18 Lucko Suvažiavimas
1429 m. sausis, Luckas
Ryte Julijona nebegalėjo skaičiuoti.
Suvokė tai virtuvėje ketvirtą ryto, kai ūkvedys Lavrynas pasiteiravo, kiek statinių midaus prireiks pirmajai puotai, o Julijona sužiuro į savo delnus ir nebežinojo, kiek turi pirštų. Penki, toptelėjo galvoje. Taip, penki. Tačiau skaičius skambėjo tuščiai, netekęs prasmės nuo per dažno kartojimo.
— Kunigaikštiene? — paklausė Lavrynas.
— Tiek, kiek prireiks. Spręsk pats.
Ūkvedys padėjo ant stalo vaškuotą lentelę, išvardijo, kurias statines atidarys, ir laukė patvirtinimo. Išgirstą skaičių kunigaikštienė dar įstengė pakartoti, bet suskaičiuoti iš naujo nebegalėjo: akys vedė pirmąją eilutę ir pametė skaičių vos tarp stalo ir sienos prasmukus virėjui.
— Vadovaukis savo sąrašu, — paliepė.
— Rūsininkas reikalaus jūsų žymos.
Paėmusi ištiestą kreidos gabalėlį, grąžino jį atgal.
— Pažymėk pats. Pasakyk, kad aš įsakiau, o jei priešgins — atvesk čionai.
Ūkvedys nustebo, tačiau nusilenkė. Kunigaikštienė pasiliko prie stalo, kol pasirodė rūsininkas; šiam pasiteiravus, ar tikrai išleisti šitiek midaus, liepė Lavrynui balsu perskaityti lentelę ir įsakė mušti volus. Puota prasidėjo nuo kiekio, kurio pati šeimininkė nebegalėjo patikrinti.
Arklidės ilgumo Lucko pilies virtuvėje šimtas virėjų bei tarnų triūsė nuo pat vidurnakčio. Keturiasdešimt vienerių Julijona vaikštinėjo tarp stalų ir lietė indus bei ryšulius, vilkėdama paprastą tamsiai mėlyną suknią be jokių perlų, mat papuošalai tik kliudo, kai ranka turi pasiekti katilą. Ore pūkais skraidė vištų plunksnos. Prie ilgo stalo moterys vieną po kitos pešė iš Volynės užšalusiuose vežimuose atgabentas žąsis, ir nuo kiekvieno paukščio kilo garų kamuolėlis, mat čia jos atšilo pirmąsyk per tris dienas. Krosnyse kunkuliavo liepžiedžiais ir bitėmis kvepiantis midus, saldus garas graužė akis. Palei sieną it kariuomenė rikiavosi statinių eilės: midaus, alaus, Moldavijos vyno ir Hanzos silkių.
Priėjusi prie statinės, priglaudė delną prie ąžuolinio šono — pilna, kaip ir prieš tris dienas. Toks tikrinimas šiandien liko vienintelis jai pavaldus matas.
Priežastį žinojo.
Naktį prieš didžiąją puotą vėl išgirdo tą šnabždesį, kurio nebuvo girdėjusi nuo pat vestuvių nakties Trakuose.
Balsas sklido iš po plytų, kur sandėlio stakta rėmėsi į senąjį pilies mūrą — ramus, mandagus, tvarkingas, primenantis prieš dešimtmetį šilkus pardavusį ir dabar gatvėje sutiktą pirklį. Nieko neprašė, vien skaičiavo:
Dvidešimt trys tūkstančiai šimtas keturiasdešimt dvi žąsys. Šeši šimtai statinių midaus. Trys tūkstančiai ožių. Vienuolika tūkstančių burnų, ir kiekviena turi savo kainą.
Iš pradžių stovėjo ir nė nesuprato girdinti. Tik penktą sykį suėmusi ir suskaičiavusi savo pirštus, kai balsas drauge su ja paslaugiai ištarė dešimt — tuo maloniu tonu, kuriuo kalbama norint parodyti kitam, kad jis teisus, — suvokė, kas čia prabilo. Ona kadaise nieko nepasakojo, tačiau Julijona nebuvo kvaila. Vyras, kuris klausosi grindų ir niekam neaiškina, ką girdi, privalo gyventi su kažkuo kalbančiu. Vardo nežinojo, bet labiausiai šiurpino malonus, raminantis balso skambesys.
