26 Paskutinis Susitikimas
1430 m. spalio vidurys, Trakų salos pilis
Jogaila atsivežė akinius, nes buvo paprašytas, ir jie nepadėjo.
Krėvai atsakymo jis neatsivežė. Kelionėje kartojo sau, ką vietoj jo pasakys apie karūną. Bus žemėlapis, sakė Vytautas. Jogaila tikėjosi, kad prie jo galės praleisti vakarą.
Atplaukė prieš pat sutemas, kai ežeras nusidažė švino pilkuma, o pilies siluetas kilo iš vandens lyg kažkas, ko dar nebaigta piešti. Irkluotojai nekalbėjo. Prieplaukoje karaliaus laukęs karaimas, jaunesnysis Elijo sūnus, nusilenkė taip žemai, kad Jogaila nematė jo veido. Daugiau nei dvidešimt metų nesitraukiantis šerkšnas prislopino ir akmeninių laiptų aidą — vien savo paties žingsnius girdėjo aiškiai ir per garsiai, tarsi į bažnyčią įžengęs nenuvalytais batais. Skudurėlyje suvyniotus akinius laikė rankovėje it daiktą, kurį netrukus teks kam nors įteikti.
Miegamojo kvapas pasitiko dar už durų: džiovinti čiobreliai, vaškas, drėgnas vilnonis audeklas ir giliau tvyrantis sausas saldumas — šitaip kvepia ilgai kelionei besiruošiantys žmonės. Grindų plokštės po padais šildė it duonos pluta.
Ant patalo išskleistas žemėlapis buvo platesnis už pačią lovą: prieš dešimtmetį jį nubraižė nesumokėtas Prūsijos kartografas, apatiniame kampe smulkiu, išdidžiu raštu vis tiek suraitęs parašą — Magnus Ducatus Lithuaniae, a mari ad mare. Nuo jūros iki jūros: raudonu rašalu išvedžiotos sienos, mėlynu — upių vagos, žalia juosta šiaurės vakaruose pažymėta Žemaitija ir mažas juodas skritulėlis ties Palanga.
Vytautas žemėlapį pažinojo pirštais — vedžiojo per upes taip pat tiksliai, kaip vaikas tamsoje pereina gimtąjį kiemą: Nemunas, Dauguva, Dniepras ir Kijevas, kur raudona linija baigėsi nebe siena, o pasitikėjimu. Lovos kojūgalyje vienu ritmu pleveno dvi žvakės.
Jogaila įsižiūrėjo į pergamentą pirma pro akinius, paskui be jų ir vėl užsidėjęs.
— Ar įžiūri? — pasiteiravo Vytautas.
Klausimą Jogaila perskaitė iš lūpų. Sėdėjo ant žemo suoliuko prie lovos, laikydamas vieną žemėlapio kampą, ir kiekvienas judesys atrodė pernelyg garsus, mat vienintelis garsas kambaryje buvo jo paties alsavimas. Nuo Krokuvos žiemos pasaulį dengęs šerkšnas neišnyko ir čia: Vytautas kalbėjo, o žodžiai užkliūdavo už tos ledinės plėvelės ir nusėsdavo kažkur tarp judviejų. Tuomet Vytautas sunkiai, tarsi tvarkydamas neįprastą daiktą, kilstelėjo ranką ir uždėjo delną Jogailai ant riešo.
Šerkšnas atsitraukė.
Ne visas ir ne išsyk — tirpo lyg pavasario sniegas aplink pėdą: pirma atsivėrė apskritimas, paskui pasigirdo vandens šlamesys. Jogaila išgirdo židinyje spragsinčias malkas, ežero bangas už lango ir trumpą, švokščiantį pusbrolio kvėpavimą su giliu karkimu krūtinėje.
— Įžiūriu, — atsakė karalius. — Tik smulku.
— Piešė žmogus, kuriam nesumokėjau, tad atkeršijo smulkiu raštu. — Vytautas pažįstamai šyptelėjo. — Galėjai pasiimti stipresnius stiklus.
