21 Karūnos Kelionė
1430 m. rugpjūčio 15 d., Žolinė, kelias per Naująją Marką į Lenkijos sieną
Karūna riedėjo vežime greta šešių statinių sūdytos žuvies, ir joks praeivis iš ratų girgždesio nebūtų atspėjęs, kuris krovinys brangesnis. Paprastame, geležimi kaustytame ąžuoliniame vežime po pilku brezentu dunksojo ąžuolinė skrynia apkaustytais kampais, nutepta pigiais auksiniais dažais, kokiais dailidės gražina kaimo koplyčių lentas. Nuo tokios skrynios plėšikai suka į šalį: kas gi gabens tikrą karūną dėžėje, iš tolo rėkiančioje apie auksą? Šitaip gudrauti moka tik tas, kuris pats kiaurai perprato vagis.
Ant brezento įsitaisęs Henė tabalavo kojomis: smailos batų nosys lingavo į sunkų ratų dundesį, o kepurės varpeliai tylėjo, prikimšti vilnos kuokštelių. Delnuose sukosi du akmenys — nebe trys, ir ši netektis jau seniai liovėsi jį stebinusi, kaip liovėsi stebinti nauja eisena kojos netekusį žmogų. Vienas akmuo sklandė lengvas, plaukiojantis, išvagotas seno įtrūkio gyslos: Jogailos. Antrasis, nešiojamas nuo pat Ostrówo laikų, slėgė saują it į delną įremtas kumštis.
Aplink tvyrojo rugpjūtis. Brandenburgo smėlynai baigėsi, ir vieškelis vingiavo per pušynus bei drėgnas lankas, kur šienapjūtė jau buvo nuguldžiusi žolę ir ore tvyrojo tirštas pradalgės kvapas. Šventintų žolynų glėbius nešinos moterys — buvo Žolinės diena — stoviniavo šalikelėje ir atsargiai lydėjo akimis ginkluotą vilkstinę, kaip valstiečiai žiūri į viską, kas atsieina brangiau už visų metų derlių. Apie tikrąjį krovinį nenutuokė nei jos, nei kas kitas. Pasiuntiniai laikė tai paslaptyje, kurios nė nereikėjo saugoti: karūnų paprastai nesirengia vogti tie, kurie nežino jas esant kelyje.
Priekyje jojo keturiasdešimt raitelių. Vyresnysis pasiuntinys, žilas Silezijos riteris Hansas Ebersdorfas, laikėsi prie pat ratų ir kas valandą atsigręždavo patikrinti, ar nenuslinko brezentas. Sąžiningas karys labiausiai bijojo dviejų dalykų: lenkų ir nuosavo karaliaus, tik pastarasis kėlė didesnį šiurpą, mat lenkų raitelius kelyje pamatai iš tolo, o Zigmantas savo kėslus slėpė po tokiu šiltu mandagumu, kad spąstus pastebėdavai tik jiems užsitrenkus.
— Ar greitai pasieksime pasienio upę? — nežiūrėdamas į riterį pasiteiravo Henė.
— Po dviejų dienų, juokdary.
— Vadinasi, pasijuoksime dar du sykius — po vieną kiekvienai dienai.
Ebersdorfas nė nešyptelėjo, ir Henė to nesitikėjo. Karaliaus dvare sukiojosi vos pusantrų metų, o dvariškiai jo pokštus pakenčiamai priimdavo tik kaip tarnybos priedą, panašiai kaip aulinių tepalą: niekam nepatinka kvapas, bet be jo batai girgžda. Prie vilkstinės juokdarį prilipdė pats Zigmantas, su tobulai išlavintu rūpesčiu palinkėjęs, kad ilgame kelyje pasiuntiniai neliūdėtų. Tikroji priežastis buvo kur kas paprastesnė: valdovas troško nepastebimos akies, kuri įsidėmėtų kiekvieną pasiuntinių žingsnį ir vėliau viską išklotų be užuolankų. Karaliai kažkodėl niekada nepagalvoja, kad juokdarys gali tarnauti trečiajam šeimininkui.
