14 Sonkos Sūnūs
1424 m. spalio 31 d. – 1427 m. lapkričio 30 d., Krokuva ir Pšemyslis
Vyskupo žiedas slėgė pirštą sunkiau, nei Zbignevas tikėjosi: rašant tekdavo pasukti akutę į delno vidų, kad briauna nespaustų gretimo krumplio. Krokuvoje ant medinės lentelės buvo palikęs dar vieną svorį — Žalgirio lauke pakeltą monetą, kuri kaskart įkaisdavo, kai vyskupas būdavo tvirtai įsitikinęs savo teisumu; šią keistenybę buvo aprašęs ir paslėpęs užrašuose.
Kūdikis Krokuvoje gimė paskutinę spalio dieną; iš Rusios grįžtantį Jogailą žinia pasivijo kitą rytą per mišias Pšemyslyje.
Po pamaldų klebonijos kambaryje Zbignevas dar sykį išskleidė pergamentą. Ant stalo jau gulėjo paruoštas atsakymas karalienei, apačioje laukė žygūnas; atstumo tarp Pšemyslio ir Krokuvos jokia karaliaus nekantrybė sutrumpinti negalėjo.
Šešiasdešimt dvejų metų Jogaila sėdėjo ant paprasto suolo prie sienos, juodą kepurę pasidėjęs ant kelių, išmokęs kantriai laukti, kai nieko kito nebelieka. Paskui jį vėsoje driekėsi šerkšnas — ant tinko, ant ąžuolinių lentų ir ant kelio užmestos pirštinės.
— Perskaityk dar sykį, — paprašė valdovas.
Zbignevas pasilenkė arčiau: svetimi balsai karalių pasiekdavo prislopinti ir trūkinėjantys, o vyskupo žodžiai skambėjo švariai. Pasiuntinys atgabeno pliką žinią; dabar Zbignevas suteikė jai pavidalą.
— Sūnus, jūsų didenybe. Karalienė sveika, klausia, kokį žodį atsiųsite.
— Ar ji juokiasi?
— Laiške nerašoma.
— Juokiasi, — įbedęs akis į kepurę tarė karalius. — Ji niekada nerėkia.
Vyskupas kantriai tylėjo, seniai perpratęs, kad žmogui gali reikėti tylos, bet ne vienatvės.
— Ar žinai, kodėl pasišaukiau tave?
— Nes mane girdite.
— Nes moki nutylėti tai, ko girdėti nedera.
Durys prasivėrė be sargybinio ir be beldimo: vidun įžengė smulkus, ilgakojis vyras rudais bei raudonais drabužiais ir nebyliais varpeliais prie diržo.
— Hene, — tarė karalius. — Kada atvykai?
— Drauge su žinia, didenybe. Pasirodau, kai prireikia. — Juokdarys įsitaisė ant grindų karaliui prie kojų ir iš rankovės ištraukė du juodus akmenėlius, pamažu kylančius vienas virš kito. — Užsukau pažiūrėti, ar pažadas ištesėtas.
Zbignevas neklausė, apie ką kalbama; juokdarys nužvelgė vyskupą įdėmiu raštininko žvilgsniu, pasveriančiu dar neparašytą eilutę.
— Vyskupe, karalių pasiekia tik du balsai — jūsų ir mano. Tai mudu suartina lyg giminaičius.
— Mudu ne giminės.
— Tuomet bendradarbiai. — Akmenukai sukosi ore. — Dar nenusprendžiau, katras iš mudviejų nuveikė daugiau.
Iš kiemo atsklido vaiko verksmas, ir Jogaila pakėlė galvą — kūdikių balsai protarpiais irgi prasimušdavo pro šerkšno uždangą. Verkė svetimas vaikas už mūro sienos, kol paties sūnus gulėjo toli Krokuvoje.
Raukšlėtais karaliaus skruostais be garso riedėjo ašaros; ant kelio tirpstantis šerkšnas lašėjo ant juodos kepurės.
— Vladislovas, — ištarė Jogaila. — Taip ir parašyk. Ir pasakyk jai, kad atvažiuoju.
— Jūsų didenybe…
— Norėjau suteikti kitą vardą, — karalius akimirką patylėjo, ieškodamas žodžio, — bet tokio, kokį priimtų ponai, neturiu.
