12 Husitų Karūna
1421 m. ruduo, Vilnius – 1422–1423 m. žiema, Praha ir kelias namo
Čekai atvežė taurę.
Ji buvo alavinė, paprasta, nudilusia ąsa, iš kokių geria miesto amatininkai per šventes, ir Žygimantas Kaributaitis, stovėjęs Vilniaus pilies menėje už dėdės dešiniojo peties, tik po ilgos akimirkos suprato, kad visi žiūri į ją ne todėl, kad ji graži. Kunigas, ją atnešęs, buvo storas, žilabarzdis, nuo kelio pilkos veido spalvos, o šalia stovėjo bajoras, kurio veidą nuo kaktos iki žandikaulio perrėžė randas. Abu keliavo šešias savaites. Abu kvepėjo arklių prakaitu ir žmonėmis, kurie nustojo tikėti, kad rytoj bus kitaip nei šiandien.
— Mūsų sakramentas, — pasakė kunigas lotyniškai, — yra kraujas, pralietas už visus, ne tik už kunigus. Prašome jūsų, didysis kunigaikšti, išgerti iš jo taip, kaip geriame mes, ir paskui išgirsti, ką siūlome.
Vytautas ištiesė ranką. Julijona, stovėjusi jo dešinėje, pasilenkė ir pašnibždėjo kelis žodžius. Ji per trejus metus išmoko tai, kam Onai prireikė pusės gyvenimo: kada pakartoti jam į ausį, o kada leisti jam pačiam išgirsti nutylėjimą. Didysis kunigaikštis nebematė nei taurės, nei žmonių, tik šviesos dėmes ir tamsesnes dėmes tarp jų. Jis paėmė alavą abiem rankomis, kaip paima kūdikį, ir pauostė.
— Vynas, — pasakė jis lietuviškai. — Prastas.
Kunigas nesuprato. Vertėjas išvertė. Bajoras su randu nusijuokė pirmas, trumpai, ir tai buvo pirmas garsas toje menėje per visą valandą, kuris nebuvo apsimetimas.
Vytautas išgėrė iki dugno.
Žygimantas stebėjo jį ir galvojo apie dalyką, kurio tą naktį Vilniuje nešnabždėjo niekas. Katalikai sakė, kad vyskupas ras, ką pasakyti. Rusėnai sakė, kad tai nebe jų vyskupo rūpestis. O jis pats buvo pakrikštytas pagal lotynų apeigas dėl Horodlės, nes Horodlė uždarė duris tiems, kurie liko prie senosios Rytų tikybos, o jo tėvas Kaributas, miręs rusėnu, nebūtų tuo patenkintas. Krikšto vardas buvo Zigmantas. Tą patį vardą nešiojo ir žmogus, kuris prieš beveik dvejus metus, sausį, Vroclave nutarė, kad Ordinui tenka daugiau, nei šiam priklauso.
Vakare dėdė pasišaukė jį vieną. Jie sėdėjo prie židinio, ir Vytautas kalbėjo žiūrėdamas ne į jį, o į ugnį, nes ugnį dar matė.
— Čekai siūlo man savo karūną. Jų seimas Časlave nušalino Zigmantą Liuksemburgietį ir paskelbė jį niekuo. Karalius Prahoje jis nebėra. Jie ieško kito.
— Jogaila atsisakė.
— Jogaila turi popiežių ant vieno peties ir Mažosios Lenkijos ponus ant kito. Jis atsisakė ir liepė jiems kreiptis į mane. — Vytautas nusišypsojo, ir šypsena buvo žiauri, kaip jaunystėje. — Tai buvo jo atsisakymas. Ne mano.
— Dėde, jūs juk nepriimsite jos.
