4 Konstanco Susirinkimas
1415 m. liepa, Konstancas prie Bodeno ežero
Dūmų kvapas atėjo anksčiau už varpus.
Paulius Vladimiras stovėjo prie pranciškonų vienuolyno lango, rankose laikydamas plunksną, kurios nebebuvo kam panaudoti, ir žiūrėjo, kaip pro miesto stogus kyla pilkas stulpas. Dūmai kilo ne nuo kepyklų ir ne nuo kalvių. Vėjas nešė juos ežero pusėn, ir ežero vanduo, kuris Konstance buvo toks platus, kad žvejai vadino jį jūra, ėmė švytėti tarsi po pelenų plėvele. Visai Bažnyčiai išėjus į Briūlio pievą, tik jis vienas liko celėje. Kolegoms pasakė, kad nebaigė traktato, ir tai buvo tiesa; nepasakė tik to, kad bijo pamatyti.
Keturiasdešimt penkerių sulaukęs Krokuvos universiteto magistras ir kanonų teisės daktaras prieš pusmetį atvyko čia su Lenkijos pasiuntinybe, nešinas dviem dėžėmis knygų ir viena mintimi, kurią visi laikė ar kvailyste, ar erezija, ar nekaltu mokslininko užsispyrimu. Pagonys turi teises. Ne malonę, ne tolerancijos laikotarpį, ne laukimą, kol kunigas pasiūlys vandens: teises. Savo žemę. Savo valdovus. Savo teisę pasakyti „ne“. Karas prieš žmones vien dėl to, kad jie netiki, yra ne kryžiaus žygis, o plėšimas su malda.
Žemaitijos savo akimis nebuvo regėjęs. Naktimis kartais grauždavo mintis, kad gina žmones, kurių veidų nė nepažįsta.
Konstancas nebuvo miestas, kuriame galima užmigti. Į jį buvo suplaukę penkiasdešimt tūkstančių svetimšalių: kardinolai ir arklių pirkliai, juristai ir raiti ginklanešiai, karaliaus pasiuntiniai ir moterys, kurios mokėjo skaičiuoti, kiek kainuoja Bažnyčios suvažiavimas. Atlaidai buvo parduodami per kiekvieną kampą. Popiežius, kurį Susirinkimas pats buvo pakvietęs, pavasarį pabėgo persirengęs tarnu, ir niekas dar nežinojo, kas bus popiežius po jo. Miestas kvepėjo žuvimi, žvakių taukais ir pinigais.
Ant stalo gulėjo paskutinis traktato lapas, ir rašalas ant jo džiūvo lėtai, nes kambaryje buvo šalta. Liepos mėnesį. Prie lango kampo, stiklo apačioje, augo šerkšno žiedai, ir jis jau trečią savaitę atsargiai žymėjo tai savo užrašų knygelėje, tarp kitų dalykų, kurių nemokėjo paaiškinti: kad Konstance dažnai tyla pasidarydavo tankesnė už garsą; kad kai kurie kardinolai, klausydamiesi tam tikrų kalbų, kosėdavo tik tada, kai kalbėtojas jau būdavo baigęs; kad jo paties pirštai ryte buvo pamėlynavę, ir niekas, išskyrus jį, to nepastebėjo.
Briūlyje kažkas pradėjo giedoti. Žodžių per tokį atstumą jis neišgirdo, tik tai, kad giesmė truko trumpiau, nei jis tikėjosi.
Lenkijos pasiuntinybės vyresnieji, Gniezno arkivyskupas ir du vyskupai, buvo išėję kartu su visais, nes Susirinkimas matė, kas ateina ir kas ne, o Lenkija jau pakankamai sunkiai gynėsi nuo kaltinimo, jog jos karalius, tebevadinamas pagonimi, glaudžiasi prie erezijos. Paulius jų nekaltino. Jis tik negalėjo žiūrėti.
Huso sekėju savęs nelaikė: perskaitęs keletą jo raštų, vienas mintis laikė klaidingomis, kitas — neteisingai suprastomis. Vis dėlto buvo įsitikinęs, kad klystantįjį dera įtikinti žodžiu, o ne supleškinti ant laužo, tad neįstengė ramiai stebėti pelenų. Padėjęs plunksną ant stalo, sunėrė pirštus, kad suvaldytų drebulį.
Prieš savaitę pačiam teko kalbėti kardinolų kolegijai.
Posėdis vyko pirklių gildijos požemyje, kur Susirinkimas rengdavo uždarus svarstymus atokiau nuo gatvių šurmulio. Kardinolai sėdėjo ant pagalvėlėmis nuklotų suolų, apsisiautę žieminiais apdarais, o priešais juos stovėjo du oponentai: liesas, juodaplaukis Paulius, nežinantis, kur dėti rankas, ir Johanas Falkenbergas.