Požemis skaičiavo be paliovos: duonos kepalus, žvakes, vaško svorį, suvažiavusius raitelius, arklius ir dar pakeliui riedančias karietas. Klausytis galėjai kad ir valandą, nejausdama jokios vienatvės, ir būtent ši paguoda kėlė didžiausią pavojų — apgaulingą saugumą, kai visas pasaulis atrodo tvarkingai surikiuotas ir įrašytas į knygą.
Po vidurnakčio skaičiuotojo tonas pasikeitė.
Liovėsi vardijęs tai, kas sukrauta sandėliuose, ir ėmė skaičiuoti tai, kas dar tik bus:
Aštuonios lelijos. Keturiolika akmenų lanke. Dešimt apačioje. Safyrai, gilūs kaip skendusio brolio akys. Vienas rubinas. Šeši šimtai dvidešimt du Venecijos perlai. Kremnico auksas, svarstytas ir pasverta devynis kartus…
Priglaudusi delną prie šaltos mūro plytos, Julijona pajuto per nugarą perbėgantį šiurpą. Nė neprisiminė, kur išgirdo žodį karūna — niekas Lucke jos dar nebuvo pasiūlęs ir tokio daikto dar nė nebuvo pasaulyje. Vis dėlto požemio balsas jau skaičiavo brangakmenius lyg dar negimusį kūdikį, kuris jau turi vardą, kraitį ir paruoštą lopšį.
Nulipo tiesiai į pilies virtuvę. Šimtas tarnų tebetriūsė tirštuose garų debesyse, moterys nepakeldamos galvų prie kubilų pešė žąsis, virš židinių kunkuliavo sunkūs variniai katilai. Pati nesuvokdama, kodėl kojos vidury nakties atvedė čionai, Julijona sustojo patalpos viduryje ir tarė:
— Padainuokite man.
Pirmoji tarnaitė sutriko, antroji išraudo ir pasiteiravo: „Ką?“ — „Bet ką, ką dainuodavo jūsų motinos.“ Ir moterys užvedė dainą.
Pradėjo ne iš karto: pirma nedrąsiai suskambo vienas plonas Volynės žąsų pešikės balsas apie paupiais augančius linus. Paskui įsiliejo dar vienas — žemas senutės, penkiasdešimt metų nešiojusios šią giesmę, pritarimas, vėliau trečias ir ketvirtas balsas, kol visa virtuvė prisipildė skambesio, kaip prisipildo indas, į kurį pilamas vanduo. Atsisėdusi ant pasienio suolo, Julijona klausėsi, kaip moterys pagal eilę, be jokios tvarkos dainuoja apie linus, apie lokius, apie niekam nereikalingą nuotaką ir apie rašto išmokusį ožį, kol kažkur tarp dviejų posmų liovėsi bandžiusi suprasti, kas dainuoja ir kas klauso.
Balsas po akmeninėmis plytomis nuščiuvo — ne užbaigęs sąrašą, o tiesiog nutildytas gyvos žmonių dainos, kuriai netiko jokie skaičiai.
Prasėdėjusi ant suolo iki pat aušros, mintyse pabandė suskaičiuoti nupeštas žąsis ir nebeįstengė.
Tokia buvo kaina — ryte supratusi, niekam nedrįso prasitarti. Užrašytą skaičių vis dar galėjo perskaityti ar pakartoti iš klausos, tačiau vos pabandžiusi suskaičiuoti priešais gulinčius daiktus pamesdavo eilę. Atsisakė skaičiuoti drauge su balsu, tad skaičiai apleido ją pačią. Per dieną dešimt sykių pradėjusi sakinį, kuriame reikėjo skaičiaus, dešimt sykių išsisuko bendrais žodžiais: tiek, kiek reikia; pakankamai; gausiai. Ūkvedys Lavrynas tylomis žymėjo statines savo lentelėje ir nieko neklausinėjo.
Svečiai rinkosi tris savaites.
Pirmasis su Lenkijos ponais atvyko Jogaila, o dvidešimtąją dieną — Zigmantas Liuksemburgietis, kurį miestas išgirdo dar gerokai prieš išvysdamas: gaudė trimitai, dundėjo būgnai, plaikstėsi šimtai margų vėliavų. Vytauto įsakymu svečią pasitiko prie pat pilies vartų, ir Julijona stovėjo vyro dešinėje, prilaikydama už alkūnės.
— Ką matai? — neatsigręždamas pusbalsiu paklausė Vytautas.
