2 Horodlės Herbai
1413 m. spalio 2 d., Horodlė prie Bugo
Rimgaudas Narvydaitis nusiprausė veidą žvarbiu Bugo vandeniu ir pagalvojo, kad kitąsyk prie šių krantų stovės jau svetimu vardu. Mintis pasirodė ir juokinga, ir šleikšti — lyg rytinis pagirių svaigulys po pirmosios vakarykštės taurės.
Trečią parą pliaupė lietus. Pievoje prie Horodlės pilies bolavo šimtai palapinių, visos vienodai prasmirdusios šlapia vilna, dūmais ir arklidžių šiaudais. Lietuviai įsikūrė upės pakrantėje, lenkai — pilies papėdėje, o per vidurį driekėsi sausesnė juosta, kur abiejų pusių bajorai sueidavo pasišnekėti it dvi giminės per šermenis, dar nežinančios, kaip pasidalys palikimą. Ore tvyrojo keptų žąsų kvapas, ratus suko varnos, o pilies bokšte tilindžiavo tokiai dienai per menkas varpelis.
Rimgaudui ėjo keturiasdešimt antri. Prieš dvidešimt šešerius metus Vilniuje drauge su tūkstančiais kitų brido į Nerį, gavo baltus vilnonius marškinius bei Jokūbo vardą, kurio nė sykio nepavartojo; tėvas tąkart pasakė, kad nuo kryžiaus senieji dievai nesumažėja — tik nutyla. Tėvo ženklas — trys brūkšniai ir kablys — buvo įdegintas žirgo šlaunyje, išraižytas ant diržo sagties ir nutapytas ant atsivežto skydo, kurį giminė nešiojo pusę amžiaus. Dabar senasis skydas stovėjo atremtas į palapinės stulpą, ir Rimgaudas vis nesiryžo išnešti jo į šviesą.
— Palik viduje, — pasigirdo balsas už pečių. — Vis tiek pasakys, kad paseno.
Palapinės angoje, apsisiautęs rusiško kirpimo bojaro apsiaustu, stovėjo jaunesnysis brolis Daumantas. Visą amžių buvo įpratęs matyti vyresnėlį lenkiantis pirmą. Pakrikštytas Smolensko cerkvėje pagal motinos tikėjimą, ligi šiol dėl to nė nesuko galvos, kol viena tikyba staiga netapo luomo privilegija ir pirmenybės teise.
Šnekėjosi rusėniškai, motinos kalba — ja visada kalbėdavosi apie tai, kam tėvas nepaliko žodžių.
— Nesidžiaugiu, — prisipažino Rimgaudas.
— Nekalbėk šitaip, pasidžiauk. Gausi žirgą.
— Žirgą ir šūkį. — Rimgaudas pakėlė akis. — Ir antspaudą, kuriuo pasirašysiu, kad niekada nebegalėsiu laiduoti už tave.
Daumantas nešyptelėjo.
— Užėjau visai ne dėl to. Atėjau pasakyti, kad manęs į pilį šiandien nepakvietė — pirmąsyk per visą gyvenimą. Dvidešimt metų ištikimai tarnauju didžiajam kunigaikščiui, o šįryt prie vartų mandagiai, be jokio šiurkštumo paaiškino, kad ten ne mano vieta ir kad šis susirinkimas skirtas ne man.
Iškilmės vyko bažnyčioje ir šventoriaus aikštėje šalia jos, mat nė vienoje vietoje skyrium šitiek suvažiavusių žmonių nebūtų tilpę. Rimgaudas atsistojo į gretą su kitais keturiasdešimt šešiais lietuvių bajorais. Pirmiausia visus suskaičiavo, ir tai išsyk sukėlė apmaudą. Atėjęs jaunas, kokių dvidešimt ketverių metų raštininkas kiek per ilga nosimi ir iki pirmojo sąnario juodais nuo rašalo pirštais žingsniavo palei eilę su vaško lentele. Baksnojo stiliumi į orą, lyg skaičiuotų avis prie diendaržio vartų. Surašinėjo du kartus: pirma į ant pulto gulintį oficialų pergamentą, paskui į delnu pridengtą vaško lentelę. Priėjęs prie Rimgaudo, pakėlė akis ir atstatė stilių.
— Vardas.
— Rimgaudas Narvydaitis. Krikštytas…
— Krikšto vardo neklausiu, — pertraukė raštininkas. — Sąrašuose jau įrašytas. Valdos?
— Dvi pilaitės prie Ašmenos ir keturi kaimai.
— Kiemų?
— Apie šešiasdešimt.
Skaičių raštininkas įrėžė į vaško lentelę, o ne į pergamentą. Darbas buvo nudirbtas, todėl pakėlęs galvą išmokta, mandagia kanceliarijos šypsena be jokios pašaipos pridūrė:
— Puiku. Nuo šiandien esate mūsų brolis, tad prašau atminti: brolis negali tarnauti dviem valdovams.