Henė nuoširdžiai vylėsi, kad Zigmantas nesusimąstys ir šįkart.
Pietums sustojo prie brastos. Upė buvo sekli ir akmenuota, šaltinių atvėsintas rusvas vanduo sruvo per žvyrą, o virš srovės kabojo tokios įkyrios aklys, kad kirto žirgams tiesiai per akis. Kareiviai tvarkė balnus ir veržė pavaržas. Prie vežimo nuo pat ryto sėdėjo jaunuolis, nė karto nenutolstantis nuo skrynios toliau dešimties žingsnių, tarsi būtų prie jos pririštas: devyniolikmetis Budos auksakalio pameistrys Pálas juodais ūseliais ir nudegintais pirštais. Drauge su Kremnico auksu pasiųstas į Niurnbergą pas karūną kalusius meistrus, dabar keliavo atlikti paskutinio darbo: jei pakeliui lankas kur įlinktų ar pasispaustų, privalėjo ištiesinti auksą, kol šis nepasiekė galvos, kuriai buvo nukaltas.
— Apsimetate, kad jums visai nerūpi, — vokiškai su stipria vengriška tartimi prabilo Pálas, kai Henė nušoko ant žolės; jaunuolio balse skambėjo nedrąsus atvirumas. — Tačiau kas vakarą sėdite ant skrynios.
— Šildau lentas. Auksas šaltas — tenka jį apgauti.
— Auksas nėra šaltas. Jis išlaiko tą šilumą, kurią įdeda kalvis.
Henė įdėmiau nužvelgė pameistrį: vaikinas netyčia ištarė gilią savo amato tiesą, pats nė nesuvokdamas jos svorio.
— Papasakok, — tarė juokdarys, įsitaisydamas greta ant riedulio, — kaip atrodo tavo kūrinys?
— Negaliu.
— Negali dėl priesaikos ar tiesiog pritrūksta žodžių?
Pálas išraudo, apsidairė į kareivius, žvilgtelėjo į skrynią ir vėl atsisuko į juokdarį.
— Mažesnė, nei visi įsivaizduoja, — tyliai prisipažino. — Pats nustebau. Apvadą juosia aštuoni lelijų žiedai, išdėstyti it lapai, pagrindiniame lanke įsodinta keturiolika brangakmenių ir dar dešimt apačioje, aplink pasagą: safyrai, vienas rubinas, Venecijos perlai. Nukalta Niurnbergo meistrų iš gryniausio Europoje Kremnico aukso, tokio pat kaip visi karaliaus dukatai. Tokia karūna dera valdovui, iškilusiam darbais, o ne vien kilme. Tik manau… — jaunuolis nutilo. — Manau, kad senam žmogui ji slėgs kaktą.
— Žmonėms visada sunkiausia nešioti tai, ką patys užsitarnavo.
— Aš savos duonos dar neužsitarnavau, — šyptelėjo pameistrys. — Tik nuosavus kaulus. Kuo čia dėtas senasis kunigaikštis?
Henė pajuto prielankumą šiam vaikinui — ne meilę, kurios juokdarys apskritai nemokėjo, kaip žuvis nemoka vaikščioti, o smalsų rinkėjo malonumą suradus retą daiktą, dar nežinantį, kad pateko į rinkinį. Pálas nė nenutuokė, kodėl kalant lanką drebėjo paties pirštai: auksas virpėjo ne nuo plaktuko, o nuo po paviršiumi tūnančios jėgos, pernelyg senos bet kokiam žmogaus vardui.
