16 Opočka ir Porchovas
1426 m. rugpjūčio pradžia, Opočka – 1428 m. liepa, Porchovas
Antrą apgulties dieną nuo Velikajos upės atėjo kvapas.
Vytautas užuodė tvaiką dar prieš prabylant sargybiniams: saldų, sunkų, trenkiantį svilintais lašiniais. Penkiolika metų šešėliu už dešiniojo peties sekiojantis raštininkas Danila kostelėjo ir pranešė:
— Pskoviečiai prašo paliaubų. Nori palaidoti kritusiuosius.
Vytautas sėdėjo palapinės prieangyje ant žemo suolelio, lengvu audeklu užsiklojęs kelius, ir žvelgė į rudą dėmę tolumoje — Opočką. Rąstų sienos, du bokštai, dūmų stulpai. Daugiau akys nebeįžiūrėjo, nors žinojo, kad tarp stovyklos ir tvirtovės plyti vakar dar žaliavusi, o šiandien lavonais nuklota pieva. Apie nuostolius jau atsiskaitė kapitonai, kurių balsai skambėjo lyg šaukiant iš valties: žodžiai ir prasmė pasiekdavo klausą, bet kiekvieną sakinį tekdavo traukti po skiemenį. Du šturmai — šimtas dvidešimt lietuvių ir trys šimtai pskoviečių. Galvoje sukosi pliki skaičiai vietoj gyvų veidų, ir kunigaikštis žinojo, kad tai klaida.
— Ką siūlo?
— Nieko, kunigaikšti. Vien prašo.
— Atveskite popą.
Popas Nikita pasirodė žemo ūgio, juodabarzdis, rusvu apsiaustu ir sidabriniu kryžiumi, kuris ant krūtinės kabojo pernelyg tiesiai — šitaip kabo daiktas, laikomas ne iš tikėjimo, o tam, kad nereikėtų galvoti. Pusantros valandos brido per lauką, ir Vytautas iš tolo girdėjo, kaip dvasininkas artėja: pirma žingsnius, paskui sunkų kelių vyrų nešamų neštuvų dunksėjimą. Priešais kunigaikštį sustojo nenusilenkęs — iš drąsos arba giliausio nuovargio.
— Kunigaikšti, — prabilo popas. — Mūsų kritusieji guli pievoje drauge su jūsiškiais. Duok mums vieną dieną.
— Tiek tau nereikia.
— Nereikia, — sutiko popas. — Tačiau ir jūsų kariai liks nepalaidoti, jei mes nesukasime kapų. Jūsiškiai duobių nekasa.
Vytautas įbedė žvilgsnį į tamsią popo dėmę. Iš po palapinės grindų, iš po pačios velėnos, pasigirdo ramus, kruopštus, maloniai darbu užsiėmęs balsas:
Du šimtai trisdešimt vienas. Du šimtai trisdešimt du. Kiekvienas turi savo skaičių.
— Po vieną grašį, — tarė Vytautas.
— Kunigaikšti?
— Už kiekvieną pagal jūsų apeigas palaidotą kūną — tiek mano vyrų, tiek jūsų. Kiek suskaičiuos mano raštininkas.
Popas Nikita nenuleido akių; staiga sustingusį dvasininko veidą aklas kunigaikštis pajuto iš atšalusio oro.
— Imate pinigus už laidotuves.
— Imu už paliaubas. Vadink kitaip, jei tau lengviau.
Danila nė nekrustelėjo — niekada nesujudėdavo. Popas sunkiai atsiduso, ir tai buvo atodūsis ne dėl sumos, o supratus, kas jį pasitiko.
— Sumokėsime, — ištarė.
Dvasininkui pasišalinus, požemio balsas ramiai tęsė toliau, vis dar su ta pačia bergždžia, įtikinančia meile skaičiams: kiek grašių, kiek rublių, kiek metų nugyveno kiekvienas dabar pievoje gulintis karys. Galiausiai, kaip visada, tuo pačiu lygiu, jokių paaiškinimų nereikalaujančiu tonu pridūrė paskutinę eilutę:
Vytautas. Ketveri.
Kunigaikštis sėdėjo nejudėdamas. Danila pasilenkė arčiau, tarsi išgirdęs kvietimą.
— Kunigaikšti?
— Nieko. Skaičiuok.
