27 Šaknų Motinos Atsisveikinimas
1430 m. spalio 19–20 d. naktis, Galvės ežero krantas ir Trakų sala
Pirmiausia ji pametė vardus, o tik paskui kūną.
Norėjo, kad Pilkoji dar kartą juos ištartų, prieš jai pereinant į salą. Prie ugnies turės prašyti, kad juos neštų; dar turi prisiminti, ką atiduoda.
Pavakarėmis jos pačios likdavo vis mažiau. Dieną vien šnarėdavo tarp pušų kamienų ir po samanomis, kur ilgiausiai laikosi rasa, o praeiviai pagalvodavo apie vėją. Nusileidus saulei, lėtai ir nenoriai rūko gijomis imdavo kilti iš miško paklotės, kol susitelkdavo į moters pavidalą — ploną, drėgną, samanom apaugusiais plaukais, su plona žalia gija ant kaklo, nebelaikančia jokio žalčio. Prie pėdų nebesiglaudė jokia gyva šiluma.
Stovėjo ant Galvės ežero kranto tarp pušų, kurios tą naktį buvo priartėjusios prie vandens arčiau, nei kada nors augo. Pati tai padarė — ne rankomis, o vienu prašymu, ir miškas atsiliepė lyg senolės žodžiui, ištartam pasakos pabaigoje. Pušys stovėjo taip tankiai, kad kai kurių šaknys jau gėrė iš ežero, o paukščiai, kuriems seniai buvo metas skristi į pietus, nejudėdami tupėjo ant šakų.
Ant pakrantės akmenų sėdėjo Pilkoji.
Sėdėjo tvirtai, kaip sėdi sunkią naštą nešantys ir žinantys, kur ją padėti, žmonės. Šalia jos ant žvyro tysojo du drėgni, kantrūs pilkieji vilkai: senas Kirmėlė, kurio barzda pabalo nuo šalčio, ir kitas, baltasnukis, kurio vardo Eglė jau nebeprisiminė. Pilkoji pakėlė akis, ir jos veidas, išvagotas bei tamsus it senas kelio pakraštys, atsivėrė.
— Eglė.
— Taip, — atsiliepė ši. — Aš. Išvardyk man dar kartą.
Pilkoji prabilo lėtai ir pagarbiai, be jokio priekaišto, tarsi kartodama būtiną maldą: Šventaragio slėnis. Vaidilutė. Tavo tėvo vardas Mantas. Tavo motinos vardas Vykintė. Žodžiai rikiavosi ramiai, ir kiekvienas skiemuo krito į klausą gaiviu lašu ant išdžiūvusios velėnos. Pušis, po kuria vaikystėje sėdėdavo, vadinosi Žalioji. Gimtojo kambario kvapas, kur stovėjo lova, dvelkė sakais ir vilna. Motinos delnai. Buvau pamiršusi, toptelėjo mintis. Visa tai turėjau.
— Pakanka, — tarė Eglė.
— Dar ne, — paprieštaravo Pilkoji. — Dar laukia tiltas.
Vilkai pakilo nuo žvyro ir įbrido į ežerą.
Tai buvo kūlgrinda — slaptas vilkų takas per liūną ir ežerą, nutiestas ten, kur žmogaus pėda nesiekia. Kiekvieną rąstą nakties tyloje iš dugno nešė ir rikiavo patys vilkai, ir kiekvienas juodas, dumbliais apžėlęs stuobrys turėjo savo praeitį bei vardą. Eglė stebėjo, kaip nuo kranto iki salos nusidriekia tvirta eilė, o aplink rąstus nutyla bangos. Žmonės, vadinantys užliejamą pelkę paprastu vandeniu, nė nenutuokia, kiek paslapčių po paviršiumi saugo gauja.
— Eik, — paliepė Pilkoji. — Saloje dabar susirinko daugiau svečių, nei mano gauja pajėgtų pakelti. Aš palauksiu čia.
Nežinodama, ar dar sugrįš, nieko neatsakė — tik žengė ant pirmojo šlapio, ledinio rąsto, ir medis išlaikė.
