24 Vilniaus Laukimas
1430 m. spalio pradžia, Vilnius
Vienintelis garsas, kurį Jogaila tą rytą girdėjo aiškiai, buvo mergaitės balsas.
Mergaitė sėdėjo ant katedros laiptų su sauja šlapio smėlio, šveitė akmeninę pakopą ir panosėje niūniavo vaikišką dainelę, manydama, kad niekas jos negirdi. Visa kita skendėjo tarsi už šerkšnu užaugusio stiklo: žmonių balsai atsimušdavo į tą ledinę sieną, ir iš jų likdavo tik garsų žymės — lūpų judesiai, žodžių kontūrai. Šitaip Jogaila gyveno nuo pat Jadvygos mirties, jau trisdešimt vienerius metus. Girdėdavo tik balsą pakėlusią dukterį ir dar Olesnickį — pastarąjį išgirsdavo visada, net kiaurai sieną, ir niekada nesistebėjo kodėl; jei kas būtų paklausęs, būtų nustebęs.
— Ar šiandien bus karalius? — nepakeldama galvos pasiteiravo mergaitė.
Supratęs, kad klausia jo, Jogaila stabtelėjo ant viršutinės pakopos ilgu juodu apsiaustu ir sidabro grandine, kurią nešiojo per šventes, o už nugaros žiojėjo atviros katedros durys. Viduje degė trys šimtai žvakių, išdėstytų taip, kaip liepė Vilniaus vyskupas, altorius buvo uždengtas baltu audeklu, o ant staliuko prie altoriaus laiptų gulėjo tuščia raudona pagalvėlė. Ji čia gulėjo jau antrą mėnesį: iškilmių dieną atidėjo nuo Marijos Gimimo iki Mykolinių, o paskui ir nuo Mykolinių. Pagalvėlės viduryje aukso siūlais buvo išsiuvinėtas karūnos kontūras, kad atvežtoji negultų ant plikos medžiagos.
— Ne, — atsakė karalius.
— Kodėl?
— Ponai nenori.
— Ponai visada nenori, — burbtelėjo mergaitė, ant nušveisto akmens atverdama švarų, blizgantį lopinėlį. — Mama sako, kad jie nenori net tuomet, kai patys geidžia — tik bijo, kad kiti pamatys.
Jogaila ketino kažką atsakyti, bet vaikas vėl paniro į savo niūniavimą; karalius kurį laiką stebėjo smėliu nutrintus mergaitės pirštelius, kol iš už šventovės kampo pasirodė kunigas ir pakvietė į pilį.
Vakar vakare užėjo trise: Krokuvos vaivada ir du kaštelionai. Šiuos vyrus Jogaila pažinojo tris dešimtmečius, nors pavardes atgamindavo ne iškart, mat atmintyje laikė ne vardus, o bruožus: atsikišusį smakrą, įdėmias akis, po šaltu mandagumu slepiamą karčią kantrybę. Susėdę pagal rangą, svečiai prabilo, ir karalius įbedė žvilgsnį į kalbančiojo lūpas, kaip buvo įpratęs nuo Jadvygos mirties, kai pasaulis nutilo.
Žodžiai pasiekė klausą įprastais kontūrais — Radomo aktas, Horodlė, valdovo priesaika — šimtus sykių girdėti priekaištai, kurių kartoti neprašė.
— Mes nesakome „ne“, — iš vaivados lūpų perskaitė Jogaila, o tuo pat metu per šerkšno sieną visiškai aiškiai nuskambėjo tvirtas ir meilus Olesnickio balsas, tarsi vyskupas sėdėtų čia pat tarp jų: Mes nesakome „ne“ — sakome „dar ne“. — Sakome tik tiek, kad Lietuvos karūna negali būti suteikta be Lenkijos pritarimo, o tokio pritarimo nėra. Valdove, prisiekėte Krokuvos Karūnai; esate Lietuvos aukščiausiasis kunigaikštis ir Lenkijos karalius. Jei Vytautas užsidės vainiką, jūsų sūnų paveldui ateis galas.