Su Skaičiuotoju Vytautas nebesiginčijo jau seniai — tris dešimtmečius klausėsi to šnabždesio Pečersko palatose, po Trakų aruodais, Kauno prieplaukoje ir priprato prie jo lyg prie akmenuko bate. Tačiau šįryt išgirstas skaičius pasirodė kone malonus. Skaičiuoti svetimus buvo lengva; skaičiuoti visus iš eilės, net neregimus, tapo įprasta kaip kvėpuoti — nebereikėjo klausti savęs, ar elgiesi teisingai, kai galutinė suma jau išvesta ir įrašyta.
Pilkoji pasirodė naktį, kai palapinėje nebeliko tarnų.
Užėjo be kvietimo — niekada nesiprašydavo. Pirma padvelkė jos kvapas: šlapia vilna, pelkių viksvos, sena geležis, ir tik paskui suminkštėjo žingsniai. Stovėjo palapinės angoje plačiapetė, kelionės nuvarginta, ant pečių užsimetusi nušiurusį kailį, iš kurio beliko prisiminimas, o iki alkūnių papilkėję delnai sunkiai kabojo prie šonų.
— Ugnis, — pratarė.
— Kur?
— Pievoje. Tavo popai suvertė visus į vieną šlaitą — abi kariaunas bendroje duobėje. Prieš valandą vėlės ėmė kilti.
Vytautas pakilo nuo suolelio. Judėjo sunkiau nei prieš ketverius metus — seni kaulai tarė savo ilgą, nuobodų sakinį, o Pilkoji žvelgė į valdovą tuo pačiu ramiu, amžiaus nepaisančiu prašytojos žvilgsniu.
— Nieko neprašysiu, — pasakė kunigaikštis.
— Jau padarei.
Ištarė be jokio priekaišto, tarsi pranešdama apie lietų.
Per stovyklą žingsniavo įsikibęs į Pilkosios alkūnę, o iš paskos sekęs Danila kažkurioje vietoje sustojo ir atsiliko, supratęs, kad čia ne jo reikalas. Naktis tvyrojo tamsi ir drėgna. Vėsa skverbėsi į plaštakas, o priartėjus prie kapų šaltis sustiprėjo taip, kaip rugpjūčio oras niekaip negalėjo paaiškinti. Ištrypta stovyklos žemė po batais užleido vietą šlapiai, minkštai, vabzdžiais dvelkiančiai klampynei, ir ten, kur geso paskutiniai laužai, subolavo šviesa.
Ketvirtą sykį per šiuos metus Vytautas regėjo ne akimis, ir šviesa pasirodė kitokia nei paprasta liepsna. Ant šlaito, kur pskoviečiai šiandien supylė šviežią kapą, iš žemės it rasa kilo dešimtys mažų melsvų žiburėlių, ir kiekvienas turėjo žmogaus pavidalą: iš kapo išniręs šešėlis sėdėjo ranką pasidėjęs ant kelio, pakreipęs galvą į dūmų bei šilumos pusę. Vieni vilkėjo drobe, kiti — plieniniais marškiniais. Pikti nebuvo — tiesiog sužvarbę kapo šaltyje traukė ten, kur šilta.
Tarp jų judėjo šešėliai — vilkai: žilagalvis Kirmėlė su žarijų puodu rankose ir pūslėmis ant delnų nuo šventintos žemės, kurią privalėjo paliesti, kad pelenai prigytų; tylusis Uosis ir dar keli Vytautui nebeatpažįstami broliai. Stovėjo prie sukrautų malkų rietuvės, kurias vakar raiteliai rinko pskoviečių pirtims, ir kiekvieną pakilusįjį pasitikdavo ta pačia tylia eile: vardas, pelenai, liepsna. Paleidusi kunigaikščio alkūnę, Pilkoji priėjo prie artimiausio šešėlio, priklaupė, kažką sušnibždėjo, ir Vytautas, nors žodžių negirdėjo, matė, kaip mažytis melsvas žmogaus pavidalas kantriai pažvelgė į ją ir ištiesė delną.
Sustojęs stebėjo per pievą pamažu slenkančią ugnį. Kylantys dūmai nešė ne svilėsių tvaiką, o šviežiai atriektos duonos ir sakų kvapą; kunigaikštis žinojo, kad šiąnakt abiejų kariaunų vyrai stovyklose sapnuos namus.
