11 Juodosios Jūros Pilys
1419–1420 m. žiema, Dašivas prie Dniepro žiočių
Rytais Temirbekas melsdavosi į jūrą. Meka buvo pietuose, už vandens, kurio jis taip ir neišmoko laikyti kelio dalimi, ir kiekvieną kartą, kai kaktą palietė šaltas sienos akmuo, jam atrodė, kad meldžiasi į kažką, kas dar nesusitaikė su savo vieta. Stepėje horizontas yra linija, kuri laukia, kol prie jos prijosi. Čia horizontas judėjo pats. Jis ėjo bangomis, pilkas ir sunkus, ir kvepėjo kaip didelis gyvulys, kuris miega ir kvėpuoja nesirūpindamas, kas stovi šalia.
Trečioji žiema, o jis vis dar žiūrėjo į jūrą taip, kaip žiūri į nepažįstamą arklį: ne į akis, o į kojas.
Dašivo pilis stovėjo ant žemo kyšulio, kur Dniepras, nešdamas savo purvą per pusę žemyno, pagaliau išsilieja į limaną. Ją statė Vytauto meistrai iš Kijevo ir Podolės, ir kai kasė pamatus, po velėna rado seno miesto griuvėsius: baltus marmuro luitus, nulaužtas kolonas, plokštes su raidėmis, kurių niekas neskaitė. Iš tų luitų išaugo bokštas. Kunigas Teofilis sakė, kad graikai statė šventyklą dievams, kurie jau seniai mirė, o dabar jų akmenys laiko rusėnų sargybą, ir tai, pasak jo, buvo geriausia, ką galima pasakyti apie bet kokį akmenį. Temirbekas nepritarė ir neprieštaravo. Jis žinojo, kad kiekvienas akmuo turi atmintį, ir stengėsi apie tai nekalbėti garsiai.
Įguloje buvo šešiasdešimt vyrų: rusėnų pėstininkai iš Kijevo žemės, penkiolika lietuvių, kuriuos čia atviliojo didesnė alga, ir dvidešimt totorių, ėjusių paskui Temirbeką nuo tos dienos, kai jo žirgas pirmą kartą pasuko į šiaurę, o ne į rytus. Pavasarį į limaną įplaukdavo genujiečių galeros iš Kafos pirkti vaško ir odų. Vasarą Dniepro baidokai plukdė druską, ir rudenį Temirbekas ėmė dešimtadalį ir rašė, kiek paėmė, rusėniškai, nes Vilniuje niekas neskaitė jo raidžių. Tai ir buvo visa, ką reiškė būti Lietuvos pilimi prie Juodosios jūros: muitas, vaškas ir knyga, kurioje skaičiai privalėjo sutapti.
— Nuo jūros iki jūros, — kartą pasakė kunigas Teofilis, rodydamas į laišką iš Vilniaus. Taip didysis kunigaikštis pradėdavo savo raštus, kai norėdavo, kad skaitytojas prisimintų, kieno žemė driekiasi po jo batais.
Temirbekas atsakė, kad tarp dviejų jūrų yra daug žemės ir ne visa ji priklauso tam, kas užsirašo ją savo knygoje.
— Tai erezija, — tarė Teofilis.
— Tai geografija.
Žinią atnešė senas nogajų piemuo, žiemomis ganęs avis anapus limano ir kartą per mėnesį atvarydavęs kelias į pilį parduoti. Nužingsniavo tiesiai pas Temirbeką, vienintelį tvirtovėje suprantantį nogajų šnektą, ir prabilo be džiaugsmo bei skundo, kaip pranešama apie pasikeitusį pasaulį:
— Edigu mirė.
Temirbekas pasiteiravo kada; piemuo tik gūžtelėjo pečiais — vieni sako rudenį, kiti pavasarį, žmonės kalba įvairiai. Paklaustas, kas nužudė, senis išdėstė stepės gandus: esą kirtęs ilgus metus pas lietuvius tūnojęs ir su jų sidabru grįžęs Toktamyšo sūnus; kiti mini paties Edigu murzas, pavargusius vergauti seniui; treti šnabžda, kad emyras nė nemiręs, tik pasitraukęs, o dainių jau apdainuota kova prie upės įvykusi visai kito vyro vardu.
— O pats kuo tiki? — paklausė Temirbekas.
— Tikiu, kad avims nerūpi, kas šiandien chanas. — Piemuo dirstelėjo į savo ožkas. — Ir avims šitaip sveikiau.
Pilies kiemą naujiena apskriejo greičiau, nei Temirbekas spėjo paskelbti: rusėnų dešimtininkas Fiodoras persižegnojo dėkodamas Dievui, dauguma kareivių tylėjo, o jaunas totorius Kutlugas, kurio tėvas dar prieš sūnaus gimimą krito prie Vorsklos, pasiteiravo, ar dabar karas baigėsi.
— Tai reiškia, kad dabar jį pradės kas nors kitas, — atsakė Temirbekas.
