29 Vilko Mirtis
1430 m. spalio 27 d., Trakų salos pilis
Spalio dvidešimt septintos rytą jam pasidarė geriau.
Palengvėjimą pajuto dar nepramerkęs vokų. Šonkaulius tebemaudė, tačiau gėla priminė gydomą, suaugantį kaulą, o nebe plintantį gedimą. Krūtinė kilnojosi laisviau. Visą savaitę po oda rusenęs karštis atslūgo, ant kaktos palikęs vien vėsią rasą. Pro langą virš galvos krito švari, pilkšva ryto šviesa, ir po septynių dienų pertraukos nosį vėl pasiekė šviežios duonos kvapas.
Julijona nemigusi budėjo krėsle prie guolio. Vos vyrui pramerkus akis, per dvylika santuokos metų iki smulkmenų pažintas žmonos veidas trumpam nušvito, bet tuojau pat atsargiai vėl užsisklendė, bijodamas išbaidyti trapią viltį.
— Tau geriau, — pratarė Julijona.
— Taip.
— Gydytojas minėjo, kad kartais… — Ji nutilo.
— Žinau, ką sakė gydytojas.
Kunigaikštis gulėjo įbedęs žvilgsnį į lubų sijas. Praėjo septynios naktys, išaušo rytas, o šalta, nebyli viešnia iš kojūgalio nepasirodė. aš pasiimsiu tave tada, kai manysi turįs dar valandą. Pasisuko į Julijoną — iš ten duona kvepėjo dar stipriau.
— Noriu valgyti, — tarė.
Julijona pašoko taip staigiai, kad krėslas sudrebėjo.
Karšta, garuojanti sriuba kvepėjo žolelėmis, ir kiekvienas nurytas šaukštas teikė mažą pergalę. Suvalgė pusę duonos riekės, paprašė pakeliamas aukščiau, ir žmona už nugaros sukrovė pagalves, kad galėtų sėdėti tiesiai, vėl valdydamas savo menę. Kilstelėjus smakrą, pro langą vėrėsi pilkas, ramus ežeras su plonyte sidabrinio ledo plėvele tarp pakrantės nendrių. Aukštai virš vandenų tyliai praskriejo gervių virtinė; tolimas paukščių klyksmas pasiekė klausą lyg pokalbis už gretimo kambario sienos.
Tądien kiekvienas judesys atrodė daromas pirmąsyk.
Stebėjo, kaip Julijona, manydama esanti nematoma, kruopščiai kamšo antklodės kraštus, tarsi vilnonis audeklas įstengtų sulaikyti laiką. Nužvelgė prie durų į sieną atremtą kalaviją: sidabrinė gija nuo rankenos iki smaigalio tebežvilgėjo, rūdys nebuvo pasistūmėjusios nė per nago juodymą. Pažvelgė į slenkstį saugantį karaimą, ir sargybiniui pagarbiai nusilenkus, ausyse atgijo ramus senojo jo tėvo balsas. Galop nuleido akis į išblyškusias savo paties plaštakas ant antklodės su įsigėrusiomis pelenų dėmėmis, kurių neįstengė nuplauti joks vanduo.
Apie vidurdienį atskriejo žinia: karalius Jogaila vėl atplaukė iš miesto ir sėdi koridoriuje, neprašydamas įleidžiamas, o Švitrigaila atsiuntė linkėjimų.
— Švitrigailai perduok, kad palauktų, — paliepė Vytautas. — Kremenece turėjo laiko išmokti. — Patylėjęs pridūrė: — O karaliui pasakyk, kad pasėdėtų. Jis moka.
Popiet kunigaikštis užsnūdo ir sapnavo stovįs Neries pakrantėje, o anapus upės liepsnojo laužai.
Pabudo prieš pat sutemas. Šviesa lange jau rudavo, dienos šurmulys tolimame pilies sparne tilo ir slūgo. Greta sėdinti Julijona ant kelių laikė medinę, variu kaustytą skrynelę, kurios ligonis nebuvo regėjęs daugelį metų.
— Kur radai?
— Pats prieš dvi dienas pasakei kur. — Žmona vos pastebimai šyptelėjo. — Karščiuodamas daug kalbėjai.
Kunigaikštis pirštu palietė dangtį. Viduje gulėjo juoda juostele perrišti, sulankstyti ir išblukę laiškai, o pačiame viršuje — ploniausias pergamentas su vaško trupiniais.
— Perskaityk.
