28 Giltinė prie Lovos
1430 m. spalio 20–26 d., Trakų salos pilis
Jis pažino ją ne iš veido.
Veido nematė. Gulėjo ant nugaros, galva į rytų sieną, pėdomis į langą, o už pakaušio dvelkė ledinis šalčio gūsis iš to kampo, kur siena buvo prasiskyrusi. Žvakė seniai užgeso. Prie durų ant pagalvių, apsiklojusi kailiniais, miegojo Julijona, ir jos lygus kvėpavimas buvo vienintelis garsas, kurį Vytautas girdėjo be vandens gausmo. Tačiau prie kojų stovintis ir į juodą ežerą žvelgiantis lango stiklas atspindėjo kambarį it tamsus veidrodis, ir tame stikle, Vytautui už paties galvos, stovėjo aukšta moteris baltu apdaru.
Stovėjo liesa, ilgakaklė, su pilka skarele ir ramiai prieš save sudėtomis rankomis, nuo senų amžių išmokusi kantriai laukti. Žiūrėjo ne į ligonį — žiūrėjo į tuščią vietą šalia pagalvės, ten, kur jo galva jau nebetilpo į savo vietą.
Ta pati skalbėja nuo pakelės upelio.
Žiežirba budėjo apačioje prie židinio; Vytautas dar nebuvo jam pasakęs, ką galės pasirinkti, kai liks vien pelenai. Kunigaikštis ištiesė ranką link lazdos, bet sustojo, įbedęs akis į tamsų stiklą.
— Žinau, kas esi, — pratarė kimiu, bet ramiu balsu, nekreipdamas dėmesio į dieglį šonkauliuose.
— Žinai, — atsiliepė viešnia.
Balsas nuskambėjo lygiai — nei žemas, nei aukštas, be šypsenos ir be pykčio: šitaip prabyla atėjusieji atsiimti seniai sutartos skolos, kurios dydžio nebereikia derinti.
— Kurioje pusėje? — paklausė Vytautas.
— Aš nesirenku pusės. Stoviu, kur stoviu.
— Prie galvos.
— Taip.
Kambaryje stojo ilga tyla. Nuo vaikystės žinojo senąją sakmę, kaip ją žino kiekvienas Lietuvoje užaugęs vaikas: kai Giltinė atsistoja ligonio galvūgalyje, žmogus miršta, o kai kojūgalyje — išgyvena, ir vienas išradingas gudragalvis kartą apsuko lovą, tad viešnia atsidūrė kitoje pusėje, o ligonis laimėjo dar dvidešimt metų. Žinojo ir tai, kaip sakmė baigiasi: apgautoji vis tiek pasiima savąjį, tik ne iš karto.
Derybų čia nebūna — nei duoda, nei prašo, vien stovi.
— Pasirinksiu už tave, — tarė Vytautas.
Viešnia neatsakė. Tamsiame stikle blyški galvos dėmė nežymiai pasviro į ligonį — nei sena, nei jauna, tokia laikysena, kokia stovi tik amžinai laiku ateinantieji.
Sugriebęs greta gulinčią lazdą, kunigaikštis trissyk sudavė į grindų lentas.
Žiežirba užlipo tuojau pat — matyt, kelias valandas nemigdamas, atmerktomis akimis sėdėjo ant apatinės pakopos ir laukė šio ženklo. Nepaklausęs nė žodžio, kas nutiko, sustojo ant slenksčio ir nužvelgė patalą įprastu, lango pilkumos apšviestu, nieko neišduodančiu veidu.
— Apsuk lovą, — paliepė Vytautas.
— Kunigaikšti?
— Kojomis į rytus, galva į langą. Neklausk. Suk.
Žiežirba įsižiūrėjo į valdovą. Akys nuslydo per patalą, sieną, tamsų kampą, kol sustojo ties tuščia vieta ore, kurios neturėjo kuo pavadinti. Per du dešimtmečius vilkas išmoksta užuosti tai, ko neregėti akimis.
Priėjęs prie kojūgalio, abiem rankomis tvirtai suėmė ąžuolinį rėmą.
Sunki lova storomis kojomis dunkstelėjo per grindis, perskrosdama nakties tylą. Julijona kilstelėjo galvą; išvydusi lovą stumiantį sargą ir patale gulintį vyrą, miegūstu veidu sustingo.
— Kas nutiko?
