13 Melno Riba
1422 m. rugsėjo 27 d., prie Melno ežero
Jonušas po žodį skaitė sutartį tiesiai į dešinę ausį, o berniukui užsikirtus, Vytautas girdėdavo už palapinės drobės į krantą pliaukšintį ežerą. Paskui vėl pasigirsdavo balsas: kad Žemaitija su visais savo kaimais, žemėmis ir žmonėmis priklausys didžiajam kunigaikščiui Vytautui ir jo įpėdiniams per amžius, o Ordinas nuo šiol ir amžinai atsisako visų savo reikalavimų.
— Dar kartą, — paliepė kunigaikštis.
Berniukas pakartojo: Per amžius. Lotyniškasis in perpetuum nuskambėjo lengvai lyg nuo pečių nuslydęs apsiaustas.
Penkias savaites lietuvių raiteliai stovėjo Ordino žemėje. Keturis dešimtmečius Vytautas žengė šio ryto link — per Krėvą, Tepliavą, Salyną ir Žalgirį, — o kai lauktoji diena galop išaušo, pasitiko pilka migla, rudens kūliu, drėgnais šiaudais ir senais laužų dūmais. Ežero akys nebeįžiūrėjo: vien šviesų ruožą ten, kur tyvuliavo vanduo, ir judančias rudas žmonių dėmes. Net prie pat veido pakelto didžiojo magistro Pauliaus fon Rusdorfo antspaudo nebūtų įstengęs atpažinti.
— Kunigaikšti, — pranešė Jonušas. — Atvyko karalius.
Pirmiau nei pamatė Jogailą, Vytautas pajuto jo atneštą tylą.
Karaliui įžengus į palapinę, kiekvienas garsas aplinkui ėmė slopti ir mirti. Raštininkų plunksnos braižė pergamentą be jokio šnaresio. Vytautas tai pajuto ne klausa — kairioji ausis jau dvylika metų buvo kurčia it akmuo, o dešinioji skambėjo lyg varinis dubuo, — bet staiga atsivėrusia tuštuma, kokia lieka kažkam išėjus iš kambario. Ant palapinės stulpo su pakabintu diržu ėmė nusėsti šerkšnas. Skaitęs Jonušas išsigandęs nutilo, nebegirdėdamas nuosavo balso.
— Pusbroli, — prabilo Jogaila, priėjęs visai greta, tiesiai prie dešiniosios Vytauto ausies. — Ar girdi mane?
— Girdžiu. Pasilik čia.
Karalius uždėjo delną pusbroliui ant dilbio. Stovint šitaip arti iš dešinės, žodžius pavykdavo sugaudyti; neišgirdęs skiemens, Vytautas spustelėdavo pirštus, ir Jogaila pakartodavo. Šįsyk nė vienas neapsimetinėjo, kad susikalbėti lengva. Karaliaus plaštaka pamažu atsipalaidavo.
— Keisčiausias nutikimas per pastaruosius dešimt metų, — tarė Jogaila. — Visi aplinkui rėkia, ir vis tiek niekas nesusikalba. O tu pusiau kurčias, bet stengiesi mane išgirsti.
— Tau turėtų patikti.
— Patinka. — Jogaila trumpam nutilo. — Pasikalbėkime, kol anos pusės nepradėjo.
Abu seniai susėdo prie stalo vienas priešais kitą: vienas pilnėjantis ir šerkšnu aptrauktas, kitas kaulėtas, apakęs, su kapšeliu ant krūtinės. Jonušas liko stovėti kampe, nieko neišvarytas.
— Kaip Sonka? — pasiteiravo Vytautas.
— Juokiasi. — Jogaila nužvelgė savo delnus. — Jai septyniolika, ir kai vapu niekus, kvatojasi iš visos širdies.
— Aš ją parinkau.
— Žinau. — Karalius pakėlė akis. — Kodėl?
Klausimo Vytautas laukė, tačiau vis tiek nebuvo pasirengęs atsakyti. Julijonos brolio duktė, alšėniškė, išaugusi ten, kur Lietuva dar gyva, o ne ten, kur jau virto sausu kanceliarijos pergamentu; tikėjosi, kad Krokuvoje ji išaugins vaikus, prisimenančius, kieno kraują nešioja. Prireikus ištarti balsu, pasigirdo dar paprastesnis atsakymas:
— Nes pagimdys tau sūnų, — tarė Vytautas. — Tikrą įpėdinį.
— Henė man išpranašavo, — prisipažino Jogaila. — Prieš daugelį metų Krokuvoje, per sapną. Sakė, kad Anna greitai išeis, paskui ir antroji. Trečioji pagimdys. Du sūnus, kai nebesitikėsime. Palaikiau paprastu sapnu.
Vytautas patylėjo. Per odinį kapšelį pirštų galiukais čiuopiamas gintaras šilo įprastai, tačiau staiga ta šiluma tapo ryški it tamsoje netikėtai ištiesta ranka.