Julijona palinko prie dešiniosios vyro ausies. Šitaip darydavo nuo pat pirmosios judviejų santuokos dienos: velionė Ona perdavė jai šią pareigą kaip perduodami namų raktai — be žodžių, vien žvilgsniu per kambarį.
— Prie vartų pristabdo žirgą. Aukštas, auksabarzdis, raudonu apdaru, ant krūtinės drakono grandinė. Greta juodai vilkinti siauraveidė moteris — karalienė Barbora. Kairėje vengrų vyskupai, o už jų… — žmona užsikirto, bandydama suskaičiuoti ir vėl pametusi eilę. — Daugybė vėliavų. Nežinau kieno.
— Kur Jogaila?
— Už tavo kairiojo peties su lenkų ponais. Vartų stulpą jau aptraukė šerkšnas.
Vytautas linktelėjo. Stovėjo tiesus, juodu apsiaustu ir sidabrine grandine ant krūtinės, apsuptas mūru sustojusių bojarų. Žmonėms iš tolo tebeatrodė lygiai toks pat kietas, ramus ir nepajudinamas kaip prieš du dešimtmečius. Vien Julijona matė, kaip atsargiai pirštai gniaužia lazdą, kad niekas neįtartų aklumo.
Zigmantas lengvai nušoko nuo žirgo ir žaismingu žingsniu, tarsi neabejodamas, kad visas pasaulis trokšta jam įtikti, ištiesė abi rankas šeimininkui:
— Kunigaikšti, kunigaikšti, kunigaikšti! Girdėjau, kad vyras, delne laikantis pusę Europos, valdo be karūnos. Atvykau įsitikinti, ar tiesa.
Priglaudusi lūpas prie vyro ausies, Julijona pasakė tik tiek, kiek jam reikėjo žinoti: kas kalba ir ko siekia — kad svečias atvyko pats įsitikinti. Matė, kaip sutuoktinio lūpose šmėstelėjo patyrusio derybininko šypsnis.
— Karaliau, — prabilo lotyniškai. — Mano pilis kvepia midumi, o jūsų kelias buvo tolimas. Prašom vidun pasišildyti.
Svečiai ėjo visą dieną: pro vartus, per kiemą, per didžiąją menę, kuri nebuvo pastatyta tokiai daugybei, bet atrodė gyva nuo ją užpildžiusio žmonių šurmulio. Jau dvidešimt dienų Lucke gyvenantis Jogaila įžengė į menę įkandin Zigmanto, sukumpęs, apsuptas vyrų juodomis sutanomis, ir šerkšnas ant durų staktos tuojau pat pabalo it pieno plėvelė. Greta karaliaus nė sykio nesuklupdamas žengė tamsiaplaukis dvasininkas ilga nosimi ir nuo rašalo pajuodusiais pirštais. Žvelgė į salę pastabiu šeimininko žvilgsniu, tarsi skaičiuotų langus ir sijas prieš pasakydamas, ar pastatas išsilaikys.
— Olesnickis, — pašnibždėjo žmona. — Krokuvos vyskupas, su Jogaila ir lenkų ponais.
— Kiek jų šnekasi?
— Tik artimiausieji. — Kunigaikštienė įsižiūrėjo. — Prie būrelio priėjo dar vienas. Vis pametu skaičių.
— Tikrai ne penki?
— Nežinau. Eilė išsisklaido.
Atvyko Moldavijos hospodaras su šimtu raitelių ir šunimi, kurį vedėsi ant pavadėlio it žmogų. Atvyko Tverės kunigaikštis su žmona bei sūnumi; dviem paromis vėliau, nes paklydo pūgoje, prisistatė Riazanės valdovas. Įžengė smilkalais dvelkiantis putlus, švelnus popiežiaus legatas ir Bizantijos pasiuntiniai, kurių veidai buvo tokie pat neįskaitomi, kaip ir tvarkingi drabužiai. Suvažiavo Mazovijos kunigaikščiai. Atjojo Livonijos magistro žmonės juodais kryžiais ant baltų apsiaustų ir ilgai nesėdo, mat niekas jiems nepasiūlė krėslų. Galop sugužėjo keturi stepių murzos ryškiaspalviais šilkais ir amžinomis šypsenomis tų, kurie niekada neklausia, ar yra laukiami. Jie atgabeno dovanų: žirgų, vilkų kailių, sidabrinių lankų. Kiekvieną dovaną Vytautas paėmė į rankas bei pauostė, ir Julijona vis galvojo, kaip keistai tai atrodytų, jei kas nors būtų pasakęs svečiams, kad šeimininkas jų nemato.