Už pečių pasigirdo balsai — su keliomis žvakėmis artinosi popas Nikita.
— Kas čia darosi? — Dvasininko balsas virpėjo iš pasipiktinimo, ne iš baimės. — Kas leido? Jie atkasa mūsų kapus ir degina krikščionis!
Priėjęs prie pat laužo, atsisukusiam Vytautui popas atrodė tik tamsus siluetas tarp žvakių liepsnelių. Tačiau pažvelgęs į šlaitą, žiburėlius ir ant lygios velėnos sėdinčius melsvus pavidalus, dvasininkas staiga užsikirto — balsas nutrūko išvydus, kas gyvena po bažnyčios grindimis.
— Čia tavo mirusieji, — tarė Vytautas. — Ir maniškiai. Traukė ten, kur šilta — šitaip traukia visi, kurių niekas neišleidžia.
— Mes palaidojome juos su malda.
— Palaidojote. — Vytautas atgręžė dešinę ausį, įsiklausydamas. — Nesakau, kad malda prasta. Tačiau už duobę buvo sumokėta, o už tai, kas prasideda po maldos, — ne.
Popas ilgai tylėjo, virpančioje rankoje laikydamas žvakę. Pilkoji metė saują pelenų, ir dar vienas žiburėlis šlaite pamažu užgeso.
— Ar galiu pasimelsti? — paklausė Nikita.
— Melskis.
Priklaupęs ant šlapios žemės greta vilkės, kuri būtų galėjusi bet kurią akimirką perplėšti jam gerklę ir vis dėlto nejudėjo, popas prabilo lėtais, per nakties tamsą it ramus vanduo sruvenančiais žodžiais. Vytautas nesuprato nė vieno skiemens. Tačiau matė, kaip melsvi pavidalai šlaite nuolankiai palenkia galvas. Baigęs maldą, dvasininkas pakėlė veidą, ir kunigaikštis pirmąsyk išgirdo jį be mantijos — sutrikusį žmogų, pats nežinantį, kodėl dar kalba:
— Jūs prekiaujate mirusiaisiais.
— Taip.
— Ir juos išlaisvinate.
— Taip, — atsakė Vytautas. — Darau ir viena, ir kita. Ir už abu sumokėsiu.
Žodžiai pataikė tiesiai į dešimtuką — Vytautas tai suprato iš to, kad popas nebepratarė nė žodžio.
Laužams išblėsus, kunigaikštis surado Pilkąją prie pelkės.
Sėdėjo ant išlenktos medžio šaknies, pėdas ištiesusi į juodą vandenį, ir atrodė nebe kaip rūsti Vilkų Motina, o kaip per daug ant pečių užsikrovusi moteris. Šalia jos ant samanų guolio tysojo ilgas, kailiu apvyniotas ryšulys, kurį Vytautas pažino iš kvapo. Jaunas vilkas, vakar per šturmą pervertas ietimi, kai bėgo prie sienų ieškoti pelkių takų: dvidešimt dvejų metų Šermukšnis.
— Neši jį namo, — tarė Vytautas.
— Įstatymas sako: vilkas atgula Dykroje, kad ir kur kristų. — Pilkoji nepakėlė akių. — Iki namų šimtai mylių. Penkiolika dienų kelio, o jei įpils lietūs — visos dvidešimt.
— Duosiu vežimą.
— Vežimu nevažiuosime. Su ratais į Dykrą atvykstama tik svečio teisėmis. — Moteris tyliai nusijuokė. — Visai kaip tu, tiesa? Nieko neneši, niekam nelieki skolingas ir žinai, kad priims, bet tik kaip svetimą.
Akivaras suburbuliavo; pajutęs grimztančius aulus, Vytautas žengtelėjo atgal.
— Žingsniuosime pėsti, — tęsė Pilkoji. — Per tavo Pskovą, per Polocką, visais tavo atvertais vieškeliais. Nešime ant pečių, kaip Kęstutis nešdavo savuosius, panardinsime į liūną ir suskaičiuosime, kiek mūsų beliko.
Jai nutilus, Vytautas pagalvojo, kad ši moteris niekada neprašo daugiau, nei priklauso, todėl niekas ir nežino, kiek jai skauda.
Tą akimirką liūnas atsiliepė.
