7 Medininkų Vyskupija
1417 m. ruduo, Medininkai (Varniai), Žemaitija
Eglė seniai nebeskaičiavo, ko nebeprisimena. Skaičiuoti reiškė turėti, iš ko atimti, o užrašų knygelė, kurią ji laikė galvoje kaip kraičio skrynią, per šešerius metus ištuštėjo. Liko vietos: ten, kur ji sėdi, ir ten, kur sėdi jos žaltys.
Žaltys tysojo ant seniausio Medininkų gojaus ąžuolo šaknies, pilvu įsirėmęs į samanas, beveik visiškai išbalęs. Kadaise iš tolo nuo pat upės švietusi geltona oda atrodė nuplauta, o nuo Šventaragio slėnio kiekvieną Eglės žingsnį sekusios akys dabar skendėjo pusiau užmerktos. Liko paskutinis iš tūkstančio prie Vilniaus ugnies besiglaudusių ir vėliau išžudytų žalčių — vienintelis iššliaužė iš slėnio paskui vaidilutę. Vardo Eglė jam taip ir nesuteikė: anuomet manė, kad tam, kuris visada greta, vardo nereikia.
Miego nebeliko. Nuo Rasos šventės kūnas vis labiau tirpo tarp ryto miglos ir pirmųjų saulės spindulių: naktį dar vaikščiodavo žmogaus pavidalu sunkiomis kojomis ir šlapia suknele, tačiau brėkštanti diena kaskart pasiglemždavo pirma pirštus, paskui dilbius. Per rudenį įprato dienomis gulėti samanose šviesos dėme tarp kritusių lapų, kurią miško žvėrys palaikydavo žemės sapnu.
Aplinkui ošė paskutinė šventoji giraitė — šimtas trys ąžuolai, suskaičiuoti dar prieš dešimtmetį. Čia aplink senąjį aukurą tebegulėjo akmenys, ant nudžiūvusios šakos plaikstėsi lininės juostelės, o iš po šaknų tryško žiemą neužšąlantis šaltinis. Kiti gojai jau krito: Kražiai, Upytė, Raseiniai ir dar trys, kurių vardų niekas nebeminėjo. Tik šis dar klausėsi — jau nebe dievų, o artėjančios medžių mirties.
Dar vakar prieš pat sutemas užsuko trys senos moterys iš Varnių pusės, apsimetusios, kad renka sausus žagarus. Nežinodamos, ar šventvietėje dar kas budi, elgėsi pagal seną atsargumo paprotį, kaip visada elgiamasi nežinioje. Viena ant šaknų pastatė molinį dubenėlį pieno. Kitos dvi pusbalsiu išbėrė motinų išmokytą kuklų skolininko sąrašą, kokį ištaria nebeturintis kuo atsiskaityti žmogus: už duoną, už šilą, už žiemą neišmirusius vaikus. Žaltys pieno nepalietė. Tik palaikė galvą virš indo lyg delną virš žarijų, ir nieko neįžiūrinčios moterys žemai nusilenkė tuščiai šakniai, kur jis gulėjo. Eglė norėjo pasakyti, kad niekas niekam nebeskolingas ir joms nebereikia nieko atiduoti, bet ištarė vien: „Eikite namo.“ Senutės išgirdo vėjo šlamesį ir pasišalino.
Kirtėjai pasirodė prieš aušrą.
Eglė pajuto juos iš tolo, pačia žemės gelme: pirmiausia sunkius batų žingsnius, paskui arklių kanopas ir sunkius, geležimi žvangančius vežimus su kirviais bei pjūklais. Jie ėjo iš Medininkų, kur dvi savaites iš šviežių pušų rąstų kėlė naują bažnyčią, kvepiančią sakais per visą miestelį. Vyskupija buvo ką tik įkurta, ir pirmasis jos ganytojas, atvykęs su kapitula iš Vilniaus, parinko vietą katedrai. Prireikė medžių, prireikė erdvės, o kapitulos vyresnysis pareiškė, kad „paskutinė Medininkų šventvietė privalo būti išvalyta iki žiemos“.
