo užėjęs; atsakė, kad atsisveikinti užsuko juokdarys. — Našlė dirstelėjo į palangę, kur tarp žvakidės ir ąsočio gulėjo mažutis geltono žalvario varpelis. — Neleido išnešti.
— Trys, — ištarė Henė.
— Kas trys?
— Nieko, tik skaičiuoju.
Daugiau našlė nebeklausinėjo. Tam tikra moterų giminė iš motinų išmoksta ir šito: kada dera sustoti.
— Jis atsakė tau „ne“, — tarė našlė. — Per karštį daug kalbėjo ir sakė, kad tu siūlei sąžiningai.
— Sąžiningai.
— Vadinasi, pralaimėjai.
— Čia buvo ne lažybos, kunigaikštiene: lažybas pralaimi tik tas, kuris iš anksto nežinojo atsakymo.
— Šitaip tvirtini.
— Žinojau.
— Ir vis tiek atėjai?
— Antraip būtų buvęs ne sandėris, o skerdynės. — Pasilenkęs Henė pakėlė nei šiltą, nei šaltą riedulį, sveriantį lygiai tiek, kiek sveria tuščias akmuo. — Ar ko nors iš manęs pageidauji?
— Ne.
— Puiku — šitokiai sąskaitai šįvakar nebūčiau pasirengęs.
— Nieko tau ir nesiūlau. — Moteris vėl nukreipė žvilgsnį į velionį. — Eik, juokdary: prieš aušrą kūną perneš į koplyčią, ir nenoriu, kad dvasininkas užtiktų tave prie patalo.
Prie slenksčio Henė stabtelėjo ir dirstelėjo į varpelį ant palangės:
— Tegu lieka. Tegu suskamba, jei kas užeis.
Varpelis nesužvangėjo, tačiau žengiant pro duris pasirodė, kad kambaryje kažkas vos juntamai krustelėjo.
Prieš aušrą juokdarys nulipo prie vandens. Rūkas gulėjo ant ežero kaip permatomas audeklas, ir sala už jo bolavo vien raudonu kontūru. Sutrumpėjęs šešėlis jau augo atgal, kraštas po krašto, it plėvelė ant šalto pieno.
Ilgai laikė akmenį delne ir vertė jį nykščiu. Akmuo, kuris nebelaiko gyvybės, tėra tik akmuo, o juokdarys, žongliruojantis tuo, ko nebėra, pats virsta pokštu. Galėjo pasilikti jį kaip atminimą, kaip žmonės saugo plaukų sruogą ar peilio geležtę, tačiau atminimai yra pasakojimai, o pasakojimų turėti neturėjo teisės.
Liko ežeras.
Švystelėjo ne iš pykčio ir be jokio iškilmingumo, lyg mesdamas duonos plutelę žuvims. Akmuo praskriejo pro rūką be garso ir įkrito be purslų: plona ledo plėvelė tik sutrūkinėjo, užsivėrė, ir tiek. Henė laukė, ar kas nors atsilieps — ar gintaras, ar vilkai, ar žemė, kuri esą klausėsi. Atsiliepė viena gervė, labai toli rūke.
Prie dviejų svorių įpratęs delnas nebežinojo, kur dėti nykštį; prieš aušros šviesą pasukus likusį Jogailos akmenį, senasis įtrūkis per naktį buvo pailgėjęs per plauko storį.
Ateities Henė neregėjo: jam iki pat dugno buvo atverta tik praeitis, ir iš to dugno spėdavo likusį svorį. Beveik septyniasdešimtmetis karalius svėrė nedaug: ketveri metai, gal penkeri. Juokdarys dar sykį pasuko akmenį saujoje — laiko klausti turėjo, tik šiąnakt nerado ko paklausti.
Kaklas liko plikas: grandinė tebegulėjo Krokuvoje pas vyskupo tarną, vis dar mokydamasi iškvėpti.
