3 Žemaičių Krikštas
1413 m. ruduo, Žemaitija: Dubysos krantas, Kražių giria, Raseiniai
Ant kranto jie stovėjo tūkstančiais, ir niekas nekalbėjo.
Dubysa tekėjo lėtai, ruda nuo lietaus, su plona ledo pluta pakraščiuose, kuri traškėdavo, kai ant jos nusileisdavo medžio lapas. Vyrai buvo susirinkę nuo Raseinių, nuo Betygalos, nuo Upytės, iš tų kaimų, kurių vardų Vytautas nė karto nebuvo girdėjęs. Moterys laikė vaikus po skaromis. Visi vilkėjo šventinius drabužius ir stovėjo nuleidę pečius, tarsi susirinkę į dar nepripažintas šermenis.
Ant medinio liepto su dviem pranciškonais ir ilgu pergamentu stovėjo Vilniaus vyskupas, lietui merkiant pliką viršugalvį. Apkūnus, žilas, švelnaus būdo ganytojas nemokėjo nė vieno žodžio žemaitiškai ir nė kiek to nesigėdijo. Greta stovėjo karališku apsiaustu apsisiautęs Jogaila, kurio purpuras rudens darganoje švietė pernelyg ryškiai. Už jų ant vežimo stūksojo baltų vilnonių marškinių ryšuliai. Šiose vietose tokių audinių niekas dar nebuvo regėjęs, tačiau gandas atskriejo anksčiau už ratus: esą Vilniuje prieš dvidešimt šešerius metus žmonės dėl vienų marškinių brido į upę lyg į turgų.
— Ką jis sako? — paklausė Jogaila, nesukdamas galvos.
Jis kalbėjo tyliai, ir Vytautas ne iš karto suprato, ar klausimas skirtas jam, ar sau. Jogaila jau seniai klausėsi pasaulio per vatą. Vyskupas skaitė lotyniškai, pranciškonai vertė žemaitiškai, su klaidomis, ir Vytautas matė, kaip minia traukiasi nuo žodžių, kurių nesupranta. Jie žinojo, kad reikia nusilenkti. Nežinojo kam.
— Sako, kad esate pakviesti, — pasakė Vytautas, pasilenkęs prie Jogailos dešinės ausies. — Į vienybę.
— Ar jie supranta?
— Ne.
— Tai pasakyk jiems. — Jogaila pagaliau pažiūrėjo į pusbrolį, ir akyse buvo tai, kas jose buvo tą dieną Vilniuje, per vienintelį nebaigtą sakinį: pavargęs prašymas. — Tu moki jiems kalbėti. Aš jau pamiršau, kaip kalbama be vertėjo.
Vytautas žengė į priekį iki pat vandens, kad matytų minią ir pats būtų matomas, ir prabilo žemaitiškai — netobulai, aukštaitiška tartimi.
Pirmoji greta šyptelėjo: išgirdę „Dievas“ vietoj „Dievs“, tūkstantis žemaičių pirmąsyk per tris dienas atleido sučiauptas lūpas. Vytautas nebevaržė balso:
— Kunigas skaito lotyniškai, o aš pasakysiu jums savo žodžiais. — Pačiam nuosavas balsas po ilgų tylos metų skambėjo neįprastai skardžiai. — Jis sako, kad yra vienas Dievas, sukūręs dangų ir žemę, sėdintis aukščiau už Perkūną, Žemyną ir visus kitus vardus. Jūs jį pažįstate, pažinojo ir jūsų seneliai. Jis gręžiasi ne į tuos, kurie gražiai kalba, o į tuos, kurie klauso.
Minia sukruto. Pirmose gretose prie pat vandens stovėjo tamsiaveidis senis su lazda, o greta jo — dešimtmetis berniukas įdėmiomis akimis, jau suprantantis, kad suaugusieji kažką nutyli. Tai buvo Mingaila. Prieš dvejus pavasarius Vytautas matė jį Kražiuose tarp dvidešimt trijų krašto seniūnų, tik anuomet greta stovėjo kur kas daugiau vyrų.
— Dvasininkas sako, — tęsė Vytautas, — kad žmogus nusidėjo, o Dievo Sūnus numirė už kaltę; kad po mirties kelio nebesirenkama, o mirusieji vieną dieną prisikels. Šitaip skelbia raštas. Ką tai reiškia jums patiems — nežinau, nesu kunigas. Perduodu tik tai, ką girdžiu.
Žodžiai liejosi stebėtinai lengvai, nes buvo gryna tiesa. Po marškiniais ant krūtinės glūdintis gintaras dvelkė ramia, lygia šiluma — ne pritariamai it delnas ant peties, o tiesiog patvirtindamas, kad nešiotojas šią valandą nemeluoja. Jogaila žvelgė tiesiai priešais save. Abu pranciškonai liovėsi vertę.
