20 Lenkų Baimė
1429 m. kovas – 1430 m. liepa, Krokuva – Buda
Vyskupas diktavo stovėdamas, nes sėdėdamas, kaip sakydavo, mintys pasidarydavo minkštos.
Baltramiejus Rogala sėdėjo prie žemo stalo su plunksna bei ritiniu ir užrašinėjo diktuojamus žodžius, nė karto neįsitraukdamas į turinį — šitaip buvo išmokytas. Dvidešimt devynerių Vislicos notaro sūnus, aukštas, juodaplaukis, pasižymėjo veidu, kuris, anot vyskupo, neatrodė gudrus, todėl puikiai tiko tam, kam buvo parinktas. Ant krūtinės kabojo Krokuvos kanceliarijos ženklas: trys kalavijai ant raudono vaško. Kitą naktį jis turėjo išvykti.
— Karalius nesako ne, — diktavo Olesnickis. — Parašyk: karalius nesako ne, o sako, kad klausys tarybos. Tai teisybė, ir to pakanka. Taryba pasakys ne už jį.
Pro langą atsklido varpai, skambinantys naktines valandas. Vyskupo kamaroje degė dvi žvakės ir viena lempa. Ant atskiros lentelės, toliausiai nuo lango, gulėjo moneta, kurios Olesnickis niekada neliesdavo, ir Baltramiejus, kuris to nesuprato ir nesistengė suprasti, seniai pastebėjo, kad kambaryje šilčiausia ne ten, kur krosnis, o ten, kur ji.
— Rašyk toliau. Romai: kad Lietuvos karūna, uždėta be Lenkijos pritarimo, laužo Horodlės sutartį. Mazovijos kunigaikščiams: kad jų žemės bus tarp dviejų karalysčių, o ne vienos. Ponams Sandomire: kad Vytauto mirtis gali ateiti rytoj, o karūna liks amžinai. — Jis sustojo prie lango ir žiūrėjo į tamsius Vavelio stogus. — Tu manai, kad aš nekenčiu to senio.
— Aš nieko nemanau, Jūsų Malonybe.
— Būtent tuo labiausiai ir džiaugiuosi dėl tavęs. — Vyskupas neatsigręžė. — Nekenčiu jo mažiausiai iš visų: Vytautas yra geriausias valdovas, kokį pažįstu, ir būtent čia glūdi priežastis. Kol senis gyvas, Lenkija ir Lietuva yra viena. Kai numirs — ir jei mirs karaliumi, — gausime dvi karūnas, du dvarus, du ponų būrius ir vieną Ordiną, kuris tyko to, kuris silpnesnis. Gausime husitus, dar neišmokusius skaityti, bet jau mokančius deginti, ir turkus prie Dunojaus. — Olesnickis atsisuko, ir žvakės liepsna apšvietė siaurą, nuo nemigos pageltusį, it išgaląsti ašmenys aštrų veidą. — Man nereikia, kad jis nusižemintų — reikia tik, kad nespėtų. Darau tai ne dėl savęs.
Tolimiausiame nuo lango kambario kampe šiluma pasidarė tokia ryški, kad Baltramiejus pajuto ją skruostu. Vyskupas šventai tikėjo savo žodžiais, ir būtent tai žavėjo labiausiai: dvasininkas niekada nesiteisino, kad daro tai ne dėl savęs, kaip daro melagiai, o kalbėjo taip, tarsi pats su savimi būtų dėl to ilgai ginčijęsis.
— Vyksi į Budą, — paliepė Olesnickis. — Viešai: įteiksi Zigmantui karaliaus padėkos raštą už Lucko vaišes ir pasiliksi mūsų atstovu, kol reikalas išsispręs. Slaptai: privalau žinoti, kur kalama karūna, kas, kada ir kokiu keliu ją gabens. Karalius Zigmantas apsupęs save žmonėmis, kuriems nesako tiesos, o tokie tarnai mielai parduoda paslaptis už smulkų pinigą. Štai kapšas — pirk, tik nepermokėk.