— Kas jūs toks? — paklausė Rimgaudas.
— Zbignevas iš Olesnicos, karaliaus raštininkas. — Jaunuolis linktelėjo ir žengė prie kito.
Aikštėje Rimgaudo laukė lenkų didikas — pagal akto sąrašą paskirtas ponas Petras iš Obiechovo, sunkus, plačiapetis vyras su sidabro grandine ant krūtinės, kedro skrynia dar dvelkiančiu kailiniu apsiaustu ir daugelį mūšių regėjusiu kalaviju prie šono. Į pavėsinės stulpą atremtas jo skydas raudoname lauke švietė trimis į dangų atgręžtais sidabriniais trimitais, tarsi pasirengusiais skelbti žinią.
Petras iš Obiechovo ištiesė dešinę, ir Rimgaudas ją paspaudė.
— Priimu tave, — prabilo lenkas, vertėjui greta pusbalsiu verčiant žodžius, — į savo giminę, herbą ir kovos šūkį. Nuo šios dienos mano ginklas yra tavo ginklas, mano garbė — tavo garbė, o mano priešai, Dievui leidus, bus ir tavo priešai.
— Priimu, — atsakė Rimgaudas.
— Šūkis.
Lenkas ištarė lenkišką žodį, kurį Rimgaudas pakartojo nesuprasdamas prasmės. Svetimi skiemenys burnoje gulė sunkiai it pirmąsyk ant pečių užsimesti svetimi kailiniai. Aplinkui stovintys vyrai juokėsi ir kumščiavosi alkūnėmis. Kažkuris lietuvis garsiai sušuko: „Dabar aš esu Leliva!“ Visi sukvatojo dar smarkiau, mat naujasis vardas nuskambėjo visai kaip medžioklinio skaliko pravardė.
Rimgaudui įteikė naują skydą. Lenta dar aštriai dvokė sėmenų aliejumi bei dailidės klijais, o raudoname lauke švietė trys sidabriniai trimitai. Dažai dar nebuvo išdžiūvę, ir priglaudęs pirštą bajoras pajuto lipnų pėdsaką.
Nuo šventovės stogo lašėjo lietus. Telkšančioje balutėje ant akmeninio grindinio Rimgaudas išvydo savo paties atspindį su svetimu skydu rankoje — žmogų, padėjusį antspaudą po neskaityta sutartimi.
Baimės nejautė — baimė būtų pažįstama; jautė tik karčią nuoskaudą, kokią pajunta vaikas supratęs, kad ant rankų jį laikantis tėvas tuo pat metu derasi su pirkliu.
Prie pat šventovės durų paskelbė naujuosius vaivadas. Vilniaus vaivada tapo aukštas, plačiapetis Albertas Manvydas, balne sėdintis taip išdidžiai, tarsi pats žirgas jam lenktųsi; Trakų vaivadą Rimgaudas pažinojo tik iš vardo. Abu buvo katalikai, abu turės sėdėti greta karaliaus bei didžiojo kunigaikščio, nes, kaip ilgu ir ramiu balsu išaiškino aktą skaitantis dvasininkas, būdami „tikėjimo vienybės“ laiduotojai, „šiose aukštose pareigose tarnaus vien katalikų tikėjimo bajorai“.
Rimgaudas dirstelėjo į aikštės pakraštį, kur kailiais ir auksu pasidabinę stovėjo rytinių žemių kunigaikščių vyrai iš Smolensko, Vitebsko, Lucko, Kijevo, Pinsko. Stovėjo ramiai, delnus pasidėję ant diržų, o žilas, sidabrabarzdis Ostrogiškis žvelgė ne į naujuosius vaivadas, bet į apniukusį dangų, tarsi laukdamas, ar liausis lietus.
Niekas nepratarė nė žodžio — niekas neištarė net to, ką galėjo pasakyti. Iškilmės atrodė gražios ir tvarkingos it dėkle paslėptas aštrus kalavijas.
Didysis kunigaikštis pasirodė paskutinis.
Daugelį metų Rimgaudas regėdavo valdovą tik iš tolo — prie pilies vartų, už vaišių stalo ar balne, kur visada atrodydavo aukštesnis nei iš tiesų. Dabar Vytautas įžengė į bažnyčios prieangį patvirtinti akto, ir iš arti pasimatė žilas, sukumpęs senis, sunkiai dėliojantis kojas ir sugniaužęs delnus vieną kitame, kad nevirpėtų pirštai. Raštininkui skaitant lotynišką tekstą, kunigaikštis nesiklausė žodžių. Stovėjo nulenkta ir į dešinę pakreipta galva, tarsi įsiklausydamas į gilaus šulinio vandenį, kurio dugno neįmanoma įžiūrėti.
Padavus spaudą, Vytautas pirštu ne iškart apčiuopė šiltą vašką, o prieš spausdamas dar sykį atgręžė dešinę ausį į skaitovą:
— Dar kartą perskaityk tarybos vyrų vardus.
