17 Juokdarys Keičia Šeimininką

1428 m. ruduo, Trakai – gruodis, Buda

Keturiasdešimta pakopa buvo paskutinė, kurią Henė galėjo pasiekti.

Rūsio laiptuose žiojėjo daugiau pakopų, nei buvo iškirsta mūre, mat akmuo čia augo it kaulas, o iš apačios sklindanti šviesa skyrėsi nuo bet kokio kito žiburio — ne ryškesnė, bet tikresnė. Ten, kur atšvaitas lietė sieną, Henės šešėlis nebesilaikė ir tirpo it šlampantys auliniai. Už posūkio apačioje ruseno nedidelė gelsva liepsnelė, kurios juokdarys nė sykio nebuvo regėjęs savo akimis, tik žinojo dydį ir per visus dešimtmečius iš jos girdėjo vienintelį žodį: kol.

Baimės ugnis nekėlė — kelią pastojo pats žodis, o priesaiką apeiti įmanoma tik su viena sąlyga: ateiti ne pirkėju, o pačios dovanos nešėju. Šia taisykle Henė visada pasikliovė labiau nei jėga: kiekvienas sandėris yra durys, kurias atrakina tik tinkamas raktas.

Ant viršutinės pakopos, susisupęs į avikailį, nemigdamas gulėjo Žiežirba. Henė atpažino budrumą iš alsavimo: miegantieji kvėpuoja į save, o sargas alsavo į tamsą it slenkstį saugantis šuo. Vilkatas nepakilo — seniai žinojo, kad savą šešėlį vedžiojančiam svečiui neverta rodyti nei nugaros, nei veido.

— Niekada neįėjai vidun, — pratarė Žiežirba.

— Neįleidžia.

— Ugnis?

— Žodis. — Pakopa žemiau stovintis Henė žvelgė į sargą iš apačios. — Aš išeinu, vilkate. Tiksliau, keičiu tarnybą.

— Ar valdovas žino?

— Vytautas visada viską žino — pati nuobodžiausia jo savybė.

Beveik keturiasdešimtmetis Žiežirba ilgai tylėjo. Henė prisiminė, koks šis buvo penkiolikos: išbadėjęs, įsikibęs į savo paties pamirštą vardą. Dabar priešais sėdėjo tvirtas vyras, vienu rankos judesiu be klaidos pakeliantis pelenų ąsotį, o tai, ką saugojo savo viduje, buvo tokia pat neregima kaitra kaip ir rūsio židinys.

— Kai sugrįši, — tarė Žiežirba, — čia nesėsk. Čia mano vieta.

— Ateisiu pro duris, — pažadėjo Henė. — O tuomet bus nesvarbu, kas kur sėdi.

Juokdarys užkopė viršun ir praėjo pro vilkatą nė sykio neatsigręžęs.

Vytautas nemiegojo. Artėjant prie aštuoniasdešimties tai buvo įprasta: patalas virsta vieta, kurioje žmogus pradeda skaičiuoti, o prie židinio dar įmanoma pasėdėti ir to nedaryti. Kunigaikštis sėdėjo pilies menės kampe prie ugnies, kailiais apsigobęs pečius, dešinę ausį atgręžęs į duris. Greta ant suolo, pakaušiu atsišliejęs į sieną ir pravėręs burną, miegojo Danila. Pilkos Vytauto akys žvelgė į liepsną ir jos nematė, tik dar prisiminė, kas yra spalva.

Henė įsitaisė ant grindų sukryžiavęs kojas, kaip sėdėdavo daugelį dešimtmečių daugybėje menių.

— Užėjai atsisveikinti, — tarė Vytautas.

— Nesakyk, kad niekada anksčiau nesu to daręs.

— Darei — prieš Ostrówą, po Vorsklos, kaskart manydamas, jog išeini visam laikui. — Vytautas kiek pasuko galvą, kad dešinioji ausis geriau pagautų balsą. — Šįsyk iš tiesų?

— Šįsyk iš tiesų.

Iš rankovės ištraukti du juodi akmenėliai klusniai įriedėjo Henei į saują.

