8 Klūpančioji
1417 m. spalis, Palanga
Kunigas Andžejus Radzimskis, sulaukęs trisdešimt penkerių, ligi šiol nebuvo regėjęs jūros, ir jos platybė jam nepatiko.
Vandenys plytėjo pernelyg dideli. Bažnyčios, universitetas, Krokuvos mūrai — visa, kas ligi tol vertė pakelti galvą, prie kranto susitraukė, tad kunigas brido kopomis spausdamas saujoje rožančių ir jausdamas įbestą nematomą žvilgsnį. Dvelkė sūrymu ir pūvančiais dumbliais. Nuo bangų kilo tirštas, rudeniui neįprastai drungnas rūkas, o iš baltos miglos protarpiais išnirdavo žvejų valtys pilkomis burėmis.
Kelionėn išsiuntė ne Žemaitijos vyskupas, dar tik besiruošiantis savo kapituloje, o Vilniaus ganytojas, puikiai žinojęs, kad pačiame krašto pakraštyje, prie pat Ordino sienos, tebestovi nepalenktas stabas. Drauge su antspauduotu raštu, liepiančiu „pašalinti stabą, vadinamą Jūrate“, kunigui skyrė palydą: šešis tvirtus lyg jaučiai Medininkų vyrus, kapitulos paskolintus sunkiam darbui, du jaunus raštininkus ir dešimt didžiojo kunigaikščio raitelių, vedamų prieš ketverius metus pakrikštyto žemaičio dešimtininko Gaudžio, per visą kelią neprasitarusio nė žodžiu apie savo mintis.
Pasiekę kopos keterą, vyrai sustojo, ir Gaudys mostelėjo žemyn.
— Ten.
Radzimskis pažvelgė į pakrantę.
Ties pat potvynio linija, atgręžta į bangas, smėlyje klūpėjo žmogaus ūgio moters skulptūra nuleistais pečiais, palenkta galva ir maldai už prarastąjį sunertais delnais. Nulipdyta ne iš akmens, medžio ar vario — visa švytėjo tirštos medaus spalvos gintaru, tamsesniu ties keliais, šviesesniu veide, o skaidrioje gelmėje amžiams sustingo smulkios kruopelės: smėlio grūdeliai, vabzdžio sparnelis ir žolės šapelis. Aplink skulptūrą kylančios miglos skraistė praretėjo lyg prie įkaitusios krosnies. Bruožai nepriminė skaptuoto darbo — greičiau tekant sustingusį žvakės vašką. Tik tamsiai žalios akys su gintaru neturėjo nieko bendra: priminė jūros gelmę už seklumos, kurioje lėtai ir nedrąsiai tvenkiasi srovė.
— Ji čia klūpo nuo 1384-ųjų, — tarė Gaudys. — Nepasikeitė.
— Aš matau daiktą, — atsiliepė Radzimskis plonesniu, nei norėjo, balsu.
— Taip, tėve.
Vakare pasirodė moterys.
Penkios ar šešios žvejų žmonos sėdėjo prie šlapių tinklų Birutės kalno papėdėje — visos pilkos, plačiakaulės, dervomis pajuodusiomis rankomis. Vyriausioji, raukšlėta senutė išdžiūvusiu veidu, nė nepakeldama akių mezgė akis ir kunigui priėjus tarstelėjo kelis žodžius žemaitiškai.
— Klausia, ko atvykote, — išvertė Gaudys.
— Pasakyk, kad pašalinti stabą.
Gaudys perdavė. Senutė nė nesustodama megzti vėl trumpai prabilo, ir kitos moterys virš tinklų pakėlė galvas.
— Sako, — kiek pasikeitusiu balsu vertė Gaudys, — kad galėtų padėti.
— Kaip?
Nuskambėjo dar vienas sakinys. Dešimtininkas prabilo ne iš karto.
— Sako, kad visai nesunku: sėdate į valtį, o už seklumos gilu ir šalta. — Gaudys trumpam nutilo, atsargiai rinkdamas ištartus žodžius. — Žmonės paskui kalbės, jog užklupo audra. Prieš trylika metų čia atplaukę Memelio jūreiviai apsisuko, kai nukrito jų kryžiai, ir liko gyvi. Jūs irgi dar galite grįžti.
Radzimskis stovėjo ant klampaus smėlio ir pats nejausdamas žengtelėjo atgal. Senutė galop pakėlė akis į atvykėlį. Pykčio veide nebuvo — nužvelgė kunigą ramiu, šaltu žvilgsniu, iš anksto žinodama, kiek šis sveria.
