5 Žemaičių Skundas
1416 m. vasaris, Konstancas
Skirmantas Kražietis nuo vaikystės kelionės prie Baltijos nebuvo matęs vandens, slepiančio kitą krantą, todėl, pamatęs Bodeno ežerą, nusiėmė kepurę.
Šešias savaites jie keliavo per svetimas šalis, lydimi lenkų pasiuntinio ir pranciškono Marcino, kuris mokėjo žemaitiškai, nes jo motina buvo iš Raseinių. Jų buvo septyni, visi pakrikštyti prieš dvejus metus, ir visi po kailiniais vilkėjo baltus vilnonius marškinius, nes tai liepė laiškas: teisėjai mėgsta matyti įrodymus. Skirmantui buvo keturiasdešimt dveji. Jis buvo Mingailos žentas, žmogus, kurį išrinko todėl, kad moka ilgai tylėti ir trumpai kalbėti. Prieš išvažiuojant uošvis jam tepasakė: „Pasakyk, kas buvo. Nieko daugiau.“ Antroje rankoje jis laikė duonos plutą, įvyniotą į audeklą, ir įspraudė ją Skirmantui į delną. „Jei rasi, kur padėti.“ Skirmantas nesuprato, kam, ir nepaklausė: uošvis jau seniai kas ketvirtadienį nešė duoną ten, kur nebebuvo kam jos valgyti.
— Čia jūra? — paklausė jauniausias, Gedvydas, kuriam dar nebuvo dvidešimties.
— Ežeras, — pasakė Marcinas.
— Tai kur kitas krantas?
— Ten, kur rūkas.
Gedvydas įsmeigė akis į neperregimą miglą virš bangų. Skirmantas saujoje gniaužė apvalų gintaro karolį, gautą iš motinos prieš pat pirmąjį karo žygį; nuo ilgo nešiojimo sušilęs akmenukas priminė tėvą, ant Palangos kopų laikantį mažas sūnaus pažastis ir liepiantį: įmerk pirštą, čia šventa, — o šalta ir sūri Baltijos banga ant piršto galiuko tąkart prabilo nauja kalba.
Kelyje žemaičiai kailiu patyrė, ką svetur reiškia krikštas. Silezijoje smuklininkė neįsileido po stogu, kol neparodė baltų marškinių, o paskui įtariai čiupinėjo vilnonę drobę lyg apdilusią monetą. Bavarijoje prievaizdas pliaukštelėjo rimbu į purvą Gedvydui prie pat batų ir pasiteiravo, ar šiauriečiai ėda žalią mėsą; vaikinas atšovė, jog ne kasdien, bet Marcinas neišvertė.
Konstancas trenkė pamazgomis ir žmonių spūstimi, didesne nei Skirmantas manė telpant visame pasaulyje. Akmeninis grindinys po batais skardžiai dundėjo, tarsi keliauninkai žengtų ne žeme, o įtempta didžiulio būgno oda. Virš čerpinių stogų be paliovos gaudė bažnyčių varpai. Gatvėmis plaukė švarutėliais, nė karto ant žemės nemėtytais apdarais pasidabinę miestelėnai; vienas raudonai apsirengęs ponas praeidamas net prispaudė prie šnervių sudrėkintą kvapią skepetą.
Prie vienuolyno vartų atvykėlius pasitiko liesas, juodaplaukis Krokuvos magistras Paulius Vladimiras pamėlusiais pirštų galiukais; svečias prabilo lotyniškai, o Marcinas vertė:
— Neprašau, kad man pritartumėte, — tarė magistras pirmąjį vakarą, kai ant stalo pastatė garuojančią sriubą. — Prašau tik papasakoti tai, ką patys patyrėte savo kailiu. Teisėjai bandys įrodyti, kad esate apmulkinti arba patys sukčiaujate. Nesišypsokite ir nešaukite: kol skaitys raštus — ramiai klausykitės, o paklausti atsakykite vienu trumpu sakiniu.
— O jei vienas sakinys netiks? — pasiteiravo Skirmantas.
— Tuomet pasakykite kitą.
Nakvynei žemaičiams skyrė vienuolyno refektoriumą, kur ant akmeninių grindų patiesė šiaudų, o ant sienos kabojo didelė tapyta lenta. Visiems sumigus, Skirmantas dar ilgai žvelgė į prie medžio prikaltą nuogą vyrą dygliuota erškėčių šakele ant kaktos, atrodantį tokį pat išsekusį iki kaulų kaip ir patys keliauninkai.
— Čia Dievo Sūnus, — pašnibždomis paaiškino nemiegantis Marcinas. — Kristus.
— Šitaip jį nužudė?
— Taip.
— O mums niekas šito nepasakojo, — be jokio priekaišto tarė Skirmantas, staiga suvokęs paprastą tiesą, kurią jie atsivežė į šį svetimą miestą: per šimtą metų niekas nė nesiteikė jiems papasakoti.