Ežeras plytėjo juodas ir nejudrus it akmuo. Ties blauzdomis, kur siekė vanduo, rūko pavidalas ėmė skeldėti ir šalti, bet eiti sekėsi lengvai — be kūno svorio žingsnis negirdimas. Iš tamsos milžinišku žvėrimi iškilo raudona salos pilies siena, tvoskianti plytomis, dūmais, vašku ir dar kažkuo gaižiu, kas sustabdė ateivę prie pat pirmųjų pakopų: šventintas akmuo.
Mūro dvelksmas užgulė krūtinę lyg delnas ant kraujosruvos.
Pilkoji kadaise perspėjo, kad šventinta pilies siena iš bekūnio ateivio pareikalauja dvigubo mokesčio. Eglė žinojo šią taisyklę ir buvo tam pasirengusi. Prie pravirų pietinių vartelių, kuriuos kažkas paliko neužsklęstus, žemai pasilenkė ir aiškiai ištarė:
— Pušis. Žalioji.
Vardas išsiveržė iš lūpų lengvu garo kamuoliu, ir varteliai prasivėrė plačiau. Kūnas nepasikeitė — tik giliai krūtinėje liko žinojimas, kad tolimoje vaikystės giraitėje vienas medis neteko vardo, tačiau skausmo nebebuvo, nes nebeliko kam skaudėti.
Eglė žengė vidun.
Pilis nebuvo tuščia — vos įžengusi nustebo, kad to nesitikėjo. Koridoriuose knibždėjo praeities pėdsakų.
Šešėliai be garso plaukė priešais ir pro šalį, kaip ateina ir praeina žmonės vaikystės sapne. Aukštas, žilas, sunkiapetis senis šerno kailiu žingsniavo tvirtai, viską žinodamas ir nieko nesakydamas: Kęstutis, valdęs šiuos krantus, kai pilis dar stovėjo kitoje ežero pusėje. Paskui jį praslinko žemesnė moteris, apsisiautusi tamsiu šydu, ir koridoriuje pasklido sūrus, žvarbus Baltijos vėjas. Palanga, dingtelėjo mintis. Birutė. Suprato reginti ne pačią kunigaikštienę, o tik mūre išlikusį atvaizdą, lyg seną dūmų dėmę ant akmens, tačiau keliai vis tiek nejučiomis sulinko.
Nė vienas neatsigręžė. Visi traukė viena kryptimi — link žemyn vedančių laiptų, kur subėga žemės atmintis.
Paskutinis skubėjo dar nepražilęs vyras šlapiu avikailiu, prie krūtinės spausdamas molinį puodą, iš kurio sklido gelsva šiluma, o koridoriaus grindys po jo pėdomis blizgėjo it plytos, kai vanduo siekia kulkšnis. Įtemptame, tamsiame veide degė nemigo išplėstos akys, kurių neįstengė užmerkti. Tokį Vytautą teko regėti retai — nešantį naštą, kurią nešios dar keturiasdešimt metų. Jo kojos žingsniavo per grindis, kurių tąnakt dar nė nebuvo, nes čia težiojėjo pusiau užlietos pamatų duobės. Viešnia stovėjo pačiame jo kelyje ir matė, kaip praeivis žengia kiaurai, nė nepažvelgdamas, lyg pro medį.
Atmintyje iškilo kitoks jo veidas: nurėžtomis kasomis, tarnaitės suknia, Dykros liūne pasirengęs atiduoti viską. Tąkart paėmė iš jo vienintelį daiktą, palikusi visa kita, ir nuo tol po žalia gija ant kaklo nešiojo varinę sagtį, nė neklausdama savęs kodėl.
Nusekė įkandin.
Rūsys tvoskė karščiu.
Kaitra sklido ne nuo liepsnos, o iš pačių grindų ir įkaitusio akmens, kur dešimtmečius saugota gyvybė. Pro praviras duris iš tolo subolavo nedidelė gelsva ugnelė ant juodo rato su balta šerdimi viduryje. Nesiūbavo ir nemainė atspalvių — tiesiog degė pavargusi, bet žinanti, kad laikas dar nesibaigė.
