25 Kritimas

1430 m. spalio vidurys, kelias iš Vilniaus į Trakus

Arklys suklupo ten, kur kelias buvo lygiausias.

Priekinei žirgo kanopai smigus į kažką minkšto ir kartu kieto it po samanomis pakišta ranka, Vytautas išsyk suprato krentąs: visas pasaulis pasviro į šoną, medžiai nuslydo žemyn, o dangus apsivertė ir atsidūrė po kojomis. Nespėjo nė sušukti. Pirmiausia smogė žemė, paskui dešinė ranka, o krūtinėje kažkas trakštelėjo taip aiškiai, kad net prislopinta dešinioji ausis išgirdo sausą, trumpą po sniegu nulūžusios šakos garsą.

Gulėjo aukštielninkas, žvelgdamas į rudeninį skliautą.

Lapai jau buvo pageltę, ir šviesa krito pro juos minkšta bei auksinė it pro senos monetos kraštą. Už kelio posūkio dundėjo kanopos: penkiasdešimties žingsnių atstumu laikytis paliepta palyda dabar šuoliavo ir šaukė, o vyrų balsai sklido lyg per vandenį, be atskirų žodžių. Greta nuleidęs galvą drebėjo žirgas; Vytautas norėjo pasakyti gyvuliui, kad tai ne jo kaltė.

Šoną maudė, tačiau gėla tvyrojo keistai toli, tarsi skaudėtų kitam žmogui, kuriam iš tolo jauti užuojautą.

Prieš dvi valandas, dar prieš aušrą, kai Vilnius tebeskendėjo drėgnoje tyloje, kunigaikštis išjojo pro pilies vartus palydėti Jogailos į Trakus, ir niekas jam nepratarė nė žodžio. Karalius su lenkų ponais jojo priekyje tamsiu, nebyliu būriu, nė karto nepasukdamas galvos. Vytautas tai žinojo: yra žmonių, kuriuos pradedi mylėti tik pamatęs, kiek mažai jiems liko, ir dabar buvo ne ta valanda. Pamažu atsiplėšė nuo miesto, nuo jo plytų, nuo dar miegančių svečių, nuo tuščios raudonos pagalvėlės ir vyno dėmės ant menės grindų, o kelias priėmė kaip visada: pušynais, lapuočių guotais, šlapiomis pievomis. Už miesto vartų Vytautas liepė palydai atsilikti — norėjo likti vienas su dar neištarta mintimi.

Prie upelio, kur giria atsitraukė nuo kranto, skalbė moteris.

Šviesaus vandens fone įžiūrėjo tik pilką dėmę, tačiau iš lėtų, vienodų judesių atpažino aukštą, liesą skalbėją pilka skarele, atsukusią nugarą į vieškelį ir nuo senų amžių įprastu mostu skalaujančią baltą drobę. Prajodamas kunigaikštis matė, kad moteris nė nepakėlė galvos, o audeklas švietė tokiu baltumu, kad net gėlė akis. Baidęsis žirgas šoktelėjo į šalį; Vytautas paglostė jam sprandą, tarstelėjo raminamą žodį ir nujojo tolyn — prie baltų skalbinių raiteliai nesustoja.

Dabar, gulėdamas ant nugaros, vėl prisiminė tą baltą audeklą, nė pats nesuprasdamas kodėl.

Pirmasis jį pasiekė sargybos vadas: jaunesnysis Elijo sūnus, karaimas juodais ūsais, kurį kunigaikštis pats išsirinko už tai, kad mokėjo nesikišti ir neklausinėti. Nušoko iš balno taip greitai, kad nespėjo nė pagalvoti, suklupo šalia ir suėmė Vytauto riešą:

— Kunigaikšti, ar girdite mane?

Vytautas atgręžė dešinę ausį:

— Girdžiu. Neklausinėk.

— Nejudėkite.

— Judu, — atsakė Vytautas ir apsivertė ant kairiojo šono.

Drėgna ir šilta žemė kvepėjo šaknimis, rudens lapais ir kažkuo dar senesniu už patį mišką. Kairioji ausis — ta, kuri nieko nebegirdėjo nuo pat tos dienos, kai Žalgiryje šalia stovėjo žaibo stulpas, — prisispaudė prie samanų.

Ir staiga išgirdo.

Ne balsus. Po skruostu dundėjo kažkas panašaus į gilų pamatą: platus, lėtas požemio alsavimas po daugybe sieksnių žemės, tarsi giliai po šaknimis kvėpuotų milžiniškas žvėris. Nuosavas pulsas tvinksėjo smilkinyje, o gelmė jam klusniai atitarė tolimu aidu. Giria klausėsi. Nieko nesakė ir nieko nekaltino — tik kantriai laukė, žinodama atsakymą ir nenorėdama prabilti pirma.

