6 Krikštyti Vilkai
1415–1416 m., Dūkštų parapija prie Vilniaus ir Dykra
Dūkštuose vėlės pakilo prieš Velykas.
Pilkoji pasiekė kaimą vakare, dviem dienom per vėlai, nes vilkams žinia keliauja lėčiau už vėją. Trobas rado aklinai užsklęstas: languose nežibėjo nė viena žvakė, duris rėmė stori kuolai, o protingesni šunys tūnojo palindę po tvartais. Už bažnyčios plytėjo kapinės prie seno kapo, kur po 1390-ųjų apgulties skubomis vienus ant kitų suvertė lietuvius ir kryžiuočius, nesvarstydami, kas kam priklauso. Velėnos niekas nebuvo atvertęs, bet viršutinė žemė pajuodo, o priglaudus delną dvelkė akmens plokštės šalčiu.
Prie šono tabalavo pelenų maišelis, kepalas duonos ir už juostos užkištas pelkių geležies durklas, dar neatėmęs nė vienos gyvybės. Penkiasdešimti metai jau sidabravo antakius, o iki alkūnių papilkėję delnai išdavė dešimtmečių triūsą. Greičio joje nebeliko — vien tvirtas žinojimas.
Pasišviečiant žibintu, ant suolo prie šventoriaus sienos sėdėjo apskritas pranciškonas per plačia, matyt, dovanota ruda mantija. Sėdėjo ramus, nieko nelaukdamas, tačiau praeivės žingsnius palydėjo pakeltu žvilgsniu.
— Moterie, — prabilo lietuviškai lygiu, be klausimo ir pasveikinimo balsu. — Jūs ne vietinė.
— Ne.
— Jūs iš tų, kurių vyskupas nemėgsta.
— Gal.
— Aš brolis Marcinas. — Jis nepaklausė jos vardo. — Pasėdėkite. Dar ne tamsu.
Pilkoji prisėdo ant suolo krašto. Nuo kapų pusės atsklido žingsniai — ne pavieniai, o lygūs, sunkūs ir sausi it ant tako byrantys šapai.
— Man sakė, — tarė Marcinas, — kad atvažiuos du būriai. Vienus pasiuntė vyskupo tarnai, kitų nesiuntė niekas.
— O jūs kam priklausote?
— Aš, matote, sėdžiu čia. — Vienuolis šyptelėjo. — Žinau tik viena: abiem būriams pakartosiu tuos pačius žodžius.
Per tuos pačius laukus vorele artinosi trys vyrai su mažais skardiniais kryželiais ant krūtinių ir dar šventintu vandeniu dvelkiančiais kailiais. Priekyje žengė Varnas, kurį Pilkoji pažinojo dar iš Pušies pamokų laikų: vidutinio ūgio, juodaplaukis, randu perrėžta lūpa ir klajojančiomis akimis, niekada nenukrypstančiomis į pašnekovo veidą. Prieš dvidešimt metų atlaikęs devynias naktis ir ragavęs žalios mėsos, dabar prie diržo nešiojo siaurą, Velykų rytą nukaltą bei kunigo pašventintą kalaviją, suvyniotą į baltą audeklą, o su kiekvienu žingsniu aplink tvoskė smilkalais.
— Pilkoji, — tarė jis.
— Varnai.
— Tu pavėlavai.
— Ne. Aš atėjau, kai kviečia.
Varnas trumpai nusijuokė. Pykčio jame niekada nebūdavo, ir ši rami šaltakraujiškumo savybė Pilkąją kaskart trikdydavo.
— Vyskupo raštininkas moka grašį už kiekvieną nuvalytą kapą, — paaiškino Varnas. — Švenčių geležis, nešama tvarkingai, per vieną naktį apvalo visą kaimą. Be duonos, be pasakojimų. Kunigas ramus, valstiečiai patenkinti. — Žvilgsnis nuslydo prie pilko maišelio. — Tu atėjai su pelenais. Kiek naktų užtruksi?