Vėlinių išvakarėse į pietinį krantą atėjo senutė su berniuku ir duonos bei medaus krepšeliu, kurį kasmet palikdavo ant akmens mirusiesiems. Henė sėdėjo ant apverstos valties, ir nė vienas jo nepastebėjo, mat pakrantėje juokdarys niekada nieko nestebina. Ežero paviršiumi jau plaukiojo vaikų ant lentelių paleistos žvakių liepsnelės — trapios, virpančios, tolstančios nuo kranto.
— Močiute, ar tiesa, kad kunigaikštis numirė be karūnos?
— Su karūna, — trupindama duoną ant akmens atsakė senolė. — Tik neregima.
— Kaipgi neregima?
— Tokia, kokią nešioja tie, kurie neleidžia jos nuimti: pusę amžiaus nešiojo ant galvos, niekam nesigirdamas, todėl akys ir nemato.
— O auksinė?
— Iš vengrų krašto vežtoji pavirto lapais, kad neatitektų tam, kam nepriklauso. — Senutė dirstelėjo į tamsų vandenį. — Žmonės šneka, kad šalikelėje sėdėjęs juokdarys viską matė — pats Velnias buvęs.
— Ar išsigando?
— Velnias bijo tik Perkūno ir skalbėjų prie upelio, bet tą dieną, sako, nė nesijuokė.
— O kas dedasi Vilniuje?
— Vilniuje ponai visą vakarą šaukė naują valdovą — Švitrigailą.
— Ar jau sėdi kunigaikščio soste?
Senolė atlaužė dar vieną duonos riekę:
— Paklausk tų, kurie šaukia jo vardą, — aš Vilniuje nebuvau.
Berniukas pašnairavo į tyliai iš ežero kylančias raudonas pilies sienas ir ploną dūmelį virš kunigaikščio bokšto:
— Močiute, o kas pilyje po žeme?
— Kas gi po žeme?
— Mama pasakojo, kad kunigaikštis rūsyje saugojo neregimą ugnį ir prisiekė neleisti jai užgesti.
— Seniai žmonės šitaip šneka, — pratarė senutė tuo tolimu balsu, kuriuo kalbama apie beveik pamirštus dalykus. — Ar kas savo akimis regėjo? Niekas, bet žmonės pasakoja. — Padėjusi duoną ant akmens, pirštais lengvai palietė plutą it čiobrelių šakelę. — Eime, vaikeli, šįvakar ne mūsų valanda.
Abiem nužingsniavus, ant kranto akmens liko duona, skalaujama ramių ratilų.
Klausydamasis tolstančių žingsnių, Henė galvojo, kiek daug jų pasakojime buvo netikslu. Ir karūna buvo tikra, ir ją pakėlė jaunas vengras, žinojęs, ką laiko; ir ugnis buvo tikra, penima savo vardo nežinančio vyro; o pats senis nelaimėjo nieko, kas matoma akimis. Tačiau būtent iš tokių klaidų suauga pasakojimo kaulai — tikras pasakojimas niekada neišsaugo visko, kas įvyko. Jis išsaugo tik tai, ko žmonės neįstengia pamiršti.
Sakmė priėmė ir jį patį — kaip veikėją, o nebe kaip pirkėją. Kaina tai ar dovana, šįsyk nenusprendė: tai buvo pirmoji jo sąskaita, kurioje nebeliko jokios skilties.
Pakilo nuo valties. Užsidėjo kepurę su vilna užkimštais varpeliais ir pirštais palietė plikąjį kaklą. Žolėje liko dvi apvalios įdubos. Paskui, nusilenkdamas taip, kaip nusilenkiama tuščiai salei pasibaigus vaidinimui, tarė ežerui:
— Dabar pasakos be manęs.
Ežeras nesuplojo, tačiau pirmąsyk per visą ilgą vaidinimą Henė nebebuvo tikras, kad aplinkui nėra žiūrovų.