Stebėjo, kaip atvykėliai dirsčioja į dešinę valdovo ausį, o paskui į kunigaikštienę — ne bandydami suprasti, o pasverdami: ką senis girdi pats, ką leidžia išgirsti žmonai, kiek sprendžia už peties stovinti moteris ir kiek vien pakartoja?
Niekas šio klausimo neištarė balsu, ir kiekvienas iš menės išsinešė tą pačią išvadą: Vytautas girdi viską, ko reikia, o Julijona tik padeda ištarti.
Svečiai klydo — žmona padėdavo jam išgirsti, o tarp šių dviejų dalykų žiojėjo praraja.
Vakare po pirmosios puotos koridoriuje link virtuvės kunigaikštienė susidūrė su Hene.
Už posūkio ant palangės sėdėjo juokdarys raudonais ir rudais drabužiais, tylinčiais varpeliais prie diržo, ir be garso svaidė aukštyn du mažus juodus akmenėlius.
Moteris sustojo.
— Kunigaikštiene, — prabilo juokdarys ramiu, švelniu, tiesiai mintyse skambančiu balsu. — Kokia pažįstama vieta.
— Tu pasitraukei, — tarė ji.
— Tik iš tarnybos. — Šis šyptelėjo. — Ne iš rūpesčio.
Žvilgsnis užkliuvo už auksinės grandinės ant juokdario kaklo — nešiota daugiau nei tris dešimtmečius, šiandien žvakių šviesoje ji žvilgėjo kitaip, tarsi išduodama naują šeimininką.
— Ko čia atvykai?
— Pažiūrėti, ar senis atlaikys. — Juokdarys lengvai palenkė galvą. — Manau, vienintelė jūs nutuokiate, kiek jam atsieina šios trys savaitės. Daugiau niekas — net pats valdovas nesužinos, kol neparveš sąskaitos namo.
— Nesuprantu, apie ką kalbi.
— Žinoma. — Henė palinko į priekį, varpeliai nė nesužvangėjo. — Tačiau pastebėjau, kunigaikštiene, kad pro vandenį besiklausantys vyrai vieną balsą visada išgirsta aiškiai: jūsų žodžius. Ką jam perduodate? Ar viską?
Išauklėta saugoti paslaptis, kunigaikštienė neatsiliepė į provokaciją.
— Puiku, — tarė juokdarys. — Šią savaitę kunigaikščiui teks išgirsti daugybę dalykų. Norėjau tik priminti, kad kartais nutylėti nėra gėda.
Nušokęs nuo palangės, nužingsniavo koridoriumi, o jo šešėlis ant mūro sienos slinko kiek kitu taku.
Naktį žmona išdėstė vyrui visus dienos svečius.
Sėdėjo dviese miegamajame prie langų, pro kuriuos mirgėjo laužais nusėta stovykla: ji dar nenusivilkusi paradinės suknios, jis — susigūžęs prie židinio po šiltu kailiu, ir nė vienas neskubėjo gulti.
— Zigmantas, — paragino kunigaikštis. — Pasakok.
Žmona išpasakojo viską, ką matė. Kaip vengras juokėsi, kai juokas buvo visai nereikalingas. Kaip rinkosi vietą prie stalo: ne gale, o greta Jogailos, kad visi svečiai pamatytų juos sėdint šalia. Kaip karalienė Barbora ganė jį akimis ne lyg žmona vyrą, o lyg prižiūrėtoja brangų daiktą. Pasakė ir tai, kad lenkų ponai nesėdi prie stalo, o stovi už krėslų, ir kad Olesnickis nepalietė nė kąsnio.
— O juokdarys?
— Tupėjo Zigmantui prie kojų. — Ji trumpam nutilo. — Vytautai, aš niekada nieko neklausinėjau.
— Žinau.
— Tačiau koridoriuje juokdarys prasitarė, kad tu girdi tik tai, ką aš tau pasakau. Ar aš pasakau tau viską?
Valdovas ilgai tylėjo. Židinyje spragsėjo malkos. Žmona matė liepsnos nušviestą vyro veidą su pilkais, nuplautais šešėliais skruostų įdubose, ir jame tvyrojo ta rami kantrybė, kokia žiūrima pro langą į upėn virstantį medį.