— Kunigaikšti, — ramiu, sausu balsu be priekaišto prabilo senis su lazda. — Mes įbrisime į upę, nesame kvaili. Tik pasakyk, kas nutiks mūsų vardams.
— Vardai išliks, — atsakė Vytautas. — Kunigas suteiks krikšto vardą, bet tikrasis liks jūsų.
— O ugnis?
Stojo ilga tyla. Žemaitiškai nė žodžio nesuprantantis Vilniaus vyskupas pagarbiai laukė su pergamentu rankoje. Vytautas pažvelgė į Jogailą, karalius tuo pat metu atsigręžė į pusbrolį, ir abu valdovai, neištarę nė garso, vienu kartu prisiminė Šventaragio slėnį.
— Apie ugnį nepasakysiu daugiau, nei jau esu sakęs, — tarė Vytautas. — Tačiau išsaugokite, ką įstengiate — kaip pats prieš dvejus pavasarius minėjai: virtuvėse, po pelenais.
Senis įdėmiai nužvelgė valdovą. Paskui trumpai linktelėjo — be susitaikymo, vien patvirtindamas, kad skola įrašyta, — ir pasiramsčiuodamas lazda įbrido į šaltą upę. Berniukas, nepaleisdamas senelio marškinių skverno, nusekė įkandin. Vanduo apglėbė abiejų kelius. Vyskupas pakėlė ranką, virš Dubysos nuskambėjo lotyniška formulė, ir dar daugybė žmonių nepakeldami balso žengė į srovę.
Per kelias savaites pakrikštijo dešimtis tūkstančių; išbridę į krantą baltais marškiniais, žemaičiai nužvelgdavo vieni kitus, stebėdamiesi vienodu apdaru.
Kražių girioje pirmąjį ąžuolą pakirto ne vyskupas ir ne lenkai, o pats senis.
Vytautas šito nesitikėjo. Atjojo į šventvietę su vyskupu, dviem pranciškonais, raitelių būriu — kaip reikalauta, „kad visi matytų šventvietės pavojų esant užbaigtą“, — ir iš Vilniaus atgabentais kirtėjais: šiurkščiais, įgudusiais darbininkais su Šv. Jurgio ženklais ant juostų. Giria pasitiko tokia pat kaip prieš dvejus pavasarius: aukšti, seni ąžuolai, tamsūs kamienai, tarp šaknų sukasti išdrožti stulpai ir nuo anglių pajuodę akmenys. Dabar viskas dvelkė šalčiu — iš po skliauto jau buvo pasitraukusi šimtmečius čia gyvenusi dvasia.
Prie pirmojo ąžuolo vienas su berniuku laukė Mingaila, už juostos užsikišęs malkinį kirvį.
— Ar galiu? — kreipėsi tiesiai į Vytautą, aplenkdamas vyskupą.
Kunigaikštis suprato: senis prašo ne leidimo, o teisės.
— Pirmąjį medį nukirs pats seniūnas, — paaiškino Vytautas vyskupui. — Žemaičiai pageidauja, kad giria kristų nuo savos rankos. Šitaip bus teisingiau.
Žodžių nesupratęs ganytojas pagavo prasmę ir su palengvėjimu linktelėjo — per visą sunkią dieną tai buvo pirmoji ramybės akimirka. Išsitraukęs kirvį, Mingaila kurį laiką žvelgė į penkių vyrų glėbio kamieną su tuo tyliu grauduliu, kokiu senis žiūri į dvidešimt metų augintą šunį, paskui pusbalsiu sušnibždėjo gimtąjį žodį ir kirto.
Garsas pasigirdo visai kitoks, nei Vytautas laukė. Kirvio ašmenys smigo į medieną švariai ir giliai, ir senasis ąžuolas neatsakė nei traškesiu, nei šakų ošimu. Tik iš tos vietos, kur geležtė prakibo žievę, pakilo ilgas, sunkus atodūsis, aiškiai pasiekęs dešinę Vytauto ausį — tarsi pavargęs nešikas būtų nuleidęs nuo pečių per ilgai neštą naštą. Po antspaudo žiedu kunigaikščio delnas staiga atšalo: kažkas nutrūko.
Sudavęs dar du kirčius, Mingaila atsitiesė, atsiduso ir ištiesė kotą jaunesniam kirtėjui:
— Dabar jūs.
Kirtėjai ėmėsi darbo. Darbavosi ramiai ir rūpestingai, išlaikydami taisyklingą ritmą; ąžuolai lygia eile švokšdami lapais virto ant samanų ir kėlė drėgną, rūgštų trūnijančios žievės kvapą. Vyskupas vaikščiojo nuo kelmo prie kelmo ir šlakstė šventintu vandeniu. Atsisėdęs ant nuversto kamieno greta vaikaičio, Mingaila sausomis akimis stebėjo nykstančią savo girią. Vytautas ištiesė jam gertuvę, ir senis ją priėmė.