Julijona nužvelgė pergamentą, ir jos veidas surimtėjo — sumani moteris akimirksniu suprato, kieno ranka čia rašyta.
— Čia laiškas, kurį parašė Ona.
— Taip.
— Ar tikrai nori?
— Niekada nieko panašaus neprašiau. Šiandien prašau.
Po ilgos tylos Julijona lėtai išlankstė sausais lapais sušiugždėjusį lakštą, pirmąją eilutę perbėgo akimis, o paskui prabilo balsu:
— Vytautai. Rašau tau iš Trakų, nes tu nebeturėsi laiko skaityti, o aš nebeturėsiu laiko rašyti.
Skaitė ne Onos balsu — žemesniu, šiltesniu, su minkšta Alšėnų krašto tartimi, ir galbūt todėl senieji žodžiai skambėjo dar gyviau, sklisdami ne iš kapo, o iš greta sėdinčio žmogaus lūpų. Sutuoktinis klausėsi jų per įprastą vandens ūžesį, tik šįsyk tarp judviejų telkšojo ne ežeras, o prabėgęs amžius.
— Ir dar. Elijas sėdi prie tuščių rūsio durų kaip prie vaiko lovos. Jis nieko nesaugo ir saugo visiškai. Nekalbu su juo apie tai. Jis ištikimas.
Ligonis šyptelėjo: senasis Elijas jau seniai ilsėjosi karaimų kapinėse už Trakų, veidu į pietus.
Julijona skaitė toliau, praleisdama kasdienius reikalus, kol sustojo ties paskutiniu sakiniu ir pakėlė akis; kunigaikštis linktelėjo.
— Grįžk, jei gali. Jei negali, žinok, kad aš žinau.
Balsas nutilo.
Laikydama atverstą pergamentą, Julijona neatitraukė piršto nuo paskutinės eilutės.
— O tu? — paklausė vyras.
— Ir aš, — nenuleisdama akių atsakė Julijona. — Ne tiek, kiek Ona, bet žinau.
Sutuoktinis suėmė žmonos plaštaką tuo pačiu nebyliu judesiu, kuriuo glausdavo Onos ar motinos pirštus ir spaudė Jogailos riešą virš žemėlapio, kai nebereikėdavo jokių žodžių. Lango keturkampis nusidažė vario raudoniu, paskui išbluko iki rausvos miglos. Už stiklo sidabru blizgėjo lygus ežeras, kambarį gaubė tyki ramybė.
— Ar perskaityti dar sykį? — paklausė Julijona.
— Perskaityk, — tarė kunigaikštis. — Turime dar valandą.
Vos ištaręs suprato, ką pasakė.
Pirmiausia po patalu ėmė trauktis šiluma.
Slūgo ne staiga — traukėsi lėtai ir ramiai, kaip atoslūgio banga traukiasi nuo kranto, apnuogindama akmenuotą dugną. Keturis dešimtmečius kasdien pažinojo tą kaitrą nuo pat pirmos akimirkos, kai palietė šias grindis, o dabar ugnis grįžo atgal į save, supratusi nuėjusi per toli. Pėdos ėmė šalti; gelmėje liepsna sukluso.
Julijona skaitė iš pradžių. Švelnūs, tolimi sakiniai sruvo pro klausą, ir ligonis nebeatskyrė, ar prabyla Ona, ar Julijona. Pažvelgus į langą, rausvas skliautas jau temo, o aukštai virš pilies bokštų ir ežero į pietus leidosi dar viena gervių virtinė.
Kunigaikštis nukreipė akis į kojūgalį.
Viešnia jau laukė ten. Stovėjo prie rytinės sienos — aukšta, liesa, balta, prieš save sunertais delnais, ir šįsyk žvelgė tiesiai į ligonį. Nežengė į priekį — tik kantriai palaukė, kol bus pastebėta, ir pamažu, be skubos ėmė eiti. Žingsniavo palei lovos kraštą, nei greitai, nei lėtai, nesibaimindama pavėluoti, ir senis stebėjo, kaip baltoji figūra artėja prie galvūgalio.
Dar valanda, dingtelėjo mintis. Štai ji ir praėjo.
Nei pykčio, nei nuostabos nebuvo. Giltinė sustojo prie pagalvės, ir sausas it pelenai delnas prigulė prie kaktos — dar švelniau nei prieš savaitę Eglės pirštai.
— Julijona, — pašaukė kunigaikštis.
— Aš čia.
— Žinau.
