30 Epilogas: Vilko Sugrįžimas
1553 m. Kalėdų naktis, vienkiemis už Palangos
Vienkiemis stovėjo tarp pušų kaip pastatytas ten, kur miškas pavargo. Aplink jį sniegas gulėjo lygus ir mėlynas, išskyrus siaurą taką į tvartą ir kitą, plačiau iškaltą, į kelią, kuriuo šeima prieš kelias valandas išėjo į Palangą nakties mišioms. Krosnyje dar tebedegė rąstas. Pro mažą langą krito keturkampė šviesa, ir ji gulėjo ant seno žmogaus kelių.
Jis buvo vyriausias žmogus apylinkėje. Niekas tiksliai nežinojo, kiek jam metų; jis pats sakė, kad septyniasdešimt ketveri, ir niekas nesiginčijo, nes nebuvo kas turėtų geresnį skaičių. Akys buvo apsitraukusios pienu, nugara sulinkusi kaip senos obels šaka, bet rankos laikė puodelį tvirtai, o balsas buvo toks, koks būna žmonių, visą gyvenimą kalbėjusių su gyvuliais.
Berniukas atsisėdo ant suolelio prie jo kojų. Jis buvo per mažas, kad eitų į Palangą, ir per didelis, kad miegotų.
— Seneli.
— Mm.
— Kodėl šuo lojo?
— Nes kažkas praėjo.
Šuo tikrai buvo lojęs, ilgai ir ne į ką nors, o į visus kampus. Dabar sėdėjo prie durų, išsišiaušęs, ir žiūrėjo į tamsą. Berniukui buvo aštuoneri. Jį pakrikštijo Jurgiu, ir visi vadino Jurgučiu, nes taip buvo lengviau. Jis jautė, kad šią naktį kažkas yra sunkesnis, nei turėtų būti, ir nesuprato kas. Visą vakarą jis stebėjo, kaip mama, prieš išeidama, du kartus patikrino, ar slenkstis nušluotas, ir antrą kartą nesijuokė iš savęs. Nuleidęs akis į grindų nesiekiančias pėdas, berniukas spėliojo, ar dar kas nors šioje pirkioje jaučia tamsos laukimą.
Senis nusišypsojo. Prieš išeidama marti pastatė ant slenksčio ąsotį alaus, kaip kiekvieną Kalėdų naktį, ir jis nė nepažiūrėjo į jį. Žinojo tik, kad ryte ąsotis bus tuščias, o sniege neliks jokių pėdsakų.
— Šiąnakt, — tarė jis, — ateina tie, kurie turi laiko tik šiąnakt.
Taip seneliui kadaise sakė jo paties motina, kai buvo Jurgučio ūgio ir lygiai taip pat teiravosi: kokie? Tąsyk ji nieko nepaaiškino — tik papurtė galvą, saugodama seną priedermę, ir įspraudė į saują duonos kriaukšlę: nunešk ant slenksčio. Jis nunešė. Ryte kriaukšlės nebuvo, ir jis ilgai manė, kad ją suėdė šuo, kol suprato, jog tą naktį šuo visada būdavo uždarytas.
Trobos viduje nebuvo nieko neįprasto. Stalas, suolai, kabliai su skiauterėmis svogūnų, prie durų lopetėlė, kuria kas rytą nušluodavo slenkstį ne todėl, kad jis nešvarus. Ant palangės gulėjo gabalėlis jūros išmesto gintaro, ir niekas jo neišmesdavo, nors parduoti jį Dancigo pirkliams būtų galima už gerą grūdų maišą. Jis visada buvo šiltas. Kiekviena marti pastebėdavo tai pirmą žiemą ir paskui nustodavo klausti.
Berniukas klausė ir nesuprato, ir jam tai patiko, nes aiškūs dalykai jam kėlė nuobodulį.
Senis papasakojo jam, ką galėjo. Kad gimė, kai Lenkijoje karaliavo Kazimieras, Jogailos sūnus. Kad pirmą žiemą savo gyvenime prisimena kaip šaltį ir motinos kvapą. Kad jo motina, dar jauna, išgirdo iš žvejų, atvežusių žuvį į Kretingą, jog vokiečių ordinas, šimtmečius deginęs Žemaitiją, pasirašė raštą su Lenkijos karaliumi ir dabar yra jo žmogus. Niekas kaime nesidžiaugė. Jie pasakė: Taip? Ir kas dabar? — ir sugrįžo prie tinklų.
— Ar jie buvo blogi? Vokiečiai?
— Jie buvo vyrai su ilgais apsiaustais. Tiek aš prisimenu. Mano motina sakydavo, kad jie blogesni, nei atrodo, ir geresni, nei kalbama. Kaip visi.
