9 Onos Mirtis
1418 m. liepos 31 d., Trakų salos pilis
Ona mirė rugiapjūtės išvakarėse, ir šis sutapimas kėlė kreivą šypseną — visą amžių nekentė šurmulio.
Dabar triukšmas veržėsi iš kiemo pro storas mūro sienas ir gniaužė gerklę: būgnai, dūdelės, vyrų riksmai, moterų juokas, dalgių žvangėjimas į galąstuvus. Žemai po langu vaikštinėjo rugių vainikais pasidabinę pjovėjai ir tėvų skrybėles užsimaukšlinę vaikai. Būrys bėgiojo aplink pirmąjį pėdą, apvilktą sena moteriška suknia ir pasodintą ant suolo it šiaudinę lėlę; kiekvienas praeidamas žemai nusilenkdavo ir pliaukštelėdavo per petį, mat rytoj prasidės rugiapjūtė, o pirmasis pėdas privalėjo būti sutiktas svečio teisėmis. Pati Ona buvo liepusi virėjoms leisti dainuoti ir paprašiusi nekviesti kunigo iki vidurnakčio. Dabar gulėjo ant minkštų pagalvių, užklota iki smakro, išdžiūvusias plaštakas pasidėjusi ant antklodės, ir klausėsi, kaip kiemas gieda savo vasarai padėkos giesmę.
Su sutemomis sukilo kosulys — nebe toks sausas ir mandagus kaip prieš septynerius metus. Dabar plėšė krūtinę iš gilumos, įnirtingai naršydamas po šonkauliais it ranka senoje skrynioje. Prispaudusi skepetą prie lūpų, net nepažvelgusi žinojo, kad drobė nebe švari. Plačiapetė slaugė ryškia skara tylomis paėmė kruviną audeklą, pakeitė švariu ir neištarė nė žodžio; Ona mintyse buvo jai už tai dėkinga.
Netrukus tarpduryje pasirodė vyras.
Pažino iš eisenos, visada sunkesnės, nei pats įsivaizdavo: tvirtas žingsnis, trumpa pauzė ir vėl žingsnis. Iš koridoriaus plūstelėjo vėsa bei drėgnų kailių kvapas — kunigaikštis grįžo iš didžiosios menės, kur posėdžiavo seniūnai. Vis dar vilkėjo tą pačią juodą, nutrintą bruniotę, kurios nesiskyrė nuo Žalgirio laikų, o prie šono kabojo Kęstučio kalavijas. Sustojęs prie slenksčio, apsidairė po prieblandą, lyg trumpam suabejojęs, kurias duris pravėrė.
— Sėsk iš dešinės, — pratarė Ona.
Kunigaikštis prisėdo ant kėdės prie patalo dešiniuoju šonu į žmoną ir, nė nesusimąstęs, įprastai palenkė galvą. Devyniolika metų Ona skaitė iš vyro lūpų; dabar atėjo metas jam pačiam skaityti jos žodžius.
— Žemaičiai? — paklausė ligonė.
— Raseiniuose išvarė kunigą. — Balsas nuskambėjo pernelyg skardžiai, mat pats prastai girdėjo savo žodžius. — Penkių kaimų seniūnai atsiuntė pasiuntinį. Ne prieš mane — prieš vyskupą.
— Žinau. Skaičiau. — Ji sunkiai įkvėpė. — Prieš tave jie nekils; kils prieš dvasininkus, nemokančius vietos šnektos. Tai skirtingi dalykai. Parašyk vyskupui, kad lieptų kunigams mokytis žemaitiškai, o krikštijamų žmonių vardus į knygas trauktų taip, kaip patys taria.
— Parašysiu.
— Ir Švitrigaila.
Valdovas pakėlė akis — žvilgsnis išdavė, kad žinia jau pasiekė Trakus.