Be garso — Vytautas pajuto judesį pėdomis: giliai po samanų velėna kažkas sukruto lyg per miegus apsiverčiantis vaikas, ir vanduo plūstelėjo prie bato nosies. Pilkoji staiga pakėlė galvą, jos veidas pasikeitė.
— Eglė, — ištarė.
Pavidalas išniro labai blyškus. Vytautas suprato tai ne iš to, ką regėjo akys, o iš paties pelkės švytėjimo menkumo: virš juodo akivaro kabojo tokia silpna šviesa, jog jos beveik nebuvo, tarsi kažkas virš vandens būtų palaikęs tolimą žvakę ir pamiršęs atitraukti. Iš juodumos pakilo netvirta figūra, viena ranka pasirėmusi į pūvančią šaką, ir atpažinti ją galėjai vien iš nepasirengusio žmogaus laikysenos. Žaltys šalia nesiraitė — jo nebebuvo jau devynerius metus, ir toje vietoje, kur gyvatė privalėjo glaustis, moteris nešiojo sunkią neužgijusios žaizdos tuštumą.
— Vytautai, — pasigirdo šnabždesys.
Garsas atėjo per pačią pėdų gelmę. Atvilnijo ne pro ausį — kilo tiesiai iš žemės, nuo samanų, šaknų ir liūno po batais, kaip pavasarį tirpstant ledui kyla gyvybė. Vienintelis balsas pasaulyje, kurį Vytautas vis dar girdėjo be vandens gausmo.
— Aš čia, — atsiliepė kunigaikštis.
— Žinau. — Šmėklai šyptelėjus, Vytautas pajuto, kad net šypsena iš jos atima jėgas. — Šitos pelkės nebe mano. Esu per toli nuo namų, o ten, kur šaknys manęs nebeprisimena, trūksta galios. Tačiau vienas takas dar atsimena.
Eglė pakėlė ranką. Vandens paviršius pasislinko, kaip pasislenka patalas, ir žemai, giliai po juo, nušvito balta, lygi linija: viena šalia kitos nuo kranto į tamsą sudėtos plokštės. Kūlgrinda. Pilkoji pusbalsiu ištarė žodį, kurio Vytautas nesuprato.
— Takas nuves iki pat Dykros, — tarė Eglė. — Ne žemės paviršiumi, o mano gelme. Šiąnakt įveiksite kelią, kuriam pėsčiomis prireiktų dvidešimties parų. Tiek jėgų dar turiu.
— Kiek tai kainuos? — paklausė Vytautas, tik ištaręs supratęs, kad klausia Skaičiuotojo žodžiais.
Eglė nepažvelgė į jo pusę.
— Tau — nieko.
Pavidalas nugrimzdo į vandenį, paviršius susiliejo, ir melsva šviesa pamažu išsisklaidė. Pilkoji atsargiai, kad nesuvirptų kailis, užsikėlė jaunąjį vilką ant pečių ir sustojo ties pirmąja plokšte. Nepratarusi nė žodžio žengė ant akmens, o įkandin su savo nešulio dalimi nusekė Kirmėlė, Uosis bei dar du broliai, ir plokštės po jų pėdomis nenugrimzdo.
Po valandos, kai pelkė ištuštėjo, Vytautas pajuto virš vandens, toje vietoje, kur ką tik stovėjo Eglė, virpantį silpną atodūsį — trumpą nebylų klausimą: kas aš?
Kunigaikštis nežinojo, ką atsakyti.
Ir tuomet už nugaros, dvelkdama šlapia žeme ir geležimi, sugrįžo Pilkoji. Grįžo viena — nešulį pirmajame ruože paliko bendražygių rankose. Priėjusi prie vandens priklaupė, įmerkė iki alkūnės papilkėjusią ranką ir negarsiai, ne jam, ištarė keturis žodžius:
— Eglė. Tu esi Eglė.
Paskui išvardijo ir daugiau: tėvo vardą, niekada nepažintos, bet iš svetimų pasakojimų išmoktos motinos vardą, Šventaragio slėnio vardą ir ugnies vardą, kurią saugojo. Vytautas girdėjo kiekvieną skiemenį. Pelkė šiek tiek sušilo, ir iš gelmės kažkas silpnai, švelniai atsakė lyg po ilgo miego:
— Ačiū, — sušnibždėjo vanduo. — Buvau pamiršusi.