— O jei Zigmantas uždraus man išvykti?
— Uždraus, kai nenorės paleisti — vadinasi, tapsi jam įdomus. — Vyskupas vos pastebimai šyptelėjo. — Ir jei pasiūlys dovaną — priimk: atsisakęs mandagumo tik sukelsi įtarimą.
Trijų savaičių kelionė Baltramiejaus atmintyje liko vienu purvo ruožu. Kovo pabaigos tešlynai Tatrų papėdėje, kur vežimai grimzdo iki ašių, arkliai garavo it ką tik ištraukti iš ugnies, o pakelės šlaituose pilkomis plutomis telkšojo sniego liekanos. Kai nusileido į Vengrijos lygumas, jau ėjo balandžio vidurys: žaliavo pievos, ir į pietus plačiai, su ledo lopais ritosi rudas Dunojus.
Ant kalvos bolavo šviežiai tinkuota Buda, kur net dieną kiekviename lange degė žvakės. Zigmantas Liuksemburgietis priėmė pasiuntinį rytą — aukštas, auksaplaukis, ilga iššukuota barzda ir be galo maloniu veidu; abiem rankomis paėmęs Jogailos laišką, neskaitęs pasidėjo į šalį ir pasiteiravo, ar Krokuvoje jau pražydo vyšnios.
— Dar ne, didenybe.
— Tuomet pasilikite pas mus — čia sodai jau balti.
Baltramiejus pasiliko. Jam skyrė dvi kameras bokšte, kur nuo kalno pučiantis vėjas nešė upės kvapą, ir per kelias savaites jis išmoko visko, ko reikia mažam vyrui dideliame dvare: kuris sargybinis išleidžia vėlai, kuris raštininkas prasiskolinęs lombardui, kuris kambarys kvepia svogūnais, o kuris — pinigais. Netrukus susidraugavo su karaliaus kanceliarijos raštininku Lászlo — apvaliu, drungnu vyru, kuris nuolat atsiprašinėjo ir greitai paėmė pirmą auksinę monetą. Apie karūną Lászlo pasakė tik tiek, kad ji jau kalama, kad tai vienas brangiausių daiktų, kokius karalius kada nors užsakė, ir kad pats Zigmantas per vakarienę juokiasi pernelyg didelę jos kainos dalį jau sumokėjęs Venecijos pirkliams.
Baltramiejus viską kruopščiai surašė; neįtraukė vien juokdario.
Vakare grįžtant iš Lászlo, koridoriaus gale ant palangės sėdėjo dvare Hene vadinamas juokdarys, apie kurį niekas nežinojo, iš kur jis atsirado. Iš pradžių Baltramiejus palaikė jį berniuku — mažas, raudonais ir rudais drabužiais, su kepure, kurios varpeliai tylėjo. Paskui juokdarys pakėlė galvą, ir Baltramiejus suprato, kad priešais sėdinčiam nėra nei dvidešimties, nei šešiasdešimties ir kad jis niekada nebuvo vaikas.
— Pone Rogala, — prabilo juokdarys. — Visi rūmuose jus mėgsta, o tai reta: paprastai mylimi tik tie, kurie atvyksta pirkti.
— Aš nieko nepirkau.
— Žinoma, kad ne. — Juokdarys nusišypsojo; jo rankose du juodi akmenys sukosi lėtai, be jokio garso, ir Baltramiejus žiūrėjo į juos ilgiau nei dera. — Jūs man patinkate. Turiu jums dovaną.
Nusikabinęs nuo kaklo grandinę, abiem rankomis ištiesė pasiuntiniui.
Dar nepaėmęs Baltramiejus iš nusvirusių juokdario riešų suprato, kokia ji sunki. Grandinė tekėjo tarp pirštų it ką tik formą suradęs skystas auksas: grandys buvo storos, tobulai suvirintos, o ties užsegimu spindėjo mažas ženklas — du sukryžiuoti raktai po kryžiumi. Rygos herbas; Vislicoje ant senos pirklio skrynios buvo matęs tokį patį.