Dominikonas Falkenbergas, Ordino įgaliotinis, visame Konstance garsėjo fanatišku nuoširdumu: aukštas, išblyškęs, aštriais skruostikauliais ir degančiomis akimis žmogus, šventai tikintis kiekvienu savo žodžiu. Knygoje, kurią Paulius perskaitė per dvi bemieges naktis, vienuolis ragino išnaikinti Lenkijos karalių, vadindamas Jogailą pagoniu šunimi — canis paganus, — ir rašė tai su skausmingu įsitikinimu, tarsi siūlydamas sunkią, bet būtiną chirurgo pjūvį.
— Garbingieji tėvai, — prabilo Paulius plonu, paties ausiai svetimu balsu. — Neprašau pagonims malonės — reikalauju teisingumo. Bažnyčia neturi teisės kariauti dėl sielos, kuri jai dar nepriklauso: nevalia bausti kaip bėglio to, kuris niekada nedavė kario priesaikos. Karalių Mindaugą pakrikštijo, o paskui nužudė; Jogailą pakrikštijo, o šiandien šaukia šunimi. Kas nustatė taisyklę, kad galvą nulenkęs žmogus jau yra kaltas?
Falkenbergas atkirto greitai ir ugningai, priversdamas salę pritariamai linkčioti: kalbėjo apie šventąjį karą, kankinių kraują, Ordino pašaukimą ir apie tai, kad tiesą atmetęs pagonis yra ne nekaltas vaikas, o užkietėjęs nusikaltėlis. Dominikonas neapsimetinėjo — degė savo paties tiesa, ir tas karštis sklido po požemį.
Paulius atsakė ramiai:
— Kalaviju pirktas krikštas tėra monetos spaudas ant švino. Metalas nuo ženklo nepasikeičia — pasikeičia tik paviršius.
Ištaręs šiuos žodžius pajuto, kaip požemyje staiga susitraukė garsas. Nė vienas kardinolas suole nekrustelėjo. Tačiau su pačiu oru nutiko keistas dalykas: balso aidas, turėjęs atsimušti nuo plytų skliauto, nebegrįžo ir bejėgiškai nukrito kalbėtojui prie kojų. Paulius žinojo sakąs gryną tiesą ir jautė, kaip salės šaltis stingdo riešus, tad tvirčiau įsikibo į pulto kraštą ir užbaigė:
— Pagonys turi prigimtines teises, nes yra žmonės.
Falkenbergas įdėmiai nužvelgė varžovą be pykčio — veikiau su keistu atidumu, kokiu palydimas drauge skęstantis pakeleivis.
Vakare, Briūlio pievai ištuštėjus ir dūmams virš ežero išsisklaidžius, į celę atnešė kriaušių.
Svečias vilkėjo baltą Ordino apsiaustą su juodu kryžiumi ant peties ir laikė vaisių dubenį taip pagarbiai, tarsi neštų kvietimą pietų. Penkiasdešimt penkerių metų žemaūgį žilabarzdį vilnonėmis pirštinėmis Paulius iš pradžių palaikė virtuvės broliu, kol ant pirštinių nepastebėjo plunksnos nuospaudų ir rašalo dėmių.
— Esu brolis Gerhardas, — lotyniškai prisistatė atvykėlis. — Ordino kapelionas ir vokiečių pasiuntinybės nuodėmklausys. Man uždrausta su jumis šnekėtis.
— Tuomet kodėl atėjote?
— Nes man šleikštu nuo to, ką turėsiu sakyti rytoj.
Abu prisėdo vienuolyno sode ant žemo suolelio po kriauše, tarp savęs pasistatę dubenį. Nuo ežero dvelkė pelenais; Gerhardas paėmė vieną vaisių, pakėlė prie akių ir vėl padėjo atgal.
— Dvidešimt dvejus metus, — prabilo kapelionas, — praleidau Klaipėdos pilyje prie pat Žemaitijos sienos. Kasdien pro langą regėjau jos girias bei dūmus, o mūsų riteriai kasmet jodydavo ten po kelis sykius. Per visus dvidešimt dvejus metus, magistre, nė vienas mūsų kunigas ar brolis nė karto nepamokslavo žemaičiams — nei lietuviškai, nei vokiškai, nei lotyniškai. Nė vieno karto.
Paulius sėdėjo nejudėdamas.
— Krikštydavome tik per Reises sugriebtus belaisvius, — tęsė Gerhardas. — Vaikus, moteris, retkarčiais sužeistus vyrus. Kunigas pašlakstydavo vandeniu, raštininkas įtraukdavo vardą į knygą. Paklausti, ką tai reiškia, atsakydavome: priklausai Viešpačiui. Klausdavo: kuriam? Atsakydavome: mūsiškiam. — Kapelionas nudelbė akis į vilnones pirštines. — Mūsų knygose visi tie žmonės įrašyti kaip „atsimetę pakrikštytieji pagonys“. Teisininkams ši eilutė labai paranki.
— Kodėl pasakojate tai man?