Zbignevui įrašius vardą į laišką karalienei, Henė sugavo abu akmenis ir akimirką per ilgai sustingo nejudriu veidu, tarsi mintyse suvesdamas sąskaitą.
— Vaiko nepripažinsime, — pareiškė žilas vaivada su sidabro grandine, — kol karalius neduos rašto.
Ėjo 1425-ieji; šeši Mažosios Lenkijos didikai sėdėjo prie stalo vyskupo rūmuose, kuriuose Zbignevas gyveno nuo pat įšventinimo. Susirinko ne ginčytis — sprendimas jau buvo priimtas, liko tik suderinti žodžius.
— Dėl ko privalo pasižadėti?
— Kad be teismo nuosprendžio neįkalins nė vieno bajoro ir neatims tėvonijos, o be mūsų sutikimo nedidins mokesčių. — Vaivada pasilenkė per stalą, padvelkdamas vynu. — Kūdikis tėra kūdikis: gali išaugti kvailas, gali būti ir dar kvailesnis už tėvą, tad remiamės tuo, ką turime šiandien. Rex regnat, nos regimus, vyskupe — karalius karaliauja, o valdome mes. Jei trokšta, kad pripažintume įpėdinį, tegu supranta, jog sostas nėra dovana.
— Ne dovana, — sutiko Zbignevas. — Pirkinys.
Ponai rimtai linktelėjo, kiekvienas savaip, ir niekas nesijuokė. Vėliau vakare vyskupas pagalvojo, kad nė vienas nesipiktino: pats ištarė žodį, kurio kiti nedrįso paliesti, ir šitaip tapo ne vienu iš ginčininkų, o tuo, kuris surašo sutartį.
Pagiežos krūtinėje nejautė — tikėjo šia tvarka taip pat tvirtai kaip Dievu: didelė ir trapi Lenkijos karalystė laikosi ant tų vyrų pečių, kurie drįsta valdovui ištarti ne. Regėjo Brestą, Žalgirį ir Torunę; matė, kad prie nukauto priešo kūno raudantis karalius yra vedamas už rankos, ir laikė tai didžiausia valdovo dorybe, kol šalia stovi sumanus vedlys. Kas valdys po Jogailos, dar nežinojo — žinojo tik tiek, kad įstatymas privalo sugulti ant pergamento, nes žmonės mirtingi, o rašalas išlieka.
Pasiekė ir kiti gandai: Vilniuje apakęs ir raštininkų nebegirdintis didysis kunigaikštis šnabždėjosi su Prahos čekais bei susirašinėjo su Buda, o Buda žvelgia į jį. Septyniasdešimt penkerių Vytautas neturėjo sūnaus, tačiau valdė kariauną nuo Baltijos iki Juodosios jūros ir dar nebuvo paėmęs tik vieno vienintelio daikto.
Balsu to neištarė, bet vedžiodamas plunksną suprato rašąs būtent dėl šios grėsmės. Ne dėl kūdikio ir ne dėl ponų — dėl tos dienos, kai Vilniuje užmerks akis senasis vyras ir paliks niekam nepavestą valstybę. Dvi šalis, dvi kariuomenes, du dvarus ir dvi galvas, kurių kiekviena geis atskiros karūnos, o aplinkui tykos silpnesnįjį puolantis Ordinas, husitai ir vengrai. Zbignevas nežinojo nė vienos dvigalvės valstybės, kuri būtų išgyvenusi, ir nenorėjo, kad Lenkija taptų pirmąja.
Moneta ant lentelės įkaito — nebe drungna, o tvoskianti karščiu it ką tik iš žarijų ištrauktas puodelis; plunksną laikantis delnas ėmė rasoti prakaitu, ir Zbignevas palaikė tai paprastu nuovargiu.
Nieko nesuimsime be teismo nuosprendžio, išvedžiojo Zbignevas.
Juodas, tolygus rašalas padengė pergamentą, ir kiekviena raidė užėmė savo vietą. Sąlygos atrodė gražios ir teisingos. Tačiau kaip ir kiekvienas teisingas dalykas, šis raštas turėjo savo kainą: kiekvienas žodis nupjovė nuo karaliaus rankos dar po vieną pirštą, ir vieną dieną plaštaka ant stalo liks be pirštų, nors karūna tebešvytės ant galvos.