Tokią tylą buvo girdėjęs vieną vienintelį kartą prieš pusę amžiaus Krėvoje: anuomet ją atnešė koridoriumi slenkantys žingsniai, ir ji buvo tuščia it išsunkta kriaušė, o ši buvo tokia pati ir kartu sklidina.

— Kunigaikšti, — iš arti pasigirdo išsigandęs Elijo sūnaus balsas. — Ar įstengsite pakilti?

— Žemė, — pratarė Vytautas. — Ji klausėsi.

— Kunigaikšti?

— Nieko. Pakelk mane.

Penki sargybiniai suėmė valdovą — du už pažastų, vienas už kojų; lūžę šonkauliai sutrynė vienas į kitą, burną užliejo kraujo skonis. Vytautas neleido sau suklupti. Pastatytas ant kojų išsilaikė tiesiai, o rankas atitraukęs ir žingsnį atšlijęs karaimas dirstelėjo žemyn, kur ką tik gulėjo kunigaikštis, ir sustingo, išvydęs vieškelyje tai, ko nedrįso įvardyti balsu:

— Kunigaikšti, pažvelkite.

Vytautas pažvelgė žemyn.

Išmuštame, purviname kelyje tarp dviejų gilių vėžių, kur suklupo žirgas, iš žemės styrojo šaknis — ne medžio, mat aplinkui neaugo joks medis. Sena, juoda, rumbuota ir samanota šaknis iškilo per pusę žmogaus ūgio ir vėl nugrimzdo atgal į velėną, tarsi ranka, sulaikiusi raitelį ir vėl pasitraukusi, o pačioje kritimo vietoje vietoj purvo žaliavo minkštas it žolininkės paklotas kūdikio lopšys samanų patalas.

— Čia niekada neaugo samanos, — sušnibždėjo karaimas. — Jodinėju šiuo keliu dešimt metų.

— Nei šaknis.

Vytautas ilgai įsižiūrėjo į žemę. Prisiminė baltą drobę skalbusią moterį prie upelio; prisiminė prieš kelias savaites sugrįžusią Pilkąją ir tą mažą, sausą šermukšnio lapelį, kurį ji slėpė po kailiu, ir nebežinojo, ar viskas įvyko dėl jų visų, ar savaime.

— Tegu lieka, — paliepė.

— Kunigaikšti?

— Šaknis. Nelieskite.

Likusį kelią nešė neštuvuose, mat išsilaikyti balne nebeįstengė; iš pradžių dar bandė priešintis, bet Elijo sūnui pareiškus, kad šįsyk nepaklausys, Vytautas nusijuokė, ir aštrus dieglys šone tuojau pat nutildė ginčą.

Gintaras ant krūtinės plakė lygiu, tvirtu pulsu it antra širdis, o greta po tvarsčiais, kuriuos vyrai suvyniojo iš savo apsiaustų, degė naujasis randas. Du skausmai vienoje krūtinėje: vienas ėjo iš kaulų, kitas iš odos, ir kunigaikštis lengvai skyrė, kuris yra kuris.

Mintys grįžo prie Pilkosios žodžių, ištartų prieplaukoje, kai moteris stovėjo nuo kelių iki juosmens aplipusi pelkių dumblu ir kalbėjo be jokių pagražinimų: Perdavė, kad nesiūlė apgaulės — sakė, jog čia buvo pats sąžiningiausias jo sandėris, ir jis pralaimėjo. Vytautas tuomet pasiteiravo: Ar atrodė įpykęs? — Ne, tik pavargęs. — Visai kaip aš. Pilkoji nieko neatsakė, nes nebuvo pratusi pritarti vyresniesiems vien iš mandagumo.

Atsisakė karūnos. Kančios dėl to nejautė, ir ši ramybė net šiek tiek baugino: ieškojo savyje gailesčio, bet gailesčio krūtinėje nerado. Pagalvojo apie Švitrigailą, jau tris dienas vaikštinėjantį po Vilnių su žvilgsniu vaiko, žiūrinčio į pyragą už lango. Pagalvojo apie tylųjį, užsispyrusį brolį Žygimantą, kuris nesakys nieko tol, kol taps per vėlu. Pagalvojo apie du mažuosius Jogailos sūnus, beveik šešerių ir beveik trejų, žaidžiančius Krokuvos kieme ir dar nežinančius, kam bus paaukoti. Galop prisiminė vienintelę dukterį Sofiją Maskvoje su sūnumi, kurio vardas jau šiandien reiškė daugiau nei paties senelio.

Apimti vienatvės neturėjo: pasirinkęs žmogus nelieka apleistas — tik ne visada žino, ką pasirinko.

