1 Pokario Tyla
1411–1412 m., Kaunas, Vilnius ir Trakai
Po Žalgirio tyla atėjo ne iš karto. Pirmuosius mėnesius ją dengė popierius: belaisvių sąrašai, sidabro svarstyklės, laiškai, kuriuose iš dešimties žodžių devyni buvo „taika“. Vytautas sėdėjo Vilniuje prie ilgo stalo, dešinę ausį atsukęs į raštininką, ir klausėsi, kaip pergalė virsta sąskaita.
Po belaisvių sąrašais gulėjo Radomo akto nuorašas. Jis paprašė Danilos dar kartą perskaityti vietą apie jo mirtį, paskui padiktavo klausimą Jogailai: kurie vyrai kalbės už Lietuvą, kai jis pats nebegalės sėdėti prie šio stalo? Danila laukė pakėlęs plunksną. Vytautas liepė išsiųsti klausimą su kitu laišku. Jam reikėjo vardų, kol dar galėjo pasišaukti juos nešiojančius vyrus.
Spalį Ordino sidabras atplaukė į Kauną.
Prieplauka buvo ten, kur Neris įteka į Nemuną ir vanduo ilgai nesupranta, kuri upė čia šeimininkė, todėl sukasi rudais, putotais sūkuriais. Pilis ant kyšulio buvo atstatyta tik pusiau: Ordinas ją sugriovė prieš penkiasdešimt metų per Velykas, ir mūrai dar kvepėjo šviežia kalke. Baržos stovėjo prie krantinės viena paskui kitą, žemai pasėdusios, o ant denių rikiavosi statinės, apmuštos geležies juostomis. Jų dugne gulėjo Prahos grašiai: ne visa Torunės skola, tik pirmoji jos dalis, už Ordino brolius, kuriuos Vytauto vyrai dar laikė Trakuose. Vokiečių raštininkai ant krantinės vedė statines į sąrašą, o šalia Vytauto stovėjo jo raštininkas Danila ir skaitė pusbalsiu, nes Vytautas matė tik tai, kas buvo arčiau nei per du žingsnius. Popierius jam atrodė aplaistytas pienu.
— Dar keturios statinės, — skaitė Danila. — Antros baržos. Ženklai sutampa.
— Ar jie sutampa, ar tu nori, kad sutaptų?
— Sutampa, kunigaikšti.
Hanzos pirklys Hinrikas iš Lubeko laukė prie savo kontoros durų, nes laikė, kad didiems vyrams dera ateiti pas jį, o ne atvirkščiai. Tai buvo žemas, apskritas žmogus su švariais nagais ir ramiu veidu, kokį turi tie, kurie niekada nepakelia balso, nes niekada neturi priežasties. Jo namas stovėjo prie pat vandens: plyta, ąžuolinės lentos ant plytų, langai su tikru stiklu. Prieš dvejus metus čia buvo tuščias sklypas. Dabar kas rudenį į jį atplaukdavo trys baržos.
— Jūsų šviesybe, — tarė jis lenkdamasis. — Kvitas paruoštas. Ordinas sumokėjo be vilkinimo. Dažnai pastebiu: kuo labiau žmogus nekenčia mokėti, tuo punktualiau moka.
Vytautas įžengė vidun. Kontoroje dvelkė vašku bei šlapia vilna, ant sienų kabojo svarstyklės, ant stalo dunksojo žalvariu kaustyta knyga. Raštininkai kilstelėjo galvas ir vėl palinko prie lapų. Greta knygos tvarkingomis eilutėmis, lyg pasėtos, gulėjo monetos, ir ištiesus delną sidabras pasirodė šiltas — ne nuo židinio, kuris stovėjo šaltas, o gyva ką tik atsitraukusių pirštų šiluma.
Kunigaikštis nesėdo: vos peržengęs slenkstį žinojo, kas dabar prasidės.
Šimtas dvidešimt trys svarai sidabro. Šeši ritiniai flamandiško audeklo. Trisdešimt šešios vilkų odos. Dvylika statinių silkių, pusė sugedusių…
Iš po grindų lentų sklido ramus, mandagus, neskubantis balsas: pirma suskaičiavo viską kambaryje, paskui prieplaukoje, galop dar tik upe atplaukiančias prekes ir tuo pačiu lygiu tonu ėmėsi žmonių. Tą šnabždesį Vytautas girdėjo Pečersko palatose bei po Trakų aruodais, tačiau čia, Kauno kontoroje, balsas skambėjo jaukiausiai — pagaliau sulaukęs savos kėdės.
Hinrikas iš Lubeko. Dvidešimt dveji.
Pirklys sukluso, pakreipė galvą, tarsi išgirdęs šūktelėjimą gretimame kambaryje, ir šyptelėjo.
— Kažką išgirdote, jūsų šviesybe? — pasiteiravo draugišku, beveik viltingu vienišo žmogaus balsu. — Kai kas tvirtina, kad čia skamba grindys, bet aš sakau, jog tik girgžda sena mediena.