— Penkias naktis. Gal septynias.
— O jie vėl pakils.
— Gal.
Visi keturi sustojo prie kapo krašto. Po atšokusia velėna jau judėjo tai, kam nevalia kilti į paviršių: pirma kyštelėjo juodi šakniški pirštai, paskui išniro pečiai. Iš po žemių kėlėsi praeities šešėliai — lietuviai su paukščių plunksnomis už diržų ir vokiečiai plieniniais marškiniais, visi įbedę akis į tamsų kaimą, kur nežibėjo nė viena žvakė. Pikto kėslo juose nebuvo; tiesiog geliančio kapo šalčio genami traukė ten, kur rusena gyva šiluma.
Pasėmusi saują pelenų, senoji apibarstė ratą. Varnas tuo pat metu ištraukė ašmenis.
Jokia kova čia neužvirė — tik švarus ir pigus darbas, paprastas lyg žolės pjovimas. Geležis smigo žemai, ir pirmasis nelaimėlis, aukštas karys su lietuviška žaizda krūtinėje, nė nesuklupo: tiesiog užgeso it delnu užspausta žvakės liepsna. Iš pjūvio kylantis dūmas trenkė ne velėna, o svilėsiu ir apdegusia oda. Antrasis, trečiasis — vos palietus ašmenims, pavidalai be garso ištirpdavo ore, o ištrypta žemė po kojomis kaskart tapdavo lygesnė.
Suklupusi rato viduryje prie ketvirtojo, vėl ištarė vardą.
Tas žodis išplaukė savaime, nenoromis, iš pačios nebūties: Butrimas. Žilas mirusysis perskeltu skruostu atsigręžė į klūpančiąją ir jau pravėrė burną atsakyti. Iš už nugaros švystelėjo geležis.
Pavidalas išnyko. Drauge išblėso ir pats vardas — staiga dingo iš atminties, lyg vidury sakinio ant liežuvio galo pamestas žodis. Nelaimėlis nepasiekė nei pelkės, nei Dausų; tiesiog liovėsi buvęs, ir niekas, vylėsi senoji, niekada nebeatseks jo čia gyvenus.
— Ką tu darai? — paklausė Varno.
— Valau, — ramia veido išraiška atsakė Varnas, nuleisdamas geležį. — Tu penėsi juos visą savaitę, o vėlės vis tiek siurbs šilumą iš vaikų. Ryt pasakysiu kunigui, kad parapija saugi.
— Tu juos nukirtai nuo kelio. Jie neturėjo kur eiti.
— Jie nebeturėjo kur eiti.
— Aš būčiau nuvedusi.
Varnas įsispoksojo į pašnekovę. Jo klaidžiojančios akys netikėtai sustojo ties jos veidu — ramios, be kaltės ir be pykčio.
— Pilkoji, aš turiu dukterį, — tarė Varnas. — Gyvena Vilniuje, be nė vieno pelkių lašo kraujyje. Vyras nešioja kryžių, vaikus gimdė po stogu prie šilto židinio, ir prie jos patalo niekada nesėdėjo joks nakties svečias. Noriu, kad ir toliau to neregėtų, kad niekas jos nesudegintų už tėvo amatą. — Ištiesęs kalaviją vienam iš savo bendražygių, Varnas nusigręžė. — Pasirinkau, kokiame kailyje gyvensiu. Tu pasirinkai savąjį.
— Aš nesirinkau.
— Visi taip sako.
Kai svetimieji pasitraukė, trobos dar liko užsklęstos. Senoji vilkė sėdėjo prie tuščio kapo, kur suversta velėna gulėjo lygiai nugrėbta. Brolis Marcinas priėjo nešinas žibintu, prisėdo greta ir kurį laiką tylėjo.
