10 Julijona
1418 m. ruduo, Gardinas ir Trakų salos pilis
Julijona Alšėniškė, Karačevo kunigaikščio našlė, kurios vyro mirtį žmonės priskirdavo Vytautui, ištekėjo antrą kartą už vyro, kuris negirdi, ką ji sako, ir tai jai atrodė gera ironija, nes po pirmojo vyro tris kartus ji buvo atsisakiusi piršlių dėl to, kad jie neklausė.
Giminės laikė tai užsispyrimu, kai kurie ligos ženklu, o pati Julijona nematė reikalo aiškinti. Kai ji buvo maža, Alšėnuose, ant aukšto kranto virš upelio, jų namuose valdė trys moterys ir vienas vyras, ir vyras visada kalbėdavo paskutinis, nes niekas nebesidomėjo, ką jis pasakys. Ji išmoko skaityti ir skaičiuoti, ir prieš kiekvieną vyrą, kurį jai siūlė, pirmiausia klausė, ar jis moka klausytis. Dauguma nemokėjo. Jie manė, kad moteris kalba tam, kad atsakytų, o ne tam, kad pasakytų.
Dabar jai buvo trisdešimt, ir ji stovėjo Gardino bažnyčios prieangyje su sidabriniu apvadu ant plaukų, raudonu apsiaustu ir juosta, kurios žalvario sagtys žvangėjo. Šalia laukė jos giminaitė ir laikė ją už abiejų rankų taip, kaip laiko žmogų, kurį išleidžia į laivą.
— Ar tu pasiruošusi? — paklausė ji.
— Ne.
— Gerai. — Ji nusišypsojo kreivai. — Aš irgi ne.
Viduje buvo tamsu, kvepėjo vašku ir šlapiu akmeniu. Prie altoriaus stovėjo ne Vilniaus vyskupas, kuris atsisakė jų sutuokti be popiežiaus leidimo, o Vloclaveko vyskupas, apsivilkęs aukso siuvinėtu rūbu, kuris atrodė per sunkus jam, ir ant suolų sėdėjo daug žmonių, kai kurie žinojo, ką mato, kiti ne. Julijona perėjo pro juos tiesiai. Iš įpročio ji persižegnojo dešine ranka, paskui, pamačiusi kunigą, perkėlė ranką į kairę ir persižegnojo antrą kartą. Taip išmoksta moterys šeimose, kuriose du tikėjimai, ir niekas to nepastebi, kol vienas neįsižeidžia.
Jis stovėjo prie altoriaus ir žiūrėjo į grindis.
Prieš tai regėjo jį tik du sykius, abu kartus iš tolo: aukštą, kiek sukumpusį, žilagalvį, dešiniuoju šonu atsisukusį į pasaulį. Šiandien vietoj įprastų šarvų, kuriuos pažinojo visa šalis, vilkėjo ilgą pilką kaftaną ir kailiu pamuštą apsiaustą. Nešė juos lyg kovomis pagaliau pasisotinęs karys, dar nežinantis, kuo būti toliau: panėšėjo į slenkstį saugantį šeimininką, o nebe į durų laužytoją. Senos, iškrypusios, iki riešų papilkėjusios plaštakos gulėjo nuleistos. Į nuotaką nė nepažvelgė.
Sustojusi, kaip dera, dešinėje pusėje, nuotaka palinko prie girdinčiosios ausies:
— Ar jums patogu, kad stoviu čia?
Kunigaikštis pasuko galvą. Prisimerkusios pilkos akys įsižiūrėjo iš visai arti — šitaip žvelgia žmogus, kuriam tamsoje prie pat veido prikiša mažą žvakelę.
— Taip. Kas jums pasakė?
— Niekas. Matau, kuria puse sukate galvą.
Lūpų kamputyje šmėstelėjo vos pastebimas šypsnis, ir Julijona pamatė, kad šypsena jam nėra nauja — tiktai seniai užmiršta.
Dvasininkas pradėjo lotynišką apeigą. Ant altoriaus pakopos sėdėjo juodai ir raudonai apsirengęs juokdarys su auksine grandine ir svaidė du juodus akmenėlius; Julijonai žengiant pro šalį, abu akmenys vienu metu sustingo ore, kol nuotaka praėjo, ir tik tuomet vėl krito į delnus. Nuotaka tai įsidėmėjo, bet nepratarė nė žodžio.
Trakų sala pasitiko juos po kelių dienų kelionės, sutemus.