Giliai po žeme, po brastos akmenimis ir visu smėlėtu vieškeliu, kuriuo riedėjo jų vežimas, kažkas skaičiavo. Henė girdėjo tai nuo pat Budos. Skaičiavo ratų apsisukimus: vieną, du, tris, du šimtus penkiasdešimt, šimtą tūkstančių. Balsas skambėjo minkštai ir maloniai, be jokio nerimo, iš anksto žinodamas, kad pabaigos suma sutaps. Aukso Rijūnas mėgo vieškelius: kelias visada virsdavo sąskaita, kurią apmoka kitas.
— Pálai, — kreipėsi Henė.
— Klausau?
— Jei karūna nepasiektų Vilniaus, ką manytum apie savo triūsą?
Jaunuolis sutriko.
— Apie ką?
— Apie savo darbą.
Pameistrys ilgai tylėjo. Srovė pro akmenis nunešė nulūžusią šakelę su dviem anksčiau laiko pageltusiais rugpjūčio lapais; Pálas palydėjo ją akimis ir nusigręžė.
— Manau, — pratarė galop, — kad auksas visada atlieka tai, kam buvo nukaltas. Net jei niekas juo nesidžiaugia ir net jei nugrimzta į upės dugną.
— Gražiai pasakyta, — pagyrė Henė. — Tik neapsigauk manydamas, kad šitaip nutinka kaskart.
Vakare vilkstinė apsistojo kaimo smuklėje pušyno pakraštyje, per dienos kelionę nuo pasienio upės. Kiemas dvelkė dūmais ir drėgnu šienu. Smuklininkas juoda odine prijuoste nuolankiai nešiojo kareiviams alų, nujausdamas kažką didelio bei pavojingo, tik nedrįsdamas klausti. Ebersdorfas išstatė sargybą: pririštas prie sijos vežimas stovėjo kiemo viduryje, du sargybiniai miegojo po ratais, o trečiasis budėjo įbedęs akis į tamsą su kalaviju ant kelių.
Henė laukė, kol visi sumigs. Niekada neskubėdavo: laikas buvo jo draugas, nes už jį nereikėjo mokėti. Naktis stipriai kvepėjo žolynais, o virš kaimo stogų kabojo pernelyg riebus ir per aiškus mėnulis, panašus į pinigą, kurį kažkas nori parodyti pirkėjui. Kažkur toli rytuose, už upės, už Didžiosios Lenkijos miškų, už šimto mylių, senas žmogus laukė laiško. Henė tai žinojo — žinojo ir tai, ko laukiantysis dar nežinojo.
Kai šešėlis nuo vežimo ratų pasislinko, Henė įžengė į jį taip lengvai, lyg žengtų į gretimą kambarį. Kaustytais kampais skrynia dunksojo tamsoje, užrakinta trimis spynomis; raktai kabojo po miegančio Ebersdorfo marškiniais, tačiau juokdariui raktų nereikėjo. Užteko to, kad skrynia buvo kažkieno turtas, o svetimas turtas visada buvo jo namai.
Antvožas pakilo be garso.
Ant gelsvu šilku pamušto mėlyno aksomo gulėjo karūna — kaip ir sakė Pálas, mažesnė, nei galėjai tikėtis. Aštuonios lelijos susiliejo į lanką, tarsi būtų užaugusios ten pačios. Safyrai tyvuliavo gilia gelme, kurioje žvejys mato nuskendusį brolį. Ilgai plaktuku kaltas auksas švietė švelniu, sodriu, šiltu spindesiu, jau pamiršęs kadaise buvęs ruda žemės rūda. Henė abiem rankomis pakėlė vainiką.
Per menkas svoris net šiek tiek suerzino.
Pakėlęs priešais mėnesieną, apžiūrėjo dirbinį įdėmiu meistro žvilgsniu, gėrėdamasis puikiai pavykusiu kūriniu. Vainiką nukalė Pálo rankos, nors pats pameistrys to nesuvokė; auksą apmokėjo Zigmanto iždas, nors ir karalius manėsi veikęs savo galva. Pačią mintį valdovo galvoje pasėjo Henė — dar tada, kai Zigmantas manėsi sprendžiąs pats: viena pirmųjų juokdario pamokų prieš amžius skelbė, kad žmonės karščiausiai įsimyli tas užmačias, kurias laiko savomis.