Atžingsniavo apie penkias dešimtis vyrų. Kai kurie nešiojo Šv. Jurgio ženklus ant juostų, kaip Vilniaus kirtėjai, kiti buvo klebono atsiųsti aplinkinių kaimų žemaičiai, paklusniai įtikinėję save, kad ąžuolas tėra paprastas medis. Priekyje ėjo juodai apsivilkęs dvasininkas su mažu kryželiu bei ilga lazda, o šalia jo — jaunesnis patarnautojas, nešinas šventinto vandens ąsočiu.
Saulei lėtai kylant, Eglė sėdėjo ant seniausio ąžuolo šaknų, abiem delnais priglaudusi žaltį. Pirmuosius spindulius pirštai dar pajuto drungna banga, paskui ėmė blėsti.
— Nebijok, — sušnibždėjo. Žaltys pravėrė vieną akį. — Dar pasėdėsi.
Juodasis dvasininkas sustojo laukymės pakraštyje priešais šaltinį ir pakėlė lazdą. Kirtėjai nusiėmė kepures. Užkimusiam balsui užvedus lotynišką giesmę, jaunesnysis patarnautojas ėmė šlakstyti iš ąsočio ant akmenų, ant kelmų ir ant skudurų juostelių, kuriomis žemaičių moterys dar pernai apjuosė šakas. Vanduo krito į samanas lašais ir nieko nepakeitė — ne todėl, kad buvo menkas, o todėl, kad žemė jo neišgirdo, mat malda kreipėsi ne į ją. Vanduo buvo skirtas žmonėms, o patys vyrai, kurie jį šlakstė, nė vienas nebuvo tikras, ar šitaip kažką saugo, ar kažką išvaro. Vienas žemaitis kirtėjas per giesmę pabučiavo mažą kryželį, o paskui prieš pirmąjį kirvio smūgį vogčiomis, lyg gėdydamasis, palietė pirštais žemę — lygiai kaip prieš jį darė tėvas, prašydamas ąžuolo atleidimo. Eglė žiūrėjo į tuos vyrus ir negalėjo jų nekęsti.
Pirmasis kirvis smigo į gretimą ąžuolą.
Smūgis perbėgo ne pro ausis, o per gilumines žemės šaknis tiesiai į krūtinę. Oras prisipildė sakų ir šviežiai prakirstos medienos kvapo. Iš kamieno išsiveržė ilgas, sunkus atodūsis, o dar nė karto neužšalusį šaltinį aptraukė plona šerkšno juostelė. Medžiai kalba ne garsu, o atsitraukimu. Eglė jautė, kaip sulig kiekvienu paskutiniu kirčiu iš kamieno traukiasi gyvybė: pirma atsitraukia ūglis, paskui šeima, galop visa atmintis.
Saulei pakilus aukščiau, Eglės kūnas virto šviesa.
Skausmo nepajuto — tik rankos perėjo kiaurai žaltį it per dūmų sruogą, nebeįstengdamos jo išlaikyti, o sugniaužti pirštai susitiko jos pačios tuštumoje. Nemirė. Tapo ir platesnė už kūną, ir menkesnė už jį, o vis dar išlikusios akys žvelgė vienu metu iš daugybės vietų: iš samanų, iš kritusių lapų, iš šaltinio vandens ir paties žalčio vyzdžių, kuriuose dar laikėsi jos atspindys.
Regėjo kylančius ir krentančius kirvius. Regėjo, kaip ant jau virpančios šaknies paliktas žaltys lėtai, atsisveikindamas su kiekviena sprindžio dalimi, šliaužia ten, kur paskutinį sykį jautė šeimininkės šilumą. Šliaužė į niekur.
Seniausias ąžuolas pasviro. Medis, stovėjęs čia nuo tų laikų, kai Šventaragis dar buvo vardas, o ne pasaka, griuvo ne staiga, o su dideliu, vos girdimu skundu, tarsi nenorėdamas niekam sutrukdyti. Žemė suvirpėjo. Iš skeldėjančio kamieno išsiveržė viskas, kas ten glaudėsi šimtmečius: mažos, vos matomos dvasios, drebančios it žarijos vėjyje, samanomis apsivijęs girinis, trys dienos šviesos išsigandusios laumės ir senu vyro veidu kaukas, bėgantis per laukymę lyg namų nerandantis šuo. Jų buvo dešimtys, šimtai. Visų jų namai buvo šie medžiai, ir nė vienas neliko nepaliestas. Būtybės pabiro po laukus, į kaimus, į pastoges bei šaltus židinius, ir tarp lapų išsisklaidžiusi Eglė pajuto, kaip nuo jūros iki Dubysos kažkas, ką šimtmečius laikė užvertą, atsileido ir daugiau nebeužsivers.