— Nepriimsiu. — Senis ištiesė ranką, ir Žygimantas, nelaukdamas prašymo, pasilenkė taip, kad pirštai rastų petį. Taip buvo išmokta: dėdė pažindavo veidus delnais. — Priimsiu tik jų kvietimą, o tai kas kita. Prašymą gali išklausyti kaip svečias, o karūna nešiojama kaip skola. Aš nesu čekas, tačiau mano pusbrolio sūnėnas gali pabūti jų vietininku, kol kraštas išsirinks valdovą, ir niekas nepasakys, kad Lietuva pasigrobė svetimą sostą. Pasakys, kad ištiesė ranką.
— Aš.
— Tu. — Pirštai suspaudė petį. — Tu kalbi lotyniškai ir vokiškai. Tave pakrikštijo lotynų apeigomis, ir popiežius negali pasakyti, kad siunčiu schizmatiką ar pagonį. Tu esi Algirdo anūkas, ir tavo kraujas Prahoje skamba kaip žvangesys. Galiu tave siųsti su savo įgaliojimu. Horodlėje mačiau tavo tėvo tikėjimo vyrus lauke, kol viduje skaitė vardus. Noriu, kad iki mano mirties būtum nuveikęs daugiau, nei laukęs už durų. — Jis nutilo, ir lūpų kampas sutrūkčiojo. — Ir tu esi Zigmantas. Du Zigmantai. Vienas Vroclave padovanojo Ordinui, ką jam sumanė padovanoti. Kitas nuvažiuos paklausti, kur dingo jo karūna. Man patinka, kaip tai skamba.
Žygimantas nusijuokė, nors juokas ne visai pavyko.
— O kai popiežius parašys?
— Parašys.
— O kai Jogaila parašys?
— Taip pat.
— Ir tada?
Dėdė atsakė ne iš karto. Židinyje pasislinko rąstas, ir virš ugnies pakilo kibirkščių debesėlis.
— Tada tu grįši, — tarė jis. — Ne kaip pralaimėtojas.
Tai buvo pažadas, ir Žygimantas jį išgirdo. Tik po daugelio mėnesių suprato, kad pažadas neturėjo sąlygos.
Už jo, prie durų staktos, kažkas sušlamėjo, ir iš šešėlio išėjo Henė. Juokdarys buvo be kepurės, tik su varpeliais ant diržo, ir žongliravo dviem juodais akmenimis, kurie skriejo tarp jo rankų lyg du šunys vienoje pavaroje.
— Karūna, — tarė jis, kreipdamasis į orą, — yra vienintelis daiktas pasaulyje, kurį galima parduoti du kartus. Pirmą kartą kitam. Antrą kartą pačiam sau.
— Eik miegoti, Henė, — pasakė Vytautas.
— Aš miegu, kai manęs niekas nemato. — Henė pasilenkė prie Žygimanto taip arti, kad šis pajuto kvapą, kuris nebuvo kvapas: šaltą oro srovę, kokia dvelkia iš atvertos duobės. — Pamatysi, jaunasis kunigaikšti. Prahoje niekas niekuo neprekiauja. Tai bus pirmas kartas.
Prahą jis pamatė gegužės viduryje, nuo Vltavos kranto, ir pirmiausia išgirdo.
Žygimantas atvedė kelis tūkstančius raitelių, kuriuos Vytautas surinko Voluinėje ir Podolėje, pridėjęs kelis šimtus lenkų, nepasakiusių, kas juos atsiuntė. Jie jojo per Moraviją, aplenkdami Zigmanto tvirtoves, ir vienoje pievoje, už upės, jis išgirdo dainą, sklindančią iš miesto. Daug balsų, tuo pačiu laiku, paprasta melodija, vieningas žingsnis, kaip žygiuoja kareiviai: Kdož jsú boží bojovníci. Jam išvertė: kas esate Dievo karžygiai. Jis dar niekada nebuvo girdėjęs, kad dainuotų miestas.