— Ne, — nukirto Gaudys žvejei, žengdamas tarp jos ir kunigo, o už dešimtininko nugaros tuoj pat pakilo du raiteliai. — Kunigaikštis įsakė: nė vieno plauko. Nei jūsų, nei jų. Mes čia pastatyti saugoti.
Senutė sausai sukikeno — garsas sučežėjo it sena drobė — ir pridūrė dar kelis žodžius.
— Ką ji sako? — paklausė Radzimskis.
— Kad tuomet pasirūpins ne moterys. — Gaudys mostelėjo į bangas. — Ji.
Naktį Radzimskis nesudėjo bluosto. Gulėdamas ant šiaudų valstiečio troboje, kur buvo apgyvendintas, klausėsi už sienos šniokščiančios bangų mūšos, lėtai atsitraukiančios ir vėl grįžtančios į krantą. Bailiu savęs nelaikė: studijavo Krokuvoje, ginė tezes prieš žilus magistrus, maro vasarą laidojo kaimynus ir nė sykio neištarė „negaliu“. Tačiau šiąnakt ramybę atėmė ne mirties baimė, ne pagonys ir ne abejonė, o paprastesnis, kur kas nemalonesnis dalykas: ant kranto išgirdo gryną teisybę.
Mintys vis grįžo prie klūpančiosios smėlyje. Argi toks kūrinys yra nuodėmė? Gražus daiktas, nieko neprašantis, tik ant kaklo plaikstėsi išblukusios juostelės, kažkieno iš naujo perrištos dar prieš sutemas.
Rytą vyrai ėmėsi kūjų.
Šeši plačiapečiai, tylūs Medininkų darbininkai ėmė daužyti skulptūrą: pirmas kirtis krito į petį, antras — į rankos sąnarį, trečias — į sunertus delnus. Atokiau stovintis Radzimskis stebėjo triūsą, kuris jau seniai privalėjo būti užbaigtas. Geležinis kūjis atšoko nuo gintaro dusliai, be jokio skambesio, lyg atsimušęs į minkštą priegalvį, o kietas ąžuolinis kotas perplyšo pusiau it speigo pakąsta šaka. Antram vyrui kūjis iškrito iš rankų. Trečiasis kažką sumurmėjo savo šnekta ir atsitraukė.
— Vyrai sako, — išvertė Gaudys, — kad čia ne gintaras.
— O kas?
— Jie nežino.
Radzimskis priėjo prie pat skulptūros. Prieš valandą kelius skalavęs potvynis buvo atslūgęs, ir figūra klūpėjo ant sausos smėlio juostos. Kunigas sustojo taip arti, kad gintarinėje krūtinėje išvydo iškreiptą it vandens laše savo paties atspindį. Uždėjo ranką: gintaras buvo šiltas — ne nuo saulės, o gyva kūno šiluma, kurioje lėtai, vienu dūžiu per daugelį atodūsių, plaka širdis.
— Imkite, — paliepė vyrams. — Neškite į valtį. Nuplukdysime už seklumos ir atiduosime bangoms, iš kurių iškilo.
Pats nebūtų pasakęs, kodėl pasirinko šią mintį. Galbūt vandenys pasirodė švaresni už daužymą kūjais; galbūt prisiminė Šventojo Rašto eilutes apie gelmėn verčiamus stabus; o gal moterys ištarė žodį „jūra“, ir panoro atsakyti ta pačia kalba. Žinojo tik viena: kai skulptūra atsidurs dugne, niekas jos nebeišvys ir niekas nesužinos, kad Bažnyčia nepajėgė jos sulaužyti.
Apvynioję skudurais ir suveržę virvėmis, šeši vyrai kilstelėjo skulptūrą nuo smėlio — žmogaus ūgio gintaro luitas pasirodė stulbinamai lengvas, ne sunkesnis už ant rankų nešamą miegantį vaiką. Brisdami per seklumą, nunešė prie žvejų valties, kurią kunigas pasiėmė iš kopų parodydamas vyskupo antspaudą. Gaudys su raiteliais stovėjo ant kranto, delnus laikydami ant ginklų rankenų, ir niekas iš vietinių nesiartino. Visi tylėjo, tik Radzimskis pamatė, kad vieno jauno raitelio skruostais rieda ašaros.
Valtis atsistūmė nuo kranto.
Jūra buvo rami — tokia rami, kokia jūra beveik nebūna: lygi it nušlifuotas stiklas, su baltu rūku, krintančiu ant vandens lyg drobė ant kapo. Šeši vyrai irklavo ritmingai, ir irklų pliaukšėjimas aidėjo ne tik nuo vandens, bet ir nuo žemo dangaus. Radzimskis stovėjo ant kranto, prisidengęs akis delnu; dėl savo jūros ligos į valtį nelipo ir dabar mintyse už tai dėkojo Dievui.