— Jam aštuoniasdešimt, — pratarė Jogaila.
— Taip.
— Ilgai nevaldys.
— Tiesa, valdove. Tačiau karūna gyvena ilgiau už karalių. — Vaivada nuleido akis. — Tikimės jūsų supratimo.
Jogaila suprato. Dar aiškiau perprato tai, ko svečiai nepasakė, mat nutylėti žodžiai skambėjo aiškiau už ištartus: priešais sėdintys ponai jau aptarė, kas nutiko iš Budos keliaujančiai karūnai, ir kai kas dėl to buvo nuspręsta dar rugpjūtį. Dabar kantriai žiūrėjo į valdovą, laukdami, ar šis paklaus. Seniausias iš kaštelionų, žilas senis, nedrįstantis pažvelgti pusbroliams į akis, tyliai pasakė — tarsi sau, bet tiek, kad karalius matytų lūpas:
— Šventa tiesa, Dievas man liudytojas.
Jogaila nepaklausė.
Iš pradžių pamanė nepaklausęs iš baimės, tačiau kai vyrai išėjo ir jis liko vienas su žvake, atpažino tą patį lengvumą, kuris kadaise prieš keturiasdešimt aštuonerius metus Krėvoje leido sėdėti tyloje. Kaip karalius, pats skaitęs pagrobtus Zigmanto laiškus ir pats įsakęs saugoti pasienio kelius, žinojo tiek, kiek privalėjo žinoti. O ką sargybiniai padarė su pačia skrynia, žinoti nenorėjo: šis nežinojimas liko vienintele jo nekaltybe, ir laikė ją ant delno it tirpstančią snaigę.
Antrą mėnesį Vilnius ošė taip, kaip nebuvo ošęs nuo didžiojo karo laikų. Suvažiavo Maskvos ir Tverės pasiuntiniai, Livonijos magistro bei Ordino pareigūnai, Moldavijos vaivados įgaliotiniai ir Pskovo bei Naugardo bajorai. Atvyko keli Rusios kunigaikščiai su dvariškiais ir keturi totorių murzos tokiais ryškiais šilko chalatais, kad greta jų sutanos juodavo it šešėliai. Kiek statinių alaus ištuštinta, Jogaila nesidomėjo — tik matė, kaip miestas kvėpuoja prieš didelį įvykį, kurio dar nesuvokia.
Didžioji menė ūžė pilna svečių. Stalo gale ant aukšto sosto sėdėjo Vytautas, kairėje stovėjo tuščia kėdė su aukso gijomis siuvinėta pagalve, o dešinėje įsitaisė Jogaila, mat pusbrolis girdėjo tik dešine ausimi, tad kalbėtojui tekdavo sėstis iš tos pusės. Du seniai — vienas besiklausantis pro vandenį, kitas pro šerkšną — derėjo tarpusavyje lyg dvi skilusio dubens pusės.
Vytautas atrodė staiga sukniubęs — ne vien nuo devintos dešimties naštos, o tarsi per vieną naktį išgirdęs žinią, kuria paties kaulai dar nesutiko patikėti. Su pasiuntiniais šnekėjosi linksmai ir mandagiai, su ta tvirta nuo Vorsklos laikų pažįstama šiluma; tik sykį, kai Livonijos svečias pakėlė taurę už būsimąją karūną, kunigaikštis nudelbė akis.
Tarp stalų per menę žengė jaunas tamsiaplaukis pasiuntinys su Krokuvos kanceliarijos ženklu ant krūtinės, nešinas pergamento ritiniu. Raudono vaško antspaudą su trimis kalavijais Jogaila pažino iš tolo ir stipriai sukando dantis — laiško žodžius jau buvo girdėjęs.