— O ką sako jūsų šeima?
— Mano šeima Lubeke. — Hinrikas per ilgai užlaikė žvilgsnį ant stalo stalčiaus. — Duktė atsiunčia po laišką kas mėnesį. Perskaitysiu visus, kai tik suvesiu metinę apyskaitą.
Pravertame stalčiuje gulėjo daugiau nei dvi dešimtys kanapine virvele surištų, neatplėštų laiškų, tvarkingai sukrautų vienas ant kito it rudeniniai obelų lapai po medžiu. Pirklys ramiai, patenkintas šypsojosi, nė nesuprasdamas, kodėl didysis kunigaikštis žvelgia į jį su tokiu tyliu, skaudžiu gailesčiu.
Vytautas pasirašė kvitą: Danila pusbalsiu perskaitė galutines sumas, ir valdovas brūkštelėjo savo ženklą ten, kur parodė raštininko pirštas. Išėjus į vėjuotą krantinę, iš kontoros paskui svečius sekęs sunkus vaško tvaikas išsisklaidė tik prie pat tekančio vandens.
Devyniolika, pavymui tarstelėjo balsas po lentomis — nebe kunigaikščiui, o apskaitos knygai, pažyminčiai, kiek metų liko iki galutinio atsiskaitymo dienos.
Vytautas ilgai stovėjo ant krantinės, stebėdamas, kaip šlapi, sunkūs baržų darbininkai storais brezento gabalais dangsto suverstas statines. Greta ant ąžuolinės sijos tupėjo trys basi, peršlapę vaikigaliai, nė kiek nesibaiminantys batuočių valdžios, ir ant plono siūlo meškeriojo smulkų mailių. Atsegęs nuo diržo odinį kapšelį, Vytautas nė nežvilgtelėjęs į vidų išbėrė visas monetas ant lentų; skambantis sidabras pažiro į plačius plyšius, ir vaikai krykštaudami puolė rinkti.
Kontoroje po grindimis skaičiuotojas staiga užsikirtęs nutilo. Vytautas vėl išgirdo gyvą upę — vien lėtą bangų pliaukšėjimą į stulpus ir tolimą gervės klyksmą; stovėjo susigrąžintoje savame tyloje ir šypsojosi, puikiai žinodamas, kad ši ramybė truks tik tol, kol įžengs į kitą patalpą.
Žiemą pasiuntiniai prie Vilniaus vartų rikiavosi į ilgą eilę.
Atvyko žento Vasilijaus siųstas Maskvos bojaras žilais ūsais ir ledinėmis plaštakomis; prisistatė Moldavijos vaivados įgaliotinis, iš pradžių nesupratęs, kuriam iš dviejų valdovų dera lenktis žemiau, tad lankstęsis abiem vienodai; suvažiavo Tverės kunigaikščio sūnus, Pskovo pirkliai su paskolomis vadinamomis dovanomis ir išdidžiai apsitaisęs vengrų karaliaus pasiuntinys, savo drabužiais skelbiantis, jog nieko neprašo. Stepių svečiai sėdėjo atokiau ant kailių prie pat koklinės krosnies, niekam nesakydami savo skaičiaus, o prie durų su pergamento ritiniu rankoje kantriai laukė pašaukiamas Ordino pasiuntinys.
Vytautas sėdėjo menės gale ant kieto suolo be atlošo, atgręžęs į salę dešinę ausį. Kairioji pusė skendėjo akloje tyloje — ten stoviniavo tie, kurių negirdėjo, tačiau patys prašytojai to nelaikė nelaime: priešingai, žmonės kur kas atviriau išsipasakoja į kurčiąją pusę ir išduoda daugiau, nei ketino.
— Jie taikosi į tavo dešinę, — pratarė Henė.
Juokdarys sėdėjo sukryžiavęs kojas ant žemos pakopos prie suolo, nerūpestingai it pigų vaikišką vėrinį nešiodamas sunkią auksinę grandinę; kepurės varpeliai tylėjo, delnuose be menkiausio garso vienas aplink kitą sukosi du juodi akmenukai.
— Kas tokie? — nepasukdamas galvos paklausė Vytautas.
— Maskvietis meluoja apie ištižusius žiemos kelius: vieškeliai visai ne tokie prasti, kaip skundžiasi, tik jam kur kas pigiau, kad manytum juos esant neišvažiuojamus. Moldavui reikia ne tavo ristūnų, o paties tavo vardo kaimynams pagąsdinti. O kryžiuotis atvežė gryną tiesą: Ordinas nebeturi nė vieno jauno kario, liko vien žili seniai. — Henė viena sauja sugavo kylantį akmenuką. — Visi traukia prašyti, kunigaikšti. Retas valdovas sulaukia tokios valandos — daugelis numiršta taip ir nesužinoję, ko žmonės iš jų iš tiesų norėjo.
— Kiek tai kainuos?
— Nieko. — Henė šyptelėjo įprasta geraširdiška šypsena. — Kol kas.