— Ištrūko, — tęsė žmona. — Kovo naktį. Ostrogiškis parūpino žirgų bei raitelių, ir Kremenecas ištuštėjo. Dabar glaudžiasi pas vengrus ir siuntinėja raštus. Sugrįžęs prisistatys pas tave, įsitikinęs, jog esi jam skolingas. Neprieštarauk.
— Laikiau jį devynerius metus.
— Pakviesk pietų, — patarė Ona. — Ne vakarienės. Pietūs trumpesni.
Kunigaikštis trumpai, sausai nusijuokė, ir žmona pagalvojo negirdėjusi jo juoko nuo pernykštės vasaros. Norėjo išprovokuoti dar vieną šypsnį, bet pritrūko kvapo.
Apie sveikatą sutuoktinis neužsiminė — niekada to neklausdavo. Ona nesistebėjo: abu puikiai žinojo, kad toks klausimas būtų pirmas žingsnis keliu, kuriame nebeliktų kur sustoti.
— Vis dar vilki tą bruniotę, — tarė ligonė.
— Taip.
— Nešioji lyg atgailos marškinius nuo pat Žalgirio. — Ligonė užsimerkė, nenorėdama regėti, kaip vyras nejaukiai sužiurs į savo delnus. — Man šešiasdešimt šešeri, Vytautai, aš mirštu ir paskutinį sykį noriu matyti tave paprastu žmogumi. Nusivilk.
— Ona.
— Nusivilk. Tau šešiasdešimt aštuoneri. Nebeturi kam įrodinėti esąs karys.
Kunigaikštis kurį laiką sėdėjo nejudėdamas, paskui atsegė pirmąją sagtį. Ligonė klausėsi, kaip sagtys viena po kitos lėtai atsiveria po senais ir sustingusiais pirštais. Žvangtelėjo nuimami plieniniai antpečiai, ir sunki juoda bruniotė su Žalgirio bei Marienburgo svilėsių žymėmis nuslydo ant grindų. Po šarvais Vytautas vilkėjo iki juosmens prakaituotus vilnonius marškinius. Senas, sulysęs, be plieninio kevalo, kuriame spaudė save tris dešimtmečius, pasirodė mažesnis — beveik toks pat kaip jaunystėje, kai Ona išvydo jį pirmą kartą laukiantį savo valandos.
— Dabar geriau, — ištarė žmona.
— Šalta.
— Žinau. Pasiimk kailinius. — Ji vos pastebimai mostelėjo ranka. — Tam juos čia ir laikau.
Apgobęs pečius kailiu, vyras visa nugara atsišliejo į kėdės atlošą, pagaliau atleidęs įtemptus pečius.
Sutemus Ona vėl prabilo.
Valanda buvo vėlyva. Vaišių klegesys kieme nuščiuvo, tik tolimas laužas dar tyliai ruseno, o pro užuolaidos plyšį ant akmeninės sienos virpėjo rausvas atšvaitas. Ligonė gulėjo plačiai atmerktomis akimis, bemiegė; silpnas šnabždesys pasiekdavo tik dešinę vyro ausį, todėl kunigaikštis pasilenkė prie pat pagalvės.
— Alšėniškė, — pratarė ji.
— Kas?
— Julijona. Ivano ir mano sesers Agripinos duktė. Pernai rudenį nusiunčiau laišką šeimai. Atsakė palankiai — tėvai supranta, kas yra gera partija. Nebejauna, raštinga, tuščiai nepliurps ir kvailai nesielgs. — Ona stabtelėjo, kol atlėgo kosulio priepuolis. — Sėdės tavo dešinėje, šitaip jiems ir parašiau. Vilniaus vyskupas dėl artimos giminystės sutuokti atsisakys, bet atsiras kitas, sukalbamesnis.
Sutuoktinis tylėdamas žvelgė į žmonos veidą. Jo akyse tvyrojo dešimtmečius neregėtas nuolankus nuovargis ir nebyli pagarba, tarsi namuose netrukus turėtų užgesti paskutinis žiburys.