Olesnickis prabilo jam ne pro ausį. Balsas atėjo, kaip ateidavo visada — tobulai aiškus, kiaurai šerkšną, per visą menės šurmulį, žvakių dūmus ir prakaito tvaiką: ramus, mielas, tvirtas, kokiu kalba tikintis dirbąs vien dėl tavęs. Pone mano, Dievas nenorėjo. Vengrų pasiuntinius sulaikė prie sienos, o kai atvėrė jų skrynią, viduje nebuvo karūnos. Tik lapai. Nenoriu spėlioti, ar Vengrijos karalius mus apgavo, ar įsikišo kas nors kitas. Meldžiu tik Jūsų Didenybę prisiminti, kad visi, kaip ir pridera, troškome to paties.
Jogaila užsimerkė.
Juk pats padėjo parašą. Tai buvo tiesa, apie kurią nenorėjo galvoti: Lucke davė sutikimą. Pažadėjo pusbroliui karūną, nes senas ir nuvargęs Vytautas pažvelgė į akis ir pasakė: Nenoriu mirti didžiuoju kunigaikščiu, kai visą gyvenimą ant pečių nešiojau karalystę, — ir Jogaila iš tikros širdies šilumos atsakė „taip“. O vėliau atvažiavo Lenkijos ponai tokiais pat šaltais it Olesnickio balsas veidais, ėmė kalbėti apie Karūnos vienybę bei jo sūnus, ir karalius vėl ištarė „taip“ — šįkart jau kitiems. Baisiausia, kad nė vienas iš tų dviejų žodžių nebuvo melas.
Prieš išjodamas iš Krokuvos dar liepė išmesti burtų lazdeles; žilas lenkų žynys, per visą tarnybą nė sykio neišpranašavęs nelaimės, apžiūrėjo ženklus ir paskelbė: Sėkminga diena. Jogaila nieko neatsakė, galop supratęs, kad šis žodis niekada nieko nereiškė.
Vytautas ištiesė ranką ir paėmė pergamentą iš pasiuntinio. Pats išlankstė laišką, bet ištiesė jį dešinėje stovinčiam žilam dvasininkui kancleriui. Šis lėtai skaitė žodžius kunigaikščiui į dešinę ausį — savo akimis Vytautas nebeskaitė jau daugelį metų. Jogaila neatitraukė žvilgsnio nuo pusbrolio veido.
Per savo amžių Vytautą įtūžusį matė trissyk: pirmąsyk jaunystėje Gardine, kai su kalaviju rankoje šaukė apie tėvo kaulus; antrąsyk — gavus žinią apie vieno iš sūnų žūtį; trečiąjį kartą, kai grįžęs po Vorsklos mūšio Vytautas šaukė nesuprantamus žodžius, Jogaila pats neregėjo, tik girdėjo pasakojant Krokuvoje.
Šįkart kunigaikštis prabilo ne iškart. Laikė laišką ilgiau, nei truko skaitymas, o paskui pravėrė burną, ir išsiveržė garsas, kokio Jogaila nebuvo girdėjęs dvidešimt metų: perrėžė šerkšną it peilis šilką. Šauksmas perskrodė menę. Sudrebėjo lėkštės, stiklinis ąsotis ant stalo pasviro ir pažiro šukėmis, ant balto audeklo it kraujas išsiliejo raudonas vynas, o žvakių liepsnos susilenkė. Vytautas šaukė lietuviškai, ir nė vienas iš keturių totorių murzų nesuprato žodžių, bet suprato viską. Šaukė apie Lucką, apie sutartis, kuriose jo vardas tebuvo parašas, ir apie penkiasdešimt metų, kuriuos į kronikas surašys svetimos rankos.
Jogaila įsikibo į stalo briauną — šįsyk šerkšnas negelbėjo.
Staiga vidury sakinio Vytautas nutilo.
Pritrūko ne oro. Įraudęs veidas išplėstomis akimis staiga sustingo ir nebeturėjo jokios išraiškos — tarsi ant menės sienos būtų išvydęs savo paties atsakymą. Kunigaikštis pažvelgė į pergamentą, į tuščią krėslą šalia, galop atsigręžė į dešinę, kur sėdėjo Jogaila, ir po tuo žvilgsniu karalius pasijuto lyg vaikystėje, kai iš tolo tylomis žiūrėdavo tėvas Algirdas.