— Nes šiame mieste esate vienintelis žmogus, nepavadinsiantis manęs nei šventuoju, nei velniu. — Brolis Gerhardas pasidėjo delną ant kelio, ir Paulius išvydo seną, nuvargusią, bet apsisprendusią pirštinėtą ranką. — Ir todėl, kad sykį sulaužiau Ordino regulą ir niekam neprasitariau. — Senis liūdnai šyptelėjo kriaušei, tarsi ši būtų paklaususi. — Prieš aštuonerius metus į pilį atvedė dvylikametę žemaitę. Mes ją pakrikštijome. Prie krikštyklos mergaitė paklausė, ar Kūrėjas valgo. Atsakiau, kad ne. Tuomet pasiteiravo: tai kas prisimins mano motiną? Neturėjau ką atsakyti. Po metų našlaitė mūsų špitolėje mirė nuo džiovos, prieš mirtį paprašiusi laužo — kito žodžio laidotuvėms nežinojo. Naktį pilies kieme pats savo rankomis sukroviau malkas ir sudeginau kūną. Vienintelį kartą per dvidešimt dvejus tarnybos metus. — Jis mostelėjo į dubenį su kriaušėmis. — Išskyrus Visagalį, niekas šito nežinojo; dabar žinote jūs.
Paulius tylėjo.
— Ir dar todėl, kad mūsų rūsiai atšalo.
— Rūsiai?
— Marienburgo ir visų kitų pilių. Iki Žalgirio net per didžiuosius speigus požemiai tvoskė kaitra it krosnys, ir broliai vadindavo tai dangaus malone. — Gerhardas graudžiai šyptelėjo. — Po Žalgirio šiluma dingo: kūrename židinius keliomis pliauskoms ir jaučiamės apgauti. Vyresnieji verčia kaltę žvarbioms žiemoms, bet aš manau, kad iš mūsų pasitraukė jėga, kurios vardo niekada nedrįsome paklausti.
Kapelionas pakilo nuo suolelio.
— Rytoj Falkenbergas rėš kalbą, kuria pats šventai tiki, nors kiekvienas žodis bus melas: tvirtins, kad žemaičiai klastingi, krikštas apgaulingas, o Lietuvos kunigaikštis vedžioja Bažnyčią už nosies. Ir aš po priesaika visa tai patvirtinsiu, nes pripažinus jų krikštą tikru, Ordinui nebeliks prasmės. — Jis nežymiai nusilenkė. — Priimkite kriaušes dovanų. Jos nieko neįpareigoja.
— Pasakėte man tai, ką turėtumėte paliudyti teisme, — tarė Paulius.
— Ne, tik išsakiau tiesą. — Gerhardas pažvelgė jam į akis. — Teisme šito nepanaudosite, magistre, ir pats žinote kodėl: ištarus mano vardą viešai, mane užmūrys Marienburgo požemyje, ir ne mane vieną. Todėl ir atėjau pas vienintelį žmogų Konstance, kuris nepaaukos svetimos galvos dėl pergalės ginče.
Mažas baltas siluetas pilkomis pirštinėmis išslinko pro sodo vartelius.
Paulius dar kurį laiką sėdėjo po medžiu; paėmęs vieną kriaušę, atsikando, bet vaisius pasirodė pernelyg saldus, tad padėjo atgal.
Grįžęs į celę, prisėdo prie traktato ir ilgai įsižiūrėjo į paskutinį lapą su jau išdžiūvusiu rašalu po paskutine eilute. Šerkšnas nuo lango stiklo buvo nutirpęs; jo vietą užėmė drėgna, bežvaigždė ežero naktis.
Žinojo, ką privalo įrašyti — neišduodamas brolio Gerhardo paslapties, nes pats pažadėjo jos neliesti, o įterpdamas netiesioginę išvadą, kurią pastebės tik ieškantis. Pamerkęs plunksną į rašalą, išvedžiojo: Kas niekada nebuvo mokytas, negali būti laikomas atsimetėliu.
Ši teisinė taisyklė buvo vienas nedaugelio dalykų, kuriuos apie žemaičius dabar žinojo tikrai.
Atsargiai padėjo plunksną, nes ranka vis dar virpėjo, ir prieš miegą išėjo į koridorių prie lango pažvelgti į ežerą. Mieste jau gesino laužavietę. Pasak vienuolyno vartininko, pelenus sugrėbė į maišus ir išvežė supilti į Reiną, kad nė vienas žmogus negalėtų išsaugoti jų kaip relikvijų. Paulius pagalvojo, kad šitaip bijantis pelenų puikiai žino, jog juos įmanoma išsaugoti.
Prieš guldydamas galvą ant pagalvės, dar sykį prisėdo prie stalo ir parašė trumpą laišką į Vilnių didžiajam kunigaikščiui, kurį visi vadino senu, pusiau kurčiu ir lėtai atsakančiu: Atsiųskite žmonių iš Žemaitijos — ne didikų ir ne dvariškių, o tų, kuriems niekas niekada neskelbė Žodžio. Tegul patys papasakoja Susirinkimui, kas ir kaip pas juos atjodavo.
Užantspaudavęs pergamentą, padėjo ant palangės; už tamsaus stiklo ant kampų vėl ėmė želti šerkšno žiedai.