Nebeliko nė vieno gojaus, galinčio sulaikyti tamsą; pasaulis tapo vienodai atviras visiems, net ir nepasirengusiems. Kunigai šlakstė kelmus, o Medininkų varpas skelbė žinią, nieko aplinkui nematydamas.
Pasiekęs vakarykštę Eglės vietą, žaltys nusileido ant samanų. Pravėrė burną, ir iš nasrų išsprūdo plonas švilptelėjimas — ne žodis, tačiau visa išsklaidyta esybe Eglė išgirdo šauksmą: kur tu? Bandė atsiliepti, bet neturėjo burnos. Tik tvyrojo virš jo, šilta, kiek dar įstengė, ir nesiliovė bandžiusi sušildyti.
Prieš vidurdienį žaltys sustingo; Eglė pajuto tą rimtį lyg pro gilų vandenį.
Pirmąsias žiemas po Šventaragio slėnio žaltys keliaudavo po jos marškiniais prie pat pilvo odos, mat tik ten buvo pakankamai šilta, ir Eglė žingsniuodavo lėčiau, kad kasdien vis tuo pačiu posūkiu jo nesuspaustų. Apsivijęs šonkaulius, užmigdavo tik jai visiškai nustojus judėti. Niekas iš visko, ką kada nors laikė rankose, nebuvo šitaip pripratęs prie jos kūno.
Mirė paskutinis slėnio liudininkas.
Kirvių nesustabdė nei žalčio mirtis, nei vidurdienio saulė. Vyrai darbavosi iki pat vakaro, žinodami, kad už šį triūsą sulauks pagyrimo: keitėsi vietomis, paduodavo vienas kitam vandens kaušą, santūriai pajuokaudavo tik tiek, kad nepasidarytų nejauku. Šakas krovė į krūvas, rąstus rideno prie vežimų, o kiekvieną nuverstą ąžuolą žymėjo kreida, kad kapitulos raštininkas žinotų, kiek medienos atitenka katedrai. Tvoskė sakais ir iškastu pelėsiu. Eglė tvyrojo visur ir iš jokios vietos nebegalėjo išeiti.
Nusileidus saulei, pavidalas vėl sutirštėjo.
Kūnas sugrįžo be jokio džiaugsmo: pirštai, blauzdos, nežinia kur įbrėžtas dilbis. Suklupusi ant šviežiai nukirstų šakų prie žalčio, Eglė ištiesė abi rankas, bet delnai perėjo kiaurai — vieną sykį, antrą, trečią, gulėdami ant sustirusio kūnelio it bejėgis šviesos ruožas ant akmens, matantis, bet nepajėgiantis paliesti.
Su kūnu sugrįžo ir gėla: šlapia suknelė lipo prie kelių, o nuo šviežių kelmų svaiginamai trenkė sakais, žalia mediena, pjuvenomis ir sutryptomis paparčių šaknimis. Nuosavas alsavimas tyloje nuskambėjo neįprastai garsiai.
— Egle.
Už nugaros su pilka skarele ant galvos stovėjo aukšta, pelenais ir šlapiu kailiu dvelkianti Pilkoji, ant peties pasikabinusi tuščią drobinį krepšį. Eglė nė trupučio nenustebo: vilkai visada pasirodo ten, kur kažkas miršta.
— Nebeįstengiu, — pratarė Eglė. — Mano pirštai…
— Žinau. — Suklupusi Pilkoji iš krepšio ištraukė drobulę ir abiem delnais atsargiai it kūdikį pakėlė žaltį. — Atiduok man.
— Jis neturėjo vardo.
Pilkoji ilgai tylėjo. Žvelgė ne į Eglę, o į sustingusią gyvatę, ir jos veide atsirado dar niekada neregėta išraiška — gilus, ramus susikaupimas, kokiu matuojamas dar niekieno nesiūtas audinys.