— Dvidešimt metų tarnauju šiam kraštui, — galop prabilo vienuolis. — Matau, kad Viešpats dabar laiko dviejų veislių šunis: vieni dirba už duoną, kiti — už grašį.
— Mes patys save vadiname Dievo šunimis. Ir jie.
— O dominikonai save vadina Domini canes. — Pranciškonas kreivai šyptelėjo. — Trečiąją veislę pasilieku vėlesniam džiaugsmui.
Vilkė neatsakė šypsena.
— Maišiagaloje prieš savaitę sudegino moterį, — tarė ji.
— Žinau. Buvau ten.
— Jos vardas Daugailė. Prieš dvidešimt metų ieškojo prieglobsčio Dykroje, bet po dviejų naktų apsisuko. Į vilkų krikštą nepriėmėme, nes tuomet moterims dar draudė, tad palydėjome namo. Dešimtmečius glaudėsi kaimo pakraštyje nebylia šmėkla ir siuntė mums žinias, nė sykio neprašydama nieko — vien kad kas nors prisimintų jos vardą. — Senoji nudelbė akis į išlygintą velėną. — Ją pirštu parodė vienas iš Varno būrio vyrų, mat vyskupo raštininkas už raganą sumokėjo dvigubai.
Marcinas pastatė žibintą ant žolės.
— Jie ištrina vardus, — kalbėjo Pilkoji. — Aš nebeįstengiu verkti — ašaras pasiėmė pelkė. Tik nešu tuos vardus savyje, kol krūtinėje nebelieka vietos, o Varnas juos vienu kirčiu nušlavė.
— Ar galiu jums ką nors duoti? — paklausė brolis. — Neturiu nei pelenų, nei vardų. Turiu vien duonos.
Senoji paėmė riekę. Kurį laiką svėrė delne, ir nuosavi pirštai staiga pasirodė svetimi, nutirpusiomis gyslomis po dešimtmečių triūso be menkiausio pagyrimo. Paskui atsargiai paguldė duoną ant tuščio kapo krašto, kad nenuslystų į tamsią kiaurymę.
Rudenį, po Vėlinių, Dykroje susirinko gyvieji.
Vorelė traukė per senąją kūlgrindą: plačiapetis, žilstelėjęs Pušis, nebeįstengiantis nuslėpti sunkaus žingsnio; Kirmėlė su amžina sukčiaus šypsena lūpų kamputyje, žinantis tikrąją jos kainą; jaunas, lieknas ir lėtaakis Spyglys, o paskui juos — kiti pažįstami veidai, kurių vardus Pilkoji saugojo atmintyje. Susirinko dvidešimt trys. Prieš Žalgirį būrys viršijo keturias dešimtis, bet septyni išėjo į parapijas ir išsižadėjo liūno.
— Mums reikia gaujos, — prabilo Pušis, sėdėdamas ant kelmo prie seniausio akivaro — to paties, kur prieš dvylika metų jos kaktą palietė delnas. Ant akmenų prie kojų, ant sausos pušies šaknies, dunksojo pilka ir lengva Geležinio Vilko kaukolė tuščiomis akiduobėmis. — Dvidešimt ketveri metai be Tėvo. Be vyresniojo gauja iširs. Kas guls?
Į dumblą atsigulė trys: Spyglys, dar nesenas, bet jau išsekęs Šiurpas ir Pilkoji.
Spruko į liūną ne iš puikybės ir ne iš pareigos. Tiesiog apžvelgė apsiblaususias bendražygių akis, plonas juostas ant gerklių ir suprato: kol reikia saugoti praeitį, jos pelenai dar tinka šiam darbui.
Šaltis tuojau suspaudė šonus. Dumblas užgulė blauzdas, krūtinę, galiausiai viršugalvį, ir kūnas nugrimzdo.