Vytautas klausėsi toliau. Moldavas ilgai ir iškalbingai gyrė savo derlingą kraštą bei medžioklinius šunis, skųsdamasis pažadus greitai užmirštančiu Lenkijos karaliumi; Pskovo pirkliai graudžiai dejavo dėl padidintų muitų; tverietis piršo jaunesniajam broliui lietuvę nuotaką. Kiekvienam svečiui Vytautas atsakydavo vienu trumpu sakiniu, nes kiekvienas ir laukė tik vieno tvirto žodžio, o išėjęs pro duris pasakodavo, koks didis yra Lietuvos kunigaikštis ir koks brangus jo laikas. Metai po Žalgirio iš tiesų priklausė jam: Maskva klausė, Hanza tvarkingai mokėjo, stepė laukė ženklo, o pusbrolis Jogaila kas mėnesį siuntė laiškus, teiraudamasis apie sveikatą, bet vis nutylėdamas prašytas pavardes. Danilai baigus skaityti, Vytautas liepė į atsakymą dar sykį įrašyti tą patį klausimą.
Prie durų stovintis Ordino pasiuntinys tebežiūrėjo į grindų plokštes; vos Vytautui pasukus galvą į jo pusę, vokietis pakėlė akis ir nelaukdamas kvietimo prabilo:
— Šviesybe, magistras prašo vienintelio dalyko: pakrikštykite Žemaitiją patys, antraip ten ateis mūsų kunigai.
— Ateis mano kunigai, — atsakė Vytautas. — Kai atsiras mokančių prabilti lietuviškai.
— O kada tai įvyks?
— Kai ateis laikas.
Vokietis nusilenkė ir pasišalino. Nužvelgęs jo nugarą, Vytautas pagalvojo, kad pirmąsyk per šimtmetį Ordinas atėjo prašyti ir vienintelis iš visų šią žiemą čia besilankstydavusių svečių nemelavo.
Liepos pradžioje, per patį šienapjūtės įkarštį, ant Trakų užgriuvo perkūnija.
Audra kilo iš vakarų, nuo Žemaitijos pusės, ir dangus virš ežero greitai nusidažė senos varinės monetos žalsvumu; kregždės nardė pažeme virš pat bangų. Vytautas užkopė ant vėjuotos pilies sienos ir atgręžė dešinę ausį į vakarus, pasitikdamas artėjantį griaustinį.
Anksčiau Perkūnas prabildavo per paties pirštus: nuo pat Krėvos laikų kiekviena audra rankoms sukeldavo svetimą, nevaldomą tvinksėjimą, krumpliai patys suspausdavo akmenį, dilbius perverdavo dilgčiojimas, burnoje pasklisdavo geležies bei ozono skonis, ir dar prieš tvykstelint žaibui kunigaikštis žinodavo, kurį ąžuolą perskels ugnis. Tai būdavo ne malonė, o įsakmus reikalavimas, bet bent jau žinodavai, kam privalai atsakyti.
Pirmasis žaibas perskrodė ežerą pusiau — Vytautas nė nekrūptelėjo. Antrasis trenkė į girią už miesto ir trissyk dusliai sudundėjo; trečiasis kliudė Pusiasalio pilies bokštą. Ant mūro danties padėta kunigaikščio plaštaka gulėjo rami, sukumpusiais, iki riešo papilkėjusiais senais pirštais, be menkiausio virpulio.
Nuo pernykštės Rasos, kai vienintelis sausas žaibas perbėgo Žemaitijos skliautą ir tarė paskutinį žodį, griausmavaldys daugiau nebešaukė. Karas laimėtas, priesaika ištesėta; dievas, kadaise pasirinkęs jį savo paties ginklu, matyt, nusprendė, kad ranka atliko darbą, ir atgniaužė saują. Vytautas tikėjosi palengvėjimo, tačiau nesitikėjo, kad atsivėrusi tyla bus tokia plati.
Greta išdygo iki juosmens peršlapęs Žiežirba, per kiemą atbėgęs be gobtuvo, ir nustebęs nužvelgė ant sienos stovintį valdovą.
— Ugnis rami, — pranešė sargas. — Per šią audrą net nepakėlė galvos.
— Nesibaido.
— Ne, tiesiog nebelaukia. — Žiežirba retai pakeldavo akis į dangų, o pažvelgęs žiūrėdavo įtariai, lyg į iš pasakojimų girdėtą, bet nepatikrintą daiktą. — Anksčiau per kiekvieną perkūniją virpėdavo ir gręžiodavosi į duris.
Vytautas nieko neatsakė. Staiga prapliupusi liūtis šuorais krito iš kairės, nebyliosios pusės, tad beveik jos nejuto. Menėje ant stalo laukė nebaigtas Danilos raštas su tuo pačiu klausimu apačioje — prie pergamento sugrįš prieš aušrą, o dabar nusekė paskui Žiežirbą laiptais žemyn, kur po akmenimis tamsoje budėjo liepsna.