— Pamečiau Lenkijoje.
— Visi mes ką nors pametame Lenkijoje.
Jogaila patylėjo, žvelgdamas į sausą, pilką, dėmėtą plaštaką išsiplėtusiais krumpliais ant savo riešo — tą pačią ranką, kuri valdė kalaviją ir Vilniuje po Žalgirio mūšio apsnigtame slėnyje gulėjo jam ant peties, trumpam sugrąžinusi pasaulio garsus.
Karaliui ėjo septintoji dešimtis, po kiekvienos valties maudė kelius, tačiau skųstis nė vienas nedrįso: skundas būtų reiškęs varžybų pradžią, o abu žinojo, kas jas laimės.
— Podolė, — pirštu į pietus bedė Vytautas. — Per metus ją atplėš — ne tu pats ir ne tavo dvariškiai, o tie, kurie dangstysis tavo vardu. Voluinė atsilaikys tol, kol laikysis Švitrigaila.
— Aš šito neleisiu.
— Leisi, — be pykčio tarė Vytautas. — Visada nusileidi. Čia ne priekaištas, Jogaila, — tik tiesa; aš ir pats kartais nusileisdavau.
Jogaila norėjo prieštarauti, bet nerado kuo. Pagalvojo apie du mažus berniukus Krokuvoje, kurie dabar miega po vilnoniais apklotais ir dar nežino, kad jų lopšių svoris jau paskirstytas prie ponų stalų. Visa, ką Vytautas dėstė pirštu, skambėjo lyg sąskaita, kurią abu seniai matė ir abu vengė perskaityti balsu.
Pusbroliui vėl palinkus prie žemėlapio, Jogaila nužvelgė sukumpusį, sulysusį, pilką veidą taip giliai įkritusiais skruostais, kad po oda ryškėjo kaukolė. Ant kaklo ties raktikauliu žvilgėjo mažas išgaubtas sidabrinis vilkas apsitrynusiu kailiu, ir karalius su nuostaba pajuto galįs ramiai į jį žiūrėti.
Anksčiau į jį pažvelgti negalėdavo — tai buvo vienas pirmųjų dalykų, kuriuos suprato apie save po Krėvos: tam tikri daiktai jį pažįsta. Sidabrinis vilkas pažino jo vardą, ir Jogaila vengdavo žvėries žvilgsnio, tarsi akys galėtų ką nors patvirtinti. Šiandien Trakuose prie patalo pažiūrėjo tiesiai, ir nieko neįvyko: nei kaltinimo, nei atleidimo — vien sidabras.
— Lapai, — pratarė Vytautas.
— Taip.
— Tavo ponai karūnos nepavogė.
— Žinau, kad nepavogė, — nudelbęs akis į savo delnus pripažino Jogaila. — Tačiau žinau, kad tykojo pavogti. Pranešė man, jog Dievas neleido — ir tas žodis nuskambėjo taip lengvai, kad net nepajutau svorio.
— Norėjai abiejų.
— Norėjau… — karalius užsikirto. — Taip, visada norėjau išsaugoti abu.
— Žinau. — Vytautas tvirčiau suspaudė pusbrolio riešą. — Ne dėl to skauda — skauda dėl kitko.
Už lango pliaukštelėjo banga, vėjo gūsis kilstelėjo užuolaidą.
Jogaila ilgai tylėjo. Per lovos pagrindą, per medinį suoliuką ir paties padus jautė iš po grindų sklindančią lygią, seną šilumą, panašią į tą, kuri vaikystėje dvelkdavo nuo Šventaragio slėnio, kai ten dar degė šventoji ugnis, o jam būdavo draudžiama prieiti per arti. Žemyn nepažvelgė — tik pakėlė akis į pusbrolį, ir Vytautas vos pastebimai krustelėjo galvą: per menkai atsakymui, bet per aiškiai atsitiktinumui. Neklausk.
— Aš nieko neklausiau, — tarė Jogaila.