Po nugara žiojėjo tuštuma — tą pajuto pirmiausia. Prieš dvylika metų čia budėjo didelė, kantri jėga, priglaudusi delną prie kaktos, o dabar neliko nieko. Šaknų Motina įmigo, lygiai kaip žadėjo Vytautui — aš noriu užmigti, — tad seniau sprendimų kupina, gili ir ledinė pelkė dabar nieko nebelaukė. Pilkoji tūnojo akloje tyloje, prie šalčio pratintas kūnas tvėrė ilgiau už kitų, o galvoje sukosi viena mintis: liūnas nebesprendžia, nes niekas jo nebeklausia. Netoliese jautė ir abu bendražygius — Spyglį šalia, Šiurpą kiek atokiau, nurimusius lyg du senus šunis prie šiltos krosnies, nė nebandančius kilti.
Mintys grįžo prie vardų — ne savųjų, o nešamų krūtinėje: Mikalojaus, Barboros, Daugirdo, vos ištarto ir iškart išnykusio Butrimo, niekada neregėtos Eglės motinos. Vieną po kito dėliojo juos atmintyje su atkaklia laukiančiosios kantrybe, neleidžiančia nutilti.
Gelmėje kažkas sujudėjo.
Ne delnas — greičiau lėtas virptelėjimas, kai pašauktas vaikas pramerkia akis. Prieš dvylika metų čia pat klausė, kas išvardys mirusiuosius, kai liūnas pareikalaus atsakymo. Ir štai gelmė paklausė — be žodžių, vien šiltu, švelniu, visą krūtinę apglėbiančiu slėgiu: Kas jie? Po juodu purvu Pilkoji atsiliepė.
Išvardijo visus iš eilės: ir savuosius nešulius, ir brolių patikėtus — Pušies vieną vakarą, Kirmėlės kitą. Galiausiai ištarė tikruosius Spyglio bei Šiurpo vardus, o nuskambėjus paskutiniam skiemeniui, liūnas atgniaužė glėbį ir paleido į viršų.
Pilkoji išniro.
Pirma virš vandens išsikėlė žaliais maurais ir juodu dumblu aplipusi galva. Pušis čiuptelėjo už riešo ir išvilko ant kranto — lygiai kaip prieš dvylika metų, tik dabar senio pirštai virpėjo. Atsisėdusi ant akmens, Pilkoji išsikosėjo ir, tik kilstelėjusi smakrą, pamatė iš akivaro išnyrančius abu bendrakeleivius, kuriuos išgelbėjo ištarti jų vardai.
— Taip, — tarė Pušis. — Motina.
— Aš ne Tėvas, — pasakė Pilkoji.
— Ne. — Senis šyptelėjo, ir po ramiu veidu pasimatė gilus, dešimtmečiais kauptas nuovargis. — Mums trūko ne tėvo. Mums trūko to, kas ištartų vardus.
Kranto pakraštyje stovintis Kirmėlė lydėjo ją trapia šypsena.
— Kadaise stačiau galvą už jauniklį ir laimėjau, — prabilo Kirmėlė. — Šiandien nieko nestačiau ir vėl laimėjau. Matyt, kitaip čia nebūna.
Pilkoji nukėlė nuo kelmo kaukolę — lengvą, lygią, vėsią. Pirštai nevirpėjo. Mintyse pabandė prišaukti dukters bruožus, kad prisimintų, dėl ko visa tai neša, ir čia pat, prie juodo vandens, suprato liūno paimtą kainą: vardas liko kietas it akmuo, tačiau už jo nebeliko veido — nei ilgų pirštų, nei keisto juoko. Ištarė vardą balsu, ir garsas nuskambėjo teisingai, bet tuščiai.
Niekas nepasakė nė žodžio. Visi žinojo, ką reiškia nešti.
— Pirmas dalykas, — tarė ji, sugniaužusi kaukolę. — Nieko prieš tuos, kurie išėjo. Jei jie ateis, duosime jiems duonos.
— O jei jie atves vyskupo žmones? — paklausė Spyglys.
— Tada mūsų duona bus trumpesnė.