Pasiekus gilesnius vandenis, irklai pakilo į viršų; vyrai pasilenkė ir ėmė kelti nešulį prie borto. Kunigui pasivaideno, kad gintarinė moteris virš turėklo lengvai pakibo ore.
Tą pačią akimirką valtis ėmė grimzti.
Be sūkurio, be riksmo, be jokios bangos. Valtis su šešiais irkluotojais ir tamsiu luitu viduryje tiesiog sulėtėjo ir pamažu nugrimzdo gelmėn it į šilto pieno puodą nuleistas šaukštas. Vanduo tyliai susiglaudė virš galvų, rūkas nė nesuvirpėjo, o lygus jūros paviršius nepaliko nė menkiausio ratilo.
Radzimskis ilgai stovėjo krante, praradęs laiko nuovoką. Tik pajutęs pirštus ant rankovės, pažvelgė žemyn: šalia stovėjo Gaudys, ir jo veidas buvo toks pat ramus kaip jūra.
— Sakiau jums, — tarė dešimtininkas. — Ji pati pasirūpina.
Visą dieną būrys praleido ant kranto.
Radzimskis bandė melstis, tačiau daugelį metų įprasti maldos žodžiai burnoje džiūvo it rudeniniai lapai, tad netrukus nutilo. Raštininkai verkė. Raiteliai tylėjo. Žvejų moterys prie tinklų dirbo toliau, o pavakare kopose kažkas užvedė ilgą, vienodą giesmę, panašią į lopšinę. Vakarykštė senutė, siūliusi savo pagalbą, priėjo ir prisėdo ant smėlio greta kunigo.
Kurį laiką tylėjusi, ištiesė sugrubusią ranką ir paglostė jam rankovę.
— Ji sako, — prabilo iš paskos priėjęs Gaudys, — kad jūra tavęs nepaskandino, nes pats nekėlei rankos. Tik įsakei nuo kranto. Liksi gyvas, nes kažkas turi parnešti žinią.
— Ką?
Senutė tarstelėjo dar kelis žodžius. Gaudys išvertė po trumpos pauzės:
— Kad sąskaita apmokėta.
Prieš pat aušrą kunigas vėl išėjo prie vandens.
Rūkas buvo išsisklaidęs, tamsios bangos ritosi sunkiai it tiršta alyva. Ties potvynio riba, toje pačioje vietoje, kur dešimtmečius klūpėjo skulptūra, kažkas subolavo. Nežinodamas, ar tai tikra šviesa, ar tik nuvargusių akių apgaulė, Radzimskis lėtai nužingsniavo per klampų smėlį.
Skulptūra klūpėjo savo vietoje.
Toje pačioje vietoje, ta pačia poza. Pečiai atrodė kiek žemiau nusvirę, galva giliau sielvarte nulenkta, o per šlapią smėlį iš bangų driekėsi tamsi, ilga vaga, kuria kažkas buvo išvilktas į krantą. Nuo gintarinių kelių lašėjo sūrus vanduo. Atkištuose delnuose, kuriuos ištiesusi laikė visą savo amžių, kruopščiai vienas ant kito it dovanos gulėjo šeši maži šlapi mediniai kryželiai — tokie, kokius Medininkų vyrai nešiojo ant kaklo.
Radzimskis suklupo šlapiame smėlyje. Pats nežinojo, ką daro — suprato tik tiek, kad šie kryželiai priklauso šeimoms Medininkuose ir kad parnešti juos namo privalo jis pats. Vieną po kito rinko į saują; kiekvienas buvo šaltas it lietaus lašas.
Tiesiant pirštus prie paskutiniojo, skulptūros akys pasikeitė. Tamsiai žaliose, plačiai atsimerkusiose gelmėse, žvelgiančiose į tolimą kranto liniją, vietoj pykčio sušvito labai sena, bekraštė užuojauta — žvilgsnis tų, kuriems teko regėti skęstančius kitus.
Paėmęs paskutinį kryželį, kunigas ištarė vienintelį ant liežuvio atėjusį žodį, nebeklausdamas savęs, ar tai malda:
— Atleisk.
Už pečių sunkiai atsiduso jūra. Radzimskis nė pats nežinojo, kam tarė tą žodį.
Suspaudęs delne šešis kryželius, kunigas patraukė kopų link; kylant saulei, smulkios bangelės nuplovė pėdsakus smėlyje, o žemai palinkusi moteris liko laukti toliau.