Pats nenorėjo nuskambėti taip rūsčiai, tačiau tą žiemą žinojo daugiau, nei norėjo žinoti.
Edigu savo akimis regėjo vienintelį kartą, ir to pakako visam amžiui: dvidešimtmetis raitelis prie Vorsklos sėdėjo balne greta brolio Idriso, saugodamas žemą Toktamyšo palapinę, kai prieš mūšį išjojo Edigu — ramus, žilstelėjusiais ūsais, ilgu ir tvarkingu it gydytojo ar iždininko veidu, tarsi atvykęs apžiūrėti arklidžių. Nė neraginęs kariaunos, per upę nužvelgė lietuvių raitelius skaičiuojančiu žvilgsniu, o vėliau, ėmus kristi kunigaikščiams, Temirbekas suprato, kad emyras vienintelis visame lauke tą dieną nejautė jokio įkarščio. Idrisas krito iš balno prie pat kranto, vos perbridęs upę, ir brolis nešė jį ant pečių, kol suvokė nešąs vien tuščius drabužius.
Dabar Edigu nebebuvo, tad Temirbekas laukė kokios nors permainos, tačiau tik vakare prisėdęs prie laužo suprato, kas iš tiesų pasikeitė: kaip kas vakarą per du dešimtmečius pabandė prišaukti Idriso veidą ir nebeįstengė. Prisiminė barzdą, delną ant žirgo sprando, vardu šaukiantį balsą ir visuomet per anksti pratrūkstantį juoką, bet paties veido vietoje žiojėjo lygi, drungna tuštuma it smėlio įduba, iš kurios ką tik pakilo gulėjęs žmogus.
Tą naktį sūrus ir drėgnas jūros vėjas nešė sniego miltus, o kieme nutilo šunys. Temirbekas užkopė ant sienos. Limaną jau dengė plonas, žvaigždes gaudantis ledas, o anapus įlankos, kur plytėjo vien iki šaknų įšalusi stepės žolė, stūksojo stulpas.
Aukštas, siauras sniego ir dulkių sūkurys lėtai slinko prieš vėją iš stepės į jūrą, tarsi svetimoje pirtyje durų ieškantis pakeleivis. Bokšto sargybinis nė nepasuko galvos. Temirbekas suprato regįs ne viesulą, o tai, kas juo apsirengė.
Piemenys apie jį šnabždėdavosi tik žiemos vakarais ir niekada neištardami vardo. Ėsdavo žolę bei žirgus, paskui imdavosi žmonių ir niekada nepasisotindavo, mat sotumas svetimas jo prigimčiai. Neturėjo veido — turėjo vien kryptį. Prie Vorsklos atslinko kartu su Edigu, ir nusileidus rugpjūčio saulei laukas tarp upės bei kalvų liko tuščias, nors jame gulėjo tūkstančiai kritusiųjų, o dvidešimties kunigaikščių vardai jau sugulė į jo knygą. Paskui pasitraukė miegoti. Nebuvo nei nugalėtas, nei nuramintas — tiesiog įmigo lyg pasisotinęs šuo.
Dabar stovėjo ties limano ledu ir uostinėjo orą.
Temirbekas nejudėjo. Prisiminė taisyklę, kurią žino kiekvienas Vorsklą išgyvenęs karys: nežiūrėti per ilgai. Tačiau žvelgė jau pernelyg ilgai, ir kaina buvo sumokėta dar prieš suprantant, kad esi skolingas. Idriso veidas, toptelėjo mintis. Pirmąjį mokestį jau pasiėmė. Ir tuomet vietoj baimės krūtinę užliejo keistas apmaudas, tarsi pats būtų muitininkas, prie kurio vartų derasi nekviestas svečias.
Pasukęs prie jūros, sūkurys sustojo. Po juo žalsvai švietė ledas, o už ledo plytėjo atviri vandenys, kur stepės kvapas nebesiekė: Alkis atsimušė į ribą, kur baigiasi jo maistas. Jūra nebuvo nei žolė, nei žirgas — joje nebuvo ko ėsti, ir pati nesileido šeriama; tiesiog tyvuliavo ir ramiai kvėpavo bangomis, todėl per tris žiemas nė sykio nenuvylė sargybinio.
Temirbekas palaukė, kol stulpas apsisuks: viesulas pasuko į šiaurės vakarus — link Dniepro aukštupio, Kijevo, Lietuvos ir senojo valdovo, prieš du dešimtmečius leidusio jam įsiminti savo kvapą; netrukus sniegas nusėdo ir vėjas nurimo.
Po trijų dienų į tvirtovę su dviem raiteliais ir neatplėštu ritiniu įjojo Vytauto pasiuntinys: tijūnas Sudimantas. Kailiais apsiūtas lietuvis į jūrą žvelgė taip pat įtariai, kaip pirmąją žiemą čia dairėsi pats Temirbekas, o balsas skambėjo tyliai, mat nuo pat Kijevo buvo įpratęs šnekėti tik tuomet, kai klausosi vien žirgas.