— Vakar išnešiau sūnaus pelenus iš palėpės, — pratarė senis. — Užėjo moteris pilkais delnais, paėmė ąsotį ir pažadėjo nunešti pas savuosius į liūną. Kas ketvirtadienį dėdavau jam duonos. Kaip dabar maitinsiu?
— Pilkoji, — tarė Vytautas.
— Vardo nepasisakė — tik tiek, kad moka saugoti vardus. — Mingaila užkimšo gertuvę. — Pasakiau sūnaus vardą, pakartojo vieną sykį ir išėjo. Jei kas dar įstengs išsaugoti, tai tik ji.
Berniukas pakėlė akis, bet nepratarė nė žodžio.
Vakare palyda pasuko atgal į Raseinius, kur laukė per dvi savaites iš pušinių rąstų suręsta, sakais kvepianti pirmoji bažnyčia. Vyskupas su dviem pranciškonais ir jaunu kapelionu kratėsi vežime, o prastai įžiūrintis Vytautas jojo šalia su žibintu. Kertant šlapią rugieną, pirmasis arklys staiga įbestomis kojomis sustojo.
Vežimo vadelės išsprūdo vežėjui iš rankų. Pirmasis atsigręžė gražus, namų išsiilgęs jaunasis kapelionas, ir Vytautas išvydo baltą it drobė jo veidą, pravirą burną bei išplėstas akis, jau reginčias tai, ko kunigaikštis dar nematė.
Vietoj rudens vėsos plūstelėjo kaitra.
Iš už vakarinio kelio vingio per ražieną it nuo ką tik į vandenį įmerkto plieno kilo tiršti garų stulpai. Padvelkė šalta geležimi ir užgesintomis anglimis. Netrukus pasigirdo ir lygus, sunkus kalvės priekalus primenantis žvangesys. Skambėjo juodi kryžiai ant baltų apsiaustų, ir iš miglos greta po gretos išniro raiteliai plieniniais šalmais — lygiai tokie, kokie žiemos speiguose jodydavo į Reises deginti viso krašto. Šmėklų žirgai nebuvo purvini, o kanopų pėdsakai ant velėnos garavo.
— Stokite visi, — žemu, ramiu balsu paliepė Vytautas. — Nė iš vietos.
Balsas nuskambėjo žemai ir be jokios skubos. Nuslydęs iš balno, kunigaikštis priėjo prie drebančio kapeliono. Pirmajam raiteliui lėtai pasukus plieninį šalmą į vežimą, Vytautui paaiškėjo, ko čia ieškoma: šmėklos dairėsi ne žmonių — ieškojo baimės.
Kapelionas verkė, pats to nejausdamas: kietai gniaužė kryželį ir virpančiomis lūpomis bėrė „Pater noster“, iš burnos virstant baltam garo siūlui. Uždedamas delną vaikinui ant peties, Vytautas nė pats nesuprato, kodėl nejaučia baimės — mąstė apie tai vėliau per ilgas bemieges naktis. Drąsa čia niekuo dėta: šiame kelyje nebuvo nieko, ko galėtų bijoti, nes viskas, ką dar galėjo prarasti, degė Trakų rūsyje už šimto mylių, o čia rūpėjo tik šis drebantis, išsigandęs jaunuolis po jo ranka.
— Žiūrėk į mano delną, — įsakė. — Nekelk į juos akių. Jie minta baime — neduok nieko.
Šmėklų raiteliai praslinko tiesiai per gurguolę iš abiejų pusių, nepastebėdami vežimų lyg medžių. Aukštas vadas pasuko žirgą per žingsnį nuo Vytauto veido, tvokstelėjęs tokiu karščiu, kad burnoje pasklido kraujo ir sidabro skonis, tačiau kunigaikštis neatšlijo, ir raitelis nujojo tolyn.
Vienas jaunas žemaitis vežėjas, kurio vardo Vytautas nežinojo, nebeištvėrė. Numetęs vadeles ant lentos, vaikinas šoko į atvirą ražieną, kažką šaukdamas gimtąja šnekta. Raitelių vadas atsigręžė tuo pačiu ramiu, atidžiu judesiu, kuriuo atsigręžiama išgirdus žingsnius už nugaros, ir sunkus kalavijas krito ant bėglio pečių it kirvis ant plikos kaladės. Nelaimėlis sukniubo rugienoje. Viskas truko vos akimirką — tiek, kiek žmogui užtenka pagalvoti apie savo vardą.