Jogaila gaus įpėdinius, ponai — laisves, Lenkija — ir viena, ir kita, o Lietuvai teks tai, ką pajėgs išlaikyti.
1427 m. lapkričio 30 d. Trečiasis sūnus gimė pavakare, krentant pirmajam žiemos sniegui.
Prieškambaryje vėl laukė Jogaila, ir šįsyk Zbignevas atėjo nekviestas. Šešiasdešimt penkerių karalius atrodė pasenęs ne tiek nuo metų, kiek nuo vėlyvos malonės, pats nebežinodamas, ar tai paguoda, ar sąskaita.
— Du, — pratarė valdovas. — Du gyvi sūnūs — nebe mano skaičius. — 1426-ųjų gegužę gimusio ir šį kovą palaidoto pirmojo Kazimiero vardo neištarė, nors naujagimis gaus tą patį vardą.
— Jūsų didenybe?
— Man tai išpranašavo, — drėgnomis, bet rimtomis akimis pažvelgė į vyskupą karalius. — Prieš daugelį metų sapne. Pasakė, kad mano kraujas valdys Krokuvoje, o mano vaikai tarpusavyje šnekėsis lenkiškai; kad neprarasiu nė vieno vardo — tik žemę, kuri juos ištarė. Tuomet maniau, jog kalbama apie Vytautą ir apie tai, ką iš jo atėmiau.
Zbignevas klausėsi ramiai. Prietaringas nebuvo — ne kartą matė sapnų išgąsdintus dvariškius ir žinojo, kad svarbiausia nei aklai patikėti, nei šaipytis, o viską užsirašyti ir vėliau apmąstyti. Vis dėlto jautė, kad šiuos žodžius, kad ir iš kur jie būtų atėję, pasiims su savimi ir turės po ranka, kai prireiks.
Žemę, kuri juos ištarė.
— O tu, — pasiteiravo Jogaila, — ar manai, kad jie kalbės lenkiškai?
— Jie bus Lenkijos karaliai, jūsų didenybe.
— Žinau. — Valdovas giliau atsišliejo į atlošą. — Ir aš juos išmokysiu. Tačiau pirmiausia gaus tai, ką dar galiu duoti pats, nors liko nedaug.
Tarpduryje su ryšulėliu ant rankų pasirodė paties Zbignevo parinkta jauna, plačiaskruostė lenkė žindyvė ir kažką tarė karaliui; šiam neišgirdus, vyskupas pakartojo. Jogaila paėmė kūdikį ant rankų ir ilgai žvelgė į mažą veidelį, o vaikų neturintis Zbignevas nežinojo, kur dėti akis.
Karalius pradėjo dainuoti.
Dainavo prastai. Senas, sausas, nebetvirtas balsas kartojo kelias paprastas eilutes su tuo pačiu priedainiu, koks įstringa atmintyje dainą girdėjus vos kartą. Žodžiai skambėjo lietuviškai. Zbignevas jų neišmanė, tačiau iš ilgų, minkštų balsių atpažino lopšinę, siūbuojančią it valtis ant vandens. Pravirkęs vaikas nutilo ir pasuko galvutę į karaliaus krūtinę.
Vienintelis visuose rūmuose Zbignevas girdėjo kiekvieną žodį iki paskutinio skiemens; ant sienos ties karaliaus petimi ėmė tirpti šerkšnas.
Rytą vyskupas įsakė, kad vaikų kambaryje visos auklės bei tarnai būtų vien lenkai, o mokytoją parinktų Krokuvos akademija. Jogailai apie tai nepranešė, žinodamas, kad karalius neprieštaraus; surašė potvarkį savo ranka, juodu ir tvirtu rašalu, neabejodamas savo teisumu.
Moneta ant lentelės deginte degino.
Pirmąsyk nuo tos dienos, kai pasidėjo pinigą ant stalelio, Zbignevas pastūmė jį pirštu į šalį ir ąžuolo lentoje išvydo tamsų, apvalų išdegintą skritulį, tarsi įkaitęs metalas būtų gulėjęs ten visą amžių.