Turėjo daug ką pasakyti. Pagalvojo apie motiną, tame mažame bokšto kambarėlyje pažadėjusią, kad tamsiausią naktį jį pažins patys žodžiai. Pagalvojo apie tėvą, keliantį į balną. Apie Oną ir jos rašalu išteptus pirštus. Apie Skirgailos šypsnį. Apie šiltą Jogailos delną. Apie prie aukuro sėdintį Žiežirbą, pakėlusį galvą ir besiklausantį. Apie Krėvą, kurioje tylėjo, ir apie Žalgirio lauką, kuriame neverkė. Apie du mažus berniukus. Apie šviesą ant Neries ledo, kai prie krūtinės nešė žarijos kruopelę ir nebuvo vienas.
Prieš akis be skubos ir be šešėlių slinko ne mintys, o gyvi paveikslai.
Šonkauliuose skausmas išnyko.
Pravėręs burną, prabilo ne todėl, kad dar turėjo ką pasakyti, o todėl, kad liko vienintelis žodis, kurį keturiasdešimt aštuonerius metus nešiojo krūtinėje ir privalėjo ištarti iki galo:
— Neužgeso, — sušnibždėjo.
Tą pačią akimirką, lyg du atsigniaužiantys delnai, kunigaikštis ir ugnis paleido vienas kitą.
Pajuto ne savo paties mirtį, o ugnies pabaigą: giliai po patalu, po grindimis ir pamato akmenimis tai, kas prieš keturiasdešimt trejus metus buvo išgelbėta ir trisdešimt aštuonerius degė šiame rūsyje, galutinai nuščiuvo. Be šnypštimo ir be traškesio — tiesiog nurimo it nuo žarijų nukeltas molinis puodas, dar akimirką palaikantis šilumą ir pamažu vėstantis. Ant krūtinės kapšelyje kažkas plonai pokštelėjo lyg po batu lūžtanti ledo plutelė: gintaras. Pusę amžiaus prie odos glaudusis karštis išsivadėjo vienu atodūsiu, palikdamas lengvą ištarto žodžio tuštumą.
Ir tuomet sugrįžo klausa.
Kairioji ausis atsivėrė, dešinioji išniro iš vandens. Pasaulis vienu ypu plūstelėjo iš abiejų pusių: Julijonos alsavimas, užgesusios žvakės dagtis, vėjo šuoras už sienos, gilus ir tolimas ežero šniokštimas. O čia pat, iš niekur, ant grindų lentų dunkstelėjo mažas, kietas, apvalus daiktas, nuriedėjo per kambarį ir sustojo.
Žinojo, kas ten nuriedėjo.
Tuomet motinos balsas ištarė tikrąjį vardą.
Ne Vytautas, ne Vygandas ir ne Aleksandras, kuriais šaukė svetimšaliai, sargybiniai ar tarnai; net ne mažybinis Vyti — šitas tebuvo meilės trumpinys. Nuskambėjo tas pats vienintelis vardas, kurį motina prieš keturiasdešimt aštuonerius metus pašnibždėjo Trakų bokšto kambarėlyje, pasilenkusi prie sūnaus krūtinės lyg prie šulinio. Nuo pat tos nakties niekas šio garso nebekartojo. Dabar išgirdo aiškiai ir suprato išsyk, kaip tamsoje pažįstama nuosavos rankos forma.
Kunigaikštis šyptelėjo.
Dar laukė vieno paskutinio garso — įtempęs klausą po įvykdytos sutarties ir ištesėto pažado, kai prie Krėvos jį pažymėjęs griausmavaldys privalo tarti savo žodį: perkūnijos, žaibo, sakmės pabaigos. Tačiau griaustinio nebuvo. Dangus sulaikė kvapą. Tyla, stojusi vietoj griaustinio, buvo didingesnė už bet kokią audrą, ir Vytautas suprato, kad ji skirta jam vienam. Jėga, galėjusi trenkti iš giedro dangaus ir prie Vorsklos sudeginti jo vėliavą, šį kartą susilaikė — ne iš pykčio, o iš pagarbos.
Lango keturkampis užgeso.
Julijona liovėsi skaičiusi; nežiūrėdamas žinojo, kad žmona tylomis žvelgia į jo veidą. Jos pirštai tvirčiau suspaudė atvėsusią plaštaką; norėjo pasakyti, kad nebijotų, tačiau Julijona ir pati suprato.
Daugiau jis nieko nebesiruošė sakyti.