— Negaliu priimti, — pasakė Baltramiejus.
— Galite: tai dovana, o ne kyšis. Vengrų dvare dovanojantis juokdarys yra juokdarys, kuris pagerbia, o atsisakęs svečias įžeidžia visus karaliaus namus. — Henė pakreipė galvą. — Jūsų vyskupas pasakytų, kad priimti reikia. Neabejoju.
Baltramiejus paėmė vėrinį — auksas degino gyva žmogaus kūno šiluma, tad vos neišmetė iš saujos.
— Noriu tik pasakyti, — tyliu, beveik maloniu balsu pridūrė juokdarys, — kad kainos neprašau: skaičiuokite patys, aš tik užrašau.
— Kas ją nešiojo anksčiau?
— Daugelis. Sykį nešiojo vienas senis. — Nušokęs nuo palangės, juokdarys nusilenkė be menkiausio varpelių skambesio. — Grandinė dar nebaigė darbo — dar neišmoko iškvėpti.
Henė nužingsniavo koridoriumi, o su vėriniu saujoje likęs Baltramiejus staiga suvokė nepastebėjęs, kaip tas pradingo — ne už posūkio ir ne už durų, o tiesiog mirktelėjus.
Pirmąją naktį pasigirdo įkvėpimas.
Baltramiejus gulėjo bokšto kameroje, užsimetęs apsiaustą, o grandinė tysojo ant kėdės, kur ją padėjo ir išmetė iš galvos. Naktis buvo tyli: vien vėjas ir kažkur toli, žemai, tekanti upė. Paskui visai šalia, tiesiai už nugaros, kažkas pro sukąstus dantis įtraukė oro.
Ilgas, šiurkštus, gargiantis įkvėpimas — tarsi iš paskutiniųjų gyventi besikabinančio žmogaus pergniaužta gerkle. Baltramiejus atsisėdo: kambarys buvo tuščias. Garsas truko tiek, kiek sukalbama Sveika, Marija, ir nutrūko, o iškvėpimas taip ir neatėjo.
Bluosto nesudėjo iki pat aušros. Ryte nuėjo pas karaliaus gydytoją; šis apžiūrėjęs jo ausis, liežuvį bei šlapimą pasakė, kad iš šalto krašto atvykęs jaunas vyras kenčia nuo vienatvės. Baltramiejus parašė vyskupui. Atsakymas atėjo po dviejų savaičių, ir tarnas atpažino rašančiojo ranką dar nepalaužęs vaško: Prietarų aš nelaikau nuodėme, Baltramiejau, — aš laikau juos klaida. Sunkus auksas nieko nereiškia, o tavo ausys nuvargo nuo kelionės. Nešiok grandinę: juokdarys yra karaliaus ausis, ir ausis pamėgsta tuos, kurie nešioja jos dovanas.
Pakluso — nešioti ant kaklo pasirodė lengviau nei kas vakarą klausytis nuo kėdės. Sunki, šilta grandinė gulėjo po marškiniais ant krūtinės, ir kasnakt pasigirsdavo tas pats senio įkvėpimas.
Pamažu įkvėpimas ilgėjo. Baltramiejus tai suprato ne iš karto: pirmąją savaitę laikė tai savo įsitempusios vaizduotės darbu, o antrąją pradėjo skaičiuoti trukmę, kaip skaičiuojama per ilgą naktinę maldą: Sveika, Marija kartą, paskui dar pusę, paskui du kartus. Per vasarą garsas tapo ilgesnis už Tėve mūsų. Žiemą, kai bokšto kamara įšalo ir iš burnos kilo garai, skaičiuodavo jau visą Miserere ir vis tiek girdėdavo, kaip prie pat ausies kažkas kantriai, su tuo šiurpiu tikslumu, kokiu mokomasi brangiai kainuosiančio dalyko, traukia orą pro sukąstus dantis.