— Ar žinojai? — paklausė Jogaila.
— Ne.
— O Henė žinojo.
— Henė viską žino, — atsakė Vytautas. — Tik nutyli, ko pareikalaus mainais.
— Nieko neprašė.
— Kol kas.
Jogaila linktelėjo. Ant stulpo šerkšnas lėtai išsiliejo per tris skersinius; karalius pastebėjo baltą pėdsaką ir nelygiai šyptelėjo — šitaip šypteli šeimininkas, kuriam pasakė, kad lietus už lango yra jo paties.
Netrukus pakvietė dėti antspaudų.
Ordino pasiuntiniai įžengė trise: du riteriai baltais apsiaustais ir dėžę nešantis senas, žilas raštininkas. Pastarojo Vytautas neatpažino, kol šis neprabilo. Balsas buvo sausas ir tvarkingas it ant lentos išrikiuoti skaičiai, ir Vytautas jį jau buvo girdėjęs: Torunėje, prieš vienuolika metų, kai tas pats kanceliarijos tarnautojas, tuomet dar jaunas, perskaitė Žemaitijos sąlygas ir pridūrė, kad kai Dievas pašauks abu valdovus, kraštas sugrįš po kryžiumi.
— Didysis kunigaikšti. — Raštininkas pasilenkė prie pat dešiniosios ausies, kad girdėtų tik Vytautas. — Buvau Torunėje.
— Pažįstu tavo balsą.
— Ar pamenate mano žodžius?
— Pamenu.
— Tuomet Žemaitija tebuvo paskola. Šiandien nebėra ką skolinti. — Senis trumpam nutilo. — Pagonių nebeliko, kunigaikšti. Pernai vyskupas patvirtino, kad Žemaitijoje neberasi nė vieno alkakalnio, kurį būtų galima nurodyti kryžiaus žygio dingstimi. Bandėme įtikinti Romą, jog šventviečių dar liko, bet Roma pareikalavo įvardyti kur. — Raštininkas atsiduso. — Nugalėjote mus krikštu.
Vytautas sėdėjo nejudėdamas. Raštininko bruožų neįžiūrėjo, tačiau lygiame balse neskambėjo nei kartėlis, nei pergalė — vien tikslus suvestos sąskaitos nuosprendis.
— Šito neplanavau, — tarė Vytautas, nors puikiai žinojo sakąs tik pusę tiesos.
— Ar tai ką nors keičia?
— Ne.
— Tuomet pasirašykite.
Padavė plunksną. Jonušas prilaikė valdovo riešą ir užvedė ant linijos, kuri akyse bolavo tamsiu ruožu šviesoje. Vytautas suraitė parašą nė nematydamas savo ženklo; palapinėje girdėjosi vien plunksnos čežėjimas į pergamentą.
Po jo pasirašė Jogaila. Paėmė plunksną tuo pačiu judesiu kaip prieš trisdešimt septynerius metus Krėvoje, ir Vytautas išvydo, kad karaliaus ranka virš pergamento sustojo ir kabojo ilgiau, nei reikalauja paprastas atsargumas. Kažkas palapinėje sunkiai atsiduso. Plunksnos smaigalys palietė popierių.
Tą pačią akimirką Vytautas išgirdo krentantį lašą.
Nuo stulpo ant palapinės lentų tiško pirmas lašas, paskui antras ir trečias. Šerkšnas, nuo pat Jadvygos mirties dvidešimt trejus metus ištikimai sekiojęs paskui karalių, ėmė tirpti. Vanduo varvėjo plonai, bet aiškiai girdimai, ir vidury tylos nuskambėjo garsas, kurio niekas nesitikėjo. Jonušas atsigręžė. Jogaila įsižiūrėjo į drėgną stulpą, paskui į savo delną ir vėl suėmė Vytauto plaštaką — šįkart pirštai nebedrebėjo.
Rašalas nebebuvo ledinis.
— Jie įrašė amžinai, — pratarė Jogaila, kai raštininkai išsinešė dėžes, o nuo stulpo tebevarvėjo vanduo. — Torunėje rašė: kol mudu gyvi.
— Taip.
— Mes mirsime.
— Mirsime, ir liks vien žodis. — Karalius trūktelėjo pečiais. — Štai kas yra sutartis, pusbroli: tai, ką išlaiko žodis, kai nebelieka jį ištarusio.
Sunkiai pasirėmęs į stalą, Jogaila pakilo ir stabtelėjo prie angos; net tolstantys karaliaus žingsniai šįryt skambėjo tvirčiau nei per prabėgusius dešimtmečius.