Vis dėlto auksas priklausė ne vien jiems. Jame glūdėjo ir trečioji dalis — pasiskolinta. Aukso Rijūnas paskolino ją už užstatą, neregimą ir nepasveriamą kitoje karūnos pusėje, kur nebebuvo nei aukso, nei akmens, nei amato. Tas užstatas buvo dar neištartas Vytauto žodis.
Jei senis ištars „taip“, metalas liks auksu. Karūna netrukdoma nukeliaus per sieną ir per upes, prasmuks pro lenkų ponų pasalas, kurios pasirodys bejėgės prieš didesnę jėgą. Vainikas per Mergelės Marijos Gimimo šventę pasieks Vilnių, ir aštuoniasdešimtmetis, sukumpęs bei pusiau kurčias Vytautas abiem rankomis užsikels jį ant galvos, sunkų kaip dera. O jei pasakys „ne“…
Henė giliai įkvėpė. Po paties aukso šerdimi, lyg kauliukas po vaisiaus minkštimu, tvyrojo sausas, saldžiai kartus vėlyvo spalio miško kvapas. Sudžiūvę it pergamentas ąžuolo ir liepos lapai, išmarginti ne žmogaus rankos rašmenimis, kantriai laukė savo valandos — tokie pat tikri kaip ir Kremnico auksas.
Mirtingieji paprastai mano, kad Velnias sukčiauja, tačiau jis niekada nesiūlo daugiau, nei turi.
Paguldęs vainiką atgal ant aksomo ir atsitraukęs per žingsnį, Henė su nuostaba pajuto norįs pasakyti Vytautui tiesą — žinoma, ne visą, nes pilnos tiesos kaina per didelė net jam pačiam, bet bent tą dalį, kurios žmogus nusipelno prieš rinkdamasis: Nesiūlau tau apgaulės — siūlau tikrą karalystę, nors iš anksto žinau, ką atsakysi.
Ir iš tiesų žinojo. Ateities neregėjo — tiktai praeitį, visą iki dugno it bedugnę po kojomis. Tačiau praeitis buvo geras mokytojas: vaikaičiai beveik niekuo nesiskiria nuo senelių ir dėdžių. Kęstutis Krėvoje nebūtų sutikęs; Jogaila sutiko dar neišklausęs klausimo; Skirgaila sutiko ir pasakė „ačiū“. O Vytautas, savyje nešiojantis ir Kęstučio kraują, ir Jogailos gudrumą, ir dar tris skirtingus žmones, savo atsakymą ištarė jau prieš pusę amžiaus, kai motina įspaudė jam į delną gintarą ir jis dar nežinojo, ką žada.
Henė nuleido antvožą, ir spynos užsisklendė pačios.
Pakilęs nuėjo prie kiemo vartų ir ištraukė iš kepurės vilnos kuokštelius. Ploni vengriški prekeivio varpeliai tyliai sužvangėjo — tokie, kokių turi kiekvienas, norintis būti išgirstas ir tuojau pat pamirštas. Vilnos kuokštelius paliko ant skrynios viršaus, o varpelius užgniaužė saujoje: tegu tyli, kol bus ką pranešti.
Ratų šešėlis sutirštėjo ir prasivėrė. Henė žengė į jį, tuo pat metu į dar vieną ir dar vieną, kol tamsoje atsivėrė tas pats beribis, bežvaigždis takas, kurį pažinojo geriau už visus žemėje ir kuriame tvyrojo vien tolimas vandens kvapas. Toli priekyje, rytuose, laukė sala ir senas vyras, dar nežinantis, kad jam siūlys ne dovaną, o sąskaitą.
Karūna liko miegoti. Po ratais, po akmenimis, po žeme balsas tebeskaičiavo, ramiai, be pabaigos, ir šį kartą galutinė suma dar nebuvo įrašyta.