Raštininkas pakartojo katalikams skirtų pareigybių eilutę. Rimgaudas akimis paieškojo Daumanto minios pakraštyje; Vytautas išklausė iki galo, tebelaikydamas iškeltą spaudą, ir tik tuomet įspaudė žiedą į vašką.
Svetimo ženklo Vytautas neprašė. Į jokį lenkų klaną neįsirašė, nes pats sau buvo pradžia, ir ant jo apsiausto įprastai švietė vien šarvuotas vyras iškeltu kalaviju — Vytis. Sidabrinis kirtėjas nejudėjo. Tuo tarpu kitoje šventovės pusėje prie altoriaus stovintis karalius Jogaila neramiai dirsčiojo tai į ženklą ant pusbrolio peties, tai į trimitus Rimgaudo skyde, tarsi laikytų delną ant svetimo šuns ir nežinotų, ar šis įkąs.
Galop vieną po kitos perskaitė visas keturiasdešimt septynias giminių pavardes. Jos sugulė ore it prekių sąrašas ant pirklio stalo: Kęsgaila, Goštautas, Astikas, Manvydas, Daugirdas, Jaunius, Narvydas. Šios senosios lietuvių šeimos dar niekada nebuvo suskaičiuotos drauge, ir šiandien pirmąsyk nuskambėjo kaip vienas bendras luomas.
Prie pulto palinkusiam raštininkui Zbignevui už nugaros ant lango stiklo Rimgaudas pastebėjo šerkšną — ne rudeninį, o seną, sausą žiemišką ledą, koks aptraukia stiklą užgesus židiniui. Prie altoriaus stovintis kunigas pūtė į sugrubusius pirštus. Raštininko rašalinę irgi aptraukė plona ledo plėvelė, tad jaunuolis šildė indą abiem delnais lyg karšto vyno taurę.
Vakare lietus nesiliovė. Pakrantėje liepsnojo laužai, ir ligi tol atsargiai vienas į kitą žvairavę lenkai su lietuviais dabar pernelyg triukšmingai dalijosi alumi. Rimgaudas sėdėjo prie ugnies su saviškiais, o aplink laužą ratu ant šlapios žolės gulėjo naujieji skydai.
Gęstant žarijoms, iš tamsos priėjo Daumantas ir paklausė:
— Na, kaip jautiesi?
— Lyg svetimus kailinius užsimovęs.
— Bet šiltus.
— Šiltus.
Jaunesnysis brolis prisėdo greta, ir abu kurį laiką tylomis žiūrėjo į žarijas.
— Aš nepykstu, — prabilo Daumantas. — Suprantu, kad nuo šiandien lenkai jus gins, ir Vytautas žinojo, ką daro. Tik… — jis ištiesė ranką naujųjų skydų link ir vėl nuleido. — Trakų vaivada bus tavo kaimynas, Vilniaus vaivada — tavo bičiulis. Kijevo, Smolensko ir Pinsko bajorai išsaugos tėvonijas, niekas jų neatims, tačiau ten, kur sprendžiami reikalai, mūsų nebebus. Čia ne nuoskauda — paprasta sąskaita.
— Kalbi visai kaip tas karaliaus raštininkas.
— Girdėjau jį aikštėje. — Daumantas nužvelgė brolio trimitus. — Šiandien tavo ir mano vaikus supilstė į du skirtingus ąsočius, nors tvirtina, kad abu pilni to paties gėrimo. Atmink šią dieną, broli, kai mudviejų sūnūs kada nors stos vienas priešais kitą: neapykantos tarp jų nebus — tik skirtingi ąsočiai.
— Iš kur trauki tokias pranašystes?
— Iš niekur. Praeis dvidešimt, gal trisdešimt metų. — Daumantas pakilo. — Jei kas kada paklaus, paliudysiu, kad mačiau pačias gražiausias iškilmes, per kurias niekas nė puse lūpų neužsiminė apie karą.
Broliui nužingsniavus į tamsą, Rimgaudas liko sėdėti vienas. Už laukų, anapus upės, toli ir kantriai staugė vilkai — vienas po kito, tokie seni ir nenutildomi, kad pasidingojo, jog šaukia ne vienas kitą, o jį patį. Pakėlęs naująjį skydą, nužvelgė sidabrinius trimitus: dažai pagaliau buvo išdžiūvę, ir perbraukus per raudoną lauką pirštas liko švarus.
Tuomet grįžo į palapinę ir išsinešė senąjį skydą — tą patį, kurio ryte nedrįso paliesti. Prie laužo šviesos ant lentos vis dar ryškėjo anglimi brėžtas tėvo ženklas: trys brūkšniai ir kablys, kokiu vaikai kadaise žymėdavo savo namų slenkstį, kad nepasimestų. Pastatęs skydą po šakotu medžiu, kur nepasieks lietus, Rimgaudas rūpestingai apdengė jį drobe it miegantį vaiką.