Greta sėdintis sargas pakėlė galvą, ir vagotame veide žilais smilkiniais atpažino berniuką, kadaise ant kelių laikiusį molinę šukę.
— Vaidilute, — prabilo Žiežirba. Prisiminė ją iš pasienio girios, nors anuomet beveik neatitraukė akių nuo savo žibinto, o dabar išvydo, kaip mažai beliko jos veido, tad pakilo ir pagarbiai nusilenkė vyresniajai. — Ar leisite?
— Aš prašau, — atsakė Eglė. — Ar įleisi?
Sargas linktelėjo ir pasitraukė į šalį.
Priėjusi prie aukuro, suklupo. Vaidilutės tarnystė baigėsi prieš keturiasdešimt aštuonerius metus — tą naktį, kai sargybos kapitonas nužvelgė ją lyg prekę ir teko pėsčiomis bėgti iš Vilniaus, — tačiau sprandas vis tiek prisiminė, kaip nuolankiai nulenkti galvą. Čia ruseno namai, kurių neįstengė išsaugoti, bet iš židinio sklido ne priekaištas, o tik kantri senos krosnies šiluma tiems, kurie sugrįžta per vėlai.
— Ugnele motin, — prabilo svetimais, savaime ant liežuvio grįžusiais senos giesmės žodžiais. — Mes tavęs neišsaugojome. Aš neišsaugojau. Bet kiti išlaikė.
Liepsnos liežuvėlis linktelėjo į jos pusę.
Iš po žalios gijos ištraukė mažą, viename krašte užlenktą varinę sagtį, per keturiasdešimt aštuonerius nešiojimo metus nugludintą iki blizgesio, ir paguldė į ugnies atšvaitą ant juodo rato briaunos. Padarė tai be gailesčio — tiesiog nebeturėjo kur jos dėti.
— Pilkoji saugo mano vardus, — tarė ugniai. — Kai čia ateis, grąžink, ką įstengsi. O jei pritrūks laiko, nešk juos pati — Žaliąją, mano motiną. Nešk, kol bus ką nešti.
Šalia stovintis Žiežirba tylomis pasėmė iš ąsočio žiupsnelį pelenų ir subėrė į liepsną.
Ugnis plykstelėjo žaliai, paskui nusidažė geltoniu. Pelenai krito pilki ir sunkūs, dvelkiantys geležimi bei stepių dūmais — Kalvio ir dvylikos prie Vorsklos kritusių brolių atminimas. Liepsna pamažu glaudė ir saugojo vilkų vardus.
Pakilus nuo kelių, varinė sagtis liko gulėti ant rato krašto. Prie slenksčio dar sykį atsigręžė — Žiežirba tebestovėjo sargyboje.
Viršuje miegamojo durys buvo praviros.
Kunigaikštienė snaudė krėsle su kailiniais ant kelių, ant krūtinės nusvirusiu smakru, saujoje tebespausdama šaukštą. Virš patalo pleveno vienintelė žvakė.
Vytautas gulėjo atsimerkęs.
Žvelgė ne į viešnią, o kiaurai ją į koridorių, kur dar sukosi paskutiniai atminties pėdsakai: šernas, sakais kvepianti moteris, jaunuolis su moliniu puodu. Šešėliai praėjo pro duris, ir paskutinis, jaunasis Vytautas, pasuko galvą bei įbedė akis į patalą, tarsi žvelgdamas į ateities veidrodį. Senasis kunigaikštis ilgai atlaikė tą žvilgsnį. Paskui jaunasis nuėjo, ir koridorius liko tuščias.
— Žinau, kas čia, — pratarė Vytautas.
— Žinau, — atsiliepė Eglė. — Čia ne vėlės.
— Atmintis.
— Taip. Gintaras juos iškelia. Nesako, kad gyvi — tik primena, jog buvo.
— Trikdo mažiau, — tarė Vytautas, — nei maniau.