— Kokį jį atsimeni?
— Šiltą, — savaime išsprūdo Eglei. — Visada būdavo šiltas, net kai pati sustirdavau.
— Vadinasi, jo vardas Šiltasis, — tarė Pilkoji. — Aš jį nunešiu.
Įsukusi žaltį į drobę, įdėjo į krepšį. Ašarų Eglė neberado, tačiau velėna po keliais tapo šiltesnė.
Aplinkui plytėjo išguldytas gojus: nebe medžiai, o it numesti kūnai išvartyti kamienai, ir visa tūkstantį metų trukusi girios tvarka sugriuvo per vieną dieną. Šaltinis buvo užšalęs. Naktį buvusio aukuro vietoje iš po nuplėštų akmenų ėmė lįsti mažos melsvos kibirkštėlės ir traukti link kaimo, link židinių, kaip traukė ir visos kitos.
— Paskutinis, — nežiūrėdama į žiburėlius tarė Pilkoji. — Dabar jau tikrai paskutinis.
— Šiandien girdėjau virstant ne medžius, — sušnibždėjo Eglė. — Griuvo pasaulis.
— Aš irgi girdėjau.
Abi moterys nutilo. Už iškirsto gojaus tamsoje laukusi vilkų gauja nesiartino: jie budėjo čia pat, tamsūs bei seni, ir niekas jų nematė.
Tolumoje ties Medininkais sunkiai sugaudė naujosios bažnyčios varpas, visam kraštui skelbdamas ką tik pastatytą vyskupiją.
Pilkajai iškeliavus, Eglė dar sėdėjo ant kelmo ir žiūrėjo į tai, kas liko iš giraitės. Kilo mėnulis; už nugaros kažkas sušlamėjo, ir ji atsigręžė.
Tarp nuverstų kamienų atsargiai žingsniavo liesas, maždaug keturiolikos metų berniukas dideliu, rimtu veidu ir tuščiu krepšiu rankoje. Ėjo per kirtavietę ir nesustojo, kol neišvydo sėdinčiosios.
— Ar tu čia? — paklausė vaikas.
Eglė žinojo, kad ją dar įžiūri tik vaikai, žvėrys bei retas senolis, ir suprato turinti pasitraukti.
— Dar trumpam, — atsakė.
— Senelis sakė, kad čia gyveni. — Vaikinas nudelbė akis. — Jis mirė per Kūčias.
— Žinau.
— Sakė, kad niekur neišeisi.
Meluoti Eglė nenorėjo ir per visą amžių neišmoko — ne dėl draudimų, o todėl, kad žemė, iš kurios išaugo, melo nepažino.
— Visai neišeisiu, — tarė. — Tik tapsiu pernelyg permatoma jūsų akims.
Berniukas linktelėjo ir nė žodžiu nesiskundė. Pasilenkęs ėmė ieškoti šiltoje žemėje tarp nukirstų šakų ir netrukus surado tai, ko ieškojo: dvi nukritusio ąžuolo giles dar su kepurėlėmis. Įdėjo jas į krepšį kruopščiai ir atsargiai, kaip nešamas kiaušinis.
— Pasodinsiu už tvarto, — paaiškino. — Kad nenutrūktų.
— Kol išaugs, prabėgs amžius, — tarė Eglė. — Tavo vaikaičiai dar bus jauni.
— Tegu.
Prieš pasukdamas namo, berniukas iš krepšio išėmė sau pasiimtą duonos plutelę ir be žodžių padėjo ant kelmo. Paliesti duonos Eglė nebegalėjo — tik lydėjo akimis, kol pasikeitė mėnesienos šviesa.
Vaikinas nuėjo. Eglė stebėjo, kaip smulki figūra nyksta tarp suverstų kamienų, ir plaštakos pasirodė šiek tiek tikresnės nei prieš valandą: priglaudus pirštų galiukus prie drėgnos žemės, juodžemyje pagaliau liko pėdsakas.
Kas laukia rytoj, nebežinojo — žinojo tik tai, ką mena pati žemė: medžiai išdygsta ten, kur juos kas nors pasodina.