Nešikai balsu vardijo kelio posūkius, ir kiekvienas pavadinimas atmintyje prikeldavo nebeįžiūrimus medžius: vaikystėje laipiotą ąžuolą, tėvo kirviu pažymėtą pušį ir proskyną, kurioje Kęstutis kadaise tarė: Žiūrėk, Vyti, ir įsidėmėk: ką matai, priklauso tau, kol matai. Ne viskas priklausė jam, bet šis tas išliks.

Giria tylėjo, tik neštuvams prasilenkiant su raiteliais tyla vos juntamai suvirpėdavo.

Trakų pakrantėje, kur vieškelis nusileido į paežerės pievą, akis pasiekė atvira vandens šviesa.

Atmintyje sala iškildavo raudona ir tvirta, čerpiniais stogais ir rausvu kunigaikščio bokštu, o dabar priešais bolavo tik tamsesnė dėmė.

— Prieplaukoje laukia Žiežirba, — pranešė nešikas. — Su uždegtu žibintu vidury dienos — kažkaip sužinojo.

Vytautas suprato per rūką regįs nebe savo pastatytą pilį, o paskutinės kelionės pabaigą. Valčiai atsistūmus nuo medinės prieplaukos, už nugaros likusi tamsi giria nuščiuvo dar giliau — kaip nutyla šventoriaus minia, kunigui virš galvų iškėlus Švenčiausiąjį Sakramentą.

Dvidešimt metų Trakuose gyvenantis ir lietuviškai vis dar gerai neišmokęs senas gydytojas padujietis apčiuopė tris lūžusius šonkaulius, o ketvirtąjį palietęs nieko nepasakė. Suveržė krūtinę lininiais ritiniais, apžiūrėjo nuo kritimo paraudusią seną votį tarp menčių, sugirdė karčių žolelių nuovirą ir stovėjo prie lovos tol, kol Vytautas pats paklausė.

— Kiek liko? — pasiteiravo Vytautas.

— Kunigaikšti, nesu pranašas.

— Esi gydytojas.

— Tuomet pasakysiu tiek: šonkauliai suaugs. Plaučiai nesuspausti. Tačiau jums nebe dvidešimt metų, o šaltis į krūtinę smelkėsi dar prieš kritimą. — Padujietis gūžtelėjo pečiais. — Gal ištempsite žiemą. Gal ir sulauksite pavasario.

— Gerai.

— Gerai? — Gydytojas suraukė antakius. — Retas ligonis šitaip sutinka žinią.

— Nesu iš tų.

Gydytojui pasišalinus iš menės, Vytautas pasišaukė savo kanclerį ir lėtai padiktavo du trumpus sakinius: Jogailai. Atplauk į salą, kai tik galėsi, ir pasiimk akinius — žemėlapis labai smulkus. Užrašęs paskutinius žodžius, kancleris pakėlė akis, bet paklausti nedrįso.

Prie durų stovėjo Julijona. Įėjo taip tyliai, kad Vytautas nė neišgirdo žingsnių, ir žvelgė ne į ligonį, o į patalą, plytų sieną ir rytinį langą virš prieplaukos bei darželio, kur dar žydėjo paskutinės vėlyvos gėlės. Paskui pasilenkė ir priglaudė delną prie grindų.

— Šilta, — pratarė.

Vytautas patylėjo.

— Šiame kambaryje, — tarė Julijona ir pasilenkė prie pat dešiniosios vyro ausies, kad šis išgirstų tylų jos balsą. — Nuo pat pirmojo rudens, kai čia apsigyvenau, ši vieta buvo šilčiausia visoje pilyje. Aš du kartus liepiau jį perdažyti. Šiluma vis tiek lieka.

— Žinau.

— Nė nemaniau, kad nežinai. — Kunigaikštienė atsitiesė. — Tiesiog nusprendžiau, kad čia tau bus geriau nei bokšte: lovą perkėlėme kojomis į langą, galvūgaliu į rytinę sieną.

Vytautas pažvelgė į žmoną. Ji nebuvo Ona: Ona nebūtų nieko klaususi ir nebūtų nieko keitusi, ir toks buvo jos būdas mylėti. Julijona irgi nieko neklausė, tačiau perstatė lovą. Du skirtingi būdai, abu vienodai teisingi, ir kunigaikštis nusistebėjo niekada anksčiau nepagalvojęs, kad žmonės gali būti ištikimi vienas kitam taip skirtingai.

— Ačiū, — tarė kunigaikštis.

Žmonai linktelėjus ir tyliai išėjus iš menės, kunigaikštis liko gulėti vienas, įbedęs akis į tamsų lubų skliautą: per storus kailius, lininę drobę ir aštrią šonkaulių gėlą iš po lovos sklido lygi, sena, nuo pat karūnos atsisakymo nepakitusi šiluma, panaši į raminantį motinos delną.