— Traukia nuo sienos, — atsakė Vytautas.
Kunigaikštienė nebeklausinėjo. Lėtai pakilo nuo pagalvių, akimirksniu perpratusi daugiau, nei kiti suprastų per valandą, ir stebėjo, kaip Žiežirba verčia sunkų rėmą kampu. Paskui priėjo prie kojūgalio ir įsikibo iš kitos pusės.
— Mano senelė šitaip darydavo, — tyliai, be baimės ir nuostabos pratarė Julijona. — Kai kas nors sunkiai sirgdavo. Sakydavo: apsuk, kol dar ne vėlu.
— Žinau.
— Kas ten stovėjo?
— Moteris.
— Kokia?
— Balta.
Julijona užsimerkė; persižegnoti negalėjo, nes abiem delnais laikė ąžuolinį kampą. Stūmė tol, kol lova apsisuko ratu, ir Vytautui prieš akis nuslydo sienos, langas, kampai bei kvapai. Dabar galva gulėjo po langu, o ties pėdomis, prie rytinės sienos, dunksojo viešnia, ką tik stovėjusi už pakaušio.
Pagaliau galėjo pažvelgti tiesiai į veidą.
Baltoji moteris įbedė akis atgal. Bruožai nė nekrustelėjo, tik per blyškią kaktą sausais pelenais šmėstelėjo nebylus pripažinimas.
— Vieną kartą, — ištarė viešnia.
— Taip.
— Savaitę.
— Septynias dienas?
— Septynias naktis. Dėl valandų nesiginčysiu.
— O kaina?
— Aš nesideru. — Ji nukreipė žvilgsnį į juodą lango stiklą ir tamsų ežerą Vytautui už galvos. — Tik pasakysiu, kad žinotum: pasiimsiu tave tą akimirką, kai manysi turįs dar valandą.
Kunigaikštis patylėjo: skola atidėta, bet nedovanota.
— Gerai, — sutiko.
Viešnia išnyko it skersvėjis uždarius langą — be garso, be judesio, be kvapo; oras kambaryje neatšilo nė per plauką, tik staiga palengvėjo. Julijona tebestovėjo prie patalo, delnu įsikibusi medinio rėmo, o Žiežirba nuleidęs galvą atsitraukė į šalį ir nužvelgė ant grindų skersai pastatytą guolį.
— Pasėdėsiu čia, — tarė Julijona. — Iki pat ryto.
— Aš irgi, — pridūrė Žiežirba, įsitaisydamas ant grindų prie rytinės sienos, kur ką tik stovėjo galvūgalis, ir niekas jo neišvarė.
Septynios naktys. Suskaičiavo ant pirštų iki keturių ir liovėsi, supratęs, kad skaičiavimas tik greičiau ištirpdo laiką.
Pirmąjį rytą pasirodė Pilkoji.
Priėjo prie guolio tokia pat, kokią matė prieplaukoje: šlapia nuo ežero vandens, užkimusia gerkle, su tuo pačiu nuvargusiu, bet nepalenkiamu žvilgsniu. Atsisėsti nepanoro; liko stovėti prie lovos, tad Vytautas išdėstė jai paskutinį reikalą, kurį privalėjo sutvarkyti.
— Mano sidabrinį vilką ir gintarą perduosi Žiežirbai. Ne dabar ir ne iškart po laidotuvių — per Kūčias, kai prasidės dvylika naktų ir kai pats pagaliau pajus esąs gyvas.
— Kodėl ne dabar?
— Nes dabar tik draskys žaizdą. Per Kūčias jau pats norės.
Pilkoji stovėjo nejudėdama.
— Ką jam perduoti?
— Kad nusineštų vilką į Dykrą ir parodytų saviškiams. — Kunigaikštis sunkiai atsiduso, per šonkaulius pervėrė dieglys. — Nežinau, kas atsilieps, bet ženklą pažins.
— Ugnis užges drauge su tavimi, — konstatavo Pilkoji.
— Taip.
— Žinojau. Tik norėjau išgirsti iš tavo lūpų.
Retai kam besilenkianti moteris nežymiai linktelėjo ir pasuko durų link, bet ant slenksčio neatsigręždama stabtelėjo:
— Būčiau nulipusi žemyn.
— Žinau.
— Ne dėl Žodžio. Dėl jo paties.
— Žinau, — pakartojo Vytautas. — Todėl ir liepiau palaukti už durų.
