19 Zigmanto Pasiūlymas
1429 m. sausis, Luckas
Zigmantas pakvietė jį pasivažinėti rogėmis per Styrą, ir Vytautas iš karto suprato, kad tai nebus pasivažinėjimas.
Kas sakoma kambaryje, jis girdėdavo per vandenį, bet kodėl žmogus kviečia jį į lauką, suprasdavo be žodžių. Ant ledo nieko negirdi niekas: nei sargybiniai, palikti ant kranto pylimo kaip juodi kuoliukai, nei kunigai, nei ponų ausys, kurių Lucke buvo kiekvienoje sienoje. Vėjas ridino sniego smilteles lygiu paviršiumi, o upė, plati ir balta, ėjo iki pat miško ir ten dingo. Danila liko pilyje. Rogių priekyje sėdėjo vengras kučeris, kuris nemokėjo nei lotyniškai, nei lietuviškai, o ant galinės lentos, apsivijęs kojomis atkaltę, tupėjo juokdarys ir lėtai žongliravo savo akmenimis, tarsi šildytų juos delnuose.
Vytautas sėdėjo kairėje, kad Zigmantas atsidurtų jo dešinėje. Karalius tai pastebėjo pirmą dieną ir nė karto nepasakė, kad pastebėjo. Tai buvo vienas iš jo gerų bruožų. Visi kiti bruožai taip pat buvo geri, ir tai erzino labiausiai.
— Kunigaikšti, — tarė jis lotyniškai, pasilenkęs prie jo ausies po lokio kailiu, — žinau, kad nemėgstate ilgų įžangų. Aš irgi. Sakysiu trumpai.
— Sakykite.
— Noriu jus karūnuoti.
Rogės slydo toliau. Po ledu kažkas lėtai sudundėjo: srovė trynėsi į tiltų pamatus. Vytautas žiūrėjo į juodas žvejų properšas, kuriomis buvo išmargintas ledas, ir laukė, kol kūnas pasakys, ką jaučia. Jis laukė šio žodžio keturiasdešimt metų ir nesitikėjo, kad jis nuskambės taip paprastai, kaip kvietimas pietums.
— Mindaugas buvo karalius, — tęsė Zigmantas. — Popiežius jį karūnavo, ir Lietuva buvo karalystė, kol jos žmonės pamiršo tai prisiminti. Aš esu Romos karalius. Imperijos vardu galiu pakelti žmogų į karaliaus rangą, o popiežius patvirtins tada, kai pamatys, kad tai jau padaryta. Popiežiai visada patvirtina tai, kas padaryta. Karūna bus nukalta iš Kremnico aukso. Šiemet nespėsime, auksakaliai lėti, o jūsų kaimynai dar lėtesni. Vilniuje, per Mergelės Marijos Gimimą, trisdešimtaisiais.
— Man tada bus aštuoniasdešimt.
— Karaliai gyvena ilgai. Tai pirmoji jų pareiga.
Vytautas nejučiomis nusijuokė; Zigmantas šypsojosi atvira, giedra veido išraiška žmogaus, visus kėslus paslėpusio iš anksto.
— Kam jums šito reikia? — paklausė Vytautas.
— O kodėl ne?
— Jūs nieko nedovanojate — jūs perkate.
— Perkama, kunigaikšti, tik ne už auksą — aukso turite daugiau nei aš. — Zigmantas priglaudė minkšta pirštine apmautą delną pašnekovui prie alkūnės; rankos šilumos pro odą nesijautė. — Lietuvos karalius atsiųs man tris tūkstančius raitelių prieš turkus, neatsiklausdamas Krokuvos ponų, kurie be kito ponų suvažiavimo nė žingsnio nežengia. Ordinas liausis laikęs jūsų kraštą Lenkijos priedu. O man nebereikės žiūrėti, kaip didžiausias Rytų Europos valdovas nešioja savo šlovę it svetimą kailį. Man tai nepatinka — per daug gyvenime prisižiūrėjau prastai pasiūtų drabužių.