Valtis slydo be garso: iš juodo, lygaus ežero pamažu kilo raudona, rūsti pilis, sumūryta ne akiai džiuginti, o apgulčiai atlaikyti. Laivagalyje sėdintis Vytautas žvelgė į vandenį, ir matydama ploną, žilą vyro sprandą Julijona pagalvojo, kad šitiek metų ant pečių nešantis valdovas turėtų apsupti save gausesne palyda.
Vakarieniavo dviese, o trečiasis kambaryje buvo senas karaimų sargybos vadas Elijas, stovintis prie durų taip nuolankiai, tarsi nežinotų turįs teisę atsisėsti. Kalbėjosi mažai. Po vakarienės Vytautas palydėjo žmoną į miegamąjį. Julijona tikėjosi didelio patalo, rausvų žibintų ir rūpestingai paruoštų smilkalų, tačiau pasitiko paprastas kambarys: lova drobinėmis užuolaidomis, popieriais apkrautas stalas, šaltas židinys ir vienintelė žvakė. Ant stalo, virš nedidelės dėžutės, gulėjo paprastu vaško antspaudu užantspauduotas laiškas su užrašytu jos vardu.
— Čia buvo jos kambarys, — sustojęs ant slenksčio ir nė per žingsnį neįžengdamas giliau, tarė Vytautas. — Nežinojau, ar pageidausite kito. Galiu…
— Šitas tinka.
Kunigaikštis linktelėjo ir dar akimirką padvejojo:
— Seniai nebuvau su moterimi, — prisipažino. — Ir seniai nebuvo šalia žmogaus, laukiančio, kad ką nors pasakyčiau.
— Galite ir tylėti.
— Ona sakydavo tą patį.
Iš pradžių jaunamartė nesuprato, ar vyras laukia kokio nors atsakymo. Tačiau atsakyti nebuvo ką: kunigaikštis palinkėjo labos nakties ir pasišalino, o užsivėrus durims paaiškėjo, kad jokio atsakymo nė nesitikėjo — tiesiog ištarė žodžius balsu, kad kažkas kambaryje juos išgirstų.
Prisėdusi prie stalo, Julijona paėmė ant skrynelės paliktą pergamentą.
Trumpas laiškas buvo išvedžiotas smulkiu, tvirtu, prie kanceliarijos raštų įpratusios moters braižu, kur eilutės rikiuojasi nesipindamos tarpusavyje:
Julijona. Mačiau tave tik mažą mergaitę, tačiau pažįstu tavo giminę ir skaičiau jų atsakymą — šito pakanka.
Kairiąja ausimi jis negirdi, tad nesakyk, kad girdi, kol pats nepaklaus. Sėsk iš dešinės. Pats neprašys, kad šnekintum, bet tu kalbėk.
Švarūs marškiniai spintoje — dėk juos į tą patį kampą.
Pirmuosius metus neklausinėk, kur išeina naktimis, o vėliau spręsk pati. Aš nieko neklausiau; neperšu šito ir tau — tik pasakau, ką dariau ir kiek tai atsiėjo, kad žinotum, ką renkiesi.
O.
Julijona perskaitė laišką du kartus. Antrąjį sykį skaitė lėčiau — ne dėl turinio, o įsižiūrėdama į pačią rašančiosios ranką: pradžioje raidės rikiavosi tvirtos, o prie paskutinių eilučių ėmė virpėti.
Pakilusi pravėrė spintą. Kampe gulėjo trys švarutėliai marškiniai, sulankstyti taip kruopščiai, tarsi ant drobės niekas nebūtų nė kvėptelėjęs.
Naktį vyras užėjo, kaip reikalavo paprotys.
Elgėsi netikėtai švelniai, ir tai ją nustebino, nors stebinti neturėjo: ligi tol manė tokį atidumą pasitaikant tik tiems, kurie dar nemoka kitaip. Prisėdęs ant lovos krašto ir nesiartindamas prie jos, kunigaikštis prabilo:
— Aš senas, vaikų nebebus. Pati supranti.
— Suprantu.
— Aš ne dėl to… — vyras nutilo. — Tiesiog norėjau pasakyti iš anksto, kol nepradėjote laukti.
— Nepirkau vaiko, kunigaikšti, — atsakė žmona. — Pirkau vietą prie stalo, kur priimami sprendimai, ir mano giminė nupirko ją pigiau, nei tikėjosi.
Valdovas nusijuokė visai ne taip, kaip tikėjosi — ne mandagiai, o išsigandęs, ir įdėmiai nužvelgė naująją žmoną:
— Ona rašė, kad skaitote.
— Ir skaičiuoju.
— Skaičiuoti nevertėtų, — lėtai tarė kunigaikštis. — Aš iki šiol girdžiu skaičius ten, kur nereikia.
Ką tai reiškia, kunigaikštienė nepaklausė.
