Geležinio Vilko Saga
IV Knyga: Nematoma Karūna
Pratarmė
Ketvirtoji „Geležinio Vilko Sagos“ knyga, „Nematoma Karūna“, prasideda ten, kur baigėsi Žalgiris: karas laimėtas, o dievai pralaimėti. Žemaitija krikštijama, Slaptosios Giraitės krinta viena po kitos, o Vytautas dieną skelbia Tikėjimo išpažinimą, naktį saugo Paskutinę Liepsną Trakų rūsyje. Visoje krikščionybėje jis vienintelis žmogus, apie kurį Ordino kaltinimas, kad Lietuvos krikštas netikras, yra teisingas.
Ši knyga apie valdžią, kuriai trūksta tik vieno žodžio. 1418 metais miršta Ona, o kartu su ja paskutinis žmogus, pažinojęs jį prieš Krėvą. Vytauto valia nusidriekia nuo jūros iki jūros, nuo Baltijos iki Juodosios, tačiau imperija, neturinti karūnos, po jo mirties grįš Lenkijai. Lucke (1429) Zigmantas pasiūlo jam karūną. Krokuvos vyskupas Zbignevas Olesnickis rašo, moka ir meldžiasi, kad jos nebūtų.
Istorija žino pabaigą: karūna buvo sulaikyta pakeliui, o senasis kunigaikštis mirė Trakuose 1430 metų spalio 27-ąją, jos nesulaukęs. Ši knyga klausia, kas tą naktį užgeso kartu su juo. Kaip ir ankstesnėse knygose, istorinės datos čia yra ramstis, o mitas aiškina, kodėl įvykiai įvyko, bet niekada — ar.
Algimantas Krasauskas 2026-ieji, Vilnius