— Ir dar todėl, kad suaižės Lenkija.
Zigmantas nė nemirktelėjo.
— Žinoma, ir todėl. — Karalius nusikvatojo. — Esate pernelyg įžvalgus, kad bandyčiau apmulkinti: neduodu jokių sąlygų ir nereikalauju jokių raštų, kad niekas nedrįstų sakyti jus buvus nupirktą.
Po Vytauto kailiniais prie diržo trumpai sučirškė varpelis.
Nešiojosi jį nuo pernykščio rudens, nė pats nežinodamas kam; geltono žalvario vengriškas niekutis visą laiką tylėjo, o dabar vienintelį sykį skambtelėjo it prieš tiesą kostelėjęs liudininkas. Zigmantas nieko neišgirdo; rogių gale tupintis juokdarys stebėjo savo akmenukus, ir viršutinis pakibo ore akimirka ilgiau nei dera.
Vytautas pasičiuopė kapšelį ant krūtinės: gintaras gulėjo ramiai šiltas, nesiųsdamas jokio perspėjimo — akmuo įspėdavo tik tuomet, kai nešiotojas meluodavo pats sau, o šįsyk melo nebuvo. Būtent tai ir baugino labiausiai: ne pagunda, o pelnytu teisingumu atrodanti dovana.
— Pagalvosiu, — tarė kunigaikštis.
— Esate beveik dvidešimčia metų vyresnis už mane — galvoti nebėra kada.
— Spėsiu. Apie šį žodį mąstau nuo šešiolikos metų.
Vežėjas pliaukštelėjo botagu. Tvirtas ledas po pavažomis dainavo tuo ilgu, plonu garsu, kuriuo dainuoja ledas, kai išlaiko svorį. Už kranto ant pylimo kilo Lucko pilies bokštai su šimtu dūmų stulpų, prie kurių nematomomis gijomis šiandien buvo pririšta visa Europa. Vytautas pagalvojo apie Žemaitiją, apie iškirstas šventąsias giraites, apie velionę Oną. Prisiminė abu mirusius sūnus ir visus tuos, kurie ateis po jo mirties ir ims ginčytis dėl palikimo it šunys dėl kaulo.
— Sutinku, — ištarė.
Trumpas žodis nesvėrė daugiau už kitus — lengvai krito į lotynų kalbą it akmenukas į sniegą, nepalikdamas jokios žymės, o Zigmantas linktelėjo, išgirdęs tai, kuo neabejojo iš anksto, ir tapo dar patenkintesnis savimi.
Savo kambaryje prie krosnies sėdinčio Jogailos aplinką dengė šerkšnas: ledas aptraukė lango stiklą, taurę, stalo kraštą ir net žilų ūsų galiukus. Nuolatiniai karaliaus kunigai, vos Vytautui įžengus, greitai ir atsargiai išslinko pro duris — kaip išeinama iš kambario, kuriame dar neištarta tai, ko visi bijo.
Abu pusbroliai susėdo vienas priešais kitą: Vytautas pasirinko krėslą dešiniajame Jogailos šone, o karalius pasisuko, kad matytų svečio lūpas. Du seni vyrai prie vieno stalo labai įdėmiai stebėjo vienas kito burną; pašaliniam žiūrovui tai būtų pasirodę juokinga.
— Zigmantas siūlo man karūną, — lėtai ir aiškiai lietuviškai prabilo Vytautas.
— Žinau, — nesutriko Jogaila. — Vakar pats man pasisakė ir pasiteiravo, ar prieštarausiu.
— Ką atsakei?
— Kad pirma pasiklausiu tavęs.
Grynas Jogaila: niekada neištardavo „ne“, mat tokį žodį paskui tenka ginti. Šalia lašėjo tirpstantis ledas; karaliaus delnas susirado pusbrolio riešą, laukdamas, kol sprendimą ištars kitas.