— Manai, kad elgiuosi žiauriai, — tarė Ona. — Kad dar neatšalusi peršu tau naują pačią.
— Ne.
— Taip, žiauriai. — Lūpų kamputyje šmėstelėjo šypsnis. — Pasakysiu vieną vienintelį kartą ir nebekartosiu: nenoriu tavęs paleisti, bet dar labiau nenoriu, kad liktum vienas tame rūsyje.
Kunigaikštis suakmenėjo.
Ligonė neskubėjo. Už lango spragtelėjo dobilų ir malkų žarijos.
— Aš viską žinau, — tyliai tęsė Ona. — Nuo pat tos nakties, kai išlipai iš valties dūmais persigėrusiais drabužiais. Žinau, kas glūdi po grindimis, žinau apie berniuką ant laiptelio, žinau apie ugnį, kuri nėra paprasta liepsna. — Kvėpavimas tapo lėtas ir atsargus. — Niekam neprasitariau nė puse lūpų — nei Sofijai, nei Jogailai, nei nuodėmklausiui. Netikiu tuo, kuo tiki tu, bet suprantu, kad tai tavo dalia. Todėl trisdešimt metų ruošiau tau švarius marškinius ir nieko neklausinėjau.
— Ona.
— Kai žuvo Jurgis ir Ivanas, — kalbėjo toliau, ir balsas nė nesudrebėjo, tik susiaurėjo it tarp akmenų suspausta srovė, — negalėjau pakelti į tave akių. Pats atsimeni. Tą rudenį, kai parvykome į Trakus, naktį nulipau laiptais iki paskutinės pakopos. Rūsyje ruseno ugnis — mažesnė, nei įsivaizdavau. Tylėjo, ir aš pasėdėjau šalia. — Motina lėtai užmerkė vokus. — Po vaikų mirties tai buvo pirmas sykis, kai kažkas pasėdėjo greta manęs nepratardamas nė žodžio.
Vytautas sėdėjo sulaikęs kvapą.
— Tada nepasipasakojau, — pridūrė žmona. — Nei vėliau. Nebūtum man atleidęs, kad sužinojau.
— Būčiau.
— Ne. Nebūtum atleidęs pats sau. Čia didelis skirtumas.
Teko palaukti, kol vėl nurims krūtinę draskantis kosulys.
— Esu paskutinė, kuri atsimena tave prieš Krėvą, — pasakė ir pati pagalvojo, kad žodžiai skamba lyg pokštas, nors pokšto čia nebuvo. — Kai manęs neliks, niekas nebeturės su kuo tavęs palyginti. Būk atsargus: žmonės, kuriems niekas nebeprimena „anksčiau buvai kitoks“, greitai užmiršta patys.
Kambaryje stojo tyla. Net neatmerkusi akių žinojo, kad vyro delnas guli ant krūtinės ties senuoju randu, kur po marškiniais glūdi šiltas gintaro lašas. Tūkstantį sykių matė tą judesį, dažniausiai apsimetusi, kad nepastebi.
— Paduok jį, — paprašė.
Kunigaikštis atrišo kapšelį ir įdėjo į delną vos už lašą didesnį akmenėlį. Gintaras dvelkė gyva, po ilgo triūso įšilusios rankos šiluma. Viduje kažkas vos juntamai krustelėjo, ir po užmerktais vokais Ona išvydo ne mirusiųjų šešėlius, o kur kas paprastesnį vaizdą: ramų pajūrį ir ant smėlio stovinčią moterį, tylomis žvelgiančią tiesiai į ją, tarsi tikrinančią, ar atpažins.
— Ji buvo geresnė už mane, — sušnibždėjo Ona.
— Ne.
— Kitokia. — Ligonė grąžino akmenuką. — Saugok ir neleisk niekam atimti.