Žemais skliautais ir šaltomis plytomis dvelkiančioje požemio menėje ant priekinių suolų sėdėjo į suolus įaugę raudoni kardinolai. Už jų juodavo bei baltavo vienuolių mantijų eilės, o kampe prie pergamentų rietuvės tyliai ir tvarkingai, tarsi vieną atsakymą iškalę mokiniai, stovėjo Ordino įgaliotiniai baltais apsiaustais su juodais kryžiais. Skirmantas pakilo pirmas. Kalbėjo žemaitiškai, Marcinas po sakinį vertė į lotynų kalbą, o plonalūpis raštininkas greitai baksnojo plunksna pergamentą it grūdus lesantis žvirblis.
Išdėstė viską, ką žinojo:
Kad Žemaitijoje jokio krikšto nebuvo tol, kol prieš dvejus metus neatvyko Vytautas su Jogaila; kad joks kryžiuočių ar svetimas kunigas jų tėvams neskelbė Kristaus žodžio; kad Ordinas atjodavo ne su malda, o su kovos žirgais, prieš Žalgirį sudegino Eglaičių kaimą drauge su gyventojais trobose, o paties Skirmanto vienuolikmetis sūnus penkerius metus išbuvo Klaipėdos pilyje įkaitu ir grįžo namo išmokęs kelis lotyniškus žodžius, kurių prasmės niekas nesiteikė paaiškinti.
— Vadinasi, tvirtinate, — pasigirdo balsas iš kampo, — kad pagonybė jūsų krašte gyvavo iki 1413 metų?
— Taip.
— Ir kad Ordino teiktas krikštas neturėjo galios?
— Neturėjo žodžių, — atsakė Skirmantas. — Vanduo be žodžių tėra šlapi plaukai.
Salėje kažkas prunkštelėjo ir tuojau pat susikosėjo. Vyras kampe pakilo iš vietos.
Tamsiaplaukis vokietis prabilo sklandžia, daugelį dienų šiam rytui gludinta kalba. Pykčio nerodė — pirma paprašė liudytojo sukalbėti Tėve mūsų, ir Skirmantas be klaidų žemaitiškai išbėrė maldą, kaip Raseinių klebonas išmokė po sekmadienio mišių lenkiant pirštus: duona, skolos, pagunda. Vokietis linktelėjo:
— Ar po krikšto vis dar dengiate stalą mirusiesiems?
Marcinas stabtelėjo ties šiuo klausimu, ir Skirmantas pamatė, kaip pranciškono pirštai kietai suspaudė pergamento kraštą. Pauliaus Vladimiro veidas nė kiek nepasikeitė — daktaras tik pažvelgė į žemaitį, nebyliai primindamas: vienas sakinys.
— Dengiame, — patvirtino Skirmantas. — Per Vėlines padedame dalį duonos ir alaus — lygiai kaip jūs už mirusiuosius deginate žvakes ir giedate. — Jis trumpam patylėjo. — Skirtumas tik tas, kad mūsiškiai sugrįžta pažiūrėti, ar kas dar prisimena.
Po skliautais vėl nuvilnijo slopinamas juokas ir kostelėjimas; Skirmantas atsisėdo. Vokietis neatsakė iš karto — kurį laiką tylomis žiūrėjo į savo užrašus. Paskui pareiškė, kad Ordinas giliai sielojasi dėl tokių šmeižtų, kad liudytojai tarnauja pagonių kunigaikščiui, o paties Lietuvos valdovo giminės papročiai kalba patys už save. Išskleidęs pergamentą ėmė skaityti, Marcinui lygiu, nė sykio nesudrebėjusiu balsu verčiant į žemaičių šnektą, kad visi suprastų tai, ką privalėjo išgirsti:
— Prieš trisdešimt ketverius metus Jogailos parankiniai Breste kaip raganą paskandino Vitoldo motiną Birutę — šitai liudija mūsų kronikininkas Vigandas iš Marburgo, kad Susirinkimas žinotų, kokie žmonės šiandien reikalauja pripažinti jų krikštą.
Skirmantas nė nepajuto, kaip pašoko ant kojų.
Niekada nekalbėdavo be klausimo ir nebuvo iš tų, kurie pertraukinėja vyresniuosius. Tačiau burną staiga užliejo sūri drėgmė, šįsyk kelyje sušalo nebe rankos, o pats liežuvis, ir lūpos prabilo pačios, nieko neklausiamos:
— Netiesa, — nukirto žemaitiškai. — Ji nepaskendo. Nugyveno ilgą amžių ir mirė ramybėje.
Pradėjęs versti Marcinas užsikirto; salė nuščiuvo, o raštininkas, brūkštelėjęs pirmąjį žodį, pakėlė plunksną:
— Pakartokite, — paprašė lotyniškai. Marcinas išvertė. Skirmantas jau nebematė nei požemio skliautų, nei kardinolų: stovėjo menėje, o burnoje jautė gaivią, šaltą Baltijos druską su smulkių bangelių skoniu, kokią ragavo vienintelį kartą vaikystėje, kai tėvas leido pamirkyti pirštą jūroje. Gintaro karolis kapšelyje degino krūtinę it atvira žaizda.