— Nenoriu mirti didžiuoju kunigaikščiu, — pasakė Vytautas, — visą amžių ant pečių nešiojęs karalystę.
Jogaila atsakė ne iš karto. Per raukšlėtą veidą perbėgo iš tolimų metų pažįstamas gilus nuovargis, koks užgula žmogų išgirdus tai, ko seniai laukė ir ko bijojo sulaukti. Šerkšnas ant stalo išbalo.
— Tegu, — pratarė karalius.
— Sutinki?
— Sutinku, Vytautai. — Jogaila vos pastebimai šyptelėjo. — Nedaug ką tau gyvenime daviau — galbūt šitai dar įstengsiu duoti.
— Lenkų ponai šiaušis.
— Ponai šiaušiasi visada — pats juos šitaip išauklėjau. — Karalius nužvelgė rudomis dėmėmis išmargintas savo plaštakas. — Radomo aktas, žinau: po tavo mirties viskas turi sugrįžti Krokuvai, mano berniukai paveldi žemę vienu parašu, o tu išplėši ją kitu.
— Nenoriu, kad po mano mirties Lietuva liktų paveldimu dvaru. — Vytautas palinko į priekį. — Po Žalgirio prašiau tavęs įvardyti vyrus; Horodlėje vienus surašėme į pergamentą, kitus palikome už durų; iš Prahos teko atšaukti Kaributo sūnų, o Sofija prašo išlaikyti jos vaiką Maskvos soste. Į ką visi tie žmonės atsirems, kai manęs nebeliks?
— Lietuva visada buvo paveldimas dvaras, — švelniai atsakė Jogaila. — Šitaip ir tapo valstybe.
Vytautas nežinojo, ar pusbrolio balse nuskambėjo priekaištas, ar užuojauta, ar pirmas kartas, kai Jogaila balsu ištarė tai, ką abu žinojo dar nuo jaunystės. Anuos laikus Vytautas atsiminė labai aiškiai ir šiandien nenorėjo į juos sugrįžti, tad abu patylėjo.
— Aš pasakysiu ponams, — galop tarė karalius. — Jie šiaušis, ir tu žinosi juos šiaušiantis, tačiau ginčas vyks nebe tarp mudviejų: pagal įstatymą privalo pritarti Karūnos taryba. Paprasta tvarka.
— Pats netiki, kad čia tik paprasta tvarka.
— Netikiu, — atsišliejo į atlošą Jogaila. — Bet privalau kalbėti taip, tarsi tikėčiau: šitaip gyvenu penkiasdešimt metų ir, regis, neblogai išmokau.
Po trijų dienų pas Jogailą prisistatė Lenkijos ponai, o paskui karalius atėjo pas Vytautą ir ištarė jau svetimus žodžius.
Pilnutėlėje Lucko menėje svečiai šįsyk pasidalijo į dvi aiškias stovyklas: lenkai būriavosi prie vienos sienos, Zigmanto dvariškiai — prie kitos, o vidurys liko tuščias, tarsi kas būtų nubrėžęs ratą. Sukumpęs Jogaila sėdėjo savo krėsle, apsuptas devynių vyrų tokiais rimtais veidais, kad net atrodė gražūs. Greta stovėjo tamsiaplaukis ilganosė vyskupas rašaluotais pirštais; į Vytautą nė nežvilgtelėjo — neatitraukė akių nuo karaliaus, lyg stebėdamas ant ugnies verdantį indą.
Jogailai kalbant lietuviškai, pasilenkęs Olesnickis kartojo žodžius į ausį; Vytautas sugaudė tik nuotrupas — taryba, pritarimas, karalius neprieštarauja — ir nusprendė, kad daugiau klausytis neverta.
— Taip, bet ne dabar, — tarė už krėslo stovinčiam Danilai, ir raštininkas linktelėjo, seniai išmokęs, kad kartais kunigaikščio klausimai jau yra atsakymai.