Jojo per akmeninį tiltą po vėliavomis su taure, o abipus kelio susigrūdę miestelėnai nužiūrinėjo atvykėlį įtariu pirkėjo žvilgsniu, šaukdami čekiškus žodžius be džiaugsmo — šitaip sutinkama mažesnė blogybė, pasirinkta siekiant išvengti didesnės.
Pirmąjį sekmadienį Žygimantui ištiesė taurę.
Teologijos subtilybių neišmanė — žinojo tik tiek, kad Roma šią taurę vadina erezija ir Vytautas apie tai puikiai nutuokia. Tačiau suėmęs alavinį indą delnais, pajuto kai ką netikėto: švarų garsą.
Šventovėje, kurios vardo niekas jam netarė, du šimtai parapijiečių užgiedojo vienu balsu, ir kiekvienas žodis iki paskutinio skiemens aiškiai pasiekė klausą. Tik dabar Žygimantas suvokė, kiek metų gyveno prislopintame, suspaustame pasaulyje. Dėdės Jogailos dvaruose, kur prabėgo vaikystė, ištartas žodis apmirdavo dar virš galvos, ir ten gimę dvariškiai to nė nepastebėdavo, kaip nepastebi prasto oro prie jo įpratęs žmogus. Šerkšnas ant altoriaus akmens, ant Evangelijos pergamento ir ant kunigo aukštai iškeltos taurės, kad vynas nesustingtų, — tokie būdavo Krokuvos pavasariai. O čia, Prahoje, dvasininko balsas nenutrūkdavo pusiaukelėje ir vynas taurėje nešalo.
Žygimantas išgėrė iki dugno; vynas buvo rūgštus.
— Miestelėnai nebeperka atlaidų, — paaiškino Senamiesčio burmistro raštininkas Jakubas, ištįsęs geltonveidis vyras, tapęs kunigaikščio vertėju ir nuolatiniu priekaištautoju. — Jūsų Roma du dešimtmečius kiekvienoje turgavietėje pardavinėjo nuodėmių atleidimą, o mes liovėmės pirkę — ir atlaidus, ir visa kita, net kai labai norisi.
— Ir kas nutiko?
— Nieko. — Jakubas trūktelėjo pečiais. — Tapo lengviau kvėpuoti.
Šitaip šnekėjo miestas, prieš trejus metus pro rotušės langus išmetęs miesto tarėjus ir kelissyk atrėmęs kryžiaus žygius, kuriuos aklasis vadas Janas Žižka sutriuškino sunkiomis kaustytų vežimų užtvaromis ant kalvų šlaitų. Karaliais čekai seniai nepasitikėjo: iš pietų atžygiavę rūstūs taboritai tiesiai į akis rėžė, kad jokio vainikuoto valdovo čia nereikia, o kantresni prahiečiai laikė atvykusį svečią gyvu bandymu pasiduoti nepasiduodant.
Vieną vakarą, Žygimantui jau spėjus pamiršti kartu atkeliavusį juokdarį, ant palangės atbrailos vėl pasirodė Henė, be garso svaidydamas du juodus akmenukus.
— Čia niekas nieko neperka, — pusbalsiu tarstelėjo juokdarys. — Keista vieta: galėčiau pasiūlyti viską, ką turiu, o jie tik nudelbtų akis ir nueitų melstis. Čia ne dorybė — grynas nuobodulys. Kam prekiauti su tuo, kuris nieko negeidžia?
— Nusivylei, Hene?
— Pailsėjau. — Juokdarys sugavo abu akmenis. — Pasidžiauk šiuo miestu, kunigaikšti, kol gali: daugiau tokių vietų pasaulyje nerasi.
