23 Lapai Pakelėje
1430 m. rugpjūčio pabaiga, Notecės brastas, Didžiosios Lenkijos siena
Pilkoji užuodė rudenį anksčiau, nei pamatė kelią.
Ėjo rugpjūčio pabaiga; giria, kuria devintą parą risnojo be atvangos, dar sunkiai žaliavo vasaros lapija, tačiau vakarų vėjas jau nešė sausą, saldžiai kartų rudens dvelksmą, kokio nebūna iki Dagotuvių: ąžuolo, liepos, uosio ir dar kažko smulkesnio bei gaižesnio. Pilkoji kilstelėjo snukį. Už nugaros tarp pušų kamienų sustojo Kirmėlė, o už šio — baltasnukis, tylusis Uosis: trys šešėliai ant samanų.
Vilkas bėga greičiau už žmogų ir lėčiau už ristūną, bet ištveria ilgiau už abu. Vilkės kailį Pilkoji pasirinko todėl, kad kelias į vakarus sutrumpėdavo vos nustojus matuoti mylias žmogaus mintimis. Gaujos takai kirto šiuos kraštus senais, užmirštais brastų bei kūlgrindų vingiais per miškų pakraščius, kur niekas nerentė sodybų; dvidešimt šešerius metus nešiodama svetimus vardus, pažinojo kiekvieną pelkę. Tačiau žvėries pavidalas ėmė savą duoklę: prieš dvi paras, bėgdama per liūną, suprato nebeįstengianti atgaminti sesers veido. Vardas liko — Dalia, — bet bruožai be skausmo iškrito lyg klibantis dantis, palikę tuščią duobutę.
Skųstis nebuvo iš tų, kurie skundžiasi — Vilkų Motinai skundai nedera. Vis dėlto žinojo, kad kai nebeliks nė vieno veido, krūtinėje liks vien pliki vardai it kaulai be kūno, ir tuomet nebegalės nė vienam iš jų pasakyti: aš tave mačiau.
Vėjas atnešė ir žmonių tvaiką: laužo dūmus, ožkos taukus, daugelį parų iš balno nelipusių raitelių prakaitą, o pažeme — rūgštų, geležinį kareivių pyktį, tvyrantį ilgai ir bergždžiai laukiant nežinia ko.
Pilkoji pasuko į liūną ir ėmė grįžti į save.
Atvirsti žmogumi visada sunkiau nei panirti į kailį. Pilkajai suklupus ant šlapios žemės, kojos atsitiesė iš kelių, letenos ištįso delnais, dantys pasidarė per maži burnai, o paskui užgulė tas akimirkos trukmės dusulys, kai žvėries prisiminimai atsiskiria nuo kūno ir lieka užpakalyje lyg nusimesti drabužiai. Pakilo ant dviejų kojų drebėdama, šlapia, purvinais keliais. Kairysis delnas atrodė svetimas; žiūrėjo į jį tol, kol prisiminė, kam skirtas pirštų raštas ir kam skirtas prie diržo lininiame audekle paslėptas peilis.
Šalia žmogaus pavidalu jau stovėjo vilko kailiu apsisiautęs, žila barzda apžėlęs Kirmėlė — vyresnis už ją ir geriausiai iš visos gaujos menantis, kas ką pasakė. Uosis tylomis žvelgė į vakarus: iki vidurdienio niekada neprabildavo.
— Per tris valandas pasieksime, — tarė Kirmėlė. — Stovi ten jau savaitę.
— Kas?
— Lenkai. Dvi šimtinės, gal daugiau, su vežimais ir ponais. Ir mūsų karūna.
— Ne mūsų, — pataisė Pilkoji. — Jo.
Mintys sugrįžo į tą naktį ant rūsio laiptų. Niekas ligi tol nebuvo jai taręs: apsispręsk pati. Gaujos Žodis brėžė draudimus, ugnis reikalavo tarnystės, o Gediminaitis, kurio kraujo nevalia pralieti, stovėjo priešais senas bei raišas ir dovanojo tai, ko neturėjo nuo pat tos dienos, kai Dykra priėmė į akivarą, — laisvą valią.
Būtų įėjusi vidun.