— Ji nugyveno ilgą amžių ir mirė ramybėje, — pakartojo dar kartą svetimu, sau pačiam nepažįstamu balsu. — Ji ten, kur ją paliko jūra.
Raštininkas įtraukė sakinį į protokolą. Vokietis stovėjo su pergamentu rankoje ir ilgai nieko nepasakė — ne todėl, kad nesutiko, o todėl, kad nė vienas paruoštas įrodymas netiko tokiam liudijimui. Apsiblaususiomis akimis kardinolas kažką tyliai pašnibždėjo Pauliui Vladimirui, šis trumpai atsakė, ir iš viso jų pokalbio Skirmantas suprato vienintelį žodį: testis. Liudytojas. Žemaitis atsisėdo.
Plaštakos virpėjo; greta sėdintis Gedvydas tylomis žvelgė į vyresnįjį, tarsi šis ką tik būtų išniręs iš ledinio vandens.
Vakare žemaičiai vėl susėdo ant ežero kranto.
Kiti bendrakeleiviai, kelissyk apklausti ir pakartoję tą patį, ką kalbėdavo namie Raseiniuose, ramūs bei išalkę nuėjo vakarieniauti, o Skirmantas liko sėdėti ant medinio liepto virš tamsėjančio vandens. Greta nekviestas prisėdo Marcinas ir iš rankovės ištraukė sulankstytą lapą.
— Raštininkas davė nuorašą, — tarė pranciškonas. — Noriu, kad žinotumėte, kas įrašyta.
— Žinau, ką sakiau.
— Ne, nežinote.
Skirmantas sukluso.
— Jūs ištarėte: Ji nugyveno ilgą amžių ir mirė ramybėje. Ji ten, kur paliko jūra. — Vienuolis pasidėjo lapą ant kelio. — Antrojo sakinio nepasakėte: aš jį girdėjau savo ausimis, bet protokole įrašytas tik pirmasis.
— Pasakiau abu.
— Žinau. — Marcinas sulankstė pergamentą. — Nesu linkęs į stebuklus, broli: tik išverčiau žodžius, nors nebežinau, ar jie priklausė jums.
Skirmantas ilgai tylėjo; toli ežero viduryje įsižiebė laivo žibintas, ant tamsių bangų nutiesdamas virpantį šviesos taką.
— Motina pasakodavo, — galop prabilo žemaitis, — kad Vytauto gimdytoja prabyla iš jūros ir Palangos moterys ją girdi. Laikiau tai pasaka. — Išėmęs iš kapšelio gintaro karolį, pasuko priešais tolimą švieselę. — O šiandien burna prisipildė sūrymo, nors jūrą regėjau vienintelį kartą vaikystėje.
— Ar bijote?
— Ne. — Patylėjęs atvirai pridūrė: — Tik gėda, kad pasakiau ne tai, ką pats mačiau, o tai, kas buvo tiesa.
Marcinas įdėmiai pažvelgė į pakeleivį:
— Vilniuje pirmosios išpažinties mane klausęs brolis sakydavo, kad čia ne gėda — kartais pro žmogaus lūpas prabyla tas, kam tik paskolini balsą. — Pranciškonas pakilo ir nusibraukė rankoves. — Tik nesu tikras, ar šiandien prabilo Šventoji Dvasia.
Vienuoliui nuėjus, Skirmantas dar pasėdėjo ant liepto; gintaro karolis saujoje vėl atšalo it paprastas sakų gabalėlis: pasakė, ką norėjo, ir atsitraukė.
Tuomet prisiminė marškinių užantyje saugomą kietą, kelionės dūmais ir avikailiu pakvipusią uošvio duonos plutą: atplėšęs gabalėlį, sukramtė iki minkštumo ir padėjo ant liepto krašto virš pat vandens, kaip padedama ant namų slenksčio, o antrąjį trupinį iš saujos paleido žemyn, ir tamsus ežeras tyliai jį priėmė.
— Duoną siunčia Mingaila, — tarė į tamsą. — Prašė pasivaišinti.
— Ar girdi? — prabilo Gedvydas, atėjęs jo ieškoti ir dabar stovintis už nugaros, įbedęs akis ne į Skirmantą, o į vandenį. — Bangos mūša.
— Čia nėra bangų.
— Vis tiek girdėti.
Skirmantas pasuko galvą ir sukluso. Ežeras tyvuliavo ramus ir lygus it išdirbta oda, be menkiausio vėjo dvelksmo. Tačiau giliai po tirštu rūku vandenys sunkiai atsiduso lyg jūra, ir su tuo atodūsiu trumpam atplaukė sūrus druskos kvapas.