Viešnia įžengė vidun ir prisėdo ant žemo suoliuko prie lovos — prašyti leidimo nebereikėjo. Vytautas stebėjo ją tuo pačiu įdėmiu, ramiu žvilgsniu kaip Dykroje prieš pusę amžiaus, kai pirmąsyk išgirdo savo kainą: be baimės, su rimtu atidumu žmogaus, besimokančio, kas jo laukia.
— Tu be žalčio, — pastebėjo kunigaikštis.
— Taip.
— Jis…
— Prieš trylika metų, kai iškirto paskutinę didžiąją giraitę. Ilgai laikiau jį ant delnų, bet kūnelis buvo šaltas ir nebeįstengiau sušildyti. — Ji nuleido akis. — Nereikia kartoti, kad čia tavo kaltė. Buvo tavo. Ir ne tavo. Kaip ir su visais.
— Aš tau skolingas.
— Nieko man nebeskolingas. — Lėtai papurčius galvą, žalios gijos plaukuose sušlamėjo lyg sausi lapai. — Skolą atsiėmiau Salyne. Turėjau teisę, ir sąskaita uždaryta.
Įsižiūrėjo į raukšlėtą veidą. Priešais gulėjo gilus senis, dar senesnis, nei pats manėsi esąs, tad sena neapykanta krūtinėje nebekilo.
— Atėjau pasakyti dviejų dalykų, — prabilo viešnia. — Šaknų Motina nemirė — tik įmigo po žiemos sniegu. Kai neliks kirvių ir tų, kurie juos kilnojo, vėl pabus. Nereikia jos bijoti. Ir dar…
Ji nutilo, o kantrusis Vytautas laukė.
— Pilkoji papasakojo, ką jai atsakei, — užbaigė Eglė. — Žemė girdėjo. Visa žemė klausosi nuo pat to vakaro.
Kunigaikštis nepratarė nė žodžio, tik pilka, kaulėta plaštaka pakilo nuo antklodės ir suspaudė kapšelį ant krūtinės; tarp pirštų suboluodavo blanki šviesa.
Eglė pakilo nuo suoliuko. Žemiau kelių pavidalas jau sklaidėsi, spaudžiamas šventinto pilies mūro, bet ji nebesipriešino — tik ištiesė ranką ir lengvai it vandens paviršių brūkštelėjusi žuvies uodega palietė ligonio kaktą.
— Miegok, kunigaikšti.
Vytautas užsimerkė.
Paryčiais sugrįžo į ežero krantą. Kūlgrinda jau grimzdo į gelmę: vilkai po vieną traukė rąstus atgal, ir juodas vanduo sruvo į spragas it kraujas į drobę. Pilkoji tebesėdėjo ant to paties akmens ir priėjus nė nekrustelėjo.
— Ar ugnis priėmė? — paklausė Pilkoji.
— Priėmė.
— Ar savo vardą dar atsimeni?
Šmėkla sustojo prie pat vandens. Brėško žvarbus, pilkas rytas; rūko pavidalui ėmus sklaidytis, kai plaštakos tapo permatomos, o plaukuose liko vien žalios samanos, atmintis dar sykį nušvito.
— Eglė, — ištarė.
— Taip.
— Pilkoji, ar nešiosi?
— Nešiosiu.
Linktelėjusi pasuko į šviesiai pilką, tylų pušyną, ir sulig jos žingsniu prie pat vandens stovėjusios pušys lėtai, viena po kitos, lyg atslūgstanti banga, ėmė traukti šaknis iš ežero atgal į krantą. Ryto šviesoje išplaukę tikrinti tinklų Trakų žvejai pakrantėje išvydo išrautų šaknų pėdsakus bei šlapią dugno žvyrą, kokio čia niekada nebuvo; vienas žvejys pažiūrėjo ir persižegnojo, bet visi kiti tylėjo.
Pilkoji nesitraukė iš vietos, kol po vandeniu pradingo paskutinis rąstas, ir tik tuomet ištiesė delną į tuščią pakrantę, tarsi dar kažką prilaikydama.
— Eglė, — pasakė ji tyliai. — Šventaragio. Dykros.
Pušyne ošė vėjas, ir niekas jai neatsakė.