Žinojo tai taip pat tvirtai kaip savo vardą, o ne kaip vėliau prasimanoma, ką būtum padaręs. Ne dėl kunigaikščio ir ne dėl Žodžio. Dėl to, kad apačioje sėdėjo vyras su pelenų ąsočiu ant kelių ir nė nenutuokė, jog derybos vyksta dėl jo paties. Būtų išvyniojusi linus, įėjusi vidun, priėjusi prie ugnies ir užspaudusi valdovui lūpas. Nė lašo kraujo — kartais pakanka rankos. Už sulaužytą priesaiką pelkė būtų prarijusi gyvą, nes tokia yra antroji Žodžio taisyklė, ir Pilkoji nebūtų nė karto atsigręžusi.
Kad Vytautas ištarė „ne“, nieko nekeitė: savo pačios sprendimą Pilkoji jau žinojo, o visą amžių svetimus įsakymus vykdžiusiam žmogui tai buvo pirmoji tikra dovana.
Stovykla plytėjo upės pakrantėje ties brasta, kur vieškelis nėrė į vandenį ir kitoje pusėje vėl kilo į kalvą. Tiksliau, ne stovykla, o užtvara: vyrai baltų erelių ženklais ant apsiaustų užvertė kelią šakų užkardomis bei vežimais, už kiekvieno posūkio styrojo ietys, o lauko pakraštyje prie savo vėliavų susispietę vengrų raiteliai atrodė visiškai išsekę po šešių dienų nežinios. Pilkoji įsmuko į pakelės griovį lygiai tą akimirką, kai vieškeliu atšuoliavo naujas būrys, ir nuo kalvelės šlaito apžvelgė aikštelę.
Aikštelėje prie pat brastos stovėjo vežimas. Ratai buvo kaustyti geležimi, brezentas nuplėštas, o viršuje dunksojo plati ąžuolinė skrynia trimis nulaužtais užraktais, nudažyta tokiais pigiais auksiniais dažais, kokiais kaimo koplyčiose gražinamos karstų lentos ar šventųjų paveikslų rėmai. Vietomis dažai jau skilinėjo ir luposi, po jais apnuogindami seną pajuodusį ąžuolą.
Skrynia iki pat viršaus buvo pripilta sausų lapų.
Sausi ir rudi, trapūs it pergamentas: ąžuolo, liepos, uosio. Vėjo gūsis pakeldavo viršutinius ir sukdavo aplink vežimą, švilpdamas barstė kareiviams ant batų. Visa aikštelė kvepėjo ne auksu, o miško paklote, kurią kažkas paliko neliestą ilgiau nei dešimt metų.
Prie skrynios stoviniavo nuolat besikeičiantys kareiviai ir du vyrai. Vienas buvo senas, stambus, plačia žila barzda ir sidabrine sage susegtu apsiaustu: vyriausiasis pasienio sargybų vadas Janas Čarnkovskis. Laikė vieną sausą lapą tarp pirštų ir įtariai apžiūrinėjo it neaiškią sėklą. Antrasis buvo jaunas, aukštas, juodaplaukis, ant vieno peties užmestu ilgu raitelio apsiaustu; matyt, atjojo tą rytą, nes jo žirgas dar garavo.
— Čia klasta, — karščiavosi jaunasis. — Vengrai paslėpė vainiką anksčiau, o šitą vežimą pakišo masalui. Pažvelkite, kaip išdažyta dėžė.
— Girdžiu tai jau šeštą kartą, Baltramiejau, — atsiliepė Čarnkovskis. — Tačiau pats pastojau jiems kelią ir savo rankomis nudaužiau spynas. Raktai kabojo tam vokiečiui ant kaklo, ir riteris prisiekė Dievo Motina nuo pat Budos jų nenusiėmęs. O kai atkėliau antvožą, radau štai šitai.
— Tuomet kur karūna?
— O iš kur lapai?
Jaunuolis neatsakė. Pilkoji matė, kaip viena jo ranka nejučiomis suspaudė kardo rankeną, o kita prigludo prie krūtinės, kur po marškiniais gulėjo kažkas sunkaus ir nebyliai šalto. Prie diržo kabojo nauja, sunki piniginė, prie kurios svorio nešiotojas dar nebuvo pripratęs.