Trečiąją dieną atplaukė pranciškonas.
Valtimi iš Vilniaus atvyko tėvas Benediktas — žemaitis iš Kražių krašto, kuprotas, drėgnomis ir įdėmiomis pilkomis akimis. Prieplaukoje svečią pasitikusi Julijona be jokių aiškinimų atvedė tiesiai į miegamąjį.
— Kalbi mano šnekta, — tarė Vytautas, vienuoliui priėjus prie patalo.
— Mano motina prie lopšio dar šnabždėdavo senuosius vardus, kunigaikšti. Nepamiršau.
— Gerai. Nenoriu išpažinties per vertėją.
Tėvas Benediktas klausėsi išpažinties su tokiu giliu atidumu, tarsi priešais gulintis senis atvertų širdį pirmąsyk gyvenime, nors Vytautas tai darė dešimtis kartų. Kunigaikštis kalbėjo lėtai, lietuviškai, lyg diktuodamas pastabas apie nueitą kelią. Kalbėjo apie 1383-iuosius, kai pakrikštytas Vygandu ant kaklo nešiojo švytėti nustojusį gintarą ir vis tiek meldėsi svetimu vardu. Kalbėjo apie Krėvą, apie savo tėvą ir apie tai, kad naktį išėjo tarnaitės suknele, palikęs Eleną guolyje vietoj savęs. Kalbėjo apie du mažus berniukus, mirusius todėl, kad tėvas jų neapgynė. Kalbėjo apie Vorsklą ir apie vyrus, kuriuos paliko prie svetimos upės.
Pranciškonas išklausė nepertraukdamas.
— Liko dar kai kas, — pratarė vienuolis, kai Vytautas nutilo.
— Taip.
— Ar išpažinsite?
— Ne.
Vienuolis ilgai tylėjo. Pro langą sklido ežero pliaukšėjimas, o šiauriniame krante ošė lapuočiai. Žvelgdamas pro pranciškono petį, Vytautas regėjo ne medžius, o iškirstą giraitę: pilkus kelmus, nuogą velėną ir žmones, vis dar ateinančius ten pasivaikščioti bei pašnibždėti senųjų vardų.
— Kodėl? — paklausė dvasininkas.
— Nes neišsižadėsiu. O be atgailos atleidimas negalioja.
— Tiesa.
— Žinau.
— Tuomet Viešpats atleis tai, ką gali atleisti, — lėtai, pasverdamas kiekvieną žodį, tarė tėvas Benediktas, — ir paliks ant tavo pečių tai, ko negali. Nežinau, ar šito pakaks.
— Man pakaks.
Pranciškonas pakėlė dešinę ir peržegnojo ligonį; lotyniška formulė nusileido ant kaktos drungnu lietumi. Paskui vienuolis išėmė Švenčiausiąjį Sakramentą ir ant liežuvio paguldė plonytę, sausą ostiją.
Gintaras ant krūtinės nepasikeitė. Nepradėjo degti ir neužgeso. Liko toks pat, koks buvo: šiltas, lygus, tylus, ir Vytautas suprato, kad nemeluoja ir nesistengia nieko nuslėpti nei prieš Dievą, nei prieš save patį. Tikėjo. Tikėjo ir vienu, ir kitu, ir šį vienintelį kartą niekam nebereikėjo rinktis.
Prie durų tėvas Benediktas stabtelėjo:
— Kur pageidaujate atgulti?
— Vilniuje, — atsakė Vytautas. — Katedroje, prie šv. Mykolo altoriaus, greta Onos. Dovanų raštą kapitulai padiktavau vakar. — Žvilgsnis pakilo į lubų skliautą. — Ten, kur kadaise ruseno ugnis.
Pranciškonas tylomis linktelėjo ir išėjo; žingsniams nutilus koridoriuje, Vytautas pagalvojo apie vietą po Vilniaus katedros plokštėmis, kuria kasdien nieko nenutuokdami vaikšto žmonės.
Penktąją naktį prie patalo prisėdo Julijona.
Sėdėdavo prie jo kiekvieną naktį, kaip ir buvo pažadėjusi. Ši naktis buvo kitokia: atsinešė taurę šilto, kvapnaus, kartaus žolelių gėrimo ir įsitaisė ant lovos krašto taip, kad vyras galėtų matyti jos veidą. Nebuvo nei jauna, nei sena, šviesių pilkų akių, šalto ir atidaus žvilgsnio. Prie jos Vytautas niekada nejautė tokios tylios ramybės kaip prie Onos, bet jautėsi pastebėtas — o tai taip pat buvo savotiška meilė.