Per pirmuosius mėnesius Prahoje Žygimantas išmoko dalykų, apie kuriuos vėliau niekada nenorėjo pasakoti. Gynė miestą nuo sausį Brodą praradusio, bet sugrįžti nuolat žadančio Zigmanto ir nuo savavališkų Taboro vyrų, nelaukiančių, kol naujasis vietininkas supras, ką privalo ginti. Priėmė Keturių straipsnių išpažinimą, kaip reikalavo seimas; išmoko čekišką žodį svoboda ir savo akimis išvydo jo kainą. Stebėjo, kaip drauge atjoję lietuviai prie taurės su čekų kareiviais, nė sykio nepasiūliusiais jiems pinigų, ima šnekėti atviriau, o vieną vakarą Vytauto į palydą paskirtas žemaitis pasiteiravo, ar valia melstis Dievui krašte, kur Perkūnas nedavė leidimo.
— Nežinau, — atsakė Žygimantas.
— Jis tyli, — tarė žemaitis. — Klausiau.
Artėjant žiemai, iš Vilniaus vienu metu atvyko du pasiuntiniai: vienas su Vytauto žiedu, kitas — juoda sutana ir popiežiaus legato ženklu. Drauge įžengusi pora pasakė viską dar neatplėšus pergamento.
Laišką Žygimantas perskaitė vienas. Rašė kanceliarijos tarnautojas, mat pats Vytautas raidžių nebeįžiūrėjo: Brolėnai, Šventasis Tėvas atsiuntė raštą, ir aš perskaičiau. Melno taika sutvirtino vakarų sieną, tačiau už ramybę tenka sumokėti. Šįmet, o gal ir kitąmet, tavo karūnos paremti neįstengsiu — grįžk su žmonėmis namo. Pačioje apačioje buvo pridurta dar viena, ne raštininko sugalvota eilutė: Žadėjau, kad grįši ne kaip pralaimėtojas. Čia ne tavo pralaimėjimas.
Žygimantas įsižiūrėjo į pergamentą: Aš perskaičiau — nors dėdė jau daugelį metų neskaitė savo akimis.
Nykščiu palietęs vaško antspaudą, suprato, kad šalia sosto stovintys vyrai jau įstengia priversti senąjį kunigaikštį ir išsiųsti, ir atšaukti. Prieš užeinant Jakubui, sulankstė raštą.
Vakare pasirodęs Jakubas vos pažvelgė į kunigaikščio veidą ir viską suprato be žodžių.
— Nujautėme, — tyliai tarė čekas. — Ne todėl, kad jumis netikėjome: karūnos visada keliauja šen bei ten, tik vylėmės, jog šįsyk bus kitaip.
Po savaitės būrys išjojo iš miesto be jokių dainų; prahiečiai tylomis stovėjo prie langų, šitaip atsisveikindami su tuo, kurio kaltinti negali.
Pirmąjį ne iš dangaus kritusį šerkšną Žygimantas išvydo vos kirtęs Silezijos sieną — ant pakelės bažnytėlės durų rankenos: lauke tvyrojo atlydys, nuo stogų varvėjo lašai, o geležis bolavo žieminiu ledu. Prie slenksčio su pergamentų pluoštu sėdintis kunigas paslaugiai pasiūlė už tris grašius išrašyti nuodėmių atleidimą už viską, ką teko daryti tarp eretikų.
Žygimantas nužvelgė apšerkšnijusią rankeną, paskui geraširdį, nuvargusį dvasininko veidą, puikiai žinantį, kuo prekiauja.
Kunigaikštis nulipo nuo žirgo ir sumokėjo.
Ledas tuojau pat surakino dantis. Žingsnis po žingsnio aplinkiniai garsai vėl susitraukė į senąsias vėžes: paties ištarti žodžiai sutrumpėjo, svetimi balsai atitolo per delną, ir nuo to sugrįžusio kurtumo apėmė toks palengvėjimas, kad kunigaikštis pravirko. Nudelbęs akis, dvasininkas pamojo ranka, išlydėdamas pirkėją, ką tik atidavusį kur kas daugiau nei tris grašius.
Žygimantas užlipo ant žirgo. Į Prahą jis neatsigręžė.