Ant žemės greta vežimo ratų sėdėjo devyniolikmetis vengras juodais ūseliais ir ašaromis pasruvusiu veidu. Vaikinas saujoje laikė sausą lapą ir tyliai, nė nesistengdamas slėpti graudulio, verkė.
— Vaikine, — be pykčio, pirma lenkiškai, paskui vokiškai kreipėsi Čarnkovskis. — Tu dirbai prie vainiko. Ar auksas buvo tikras?
— Aš ją laikiau, — atsakė jaunuolis, ir jo balsas pasiekė Pilkąją, mat lauke tuo metu nebuvo jokio kito garso. — Aš ją liečiau. Kiekvieną vakarą. Nuo kalnų vėjo atšaldavo, ir aš šildydavau delnais. Aš žinau, kaip liejamas auksas.
— Dėžėje nėra nieko, išskyrus lapus.
— Žinau, ką laikiau rankose.
Senasis vadas nusuko žvilgsnį — nuvargęs ir sutrikęs, kad laukta pergalė neatnešė jokio palengvėjimo.
— Gal šitaip ir geriau, — murmtelėjo taip tyliai, kad jaunasis pasiuntinys neišgirdo, o aštrios klausos stebėtoja griovyje pagavo kiekvieną skiemenį. — Sulaikę tikrą karūną, būtume patekę į metraščius kaip karūnos grobikai. Dabar liksime tik vyrai, radę pilną dėžę lapų.
Perbraukęs delnu veidą, Čarnkovskis garsiai paliepė:
— Praneškite Krokuvos vyskupui, kad vengrų skrynioje radome vien sausus lapus. Patvirtinkite priesaika. Vengrai gali suktis atgal ir pasiimti savo dėžę.
Jaunuolis linktelėjo, pirštais liesdamas sunkią piniginę.
Stebėtojos krūtinėje nesukilo nei džiaugsmas, nei piktdžiuga: priešais stovintys kariai nebuvo piktadariai — tarnavo už save didesnei karalystei ir manėsi esą teisūs, tik nežinojo, ar ne jų pačių rankomis pasiekta pergalė iš tiesų yra pergalė.
Vėjo šuoras pakėlė nuo vežimo saują lapų ir bloškė į pakelės griovį.
Moteris nė nemirktelėjo; mažas, sausas, rudas šermukšnio lapelis prigludo prie antakio ir nuslydo į žolę.
Už dešimties žingsnių nuo griovio, ant pakelės riedulio, sėdėjo juokdarys ir žvelgė tiesiai į ją.
Anksčiau jo nepastebėjo, ir dėl to nebuvo kalta. Sėdėjo visiškai atvirai, užsikėlęs koją ant kojos, raudona ir juoda kepure su nebyliais varpeliais, o rankose laikė du juodus akmenis, lėtai besisukančius vienas apie kitą it žvaigždžių pora. Pro šalį prie arklių žingsniuojantys lenkų kareiviai nė nesuprato jį ten esant: juokdarys šalikelėje atrodė toks pat įprastas reginys kaip šuo prie vartų.
— Pilke, — pašaukė Henė.
Aplinkiniai garsai išnyko — nutilo kareivių žingsniai, ginklų žvangesys, vėjo ošimas; Pilkoji sugriebė peilio rankeną, ir šviežiai nudegintą delną pervėrė dieglys.
— Nežiūri man į akis, — tarė Henė, ir jo žodžiai nuskambėjo be garso, tiesiai mintyse, kaip dar prieš lietų pajuntama drėgmė. — Stebi mano rankas.
— Rankose matyti tiesa.
— Senas vilkų įprotis. Nemėgstu jo, bet gerbiu.
— Šešėli.
— Motina. — Juokdarys sėdėdamas lengvai palenkė galvą, kepurės varpeliai nesužvangėjo. — Seniai nesimatėme. Pasikeitei — tapai ramesnė.
Vilkė nekrustelėjo. Už juokdario nugaros, prie vežimo, tebesėdėjo jaunasis auksakalys su lapu saujoje ir be garso krūpčiojančiais pečiais.
— Jis atsisakė, — tarė juokdarys.