— Pas Zigmantą, — pasakė kunigaikštis.

— Taip.

— Žinojau nuo praėjusios žiemos — nuo tada, kai jo pasiuntiniai pasiteiravo, ar tu vis dar mano. — Vytautas nusišypsojo, ir Henė pastebėjo, kad šis šypsnis nebuvo piktesnis už ankstesnius, tik trumpesnis. — Kam pasakai? Galėjai tiesiog pradingti.

— Pats mane išmokei pasisakyti prieš išeinant.

— Ką jam parduosi?

— Tai, ko pats geidžia. Visi trokšta to paties, Vytautai: kad kas nors garsiai ištartų mintį, kurios patys nedrįsta ištarti. — Henė pirštais pasuko akmenuką. — Zigmantas nori išskirti Lenkiją su Lietuva — ne iš pagiežos, o todėl, kad dvi suaugusios valstybės jam per didelė kaimynė. Reikia pleišto, o aš žinau, kur jį įkalti.

— Karūną.

Židinyje spragtelėjo pliauska; Vytautas įprastu judesiu ištiesė liesas, pilkas plaštakas prie liepsnos — ne pasišildyti, o įsitikinti, kad ugnis tebedega.

— O ką pasiimsi pats? — paklausė.

— Aš neimu — tik įrašau. — Akmenukai sukosi delne. — Žmonės pamiršta šį skirtumą, kai gražiai pasirodau.

— O mano sąskaita?

— Tavoji bus vėliau.

— Žinau.

Henė pakėlė akis: nebeprisiminė, kada paskutinį sykį teko nustebti, ir tas netikėtumas tvokstelėjo aitriu, plonu svilėsio kvapu.

— Žinai?

— Žinau, kad pareikalausi ne už karūną, — ramiai paaiškino Vytautas. — Karūna tau nerūpi. Sukiojaisi šalia todėl, kad turiu vieną daiktą, kurio negali nupirkti. Dar nežinau, kokiais žodžiais paprašysi, bet žinau, kad ateisi.

Henė nieko neatsakė. Kurį laiką tylomis žiūrėjo į savo delnus, kuriuose du juodi akmenys sukosi ir sukosi, nebeturėdami kur nukristi. Pirmąsyk per pusę amžiaus pajuto norą ištarti žodį ne dėl to, kad tai būtų naudinga.

— Penkiasdešimt metų, — pratarė juokdarys. — Kiek sykių nusijuokei iš mano pokštų?

— Du.

— Du. — Henė linktelėjo. — Gerai, kad skaičiuoji.

— Pirmąsyk Kijeve, kai pajuokavai apie šunį ir popą. — Vytautas patylėjo. — Antrąsyk pernai, tik nebepamenu iš ko.

Pakilęs Henė pasilenkė prie senio, tarsi ketindamas pašnibždėti paslaptį, ir ant kelių paguldė ką tik nuo diržo nusegtą geltono žalvario vengrišką varpelį, po daugelio tylos metų plonai suskambėjusį.

— Palik ir grandinę, — paliepė Vytautas.

— Negaliu.

— Kodėl?

— Dar nebaigė darbo. — Prie durų Henė stabtelėjo. — Sugrįšiu vieną vienintelį kartą — nebe šešėliu, o laiptais.

— Pirmąsyk iš anksto pasakai, kaip ateisi.

— Pirmąsyk nenoriu, kad tavo vilkė papjautų mane pasaloje.

Juokdariui išėjus, Vytautas dar ilgai delnu glostė ant kelių paliktą varpelį; miegantis Danila sušnarpštė, o už lango virš ežero aukštai pakilęs mėnulis nušvietė menę, nors aklas valdovas regėjo tik pašviesėjusią miglą.

Prieangio šešėlį Henė pravėrė lyg duris.