— Žinau.
Abu suprato pasirašę popieriuje nesurašytą sutartį.
Vytautas atsisegė grandinėlę.
Atkabino lėtai, neklausančiais pirštais, ir paguldė sidabrinį vilką ant žemėlapio — ties tuščiu pergamento plotu, miškų tankme ir pieštuku pažymėtu mažučiu kvadratėliu tarp Vilniaus ir Naugarduko: Krėva.
Jogaila įbedė akis į sidabrą.
— Kadaise pasakiau: kol kas, — be priekaišto prabilo Vytautas. — Anuomet tiko, o dabar laiko nebeliko.
— Nežinau, ar pajėgsiu.
— Pajėgsi. Aš čia.
Karalius sunkiai atsiduso. Žiūrėjo į vilką — ne į akis, nes jų nebuvo, o į sidabrinį liemenį, užriestą uodegą ir nudilusias iltis, — ir pajuto, kaip krūtinėje kyla penkiasdešimt metų laukęs akmuo:
— Krėvoje… — pradėjo.
Prie gerklės ir liežuvio tuojau pat priartėjo Vilniuje pažinta šerkšno banga, tačiau Jogaila dar stipriau suspaudė pusbrolio delną:
— Krėvoje, prieš nulipdamas žemyn, Skirgaila užėjo pas mane ir paklausė… — Kimus, silpnas balsas nenutrūko. — Paklausė: Ar jis turi gyventi, Vladislovai? Kalbėjo ne Skirgaila: judėjo brolio lūpos, bet balsas skambėjo aksominis, lyg toli sudužusios puodynės aidas.
Vytautas gulėjo nejudėdamas.
— Aš nieko neatsakiau, — skubiai, kad nesustotų, bėrė žodžius Jogaila. — Tylėjau. Puikiai žinojau, kad tyla yra atsakymas, ir vis tiek tylėjau. Nežengiau nė žingsnio. Neištariau „taip“. Neištariau „ne“. O išaušus rytui tavo tėvas jau gulėjo…
— Jogaila.
— O paskui pasakiau tau į akis, kad pasismaugė pats, — balsas užlūžo, — ir tu nieko neatsakei.
— Aš irgi tylėjau.
— Vadinasi, abu.
— Vadinasi, abu, — patvirtino Vytautas.
Šerkšnas nesugrįžo, nors visą laiką, kol kalbėjo, Jogaila laukė ant galvos krentančio speigo: židinyje spragsėjo malkos, už sienos tylėjo ežeras, pusbrolio delnas laikė riešą, ir karalius giliai įkvėpė.
— Savo kameroje tąnakt nieko negirdėjau, — po ilgos tylos prabilo Vytautas. — Ir tiesa, ir melas: kai Skirgaila su tuo svetimu balsu nulipo pas tėvą, tyla nukirto visus garsus nuo sienų, girdėjau tik savo kraują, tačiau sėdėdamas akmeninėje dėžėje žinojau, kad kažkas atėjo paklausti. Tik vėliau supratau kieno.
— Tai kodėl per visus šiuos dešimtmečius nė sykio nepareikalavai prisipažinti? — paklausė Jogaila.
— Nes jei būčiau išgirdęs, jog tylėjai, būčiau tave nužudęs, — be šypsenos atsakė Vytautas. — O jei būčiau pasakęs, kad tau atleidžiu, nebūtum man atidavęs Žemaitijos. Atidavei iš baimės, ir aš ją paėmiau, nes tavo baimė buvo vienintelis įrankis, kurį galėjau panaudoti.
Tokiam pokalbiui Jogaila nebuvo pasirengęs: ruošėsi atleidimui arba kaltinimui, o išgirdo trečia — tiesą, tokią nuogą, kad neturėjo kur pasislėpti.
— Ar atleisi? — pasiteiravo.