— Didysis kunigaikštis liepė perduoti žodžiu, — prabilo tijūnas, prisėdęs prie židinio ir nepalietęs atneštos karšto vyno taurės. — Pergamentas skirtas Vilniui, o kas skirta tau — į raštą netraukiama.
— Klausau.
— Edigu mirė, stepė bus dalijama. Vieni siųs prašyti sidabro, kiti — ristūnų, treti — pastogės, ir kiekvienas prisiekinės ištikimybę, kol priesaika atsieina pigiai. Duok pastogę, bet neduok kalavijo: nė vieno kovos žirgo per Dnieprą, nė vieno vežimo be tavo žymos. Chanų neskirk ir nekuk — šitai valdovas tvarkys pats laiškais iš Vilniaus, kai prireiks. — Sudimantas trumpam patylėjo. — Kunigaikštis pridūrė, kad tau šitai nauja, bet per penkiasdešimt metų jis išmoko vienintelę taisyklę.
— Kokią?
— Nuversti verta tik tą, kurio nereikia užmušti.
Temirbekas linktelėjo, išgirdęs pažįstamą senio balsą, tarsi valdovas stovėtų čia pat menėje.
— Ir dar vienas klausimas, — tęsė Sudimantas. — Aš pats nesupratau, bet valdovas pakartojo trissyk, tarsi galėčiau pamiršti. Klausia: ar vėjas alkanas?
Židinyje spragtelėjo pliauska; už durų kunigas Teofilis kiek per aukštu balsu giedojo vakarines psalmes, tarsi bijodamas, kad kas nors išgirs jo tylą.
— Alkanas visada, — atsakė Temirbekas.
— Šitaip ir sakė, kad atsakysi. — Tijūnas pirmąsyk pažvelgė tiesiai į akis. — Dar liepė neįrašyti į knygą, kol nebus kuo pamatuoti, o kai pabus — pranešti jam pirmam, aplenkiant raitelius ir Kijevą.
— Jis negirdės mano žodžių.
— Išklausys, kaip įstengs. — Pakilęs Sudimantas priėjo prie lango angos, kur tamsavo plokščia jūra. — Nesuprantu — ir čia ne priekaištas, — kodėl valdovas laiko čia totorių, besimeldžiantį į sieną?
— Nes aš pažįstu jo pavidalą.
— Kieno?
— To, kurio senis nenori vadinti vardu.
Mandagus tijūnas daugiau nieko nebeklausinėjo, žinodamas, kada dera nutilti.
Svečiui ryte išjojus, Temirbekas vėl užkopė ant sienos: virš limano kilo saulė, traškėjo ledas, mažos baltos lytys plaukė į atvirą jūrą. Genujiečių vėliavos dar nesimatė, vaško pirkliai neatplaukė — tik žvarbus vėjas nešė sūrymą bei žuvų tvaiką, o toli bangose juodavo vienišas taškelis, galėjęs būti žvejų valtimi arba kuo nors kitu.
Dabar perprato viską iki galo: senis neturėjo ko jam dovanoti — čia nebuvo nei aukso, nei šlovės, nei didelio miesto. Pilis stovėjo ant paties pasaulio krašto, kur baigiasi Alkio valdos, ir joje budėjo sargas, mokantis atpažinti viesulą. Dašivas stovėjo lyg prie durų pakabintas varpelis, turintis suskambėti tą dieną, kai iš stepės grįš vienintelis svečias, kurio iš tiesų bijojo senasis kunigaikštis.
Ir jei Alkis vėl pasuks į pietus, pirmasis kelią jam pastos Temirbekas — senis tai žinojo ir būtent todėl jį pasirinko.
Ši mintis buvo nauja ir nemaloni it akmenukas bate. Temirbekas ilgai stovėjo ant kuoro, žvelgdamas į bangas. Prie Vorsklos Alkis atsekė pas Vytautą pakviestas ne žodžių, o vieno sprendimo ir pernelyg gražaus žygio, kokio nebeįmanoma sustabdyti. Seni stepės piemenys sako, kad tokį svečią tenka šerti, kol pats išeina, tačiau sykį pamaitintas jis niekada nebepamiršta kelio atgal. Alkis nebuvo prijaukintas — tik snaudė ir tebepriklausė tam, kuris pirmas jį pamaitino.
Nulipęs į kiemą, Temirbekas atvertė muitinės knygą ties paskutiniu įrašu — druska, aštuoniasdešimt maišų, dešimtinė paimta, — pamerkė plunksną ir prirašė eilutę, kurios joks svetimas nebūtų supratęs: stulpas ties limanu, vėjas nuo jūros, alkanas. Pirmąsyk per tris žiemas šalia pažymėjo ir datą.
Nuo tos dienos tai buvo jo tikrasis darbas, o muitas tebuvo priedanga.