Atsigulęs atokiau, sutuoktinis pasuko galvą į dešinę, kad girdėtų, jei žmona prabiltų. Julijona tylėjo, o vyras netrukus užmigo giliu seniai tinkamo patalo nemačiusio žmogaus miegu. Prieš pat sumigdamas, jau pusiau užmerktomis akimis, nuleido ranką nuo lovos ir priglaudė delną prie akmeninių grindų ties kojūgaliu, kur sklido šiluma, — šitaip tėvas patikrina, ar lopšyje dar kvėpuoja vaikas.
Julijona kantriai palaukė, kol vyro alsavimas taps tolygus.
Tuomet tyliai nuslydo nuo patalo ir priklaupė toje vietoje, kur ką tik gulėjo jo delnas. Plokštė buvo vos juntamai drungna — ne nuo saulės ir ne nuo židinio: iš po grindų per storą mūrą sunkėsi giluminis karštis. Priglaudė ausį prie akmens.
Iš pradžių po delnu tvyrojo vien akmens tyla. Paskui iš gilumos pasigirdo tolimas sausų šakelių spragsėjimas ir ramus, mandagus, neskubantis balsas, lyg už sienos savus namų kampus skaičiuotų kaimynas:
Julijona. Trisdešimt.
Kunigaikštienė sustingo.
Vytautas, tuo pačiu lygiu tonu tęsė balsas. Dvylika.
Neatsitraukė iš karto. Klūpėdama ant keistai šilto akmens klausėsi, kaip balsas, ramiai atlikdamas savo darbą, dalykiškai rikiuoja toliau: sidabrą, audeklus, kiaules, pilies įgulos vyrus, kiekvienam priskirdamas tikslų skaičių. Tą akimirką suprato: čia skaičiuojami ne daiktai, o kiekvienam likęs laikas.
Lėtai pakilusi pažvelgė į patalą: sutuoktinis miegojo ant šono, atgręžęs dešinę ausį, ir išblyškęs, liesas veidas be karo rūpesčių atrodė lygiai toks pat įsitempęs kaip prie altoriaus — net per miegus besiklausantis.
Dvylika.
Tikrosios prasmės dar nesuvokė. Prisiminė tik koridoriuje sutiktą senąjį karaimą Eliją, kuris vakare praeinančius jaunavedžius palydėjo ne sargybinio, o kantraus laukiančiojo žvilgsniu.
Rytą kunigaikštienė pakilo pirma.
Vytautas dar miegojo. Užsimetusi skarą ant pečių, Julijona išėjo į koridorių ir nusekė naktinių žingsnių pėdsakais. Rytinio bokšto papėdėje, ant viršutinės žemyn vedančių siaurų laiptų pakopos, sulenktomis kojomis po avikailiu miegojo jaunas vyras; po prasegta apykakle ant gerklės bolavo siaura, šviesi seno rando juostelė.
Sargas pramerkė akis, tarsi išgirdęs žingsnius jau iš tolo.
— Kunigaikštiene, — nesutrikęs pakilo nuo laiptų ir pagarbiai nusilenkė.
— Ar pažįsti mane?
— Ne, bet žinau, kokia moteris pirmiausia ateina prie šių durų. — Pilkos, įdėmios sargo akys nenukrypo į šalį. — Pasitiksiu jus, kai paklausite. Tik ne šiandien.
— Aš dar nieko nepaklausiau.
— Žinau.
Kunigaikštienė įdėmiai nužvelgė sargą, paskui žemyn į tamsą bei šilumą vedančias pakopas, ir kojos pačios panoro žengti pirmąjį žingsnį. Tačiau nežengė — atmintyje iškilo smulkus, tvirtas, pabaigoje virpantis Onos laiško raštas: Tik pasakau, ką padariau ir kiek tai atsiėjo.
— Ne šiandien, — tarė sargui. — Bet ne todėl, kad ji prašė.
Grįžtant koridoriumi, priešais pasirodęs Elijas nusilenkė žemiau nei pridera.
Miegamajame lovą jau siekė ryto saulė; atsikėlęs ir vieną koją apsiavęs valdovas pasitiko žmoną pavargusia, pagarbia šypsena. Žmona prisėdo iš dešinės ir pasiteiravo, ar gerai pailsėjo.
— Taip, — kiek nustebęs atsakė kunigaikštis. — Pirmąsyk po daugelio metų.
Išėmusi iš spintos švarius baltus marškinius, tylomis paklojo juos vyrui ant kelių. Nieko nepaklausė, tačiau žinojo, kad klausimas jau gyvena jos burnoje — lyg pasiruošęs žodis, kantriai laukiantis savo valandos.