Iškvėpimo nebūdavo niekada.
Kas tas senis, daugiau nebeklausė. Žinojo, kad kambaryje nėra jokio ten stovinčio žmogaus; žinojo ir tai, kad šitai nereiškia, jog nieko nėra. Kartą nuėjo į Budos katedrą, atsiklaupė prie altoriaus ir išpažino viską kunigui, kuris nesuprato lenkiškai, o iš to, ką suprato, tik sutrikęs papurtė galvą ir niekuo negalėjo padėti. Per mišias klūpėdamas tarp vengrų, Baltramiejus pastebėjo, kad moterys prie altoriaus tyliai atsitraukė į šalis ir paliko aplink jį tuščią vietą. Jos nežiūrėjo į grandinę — nežiūrėjo į jį patį.
Juokdarys daugiau nebeprieidavo — tik tupėdavo karaliui prie kojų, svaidydavo akmenukus ir, pagavęs Baltramiejaus žvilgsnį, linktelėdavo lyg bendrininkui.
Liepos pradžioje žinia atėjo iš dviejų šaltinių.
Vieną vakarą Lászlo, pamiršęs įprastus atsiprašinėjimus, padėjo ant stalo pranešimą su išraiška žmogaus, žinančio, kad už tokį darbą bus sumokėta dvigubai. Karūna iš Budos iškeliaus po Šv. Jokūbo dienos, rugpjūčio pradžioje, lydima keturiasdešimties raitelių bei Silezijos riterio Hanso Ebersdorfo; vilkstinė trauks per Sileziją ir Naująją Marką link pasienio Notecės upės, kur pirkliai, vengdami tilto muito žemiau pasroviui, keliasi per senąją brastą. Zigmantas buvo griežtai uždraudęs apie tai prasitarti, o Lászlo savo plepumą teisino toliaregiška išmintimi.
Antrąją žinią prie vakarienės stalo garsiai, į nieką nežiūrėdamas, mestelėjo pats juokdarys, kai Zigmantas pasiteiravo, ar karūnai nebus pernelyg nuobodu riedėti per kraštą, kur nėra nė vienos padoriai pastatytos smuklės. Didenybe, atsiliepė juokdarys, karūna keliaus per tą pačią brastą, kuria važinėja pirkliai, ir tame pačiame krante, jei lenkai protingi, jos jau lauks lenkai. Bet aš tik juokdarys. Stalas sukvatojo. Nusijuokė ir Zigmantas, pridūręs, kad protingi lenkai pirmiausia atsiųs savą juokdarį jų prajuokinti. Baltramiejus sėdėjo toliau prie stalo, žvelgdamas į lėkštę, ir pajuto, kaip grandinė ant krūtinės pirmąsyk per metus tapo ledinė.
Suprato gavęs pasiūlymą, kurio priėmus atšaukti nebeįmanoma.
Su savimi nesiginčijo ilgai. Vyskupas buvo teisus: Lietuva su karūna yra Lenkija be Lietuvos, ir čia ne prietaras, o gryna aritmetika. Kai žmogus, kuris šypsosi tau per visus metus ir šnekasi su tavimi kaip su amato broliu, pamėtėja žinią, gauni nebe žinią, o skolą. Net ir nežinant, kas už ją mokės, skola vis tiek lieka skola.
Tą pačią naktį užšifravo laišką. Surašė viską iki menkiausių smulkmenų: išvykimo dieną, brastą, keturiasdešimt raitelių palydą ir vokietį riterį Ebersdorfą, kuris, pasak Lászlo, ant kaklo po marškiniais nešiojo skrynios raktus. Pridūrė ir tai, ko raštininkas nepasakė balsu, bet ką pats aiškiai suprato: Zigmantas iš tiesų siunčia karūną, nes sumokėjo už ją pernelyg brangiai, kad pasiliktų sau. Užantspaudavęs laišką su savimi atsivežtu vyskupo spaudu, įdavė ritinį pasiuntiniui, o auštant išjojo ir pats, nebenorėdamas ilgiau laukti nė valandos.