— Dabar paklausiu aš, — prabilo Julijona.
— Klausk.
— Kas glūdi po grindimis?
Kunigaikštis šyptelėjo.
— Ugnis.
— Nuo kada?
— Nuo 1387-ųjų. Į šį rūsį perkėlėme 1392-aisiais.
Julijona pastatė taurę ant staliuko ir nudelbė akis į sunertus pirštus.
— Nujaučiau nuo pat pirmos žiemos, — pratarė. — Tik nenorėjau tikrintis. Iš pradžių maniau, kad ten kita moteris, bet jokia moteris nesileidžia į rūsį su dviem vyrais. Paskui pamaniau apie Dievą, tačiau Dievas nekvepia pelenais.
— Šneki visai kaip Ona.
— Mačiau ją tik vaikystėje. — Julijona pakėlė pilkas akis. — Tiesiog supratau, kad kažkas privalo tave regėti. Ar liepsna užges?
— Drauge su manimi.
— O paskui?
— Paskui nieko. — Vytautas ištiesė ranką, ir žmona suėmė jo pirštus. — Neprašau tavęs jos sergėti — liks vien šalti pelenai. Prašau tik vieno: tris paras po mano mirties nieko neleisk žemyn, kad ir kaip veržtųsi. Tegul Žiežirba apsisprendžia pats.
— Gerai.
Abu ilgai tylėjo. Už lango tvyrojo juoda, žvarbi rudens naktis, į pilies pamatus pliaukšėjo bangos.
— Ar vertėjo? — paklausė Julijona.
— Nežinau.
— Ir gerai, — pritarė žmona. — Pasakius „taip“, nesuvokčiau, kaip įstengei; ištarus „ne“, nesuprasčiau kam. — Ji stipriau spustelėjo vyro delną. — Nenorėčiau vadintis karaliene žmogaus, kuris galėjo parduoti ir pardavė.
— Tu ir nebūsi karalienė.
— Žinau. Čia buvo pagyrimas.
Šeštąją dieną prie guolio pakvietė Žiežirbą.
Vytautas pats jį pasišaukė, o į rūsį grįžusi Pilkoji liko apačioje prie ugnies, nors akmeninių skliautų niekada nemėgo. Žiežirba įžengė pelenais išteptomis rankomis, atrodydamas sutrikęs ir nebežinantis, kur dėti tuščius delnus.
— Prieš devyniolika metų rūsyje pasakiau tau netiesą, — prabilo Vytautas.
— Žinau.
— Pažadėjau, kad po manęs ateis tavo eilė.
— Pamenu, kunigaikšti. — Žiežirba prisėdo ant suoliuko prie patalo. — Kai liepsna užges, ar palikti pelenus ant rato?
— Vadinasi, supranti, kad ugnis išeis su manimi.
— Taip.
— Ir kad niekas…
— Būsiu šalia, kai tai įvyks. — Žiežirba pakėlė tamsias, įdėmias, beveik vaikiškas akis, nors smilkinius jau vagojo šarma. — Pabandysiu.
— Tai ne tavo prievolė.
— Ne. Pats pasirinkau.
Vytautas įsižiūrėjo į sargo veidą. Norėjo ištarti ką nors išmintingo apie pareigą saugoti ir apie gyvenimą anapus ugnies, bet pritrūko žodžių; norėjo atsiprašyti, tačiau ir šis žodis pasirodė per menkas, tad tik kilstelėjo delną, palietė Žiežirbos riešą ir vėl nuleido ant antklodės.
— Neįsakau ir nedraudžiu, — tarė kunigaikštis. — Tavo valia.
— Taip.
— Lipk žemyn. Ji laukia.
Žiežirba pakilo ir pasuko prie durų. Ant slenksčio trumpam stabtelėjo, tarsi rinkdamas žodį, kurio negali ištarti, ir išėjo. Vytautas klausėsi, kaip jo žingsniai leidžiasi laiptais, kaip apačioje viskas nutyla ir kaip kažkur giliai — po lova, po nugara, po jo paties kūnu — vieną vienintelį kartą spragtelėjo ugnis, tarsi atsakydama: taip.
Septintoji naktis jau slinko į pilį.