Vytautas lėtai atsisėdo.
Paguldęs raštą ant staltiesės, delnu išlygino pergamentą, tarsi ketindamas pasidėti saugoti, ir prabilo žemu, ramiu balsu, kurį Jogaila aiškiai perskaitė iš lūpų:
— Atidedame iki Šventojo Martyno dienos.
Salėje niekas nekrustelėjo; iš keturių šimtų svečių nė vienas nesuprato, kas įvyko — regėjo tik ore plykstelėjusį žaibą be griaustinio. Prie Vytauto krėslo ant grindų telkšojo išlietas vynas. Kažkas ištiesė ranką prie taurės, norėdamas prasklaidyti tylą, ir sustingo: menėje neužgeso nė viena žvakė, o už langų plytėjo giedras, nejudrus ir laukiantis dangus.
Naktį Jogaila nesudėjo bluosto.
Sėdėjo pilies bokšte, vienoje iš tų patalpų, kurias jam paskyrė Vytautas, ir pro siaurą lango angą žvelgė į Šventaragio slėnį. Ten, kur kadaise degė ugnis, dunksojo pastoliais apsupta katedra. Vilnius ėjo miegoti; per šerkšno uždangą karalius girdėjo tik kelis namo grįžtančius vėlyvus šūksnius ir vienišą varpą. Rankoje laikė Olesnickio laišką, kurio dalį jam perskaitė balsas, o likusią perbėgo akimis pats — pabaigoje smulkiomis raidėmis, ranka, kurios Jogaila nesumaišytų su jokia kita, buvo parašyta: Karaliaus Didenybė gali ramiai grįžti į Krokuvą.
Grįžti neketino.
Sėdėjo ilgai, ir tyla ant krūtinės slėgė įprastu sunkumu, tik šįvakar turėjo kvapą: trenkė Krėva. Drėgme ir pelėsiais, šiaudais ir kažkuo švariu po jais. Anuomet Skirgaila nulipo žemyn ir paklausė, o Jogaila pasakė tai, ką privalėjo pasakyti, neištaręs nieko. Ta pati mintis vis sugrįždavo tuo pačiu pelkės taku: baisiausia ne tai, kad tylėjo, o kad tyla jam buvo šitaip lengva.
Pagalvojo apie savo du mažuosius sūnus, vieną beveik šešerių, kitą beveik trejų, kurie užaugs Krokuvoje tarp lenkų ponų, ir tie ponai pasakys jiems, kas jie yra. Jie turės abi karūnas. Ir niekada nebeturės tos žemės, iš kurios ta antroji išaugo. Jogaila nežinojo, iš kur jam tai šovė į galvą — gal niekas nepasakė, o gal kadaise tamsoje jau buvo pašnibždėjęs senas aksominis balsas, taręs: lengvas kelias. Anuomet jis nepaklausė.
Jogaila pakilo prie lango. Apačioje per mėnesienos užlietą kiemą slinko smulkus juodas siluetas kūgine kepure ir nebyliais varpeliais; karaliui atšlijus ir vėl pažvelgus žemyn, kiemas plytėjo tuščias.
Baimės nepajuto — Henė, jei ten iš tiesų ėjo juokdarys, net nepakėlė akių į bokštą, tik pražingsniavo pro šalį lyg pro seniai pažįstamą namą, kuriame nebeliko apie ką kalbėtis.
Uždengęs pergamentą delnu, Jogaila gimtąja šnekta vos girdimai sušnibždėjo: Vytautai. Vienintelį vardą, kuriame tilpo tūkstantis neištartų žodžių.
Rytą tarnas pranešė, kad didysis kunigaikštis ketina pats palydėti karalių į Trakus ir žirgai jau pabalnoti. Jogailai nulipus į kiemą, sukumpęs Vytautas jau sėdėjo balne ir be žodžių mostelėjo svečiams joti priekyje; karalius dar akimirką pastoviniavo prie balno kilpos, paskui suprato, kad laukti nebėra ko, ir užsėdo ant žirgo.