— Atleidimu žmonės pasižada pamiršti, — žvelgdamas į vilką ant žemėlapio tarė Vytautas. — Aš nieko nepamiršiu: penkiasdešimt metų nešiojau tavo tylą, kol sulinko pečiai. Tačiau po Žalgirio Vilniuje uždėjau delną tau ant peties, ir mudu vėl girdėjome vienas kitą; šiandien tavo ranka irgi šilta. Galbūt čia ir yra atsakymas — nežinau, ar jo nusipelnei, bet aš jį gavau.
Jogaila užsimerkė. Verkė ne taip, kaip verkdavo gimus sūnums ar stovėdamas prie nukauto priešo karsto: dabar ašaros kilo sunkiai, ir vienas drėgnas lašas ilgai kabojo ant blakstienų, kol pats nudžiūvo.
Vytautas paėmė nuo žemėlapio sidabrinį vilką ir vėl užsisegė jį ant kaklo.
Užsegė negrabiai, tik po kelių bandymų, ir Jogaila nepadėjo, supratęs, kad šio ženklo jam liesti nevalia. Paskui Vytautas užmerkė vokus — nemiegojo, tik ilsėjosi po numestos naštos, dar nedrąsiai tikrindamas, ar ši laikosi pati. Karalius sėdėjo laikydamas pusbrolio riešą, kol pirštai atsipalaidavo ir plaštaka apsunko. Žvakėms nudegus iki pusės, atsargiai paguldė Vytauto ranką ant antklodės, bet dar ilgai nekilo nuo suoliuko: klausėsi ugnies, ežero, lėto ligonio alsavimo bei nuosavos širdies ir nenorėjo, kad ši tyla vėl nutrūktų.
Koridoriaus gale laukė Švitrigaila.
Prie Vytauto miegamojo durų budėjo karaimas, įsmeigęs į jį budrų sargybinio žvilgsnį. Švitrigailos auliniai buvo drėgni nuo ežero rūko, tad Jogaila suprato brolį stoviniuojant čia jau seniai — ne vėliau kaip nuo vidurnakčio.
Išėjęs į koridorių ir pasirėmęs ranka į sieną, Jogaila iš tolo nužvelgė aukštą, liekną, juodaplaukį brolį tuo pačiu veidu, kurį pats regėdavo veidrodyje, tik kur kas greitesniu. Švitrigaila visada atrodė skubantis, net kai stovėjo vietoje; rankas laikė sunėręs už nugaros, tačiau Jogaila matė virpančius pirštus žmogaus, laukiančio nuosprendžio ir bijančio jį išgirsti pirmam.
— Kaip jis? — paklausė Švitrigaila.
— Gyvas. Miega.
— Miega, — pakartojo brolis, balse išduodamas čia suskaičiuotas valandas.
— Ar… ar minėjo mane?
Jogaila įsižiūrėjo į brolį, prisiminęs devynerius Kremeneco pilies metus, kur Vytautas laikė jį uždarytą ir kur Švitrigaila išmoko ne tylėti, o laukti.
— Ne, — atsakė karalius.
— Puiku, — greita šypsena atsiliepė Švitrigaila. — Nė nereikia.
Jogaila pražingsniavo pro jį. Norėjosi pasakyti: palauk. Už nugaros Švitrigailos auliniai sužingsniavo miegamojo durų link, tačiau karalius neatsigręžė. Nulipo laiptais į prieplauką, kur su dviem irkluotojais laukė valtis, ir išplaukė, kol ežeras dar rudavo ankstyvoje rytmečio šviesoje, o miškas krante tylėjo it dar nenusprendęs žmogus.
Tik valtyje apsičiupinėjo rankovėje nebeturįs skudurėlio su akiniais — liko ant suoliuko prie patalo, bet grįžti nepanoro: stiklai vis tiek niekam nepadėjo.
Jis neatsigręžė. Bet per irklų ritmą, per vandens šnarėjimą, per šaltį, kuris kando veidą, jam atrodė, kad nuo salos ateina šiluma, nors ruduo buvo žvarbus, ir kad kažkas, ko jis nematė, žiūri jam iš paskos be pykčio.