Likęs vienas, Vytautas mąstė apie Ordinui paliktą Klaipėdą — vienintelį uostą, kurio kryžiuočiai už jokią taiką nesutiko atiduoti, šimtą metų saugoję jūros vartus. Mąstė ir apie sau bei Žemaitijai atitekusią Palangą: vėjo pustomą smėlį, kurį kasryt šluoja žila senolė, ir gintarinę klūpančiąją, kurios niekas neįstengė išjudinti. Atgavo pusę jūros, tik nežinojo — dovanų ar bausmei.
— Palik mane, — paliepė Jonušui. — Išeisiu pasivaikščioti.
Žingsniavo vienas, sargybinį palikęs už dvidešimties žingsnių: kai kuriuos dalykus senas žmogus nori atlikti be liudytojų, net jei pats nieko nebemato.
Pažaliavusioje pakrantėje jau tvyrojo sutemos. Laužų dūmai maišėsi su rūku, dvelkė šlapia velėna ir šalta žuvimi. Vytautas sustojo prie pat vandens, kur nendrės šnarėjo į aulus, ir įtempė dešinę ausį: girdėjo stiebų šlamesį ir paties gyslose tvinksintį kraują.
Netrukus subolavo švieselės.
Mažos, geltonos it žvakių liepsnelės švieselės kilo iš nendryno viena paskui kitą ir stojo į eilę. Regėjo jas ne akimis, kurios jau seniai nebematė toliau nei per du žingsnius, o tuo giliuoju pojūčiu, kuriuo girdėdavo tylą po grindimis ir žinodavo, kada už sienos stovi jo mirusieji. Žiburėliai ėjo rikiuote it matavimo virves nešantys matininkai: sustodavo, pasistūmėdavo toliau, vėl stabtelėdavo, nesuskaičiuojama virtine traukdami į šiaurę iki pat horizonto.
Žaltvykslės — vėlės tų, kurie gyvi būdami klastojo ežias bei skolas, o po mirties amžinai vaikšto sulaužytomis ribomis. Atmintyje atgijo senas priežodis: kur brėžiama nauja siena, ten išeina matuoti tie, kuriems patiko matuoti. Šiandien ant pergamento nubrėžta šimtmečiams išlikti turėjusi riba iš nakties išviliojo visus buvusius matininkus.
Vienas žiburėlis pasiliko prie pat Vytauto. Nedegė ryškiai — pats mažiausias iš visų stovėjo virš vandens, ir kunigaikštis kažkodėl žinojo jį laukiant klausimo. Ne žodžių, o sutemose išdėstytų skaičių: kiek čia, kiek tavo, kiek svetimo. Kvietė žengti kartu į vandenį, kad pamatuotų.
Vytautas žinojo, ką daryti — kažkas jį to išmokė dar seniai vaikystėje, nors nebeatsiminė kas: nesek, neatsiliepk, neprisistatyk. Aklas senas vyras, prieš kelias valandas padėjęs antspaudą po amžinąja sutartimi su Ordinu, atsisegė apsiaustą, ištraukė ranką iš rankovės, apvertė drabužį kita puse ir vėl užsivilko vidumi į išorę. Ką tik už skverno užsikabinusi švieselė tuoj pat pametė pėdsaką ir nuplaukė toliau.
Kunigaikštis šyptelėjo. Tai buvo seniai užmirštas lengvumas: penkiasdešimt metų mokėsi būti kunigaikščiu, vilku ir karaliumi be karūnos, o niekas taip ir neišmokė laiku išsiversti kailio atvirkščiai.
Žiburėliai nutolo. Vytautas dar ilgai žvelgė į tamsą, nors nieko nematė. Virtinė plaukė į šiaurę, vis mažėdama, kol pasiekė tą kraštą, kurio kadaise paprašė ir kurį beveik visą atgavo: dabar jam priklausančią Žemaitiją, kurios senųjų dievų jau nebebuvo.
Gintaras po marškiniais šilo prie krūtinės, ir ta šiluma, kaip visada, prišaukė pažįstamus veidus: Kražių senį su vaško kamščiu užkimštu puodu, kiekvieną ketvirtadienį padedantį prie akmens duonos riekelę. Ne visam laikui, buvo pasakęs jam Vytautas tą pavasarį, kai sėdėjo Kražiuose. Aš tik sakau, kiek turiu. Senis anuomet neatsakė. Neatsakė ir dabar, tik žvelgė iš akmens gelmės, ir Vytautas žinojo, kad nė vienas iš jų neliko apgautas.
Dabar jau visam laikui, pagalvojo kunigaikštis — ir krikščionių Dievo vardu, kurio niekada nekeikė, ir senųjų dievų, kurių niekada neišsižadėjo.
Sutartį antspaudais patvirtino Ordinas, Lenkija ir Lietuva. Dievų prie stalo niekas nekvietė.
Sulaukęs atsargaus sargybinio kostelėjimo, Vytautas apsisuko ir grįžo į stovyklą, prilaikomas už alkūnės taip pagarbiai, tarsi kareivis vestų pačią Lietuvą, dar nenutuokiančią, kad jos žemę jau išmatavo.