Jojo aštuonias paras, ir kiekvieną naktį pakelės smuklėse grandinė tylėjo.
Tyla slėgė baisiau už įprastą gargimą — tarsi prie užsklęstų durų daužęsis svečias būtų staiga nutilęs, žinodamas, kad šeimininkas tuoj pat atkels skląstį. Aštuntąją kelionės naktį, jau perjojęs kalnus, Baltramiejus atsisėdo tamsiame guolyje: vėrinys gulėjo ant krūtinės nebylus, ir vienintelis visoje smuklėje aiškiai girdėjo, kad senis nebeįkvepia.
Krokuvoje vyskupas priėmė pasiuntinį paryčiais — lygiai tą pačią ankstyvą valandą, kai prieš pusantrų metų diktavo nurodymus. Prieš tris dienas atgabentą laišką jau buvo perskaitęs, tad tik trumpai pasiteiravo, ar visos žinios patikrintos.
— Iš dviejų šaltinių, Jūsų Malonybe: raštininko ir juokdario.
— Juokdario. — Olesnickis padėjo ritinį ant stalo krašto. — Nepasitikiu žmogumi, kuris be matomos priežasties sako tiesą, tačiau tiesa vis tiek lieka tiesa. Janas Čarnkovskis Didžiosios Lenkijos pasienyje laiko dvi šimtines ginkluotų vyrų — šiandien pat išsiųsiu jam įsakymą užtverti brastą. Kraujo nelies, tik sulaikys vežimą ir patikrins krovinį.
— Jūsų Malonybe, — virpančiu balsu paprašė Baltramiejus, — leiskite nusiimti šitą grandinę.
Vyskupas pažvelgė į tarną. Žiūrėjo ilgai, ir Baltramiejus pastebėjo, kad visuomet ramus dvasininko veidas vos pastebimai pasikeitė — tarsi tėvas sūnaus rankoje būtų išvydęs ginklą:
— Ji tave vargina.
— Ji nutilo.
— Ir tai tave kankina dar smarkiau. — Olesnickis atsistojo, priėjo artyn, ir kietos, šaltos vyskupo rankos išsegė marškinių kaklą. Nuėmęs grandinę, dvasininkas atsargiai pasvėrė auksą delne it brangų daiktą ir priglaudė prie ausies.
Klausėsi, šnypščiant aliejinei lempai.
— Nieko, — tarė vyskupas.
— Jūsų Malonybe…
— Visiškai nieko, Baltramiejau: tik per sunkus auksas ir tai, ką pats į jį įdėjai. — Olesnickis vėl užkabino vėrinį jaunuoliui ant kaklo, palikdamas šaltą pirštų pėdsaką ant odos. — Nešiok iki rugsėjo, o kai sulaikysime karūną, paaukosi katedrai ir užpirksi mišias — ne už vainiką, o už tą, kuris jį nešiojo. — Paėmęs nuo stalo sunkų kapšą, įdavė pasiuntiniui: — Čia Čarnkovskiui. Pasienio sargybai prireiks duonos ir tylos.
— Kodėl aš girdžiu, o jūs — ne?
Vyskupas sustojo prie lango, kur virš Vavelio stogų brėško pilka it popierius aušra; tolimame kampe ant lentelės gulėjo moneta, ir Olesnickio plaštaka, ką tik laikiusi grandinę, nejučiomis susigniaužė ir vėl atsigniaužė, tarsi bandydama nusibraukti nematomą apnašą.
— Todėl, — lėtai atsakė dvasininkas, — kad tu dar nežinai, ką darai.
Tai Baltramiejui atrodė aiškus atsakymas. Tik vėliau, ant žirgo, riedant į šiaurės vakarus, prie upės, kur jo laukė Janas Čarnkovskis ir du šimtai vyrų su baltais ereliais ant apsiaustų, jis pagalvojo, kad vyskupas nepasakė, ar pats tai žino.