Takas neturėjo nei ilgio, nei pločio ir niekada nesibaigė ten pat, kur prasidėjo. Tai buvo beribė, bežvaigždė sapnų erdvė, kuria vaikšto vien mirusieji bei sandėriai ir kurioje tvyro tik tolimas, vos juntamas vandens kvapas. Juokdarys žingsniavo ja tvirtai, kaip tamsoje einama per pažįstamas savų namų grindis. Iš abiejų pusių dantimis rikiavosi praeitis: Salynas, Vorskla, Ostrówas, Krėva. Viskas, ką pardavė, ir tai, už ką dar nebuvo sumokėta; viskas, kas jau įvyko, ir daug kas, kas dar tik žadėjo įvykti.

Kitame gale vėjas padvelkė dūmais, vynuogynais ir plačia upe.

Ant kalvos virš Dunojaus bolavo nauji Budos rūmai baltai tinkuotomis sienomis ir langais pagal Italijos madą, o iš menių sklido pernelyg daug žvakių šviesos — šitaip plieskia namai, kuriuose šeimininkas bijo likti tamsoje. Vartų sargybinių akys tą akimirką žvelgė į šalį, o peržengęs kiemą Henė liovėsi buvęs nematomas, ir pamažu, kaip sugrįžta atmintis, visi dvariškiai jį pažino. Karaliaus juokdarys. Argi ne tas pats, kuris čia sukiojasi jau seniai? Žinoma. Visi tai prisimena.

Puota jau ėjo pilnu smagumu. Stalo gale ant aukšto krėslo sėdėjo Zigmantas Liuksemburgietis — aukštas, auksaplaukis, kasdien šukuojama ilga barzda, dėl kurios jautėsi gražiausiu krikščionijos valdovu. Turėjo šešiasdešimt metų ir veidą, kokiu apgautum patį Dievą: atvirą, geraširdišką, tobulai teisingą. Greta sėdėjo karalienė Barbora Cilietė švelniomis ir vėsiomis akimis, visada tiksliai žinanti, kiek išleista. Aplink stalą rikiavosi Drakono ordino riteriai sidabriniais ženklais, keli vengrų didikai, godžiai it gerdamas valgantis Venecijos pirklys ir du lenkų bajorai, pakviesti įsitikinti, kaip malonu vadintis Zigmanto draugu.

Šią vasarą prie Dunojaus priverstas bėgti nuo turkų, karalius dabar iškalbingai dėstė kryžiaus žygio sumanymą:

— Kryžiaus žygis yra ne vien kova — tai santarvė: tereikia sulygti, kam visi sutinka tarnauti. — Plačia šypsena Zigmantas apžvelgė svečius. — Pažiūrėsime, kas iš tiesų valdo Europą.

Po stalu kažkas tyliai šnabždėjo. Henė puikiai žinojo kas: Zigmantas vėl skendėjo skolose, o galutinė suma buvo tokia didelė, kad net keliones bei skolininkus mėgstantis Aukso Rijūnas stengėsi neištarti jos garsiai. Tik maloniai ir tvarkingai ošė it šilkas, o staltiesė po karaliaus rankomis buvo šilta.

Henė išniro menės viduryje, niekam nepastebėjus iš kur.

Strikinėjo palei stalą ir mojavo varpeliais, o šie skambėjo taip, kaip skamba vengriški varpeliai: mielai, apmokėtai, kad išgirdęs iš karto pamirštum. Žongliravo dviem juodais akmenimis, ir šie lėtai skriejo virš puotautojų galvų, tarsi pats laikas menėje slinktų vangiau už juos. Atrodė niekuo neišsiskiriantis: dar vienas keistas, įgudęs pokštininkas. Tik visus savo žvilgsniu pasverianti Barbora Cilietė nužvelgė juokdarį ilgiau nei dera.

— Didenybe, — žemai nusilenkė Henė ne pačiam karaliui, o savo būsimam sumanymui, — atnešiau jums dovaną.

— Kokią?

Iš rankovės ištraukė Europoje dar neregėtą kietą, žvilgančią geltoną burbuolę, glaudžiai apsiaustą lapais, po kuriais lygiomis eilėmis spietėsi grūdai.

— Tolimo krašto javai, didenybe — tokius sėja vien dievai.