— Žinau.
— Ar pati žinai, ką būtum padariusi?
Moteris tylėjo.
— Buvai išvyniojusi lininę drobę. Mačiau.
— Tu regi tik praeitį.
— Tiesa. — Juokdarys šyptelėjo. — Tačiau tavo praeitis jau pasirinko, Motina, tik pati dar nežinai ką. Praeitis visada žino daugiau už tuos, kurie ją nugyveno.
— Atėjai pasityčioti?
— Ne. Užsukau pažiūrėti į nugalėtojus. — Jis pasuko galvą į lenkų karininkus: senąjį vadą su lapu tarp pirštų ir jaunuolį, delnu spaudžiantį naująją piniginę. — Atrodo lygiai taip pat kaip pralaimėjusieji, ir šįkart vaizdas ypač gražus: sulaikė karūną, kurios nė nebuvo. Įsidėsiu šią dieną į savo rinkinį — reta pergalė apsieina be priešo.
Vėjas kilstelėjo dar vieną lapų sūkurį virš ratų; kareiviai aikčiojo, žegnojosi ir spjaudė per petį, o vienas puolė ant kelių melstis. Aplink tvyrojo tokia tiršta tyla, kad Pilkoji girdėjo ore besisukančių lapų šlamesį.
— Kodėl lapai?
— Ne mano sumanymas. Auksas buvo skolintas, o užstatu padėtas pažadas. Kai ištartas žodis pasakė „ne“, lydinys išgaravo ir liko tai, kas glūdėjo po skola: šakos, Motina. Pasibaigus sandėriui, visada lieka miškas.
— Ar Vytautas žino, kokie čia lapai?
— Jei sužinos — tik iš tavo lūpų.
Moteris neatsakė, ar prasitars.
Henė pakilo nuo riedulio; ilgas šešėlis nukrito skersai saulės.
— Perduok jam, — tarė juokdarys, ir šį kartą balsas nuskambėjo beveik šiltai, lyg pavargusio pakeleivio, prisiminusio ilgą kelionę, — kad aš nesiūliau apgaulės. Man tai svarbu. Pasakyk, kad čia buvo pats sąžiningiausias mano sandėris. Ir kad aš jį praradau.
— Perduosiu.
— Gero kelio, Motina.
Pasaulio garsai plūstelėjo atgal: žingsniavo sargybiniai, švilpė vėjas, anapus brastos sulojo šuo. Pakelės akmuo stovėjo tuščias, tik žolėje, kur ką tik rėmėsi juokdario kulnai, juodavo du apvalūs išdeginti skrituliai.
Artintis prie vežimo nebebuvo reikalo: žinios nebebuvo kam nešti. Vengrai tuščiomis pasuks namo, lenkai išsiskirstys savais keliais, o kunigaikščiui naujieną parveš pasiuntiniai su antspauduotais raštais.
Kirmėlė laukė po pušimi, pasiruošęs bėgti, ir nieko neklausė. Uosis sėdėjo šalia ir žiūrėjo į ją tomis senomis, kantriomis akimis, kokias turi vilkai, kai kitas tyli.
— Čia ne mūsų karas, — tarė Pilkoji. — Grįžtame.
— O karūna? — paklausė Kirmėlė.
— Karūnos nėra.
Paskutinį sykį atsigręžusi į vežimą, moteris pamatė vėjo atpūstą mažą, sausą šermukšnio lapelį, nusileidusį tiesiai prie pėdų, pasilenkė ir pakėlė.
Pažino to lapo kvapą. Kirmėlė ne sykį jai pasakojo apie Šermukšnius, kaimą, kurio jau nebebuvo, ir vaiką, kurį prieš trisdešimt ketverius metus nešė per žiemos miškus. Molio šukėje spingsėjo berniuko delną deginusi žarija. Tą Kirmėlės pasakojimą saugojo taip ilgai, kad dūmai ir šermukšnio lapai atrodė lyg jos pačios prisiminimas. Tikrosios sesers veidas buvo išblėsęs, o šis skolintas atminimas liko.
Pasikišusi lapelį po kailiu, kur nešiojo vardus, Pilkoji pasuko į rytus, ir pelkė vėl priėmė savuosius.