Kai jam buvo penkiasdešimt, tęsė jis, atvažiavo raštininkas, ir visas kaimas stovėjo kieme, ir jis garsiai perskaitė iš pergamento, kad šitas miškas yra šito pono, o šitas ąžuolas ir jo bitės to, kuris pirmas pažymėjo jį ženklu. Statutas, pasakė raštininkas. Pirmą kartą viskas surašyta. Senis klausėsi ir galvojo, kad kažkas pasaulyje pasikeitė: ką kas nori ir ko bijo, žmonės pavertė sąrašu, kas kam priklauso. Raštininkas buvo malonus žmogus ir turėjo mažą vaiką. Bet kiekvieną kartą, kai jis atvažiuodavo, skaitydavo daiktus, kiek maišų, kiek medžių, kiek kiaulių, ir tardavo skaičių taip ramiai, kad senis prisimindavo, jog kažkas po grindimis tyliai klausosi.
Dabar kiekvieną rudenį medžius vežė į Dancigą. Nuo Šventosios iki pat kopų, kur buvo pušys, per trisdešimt metų liko žemi kelmai, lygūs kaip stalai. Berniukas juos matė ir manė, kad taip buvo visada. Senis jo netaisė. Kelmai buvo tokie lygūs, kad vasarą ant jų džiovindavo tinklus, o rudenį ant jų sėdėdavo vyrai ir skaičiuodavo, kiek rąstų išvežta; niekas nebeprisimindavo, kad kiekvienas iš tų medžių kadaise stovėjo kam nors vietoj ko nors.
Senis prisiminė kitaip. Kai jis buvo vaikas, už vienkiemio prasidėdavo miškas, kuriame nuo vidurdienio būdavo prieblanda, o kelias į Kretingą vingiuodavo tarp kamienų, per tris žmones apglėbiamų. Motina neleisdavo ten eiti po sutemų, ir ne dėl vilkų. Ten per daug žmonių, sakydavo ji, ir niekada nepaaiškindavo. Jis nežinojo, kada tas miškas išėjo. Nei vienas medis nenukrito jo akyse. Tiesiog vieną rudenį jis nustojo būti prieblanda.
— Seneli, — tarė berniukas, — kas buvo tie, kuriuos vakar pakvietei?
Senis neatsakė iš karto. Vakar, per Kūčias, kai visi sėdėjo prie stalo ir prie kiekvieno buvo paklota lėkštė, jis uždėjo ranką ant tuščios vietos ir ištarė daug vardų, ne giminės, o svetimų. Pušis. Šešiapirštis. Kalvis. Jonas, Kęstučio šarvanešys. Kirmėlė. Rūdis. Spyglys, Šiurpas, Šermukšnis, Dobilas. Uosis. Pilkoji. Jis juos išvardijo lėtai, kaip skaito poterius, išmoktus ne iš kunigo, ir kiekvienam padėjo duonos riekę. Marti nepasakė nė žodžio. Ji žinojo, kad šioje troboje taip daroma nuo tada, kai atėjo čia nuotaka.
— Svečiai, — pasakė senis.
— Kokie?
— Mano motina juos taip vadino. Ji išmoko iš močiutės, o ši iš žmogaus, kuris buvo atėjęs iš toli. Ar aš žinau, kas jie buvo? — Jis papurtė galvą. — Daug metų maniau, kad mūsų giminė. Paskui supratau, kad ne. Jie ėjo prieš mus, kai nebuvo kam jų paklausti, ko jie nori. Mano motina sakė: tegul bent prie stalo sėdi.
Berniukas pažiūrėjo į tuščią suolelį prie krosnies.
— Tai jie dabar čia?
— Nežinau. — Senis dar kartą nusišypsojo. — Taip sakoma.
Už lango sniegas tyliai nuslinko nuo pušies šakos, ir šviesos keturkampis sudrebėjo. Šuo prie durų suinkštė ir užsikasė snukį po letena. Iš kiemo galo, iš rūsio už tvarto, pasigirdo garsas. Ne baisus. Ąsočio dangtelio brazdesys ir pusbalsiu ištartas žodis, nuo kurio galėjo ir sustingti, ir nusijuokti.
Berniukas atsisėdo tiesiai.
— Seneli. Ten kažkas…
— Girdžiu.
— Eisi?
— Ne.
— O jei jis išgers viską?
— Tegul geria. — Senis pasitraukė nuo židinio atšvaito. — Tai Vilkaitis iš už upelio. Jo tėvas, o prieš jį senelis. Kiekvieną Kalėdų naktį išeina į mišką ir grįžta su alaus kvapu, nes taip jam sakė tėvas, o tėvui jo tėvas. Jis ant gerklės turi baltą liniją, plonytę kaip siūlę. Kadaise tai buvo ženklas. Dabar tai tik žymė, kuri iš tėvo pereina sūnui, kaip nosis. Jie nežino, ko ieško. Žino tik, kad kažko ieško ir kad Kalėdų naktį alus yra pakankamas atsakymas.
— Jie vilkai?
— Kadaise buvo.
— O dabar?
— Dabar jie geria.