— Pasakai, ką matai, — atsakė kunigaikštis. — Daugiau man ir nereikia.
— O jei rytoj ko nors nepastebėsiu — ar sužinosi?
— Tik jei pati prisipažinsi nepastebėjusi.
Staiga sutuoktinis pakreipė galvą ir įsiklausė į grindis. Julijona sulaikė kvapą — per vienuolika santuokos metų žinojo, kad likęs vienas vyras protarpiais šitaip nugrimzta į tylą, tarsi bijodamas išbaidyti nematomą pašnekovą. Niekada netarė nė žodžio, kaip tylėdavo ir Ona.
— Praėjusią naktį, — tyliai prabilo žmona, — prie sandėlio kai ką išgirdau.
Vyras sėdėjo nejudėdamas.
— Balsą po grindimis. Jis skaičiavo. — Žodžius rinko lėtai. — Vienuolika tūkstančių burnų, žąsis, statines, ožius. O po vidurnakčio pakeitė toną ir ėmė skaičiuoti tai, ko dar nėra.
— Ką?
— Aštuonias lelijas, — ištarė ji. — Keturiolika akmenų lanke ir dešimt apačioje. Safyrus, vieną rubiną, šešis šimtus dvidešimt du perlus. — Ji stabtelėjo. — Karūną. Skaičiavo karūną.
Vytautas ištiesė ranką, ir žmona suėmė šaltus jo pirštus, kantriai laukdama klausimo.
— Kokia ji? — galop pratarė kunigaikštis.
— Nežinau. Jos dar nėra pasaulyje. — Kunigaikštienė prislopino balsą. — Net nesuprantu, iš kur tai žinau.
— Ir ko griebėsi?
— Liepiau moterims uždainuoti.
Vyras trumpai, sausai nusijuokė, tačiau tame garse suskambo tikras palengvėjimas, nuėmęs akmenį ir nuo jos krūtinės.
— Skaičiuotojas, — tarė kunigaikštis. — Šitaip jį praminėte?
— Niekaip nevadinau.
— Toks jo vardas. — Valdovas paglostė žmonos plaštaką. — Ačiū, kad pasakei.
— Nepasakiau nieko, ko nebūtum žinojęs.
— Pasakei tai, ko nežinojau: kad jau skaičiuoja karūną. Vadinasi, kažkur ji jau gimsta, nors niekas dar neregėjo. — Kunigaikštis patylėjo. — Kiek tau tai atsiėjo?
— Nieko.
— Julijona.
— Nebeįstengiu suskaičiuoti savo pirštų, — plonu balsu prisipažino žmona. — Visą dieną kas nors klausia skaičiaus, o aš nebežinau. Ūkvedys jau trissyk rašė lentelę už mane.
Vytautas abiem delnais apglėbė žmonos plaštaką, ir senos, žvarbios rankos pamažu sušilo.
— Praeis, — pažadėjo. — Po savaitės ar dviejų. Čia tik rinkliava, kurią pačiam teko ne kartą mokėti.
— O kaip rytoj? Šiandien statines žymėjo Lavrynas, o aš stovėjau šalia ir negalėjau rūsininkui patvirtinti, ar skaičius teisingas.
— Tegul žymi ir rytoj.
— Tarnai ims eiti tiesiai pas jį.
— Tuomet pasakyk Lavrynui, ko reikalauji, dar prieš jiems ateinant.
Kunigaikštienė nužvelgė sunertas judviejų rankas ir be žodžių suprato: nuo rytojaus teks pasilikti ūkvedį greta ten, kur ligi šiol stodavo tik šaukiamas.
Abu dar ilgai sėdėjo tylomis, saistomi tos senos sutuoktinių santarvės, kai nereikia išsakyti vienas kitam visko iki dugno ir būtent todėl bendras gyvenimas laikosi tvirtai. Pro langus mirgėjo šimtai stovyklos laužų, aplink ugnis spietėsi tūkstančiai žmonių, ir Julijona mąstė, kad požemio balsui kiekvienas iš jų tėra dar vienas skaičius, kurį galima įrašyti arba išbraukti.
Niekada nesvajojo apie karalienės titulą — ši mintis nebuvo dingtelėjusi net tuomet, kai Ona išrinko ją Vytautui, — tačiau dabar, vidurnaktį prie židinio, lengvu ir pernelyg šiltu šešėliu nusileido ant pečių. Nuvyti jos nepanoro, tik prisiekė sau niekam neprasitarti.