Kolona pranyko migloje. Garai nusėdo ant ražienos. Išdeginti kanopų pėdsakai juodavo žolėje, ir juos jau ėmė plauti lietus.
Vyskupas priklaupė prie nukirstojo, pranciškonai sušnibždėjo lotynišką maldą. Vytautas pasiteiravo raitelių, ar kas žino velionio vardą; niekas nežinojo, tik vienas nedrąsiai spėjo „Dovydas“, pats nebūdamas tikras. Žvelgdamas į tebevirpančius kapeliono kelius, kunigaikštis prisiminė prie Dubysos Mingailai duotą pažadą, kad vardai išliks, ir suprato, kad jau pirmąjį vakarą pažadas subyrėjo.
Raseinių nakvynės namuose, kur apsistojo vyskupo palyda, šeimininkės krosnis stovėjo ledinė.
Moteris nepasakė, kada ugnis užgeso: galbūt atėjus kunigui, o galbūt po paties krikšto. Namai dvokė drėgna pelenų dulke. Ant krosnies po avikailiais gulėjo trys vaikai ir pamėlusiomis lūpomis kliedėjo per miegus. Priklaupęs prie pakuros, Vytautas tarp šaltų anglių išvydo tai, ką jau žinojo rasiąs: melsvus taškelius, mirgančius it žvakių liepsnelės po vandeniu. Vienas žiburėlis pakilo, apsisuko ore ir nutūpė ant piršto, o sąnarį iki krumplio sukaustė ledas.
— Pasirodė po krikštynų, — tyliai pratarė šeimininkė. — Kaip liepė, užliejome senąją ugnį ir parsinešėme naują iš bažnyčios, nuo šventintos žvakės, bet ši neprigyja. Kunigas tvirtina, kad kalta šalta žiema.
— Čia ne žiema.
— Žinau. — Moteris pakėlė akis į svečią. — Ar atnešei mums ugnies, kunigaikšti?
Vytautas atrišo nuo diržo kapšelį, kuriame lininiame skudurėlyje gulėjo geležimi dvelkiantis pilkų pelenų žiupsnis — tokie pelenai, kokius kas vakarą iš rūsio ąsočio semdavo ant laiptelio budintis sargas. Prieš kelionę Žiežirba įdėjo į kapšelį keturis žiupsnius, tarstelėjęs vien: Jei prireiks. Išvyniojęs vieną ryšulėlį, kunigaikštis subėrė pelenus į pakurą ir ištarė žodžius, kadaise išgirstus iš motinos lūpų tamsiame bokšto kambarėlyje:
— Ugnis tau degs.
Pelenai užsiliepsnojo — ne gaisru, o mažu geltonu liežuvėliu, kuris išsitiesė ir pasikvietė melsvuosius žiburėlius it šilta krosnis sužvarbusius vaikus. Šie nesipriešino: nuolankiai plaukė į liepsną ir pasotinti užgesdavo lyg žvakės. Krosnis ėmė šilti, o ant mūro gulintys vaikai apsivertė ant kito šono ir per miegus šyptelėjo.
Vytautas dar akimirką liko klūpėti ant grindų, nebeįstengdamas pakilti. Po trobą sklido jaukus karštis, tačiau paties rankos sustiro iki pat alkūnių, o krūtinėje ties senuoju motinos paliktu randu atsivėrė šalta tuštuma. Nedidelis žiupsnelis, bet aiškiai juntamas — lyg burnoje po ištraukto danties likusi tuščia vieta ten, kur ką tik kažkas buvo.
Už šimto mylių, Trakų pilies rūsyje, šventoji ugnis ant juodo rato vos juntamai priblėso.
— Ačiū, — sušnibždėjo šeimininkė.
— Nedėkok, — atsakė Vytautas, — nei man, nei kunigui. Tik pasakyk vaikams, kad ugnis priklauso jiems — ne vyskupui, ne karaliui ir ne man.
Moteris linktelėjo. Kunigaikštis sunkiai, per kelių gėlą atsistojo, pagalvojęs, kad šešiasdešimt trejų metų seniui nebedera klūpoti prie svetimų krosnių. Už lango švilpė vėjas; vienintele girdinčia dešine ausimi klausėsi nakties — šunų skalijimo, šakų braškesio ir toli už laukų vienišai virstančio dar vieno ąžuolo.
Kapšelyje liko trys žiupsniai. Kunigaikštis suskaičiavo juos du kartus. Paskui pagalvojo, kiek Žemaitijoje tokių atšalusių židinių — dešimt tūkstančių, gal penkiasdešimt — ir keliems pakaktų trijų saujų, kol staiga suprato skaičiuojąs tuo pačiu lygiu, ramiu tonu, kuriuo skaičiuoja balsas po pilies grindimis.