Užgulė sunkus nuovargis. Iš pilies kiemo pro langą atsklido plonas varpelio skambesys — vienuolis kvietė vidurnakčio maldai.
Prieš aušrą į kambarį įžengė pusamžis pranciškonas, nešinas indu su šventintu aliejumi.
Tirštas aliejus kvepėjo sakais. Vienuolis patepė ligonei kaktą, delnus bei pėdas, tardamas mirštantiesiems skirtus Pradžios knygos žodžius: Dulkė esi ir į dulkę sugrįši, — ir aliejuotu nykščiu ant kaktos nubrėžė kryželį.
Ona kantriai palaukė, kol apeiga baigsis.
— Aš ne dulkė, — ištarė vos girdimai. — Aš pelenai. Yra skirtumas.
Pranciškonas nesuprato, pasilenkė arčiau, o išgirdęs pakartotus žodžius atlaidžiai šyptelėjo, palaikęs mirštančiosios kliedesiu ar pokštu. Atleistas vienuolis išėjo, o paskui jį išslinko ir slaugė.
Miegamajame liko tik dviese prie gęstančios žvakės. Už lango ėmė brėkšti, ir pro storą stiklą imta smelktis pilkšva prieblanda tarp nakties ir ryto.
— Marškiniai spintoje, — pratarė žmona.
Vyras ne iškart suprato.
— Švarūs. Trys. Pati juos išlyginau prieš savaitę. — Kalbėjo vis tyliau, lūpos atsargiai dėliojo kiekvieną skiemenį, nes balsas sparčiai silpo. — Elenos motinai kasmet siunčiau sidabro. Per Ašmeną, per pasiuntinį, kuris nė nežino iš kur. Senolė dar gyva. Niekam nepasakiau kodėl.
— Elena, — ištarė kunigaikštis.
— Atsimeni. Gerai. — Ligonė įbedė žvilgsnį į lubų skliautą. — Tąnakt gulėjo tavo guolyje, nusigręžusi į sieną. Aš paprašiau, Elena sutiko. Tu ištrūkai, o jos nebeliko.
Pamačiusi, kaip susmukęs vyras nudelbė galvą, mintyse pridūrė: kad tu žinotum. Pėdos jau buvo šaltos, pirštai taip pat. Prisiminė, kaip visą gyvenimą iš lūpų skaitė kiekvieną per tyliai ištartą sutuoktinio žodį, jam pačiam nė nenutuokiant, ir kokia didžiulė, tyra laimė būdavo žinoti, ką jis sako, kai pats manosi kalbąs vien sau.
Lauko garsai nutilo. Lovos kraštas nutolo, lyg keltas būtų atsistūmęs nuo kranto. Šalia palinkęs vyras kažką karštai kalbėjo, tačiau balsas skambėjo pernelyg tyliai ir per toli — pirmąsyk per visą savo gyvenimą Ona nebesuprato nė vieno žodžio.
Žmona įsižiūrėjo į judančias vyro lūpas, dar bandydama pagauti žodžius.
Netrukus suprato: nebereikia.
Prie lovos kojūgalio ant akmeninių grindų dunksojo numesta juoda bruniotė it svetimas kailis. Po daugybės metų kunigaikštis pagaliau sėdėjo be šarvų — šis vaizdas ir liko paskutinis Onos akyse. Su paskutiniu atodūsiu dar sykį krustelėjo lūpos, nors nebežinojo, ar sutuoktinis įstengs perskaityti, mat skaityti iš lūpų mokėjo prasčiau nei ji. Vis dėlto ištarė tik tai, kas privalėjo būti pasakyta, ir tik pati viena žinojo, kad šie žodžiai — ne apie ugnį, ne apie Eleną ir ne apie vaikus.
Nieko neklausiau.
Kieme suskambo varpas, kviečiantis į rytines mišias. Virš ežero, pro rūką, pamažu, nenoriai, kilo diena.