Pilkoji linktelėjo ir dar kurį laiką liko klūpėti ant šlapių samanų, įbedusi akis į savo papilkėjusį delną. Vytautas be žodžių suprato: šiąnakt į tamsą išleidusi tiek vėlių ir balsu ištarusi tiek senų vardų, moteris savo pačios atmintyje vėl prarado vieną brangų veidą, tik nesakė kurį.
— Eik, — paragino kunigaikštis. — Pasivyk savuosius.
— Pasivysiu. — Pilkoji sunkiai pakilo nuo kelių. — Kunigaikšti, tu paėmei grašį už kūną.
— Taip.
— Nepriekaištauju. Tik žinok, kad sąskaitą apmoki ne vienas.
Moteris įbrido į rūką, ir ant povandeninių plokščių iš paskos viena po kitos sužibo dešimtys tylių pilkšvų liepsnelių, traukiančių tuo pačiu taku į šiaurę, namo.
Porchovą Vytautas regėjo tik Danilos akimis.
Tvyrojo 1428-ųjų liepos kaitra; virš išdžiūvusios žemės virpėjo oras, ir Danila pro dulkių debesį aprašinėjo Porchovo bokštus. Nebepakeldamas sąnarių kratymo balne, Vytautas sėdėjo minkštai išklotame kelionės vežime, o ant ištryptos žolės priešais ratus klūpėjo taikos prašantys Naugardo pasiuntiniai. Jų balsai skambėjo lyg šaukiant per plačią upę: pusė žodžių, pusė švilpesio. Danila kartojo žodžius į dešinę ausį, kunigaikštis atsakinėjo po vieną sakinį, jausdamasis taip, tarsi atsakinėtų į kitam žmogui skirtus klausimus.
Priešpiečiais vežimais pagal eilę atgabeno išpirką: statines sidabro ir kailių ritinius. Sėdėdamas vežime, Vytautas klausėsi, kaip skaičiuoja kapitonai, o iš po žemių jiems pritarė Skaičiuotojas. Šįsyk skambėjo visas choras: du balsai, žmogiškas ir nežemiškas, protarpiais sutapdavo.
— Kiek? — paklausė Danilos.
Raštininkas įvardijo didžiulę sumą, tačiau Vytautas, lygiai kaip kadaise Kijeve pirmąsyk išgirdęs likusių savo metų skaičių, nebejautė skaičiaus svorio.
Dveji, švelniai, be skubos, tarsi nenorėdamas suerzinti bičiulio, pratarė balsas po dulkėmis.
Nesupyko — ir būtent šis abejingumas gąsdino baisiausiai. Atsišliejęs į vežimo atlošą, Vytautas klausėsi ne žmonių šurmulio, o savo paties lėto, tvarkingo, su skaičiais sutampančio alsavimo. Mintys nuklydo prie Žiežirbos, budinčio ant viršutinės rūsio pakopos prie ugnies, kuri vis dar degė, ir prie to, kad jau trejus metus į rūsį nulipdavo tik iš pareigos, nebe kaip grįždamas namo. Prisiminė ir vilkus, per šį žygį pėsčiomis nešusius savo mirusiuosius per Polocko liūnus, nes valdovas nebuvo paprašęs jiems kito kelio.
— Danila, — pašaukė.
— Klausau, kunigaikšti.
— Kiek dar liko paimti?
Raštininkas ilgai tylėjo; blyškios šviesos fone Vytautas matė tik tamsią, prie vežimo susigūžusią žmogaus dėmę.
— Daugiau nebėra ko imti, kunigaikšti. Sumokėjo viską, ką turėjo.
Vytautas linktelėjo ir pakėlė ranką, leisdamas pasiuntiniams atsistoti; šie pakilo, lydėdami valdovą sunkiu žvilgsniu, kokiu žiūrima į vyrą, kuris pasiėmė viską, ko norėjo, ir nesidžiaugia. Po aštuonių dienų kariuomenė paliko Porchovą, nes daugiau nebebuvo ko imti. Pirmąsyk per visus savo karus Vytautas paliko miestą, iš kurio dar būtų galėjęs pareikalauti daugiau, ir nusprendė, kad šis žingsnis, gimęs ne iš gerumo, o iš nuovargio, tapo vieninteliu geru tos vasaros darbu.
Balsas po dulkėmis tylėjo. Tą vasarą atrodė, kad jam nebeliko ko pasakyti.