Posėdžiui pasibaigus, prie Vytauto priėjo pats Olesnickis. Nusilenkė santūriai, kaip dera vyskupui prieš Lietuvos valdovą — ne pernelyg žemai. Ramus, mandagus, tvarkingas balsas nuskambėjo aiškiau už visus kitus, mat dvasininkas kalbėjo lėtai ir tiesiai į dešinę ausį, iš anksto pasirengęs kiekvieną sakinį:
— Kunigaikšti, meldžiuosi už ilgą jūsų amžių.
— Kad nespėčiau užsidėti to, ko šiandien neduodate?
— Kad gyventumėte, — atsakė vyskupas. — Kol esate gyvas, Lenkija ir Lietuva laikosi drauge. Bijau to, kas prasidės po jūsų mirties, o jei tapsite karaliumi — bijosiu dar labiau.
Vytautas įdėmiai nužvelgė dvasininką: keista, bet šis žmogus jam patiko — vyras, drįstantis į akis pasakyti nemalonią tiesą, pasitaiko rečiau už karalių ir yra kur kas pavojingesnis.
— Bent jau nemeluojate, vyskupe.
— Meluoti nedera, — atsiliepė Olesnickis. — Man to niekada neprireikė.
Vyskupas nusilenkė ir pasišalino. Pasukęs galvą, Vytautas pastebėjo prie Zigmanto kojų tupintį juokdarį, stebintį jį dviem akimis, kurių kiekviena žibėjo vis kitoje vietoje.
Tą naktį bluosto nesudėjo.
Šalia ramiai alsavo Julijona: praėjusią savaitę žmona prie lango vėl suskaičiavo savo pirštus ir, skaičiui sutapus, tyliai pravirko iš džiaugsmo, manydama, kad niekas nemato. Vytautas matė ne viską, bet tas ašaras įžiūrėjo; per kitą puotą Lavrynas vis dar stovėjo greta, tačiau lentelę kunigaikštienė jau patikrino pati ir tik tuomet grąžino statinėms sužymėti.
Po grindimis skaičiavo požemio balsas. Vytautas girdėjo jį aiškiau už kitus balsus ir jau seniai liovėsi stebėjęsis kodėl: aštuonios lelijos, keturiolika akmenų lanke, dešimt apačioje. Klausėsi ramiai it vaikystėje girdėtos giesmės — be pykčio ir be meilės, su tuo senu atpažinimu, kuris yra ir priminimas, ir kaina.
Staiga kiaurai sieną ir apšerkšnijusį langą į dešinę ausį prasiskverbė dar vienas garsas:
Sausas, vienodas verpstės dūzgimas, lyg suktųsi ratas ant takelio, ir plonas, tyras tarp pirštų traukiamos matavimo virvutės šlamesys. Klausti, iš kur sklinda šis garsas, nereikėjo: motina kadaise papasakojo, ką girdėjusi pirmąją jo gyvenimo naktį, ir daugiau apie tai nebeužsiminė, o Vytautas per visus dešimtmečius to nepamiršo.
Karūna keliaus link jo visą gyvenimą, aiškiai, kaip nebuvo girdėjęs nuo pat Vorsklos laikų, ištarė moteriškas balsas.
Įkandin nuskambėjo dar du tylūs žodžiai it į vandenį mestelėti akmenukai: pirmasis buvo niekada, o antrojo ausis nebesugavo.
Sėdėdamas ant patalo krašto ir delnu spausdamas šiltą gintaro kapšelį po marškiniais, Vytautas dar ilgai žvelgė į aštrias sausio žvaigždes už lango:
— Tegu keliauja, — ištarė balsu.
Julijona sujudėjo ir vėl nurimo.
Grindys skaičiavo. Langas matavo. Jis sėdėjo tarp jų ir buvo laimingas, ir žinojo, kad tai pavojingiau už viską, ką jis kada nors nešiojo.