Berniukas pagalvojo apie tai. Vilkaitį jis matė kartą vasarą prie upelio: plonas, lėtas vyras, kuris laikė rankas už nugaros ir žiūrėjo į vandenį taip, tarsi laukė, kad tas ką nors jam pasakytų. Jis tada nusprendė, kad vyras tiesiog nemoka žiūrėti į žmones. Dabar nebuvo tikras.
Iš rūsio sklido niūniavimas. Girtas, neišlaikytas, vyro, kuris pamiršo, kur jis ir kam dainuoja. Senis pažino melodiją iš pirmo posūkio, nors žodžiai buvo visai kiti, sumaišyti su ožkų varymo daina ir kažkuo apie mergaitę iš Plungės. Tik viena eilutė išliko nepaliesta, ir jis ją išgirdo aiškiai: tylėk, tylėk, Tylioji Sutartie. Daina vis dar gyveno. Niekas nebežinojo, apie ką ji.
Berniukas ilgai tylėjo. Kai buvo mažesnis, šios nakties bijojo. Dabar pajuto, kad baimės joje mažiau, nei tikėjosi, o vietoje jos yra kažkas lėtesnio, panašaus į gailestį, kuris dar nežino, kam skirtas.
Tuo pačiu metu už šimtų mylių, Romoje, prie stalo palinkęs senas švedų tremtinys — katedros netekęs Upsalos arkivyskupas — rašė knygą apie šiaurės tautas: pasakojo, kaip Prūsijoje, Livonijoje bei Lietuvoje Kalėdų naktį susirenka vilkolakiai ir lenda į rūsius gerti alaus, nė nenutuokdamas, jog vienas toks kaip tik šią valandą kiūto prie statinės už tvarto ir mažai ką bemąsto. Ant palangės, žvakės metamoje prieblandoje, sėdėjo vyras juodais ir raudonais drabužiais, stebėdamas bėgančią plunksną. Tuščiomis rankomis, niekam nieko nebesiūlydamas, juokdarys tik žiūrėjo, kaip pergamente virsta raidėmis tai, ko gyvieji jau nebesuprato.
— Seneli, — prislopintu balsu, ilgai kaupęsis klausimui, prabilo berniukas. — Mikalojus iš Dargių pasakojo apie Geležinį Vilką. Kad jis stovėjo ant Trakų pilies stogo ir kad vilkai jam staugė iš pelkių. Ar jis buvo tikras?
Senis nieko nesakė.
Senis pasuko galvą į langą: už stiklo, už pusnynų ir šaltoje žvaigždžių šviesoje mirgančių pušų viršūnių toli ošė jūra. Jos neregėjo jau dešimtmetį, tačiau tiksliai žinojo, kur glūdi pakrantės akmuo — po kiekvienos audros švarus, lyg kasryt nušluojamas, tuščias, bet vis dar lankomas žmonių su duonos riekėmis. Mintyse iškilo motina Gedvilė — tokia, kokia pati save pasakodavo: dar ilgakojė mergaitė su šluota rankose — ir jos močiutė Rimgailė prie laužo; prisiminė ir sidabrinį vilką, kadaise gulėjusį po slenksčiu, o dabar lygiai nudilusį ir kabantį ant odinio dirželio jam pačiam po marškiniais. Žemyn nepažvelgė — tik priglaudė delną prie krūtinės.
Motina pasakojo, kad atėjo pilkas žmogus, be vardo, ir kad ilgiausią žiemos naktį prie jų židinio jis gavo vardą, ir pasėdėjo tarp jų, kol ledas lūžo, ir mirė; kad jį sudegino ant kranto, kur senovėje klūpėjo gintarinė moteris, kurią paėmė jūra, ir dūmas, tvirtino ji, nesustojo, o ėjo tiesiai aukštyn. Ji sakė, kad jis verkė. Dėl to ji tai ir atsiminė: kad žmogus, kuris nemokėjo verkti, išmoko ir dėl to nesigėdijo.
Senis galėjo papasakoti viską. Apie du brolius slėnyje, apie ugnį, kuri kalbėjo, apie žmogų, atėjusį iš miško, ir žmogų, išėjusį su dūmu. Berniukas klausytųsi iki ryto. Bet senis nežinojo, kas iš to liks, kai jis pats išeis, ir ar tai bus tiesa, ar tik pasaka, ar abi iš karto. Jis prisiminė dainą, kurią vaikystėje girdėjo iš moterų prie laužo ir kurią kiekvienas kaimas dainavo kitaip, ir nusprendė, kad klaidos joje yra kažkieno rankos, įsikibusios į kraštą.
Prieš prabildamas senis įmetė duonos trupinį į krosnį, kaip darydavo kiekvieną vakarą, nė nežinodamas kodėl: pirmą kąsnį ugniai. Duona už duoną. Liepsna suspragsėjo ir nurimo.
Tada uždėjo delną anūkui ant viršugalvio — šiltą kaip visą dieną saulėje išgulėjęs lauko riedulys.
— Kai miškai buvo žali, jis buvo. Dabar jis tik tavo sapnuose.