Zigmantas nusikvatojo — plačiai, skardžiai, užkrečiamu savo vardą užsitarnavusio valdovo juoku:

— Ir ką gi šis daiktas reiškia?

— Klausimą, didenybe, kurio dar niekas nepateikė. — Paguldęs burbuolę tarp venecijiečio taurės ir Barboros peilio, Henė pridūrė: — O štai ir antrasis: ar žinote, didenybe, kuo karalius skiriasi nuo visų kitų mirtingųjų?

— Tuo, kad neturi kam pasiskųsti.

— Tuo, kad gali sukurti kitą karalių.

Menė nuščiuvo. Zigmanto šypsena dingo, o veidas tapo dar atviresnis, sustingęs nuo netikėtos minties. Barbora tyliai padėjo peilį ant staltiesės.

— Kalbėk toliau, juokdary.

— Didenybe, jūs tai jau seniai žinote. — Henė žongliravo toliau; akmenukai kilo tiksliai, tik viršutinis pačiame aukštyje sustojo ore ilgiau nei galėjo. — Lietuvos kunigaikštis valdo žemes nuo Baltijos iki Juodosios jūros. Jam beveik aštuoniasdešimt. Jis neturi sūnaus ir laukia, kol kas nors pasakys, kad yra to vertas. Tuo tarpu lenkų ponai šnabždasi, kad po senio mirties viskas atiteks jiems. Galite pasakyti jam, kad nusipelnė karūnos, — ir pasakysite taip, kad kiekvienas lenkas savo krėsle pašoktų. Nereikia žadėti nieko, ko neturite: pakaks leisti seniui pačiam ištarti taip. Karalių sukuria vienas raštas ir viena skrynia. Visa kita sukurs vėlesni įvykiai.

— Ir kokia man iš to nauda?

— Pasirinkimas, didenybe: lenkams teks rinktis — pyktis su jumis ar su savuoju kunigaikščiu, ir bet kuriuo atveju vienybės nebeliks.

Zigmantas ilgai žiūrėjo į juokdarį, ir ta akimirka neturėjo galo. Kvailas valdovas nebuvo, ir būtent šią savybę Henė visada mėgo kiekviename savo pirkėjuje: jie jautė, kad yra apgaunami, ir vis tiek taip karštai norėjo, kad tai būtų tiesa.

— Divide et arbitra, — pusbalsiu tarė karalius ir nusijuokė. — Ponai, įpilkite jam vyno: šitas juokdarys gudresnis už mano kanclerį, o kanclerio net girdyti nereikia.

Gerokai po vidurnakčio, svečiams išsiskirsčius, naktiniais marškiniais vilkintis Zigmantas stovėjo prie lango virš Dunojaus ir pastebėjo grandinę ant juokdario kaklo.

— Puikus darbas, — pagyrė.

— Ji skirta ne jums, didenybe.

— O kam?

— Tam, kuris dar neatvyko. — Henė pirštu brūkštelėjo per auksines grandis, ir šios suskambo tolimu, vien šuns ausiai girdimu aidu. — Saugo vieno vyro paskutinį atodūsį, bet dar ne visą — dar neišmoko iškvėpti.

Karalius nusijuokė tuo lengvu juoku, kuriuo prisidengiama nenorint žinoti, ar tai pokštas.

Išėjęs į koridorių, Henė sustojo prie lango: žemai sruvo juodas, platus Dunojus, o toli šiaurėje, už daugelio dienų kelio, sėdėjo senis su geltonu varpeliu ant kelių. Delnuose sukosi du akmenys — vienas lengvas, kitas sunkus; tas senis Trakuose dabar kažką prisiminė, nė pats nesuvokdamas ką: ne žmogų ir ne vardą, o tik tą antrąjį, pamirštą juoką, išsprūdusį prieš metus, kai niekas nebesitikėjo išgirsti tiesos.

Du kartus per penkiasdešimt metų. Henė svarstė, ar tai kaina, ar dovana. Paskui, kaip visada, nusprendė, kad jis tik užrašo.